Energetika Lietuvoje: džiugesys grėsmės akivaizdoje | Apžvalga

Įžvalgos

  • Energetika Lietuvoje: džiugesys grėsmės akivaizdoje

  • Data: 2015-01-22
    Autorius: Aleksandras Graželis

    Dar šių metų spalio pabaigoje „Gazprom“ vadovas Aleksejus Milleris ir Ukrainos valstybinės energetikos bendrovės „Naftogaz“ vadovas Andrejus Kobolevas Briuselyje pasirašė susitarimą, kuriuo Rusija garantuoja, jog šią žiemą dujos pasieks ir Ukrainą, ir kai kurias ES dalis. Susitarimo pasirašyme daly- vavo ir Rusijos energetikos ministras Aleksandras Novakas (kairėje), ES komisaras energetikai Guentheris Oettingeris (antras iš kairės), EK vadovas Jose Manuel Barroso (antras dešinėje) bei ES komisaras institucijų ryšiams ir administravimui Maroš Šefčovič (pirmas dešinėje). (Scanpix/AP Photo/Geert Vanden Wijngaert nuotrauka)

    ES energetinio saugumo strategija

    Rusijos karas prieš Ukrainą ir ateinančios žiemos šalčių nuojauta pagreitino Europos Sąjungos valstybių pasiruošimą galimiems išmėginimams. Dar gegužės mėnesį Europos Komisija paskelbė komunikatą „Europos energetinio saugumo strategija“, kuriame apžvelgė valstybių galimybes apsirūpinti energetiniais ištekliais šių metų žiemą bei numatė tolesnio laikotarpio veiksmus. Europos Parlamento rezoliucijos projektą, skirtą šios strategijos įvertinimui, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitetas patikėjo parengti Algirdui Saudargui. Europarlamentaro nuomone, „EK komunikatas labai sveikintinas šiandieninėje susiklosčiusioje situacijoje, kai politiniai svertai ima viršų ir dėl to dauguma valstybių bet kada gali tapti išorinių veiksnių įkaitėmis“. „Komisijos strategija išsamiai nušviečia esamą Europos energetinio saugumo situaciją, pateikia vertinimus, kas jau yra padaryta bei kokie yra pasiekimai, stiprinant infrastruktūrą ir įvairinant tiekėjus, tačiau nepakankamai atsižvelgia į ES pažeidžiamumą ir energetinę priklausomybę nuo Rusijos, kuri šiandien linkusi diktuoti savo taisykles“, – sakė A. Saudargas.

    Apie strategijos ir rezoliucijos svarstymą komitete bei Europos Parlamento plenarinėje sesijoje „Apžvalga“ rašys kituose numeriuose, nes tai labai svarbūs dokumentai, turėsiantys įtakos energetikos sektoriaus klausimų sprendimui Europos Sąjungoje iki 2020 metų, o kai kurioms veikloms – net iki 2030 metų.

    Strategijoje svarbiausiais veiksmais pripažįstama mažinti energijos poreikį, sukurti integruotą vidaus rinką, didinti energijos gamybą Europos Sąjungoje, plėtoti energetikos technologijas, laikytis vieningos pozicijos, vykdant išorės energetikos politiką, įvairinti išorės ir vidaus tiekimo infrastruktūrą. Infrastruktūros projektams, skirstomiems į trumpalaikius (2014–2016 metams) ir vidutinės trukmės  (2017–2020 metams) reikės apie 200 mlrd. eurų investicijų.  Europos infrastruktūros tinklų finansavimo priemonė šiuo metu numato skirti 5,8 mlrd. eurų kaip dalinį finansavimą, pritraukiant kitas lėšas. Dujotiekiui iš Lietuvos į Lenkiją numatyta skirti 306 mln. eurų, dujotiekiui Klaipėda – Kuršėnai  28 mln. eurų.

    Europa nebijo nei Rusijos, nei žiemos

    Europos Komisija komunikatą paskelbė, Rusijai užpuolus Ukrainą, kai įnirtingų mūšių metu grėsė pavojus, kad gali būti nutrauktas gamtinių dujų tiekimas į Europos Sąjungos valstybes iš Rusijos per Ukrainą. Kariaujančios valstybės nesutarė ir dėl dujų kainų bei tarpusavio skolų už dujas ir jų tranzitą.

    Įvertindama šias grėsmes, Europos Komisija šią vasarą surengė bandymo nepalankiausiomis sąlygomis patikrą, siekdama išsiaiškinti ES valstybių galimybes  įveikti didelius dujų tiekimo sutrikimus 2014–2015 metų žiemą. Patikrinimui buvo pasirinkti tokių sudėtingų situacijų scenarijai:  jeigu sutriktų dujų tiekimo tranzitas per Ukrainą; jeigu visas Rusijos dujų srautas nutrūktų net šešiems mėnesiams, iš kurių vienas – vasaris – būtų ypač šaltas. Patikros rezultatus Europos Komisija paskelbė spalio 16 dieną. Jie parodė, kad valstybės narės, bendradarbiaudamos  ir  pasidalindamos galimų sunkumų naštą, užtikrintų dujų tiekimą saugomiems vartotojams (namų ūkiams) visoje Europos Sąjungoje bei galėtų dujas eksportuoti ir į Ukrainą. Reikia pripažinti, kad gerus patikros rezultatus lėmė tai, kad Europos Sąjunga tinkamai įvertino 2009 metų dujų krizės, kai Rusijos „Gazprom“ nutraukė kuro tiekimą Europai, pamokas. Valstybės nutiesė papildomus dujotiekius, dujų perpumpavimo stotys dabar gali srautus  siųsti ir priešinga kryptimi (reversu).

    Europos Komisija pateikė rekomendacijas valstybėms, kaip elgtis, jei Rusija visiškai nutrauktų dujų tiekimą (apie dujų tiekimą su pertrūkiais šią žiemą į Europą „Gazprom“ pranešė lapkričio mėnesį). Estijai, pavyzdžiui, siūloma tartis su Lietuva, kad dujas jai tiektų iš Klaipėdos SGD terminalo. Latvija įpareigojama užtikrinti, kad Lietuva ir Estija turėtų prieigą prie Inčukalnio saugyklos įrenginių ir dujų transportavimo sistemos, nors 50 proc. „Latvijas gaze“ akcijų valdo Rusijos kompanijos „Gazprom“ ir „Itera“.

    Džiaugtasi vykdomais projektais

    Belaukiant tolesnių neprognozuojamų Rusijos veiksmų bei ateinančios žiemos išbandymų,  Vilniuje spalio 8 dieną įvyko metinė Lietuvos energetikos konferencija.  Jau ne kartą esame minėję, kad energetikos konferencijos, rengiamos „Valstybės“ žurnalo (šiemetinė buvo jau šeštoji), atlieka svarbų darbą, kristalizuojant Lietuvos energetikos sektoriaus vystymo idėjas į politinius ir techninius sprendimus. „Valstybė“ rašo ir apie kitas aktualias Lietuvos problemas, todėl „Apžvalgos“ skaitytojams siūlome šį žurnalą užsiprenumeruoti.

    Beveik visi konferencijos pranešėjai – energetikos įmonių vadovai – džiaugėsi sėkmingai vykdomais projektais. Malonu buvo dabar jų klausytis, prisimenant  2009, 2010 metų konferencijas, kai ir pranešėjus, ir klausytojus graužė neapibrėžtumo ir neaiškumo kirminas.  Puiku, kad tuometinė premjero Andriaus Kubiliaus vyriausybė pradėjo didelius energetikos projektus, dabar įsikūnijusius į didingą laivo-saugyklos „Independence“ atplaukimą į Klaipėdą, į sėkmingą „NordBalt“ jungties kabelio klojimą Baltijos jūros dugnu, į sparčiai statomas aukštos įtampos atramas elektros jungčiai „LitPol Link“. Gera žinia ir tai, kad atsinaujinančių išteklių energijos dalis bendrame šalies energijos balanse 2013 metais pasiekė 22,95 proc., taigi įsipareigojimus iki 2020 metų pasiekti 23 proc. jau beveik įvykdėme.

    Kuo džiaugsimės ateityje

    Tenka pripažinti, kad Lietuvos energetikai reikšmingų ateities projektų konferencijai  buvo pateikta nedaug. Savo reikšme labiausiai išsiskyrė tik Vilniaus ir Kauno kogeneracinių elektrinių projektai. Juos įgyvendinus, tikimasi pasiekti daug puikių rezultatų: parduoti pigesnę šilumą gyventojams, sudeginti daug komunalinių atliekų, gaminti rinkoje konkurencingą elektrą. Vyriausybė pripažino šias elektrines valstybei svarbiais ekonominiais  projektais, juos statys ir valdys „Lietuvos energija“. Vilniaus kogeneracinės elektrinės šiluminė galia sieks iki 288 MW, elektrinė galia – iki 145 MW. Kauno kogeneracinės elektrinės – atitinkamai 150 MW ir 53 MW. Investicijos Vilniuje turėtų siekti iki 1,2 mlrd. Lt, o Kaune – iki 700 mln. Lt. Apie pusę šių lėšų turėtų sudaryti Europos Sąjungos parama, likusią dalį – „Lietuvos energijos“ ir partnerių skolintos bei nuosavos lėšos. Abiejų elektrinių statybą tikimasi baigti 2017 metais.

    Realius kontūrus įgauna ir dar vienas Lietuvai, taip pat Latvijai, Estijai ir Suomijai svarbus energetikos projektas – dujotiekių jungtis tarp Lenkijos ir Lietuvos (angliškai – Gas Interconnection Poland-Lithuania, santrumpa – GIPL). Jungties tikslas – integruoti izoliuotas Baltijos šalių dujų rinkas į bendrą ES rinką, užtikrinti patikimą ir diversifikuotą gamtinių dujų tiekimą. Vyriausybė šio dujotiekio dalį, tiesiamą Lietuvos Respublikos teritorijoje (177 km), taip pat pripažino valstybei svarbiu ekonominiu projektu. Bendras dujotiekio ilgis – 534 km, vamzdyno  skersmuo – 700 mm, dujų srautus bus galima siųsti abiem kryptimis, dujų kiekis – nuo 2,4 mlrd. m3 iki 4,1mlrd. m3 per metus. Bendra investicijų suma – 558 milijonai eurų, planuojama, kad jungtis pradės veikti 2019 metais.

    „Nuo tylėjimo galvos neskauda“

    Toks lietuviškas priežodis tiktų, kalbant apie nutylimas Lietuvos energetikos problemas – visų pirma apie Visagino atominės elektrinės (VAE)  likimą. Nepajutome, kaip pralėkė dveji metai nuo 2012 metų Seimo rinkimų ir referendumo dėl Visagino AE. Visus tuos dvejus metus mes buvome „maitinami“ pažadais, kad po mėnesio, trijų ar pusmečio bus nutarta, kokia ateitis laukia VAE. Šią vasarą buvo paskelbta, kad jos likimas paaiškės rudenį, tačiau žiema jau čia pat, bet niekas dar nepaaiškėjo. Premjeras Algirdas Butkevičius nuolat teigia, kad galutinis sprendimas dėl Visagino AE statybų vis dar nėra priimtas, tačiau Vyriausybė aktyviai dirba ties šiuo klausimu.

    Apie tokį Vyriausybės darbą galima pasakyti ir kitaip – jau dveji metai, kaip Visagino AE reikalus premjeras mėto kaip karštą bulvę iš rankos į ranką. Bandymai numesti tą bulvę latviams ir estams visiškai nesėkmingi – jie jos negaudo. Kodėl negaudo? Todėl, kad jų rankos užimtos energetikos objektų statybomis. Objektų, kurie tapo alternatyva regioninio projekto – Visagino AE – teiktinai elektros energijos daliai. Jei anksčiau latvius ir estus buvo galima kaltinti išsisukinėjimu dėl jiems nežinomo ar neaiškaus Visagino AE ekonominio naudingumo, tai dabar jų kaltinti negalime niekuo – mes, lietuviai, viską išsiaiškinome savo pamėgtu, bet ne visada tam tinkamu būdu ir „tvirtai žengiame referendumo nurodytu keliu“. Tai, kad kalbama apie ketinimus pakeisti 2012 metų referendumo politinį sprendimą kito referendumo sprendimu, latviams ir estams gali kelti tik juoką, nes jie supranta, kad dėl tuoj pat įvyksiančių savivaldos rinkimų bei artėjančių 2016 metų Seimo rinkimų apie Visagino AE projekto naudą tylės tos partijos, kurių pastangomis Lietuvai nereikalingas referendumas buvo surengtas.

    Estai, žvelgdami į lietuvius, kietu mazgu susirišusius savo rankas, netoli Narvos, Auvere vietovėje, 2015 metais ruošiasi pabaigti 300 MW galios elektrinės statybą, t.y. tokios galios, kiek jie galėjo gauti iš regioninio projekto – Visagino AE. Estai sukūrė naują pažangią technologiją, kurios dėka elektrinėje bus deginama ne susmulkinta naftingųjų skalūnų uoliena, bet iš jos išgauta skalūnų alyva. Išgaunamos energijos kiekis vietoje ankstesnių 30 proc. padidės iki 70 proc. Dvigubai sumažės išmetamo CO2 kiekis, buvęs dideliu rūpesčiu estų energetikams. Galime estus kritikuoti, kad jų projektas bus brangesnis, nei Estijos dalis Visagino AE, tačiau estai teigia, kad jie labai ilgai laukė, kol Lietuva pradės statyti atominę elektrinę. Matydami, kad šis laukimas gali tęstis amžinai, estai nebenori rizikuoti ir nusprendė elektrą gaminti iš savo skalūnų, savo elektrinėse, savo specialistų jėgomis.

    Latviai 2013 metų gruodį pradėjo eksploatuoti rekonstruotą Rygos kogeneracinę elektrinę TEC-2, kuri šiuo metu yra moderniausia ir labiausiai technologiškai pažengusi šiluminė elektrinė Baltijos šalyse. Dvi Rygos elektrinės, gamindamos elektrą 832 MW galios turbinomis, užtikrina bazinės elektros gamybą Latvijoje. Latvijos planuose numatoma statyti dar vieną ar net dvi hidroelektrines ant Dauguvos upės bei 400 MW galios anglimi kūrenamą elektrinę Liepojoje.

    Keturiolikos biokuro elektrinių ateitis

    Regioniniams partneriams aktyviai ieškant (ir randant) alternatyvų sustabdytam Visagino AE  projektui, mes trypčiojame toje pat vietoje. 2012 metais agituojant prieš Visagino AE, pagrindiniai argumentai buvo tai, kad VAE labai brangi, o ją galėtų pakeisti 14 biokuru kūrenamų kogeneracinių elektrinių didžiausiuose Lietuvos miestuose. Dvi tokias elektrines, kaip rašėme aukščiau, Vilniuje ir Kaune numatoma statyti. Sėkmingai dirba „UAB Fortum Klaipėda“ kogeneracinė elektrinė, deginanti biokurą ir rūšiuotas atliekas, jos elektrinė galia – 20 MW. Tik tuo ir tegalime džiaugtis, nes kituose dideliuose Lietuvos miestuose – Šiauliuose, Alytuje, Utenoje biokuru kūrenamų elektrinių galia neviršija 10 MW.

    Lietuvoje nesurinksime 14-os miestų, kuriuose būtų ekonomiškai naudinga statyti kogeneracines elektrines. Priežastis paprasta – jei kogeneraciniu režimu elektrinė dirbs trumpiau, nei 8 mėnesius per metus, jos gaminama elektra nebus konkurencinga rinkoje. Mūsų miestuose, atmetus penkis pačius didžiausius, kogeneraciniu režimu galima dirbti tik 6 mėnesius. Taigi, pastatyti  norimas 14 bendros 632 MW galios biokuro elektrines yra sunkiai įgyvendinamas dalykas. Šiuo metu stebima kitokia biokuro panaudojimo tendencija – statomos vien šilumą gaminančios, 20 MW galią neviršijančios katilinės. Neviršijančios todėl, kad pagal ES direktyvos 2012/27/ES reikalavimus statant naują ar rekonstruojant seną didesnės nei 20 MW šilumos gamybos įrenginį, būtina įvertinti įrenginio kaštus ir naudą užtikrinant, kad jis veiktų kaip didelio naudingumo kogeneracijos įrenginys.  Tą reikalavimą įvykdyti mažesniuose miestuose neįmanoma, todėl gaminama vien šiluma.

    Vyriausybė jau daug anksčiau privalėjo pasakyti, kaip planuojama gaminti konkurencingą elektrą Lietuvoje. Nesugebėdami pasigaminti pigios elektros, dabar ją didžiuliu mastu importuojame. Kaip, beje, ir Lietuvoje  neaugančius bananus ir apelsinus. Dar 2013 metų pradžioje Vyriausybės sudaryta darbo grupė pateikė Seimui pasiūlymus dėl energetikos strategijos krypčių. Seimas juos išklausė, tačiau nei svarstė, nei sprendimus priėmė. Viskas vėl nutilo ilgam laikui ir tik naujasis energetikos ministras Rokas Masiulis neseniai pranešė, kad dabar intensyviai kuriama naujoji energetikos strategija – ji bus svarstoma 2015 metais.

    Pasikeitė energetikos vedliai

    Naująjį energetikos ministrą Roką Masiulį, pakeitusį atstatydintą Jaroslavą Neverovičių, visa Lietuva gerai pažįsta kaip energingą Klaipėdos SGD terminalo projekto įgyvendintoją. Priminsime, kad jis yra baigęs Vilniaus universiteto Ekonomikos ir gamybos valdymo fakultetą bei Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Vadybininko patirtį įgijo, dirbdamas tarptautinėse audito bendrovėse, nuo 2010 metų dirbo generaliniu direktoriumi valstybinėje bendrovėje „Klaipėdos nafta“.

    Europos Komisijos pirmininko pavaduotoju, atsakingu už Europos energetikos sąjungos kūrimą, ES veiklos koordinavimą siekiant 2020–2030 metų tikslų energetikoje ir klimato politikoje, paskirtas  Slovakijos atstovas Marošas Šefčovičius.

    Europos  Komisijos nariu, atsakingu už klimato politiką ir energetiką, paskirtas Ispanijos atstovas Miguelis Ariasas Cañete. Jis yra Liaudies partijos narys, daug kartų išrinktas į Ispanijos parlamentą bei senatą, 2003–2009 metais jis buvo Ispanijos vyriausybėje žemės ūkio ir žuvininkystės ministru, o 2011–2014 metais – žemės ūkio, maisto ir aplinkos ministru. Be energetikos, M. A. Canñete rūpinsis ir klimato politika (ankstesnėje, 2010–2014 metų Europos Komisijoje, klimato politika rūpinosi komisarė Connie Hedegaard).

    G. Oettingeris, daug nuveikęs reguliuojant Europos Sąjungos energetikos problemas, ypač santykiuose su Rusija, paskutinį svarbų darbą atliko, tarpininkaudamas Ukrainos ir Rusijos derybose dėl gamtinių dujų tiekimo šią žiemą  į Ukrainą bei Europos Sąjungą. G. Oettingeris dirbs ir naujojoje Europos Komisijoje – jis paskirtas nariu, atsakingu už skaitmeninę ekonomiką ir visuomenę.

  • ATGAL
    Laimėjimai ir pralaimėjimai 2014-aisiais
    PIRMYN
    Lietuvoje – blogėjančios verslo sąlygos?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.