Energetika tarnauja valstybei | Apžvalga

Valstybės naujienos

  • Energetika tarnauja valstybei

  • Data: 2018-03-05
    Autorius: Aleksandras Graželis

    2017 metų lapkričio 14 dieną Europos Komisija paskelbė trečiąją Energetikos sąjungos būklės ataskaitą, apžvelgiančią, kaip įgyvendinama Energetikos sąjungos strategija, priimta 2015 metais. Ataskaitoje taip pat parodoma, kokią pažangą padarė ES valstybės narės po to, kai buvo paskelbta antroji Energetikos sąjungos būklės ataskaita (2017 metų vasario mėn.).


    Europos energetikos sąjungos trečioji ataskaita

    Primename, kad Energetikos sąjunga sukurta siekiant įgyvendinti svarbiausius ES energetikos politikos tikslus: energijos tiekimo saugumą, tvarumą ir konkurencingumą. Kad šie tikslai būtų pasiekti, Energetikos sąjungoje daug dėmesio skiriama šioms penkioms viena kitą papildančioms veiklos kryptims: energetiniam saugumui, solidarumui ir pasitikėjimui; energijos vidaus rinkai; energijos vartojimo efektyvumui; iškastinio kuro vartojimo mažinimui; moksliniams tyrimams, inovacijoms ir konkurencingumui. Trečioji ataskaita atspindi pasiekimus Europos Sąjungoje, tačiau pabrėžia, kad iki siekiamo Energetikos sąjungos lygio dar reikia daug ką atlikti.

    Tęsiant Energetikos sąjungos kūrimą, reikalingas glaudus Europos Komisijos, valstybių narių ir visų visuomenės grupių bendradarbiavimas. Artimiausiu ir vienu svarbiausių sąjungos kūrimo etapų yra nacionalinių energetikos ir klimato sričių veiksmų planų, skirtų laikotarpiui po 2020 metų, sudarymas ir pateikimas Europos Komisijai. Nacionaliniame plane privaloma aprėpti laikotarpį nuo 2021 iki 2030 metų, remtis tuo, ką kiekviena valstybė narė turėtų atlikti pagal savo 2020 metams patvirtintą energetikos ir klimato politiką bei numatyti perspektyvą iki 2050 metų.

    Dauguma valstybių narių pradėjo rengti savo nacionalinius planus, tačiau jos visos turi gerokai pasistengti, kad planų projektus užbaigtų iki 2018 metų pradžios. Neskubama, nors Europos Komisija gaires, kaip rengti šiuos planus, pateikė  dar 2015 metų lapkritį. Pirmaujančių šiame darbe valstybių nedaug, todėl norime išvardinti jas, sugebančias tinkamai organizuoti valstybės institucijų darbą. Tai Italija, Nyderlandai, Suomija, Švedija, Vengrija ir Vokietija.  Lietuva privalo šio plano projektą parengti ir Europos Komisijai pateikti iki 2018 metų balandžio 1 dienos.  Tai padaryti  bus nelengva, nes planas turėtų būti rengiamas (taip daro visos valstybės) vadovaujantis Nacionaline energetinės nepriklausomybės strategija, kurią žadama Seime patvirtinti tik birželio mėnesį. Be to, plano projektas turi būti pateiktas viešam svarstymui visuomenei. Tikėsimės, kad mūsų valdantieji profesionalai sugebės atlikti „dokumentų lenktynes“ ir laike, ir erdvėje, nors per vienerius valdymo metus buvo galima jau daug ką atlikti.

    Ataskaitoje pasidžiaugiama, kad nuo 1990 metų iki 2016 metų ES bendras BVP išaugo 53 proc., o bendras išmetamųjų teršalų kiekis per tą patį laikotarpį sumažėjo 23 proc., ir tai reiškia, kad pramonės sektorius taiko švaresnes gamybos technologijas. Tačiau transporto sektoriuje išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis toliau didėja, tokia pat būklė ir Lietuvoje.

    Artėja 2020 metai, kai valstybėms narėms teks atsiskaityti, kaip įvykdė privalomus planinius atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimo rodiklius. Ataskaitoje pažymima, kad daugumos valstybių narių rodikliai jau viršijo numatytą orientacinį 2015–2016 metų dydį. Tik trijose valstybėse narėse (Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge) atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis nesiekė kiekvienai jų nustatyto dydžio. Savo 2020 metų atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimo planinį rodiklį jau yra viršijusios 11 valstybių narių, tarp jų ir Lietuva, tai padariusi 2014 metais.

    Tokia mūsų sėkmė leido  2017 metų spalio mėnesį Lietuvai ir Liuksemburgui susitarti statistiškai (ne natūroje) perduoti atsinaujinančiosios energijos kiekį, kuris Lietuvai yra perviršinis, o Liuksemburgui trūksta, nes įsipareigoję naudoti 11 proc. AIE, šiuo metu naudoja tik 6 proc. Tokiu būdu,  pagal susitarimą Lietuva 2018–2020 metais perduos Liuksemburgui 700 GWh energijos, kad padėtų šiai valstybei narei pasiekti 2020 metų atsinaujinančiosios energijos naudojimo tikslą. Už šį energijos kiekį, vien ant popieriaus lapo užrašytą, Lietuvai bus užmokėta 10 milijonų eurų.

    Parama tikslo siekiantiems

    Kartu su Energetikos sąjungos ataskaita buvo pateiktas ir kitas Europos Komisijos dokumentas – ES bendrojo intereso projektų sąrašas (ang. Projects of Common Interest, PCI). Įrašymas į šį sąrašą rodo, kad projektas svarbus ne tik konkrečiai valstybei ir jos visuomenei, bet ir visai Europos Sąjungai. Šio sąrašo projektai gali kreiptis finansinės paramos (ir beveik visada ją gauti) iš Europos infrastruktūros tinklų priemonės (angl.  Connecting Europe Facility, CEF). Tai yra pagrindinė ES finansavimo priemonė, skirta skatinti augimą, darbo vietų kūrimą ir konkurencingumą įgyvendinant tikslines investicijas į infrastruktūrą Europos lygiu.

    2017 metų lapkričio 24 dieną paskelbtame Bendrojo intereso projektų sąraše yra šeši Lietuvai svarbūs projektai. Tai Lietuvą ir Lenkiją jungiantis dujotiekis (GIPL) nuo Jauniūnų iki Holovčyco kompresorių stoties netoli Baltarusijos sienos. Projektui skirta 295,4 mln. eurų ES paramos, iš jų Lietuvai – statybos darbams iki 58 mln. eurų, o dar 27,5 mln. eurų – kompensuoti Lenkijai. Pasirengimo darbams papildomai skiriama 10 mln. eurų.

    Lietuvos ir Latvijos dujų jungties pajėgumų išplėtimui (tarp Kiemėnų ir Rygos)  numatyta 175000 eurų. Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizavimui  su kontinentinės Europos tinklais numatyta skirti lėšų (125000 eurų) dar vienai studijai, kuri tirtų sinchroniškai tarpusavyje sujungtų elektros tinklų dinaminį elgesį. Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės pajėgumų didinimo projektas gaus lėšų (62500 eurų) studijai, kuri įvertins HAE infrastruktūros būklę ir galimybes įrengti papildomus blokus.

    Be šių, finansavimo sulauksiančių projektų, įrašyta antros „LitPol link“ jungties oro linija Lietuvos teritorijoje,  elektros linija nuo Vilniaus iki transformatorinės pastotės „Neris“, taip pat tolesni Baltijos valstybių elektros sistemų sinchronizavimo aspektai.

    Į šių metų Bendrojo intereso projektų sąrašą nebuvo įrašytas Klaipėdos SGD terminalas. Priežastys labai paprastos – SGD terminalą pasistatyti nori ir estai, ir suomiai, o Europos Komisija nenori iš anksto nuspręsti, kuris terminalas galėtų būti pripažintas regioniniu, tuo pačiu įgydamas teisę gauti finansinę ES paramą. Šis sąrašas yra atnaujinamas kas dveji metai, tad mūsų galimybės dar neprarastos.

    Sumažėjus „Gazprom“ kompanijos  įtakai Latvijos dujų sistemoje  (nuo 2017 metų ji valdo tik trečdalį akcijų) ir atsiradus galimybei naudotis Latvijos Inčukalnio dujų saugykla, Lietuva atsisako ketinimų Syderiuose, Telšių rajone, įrengti kelių šimtų milijonų eurų vertės požeminę dujų saugyklą. Todėl šis projektas buvo pasiūlytas išbraukti iš Bendrojo intereso projektų sąrašo.

    Energetinė nepriklausomybė vėlavo

    Kovo 11-sios Nepriklausomybės atkūrimo aktas suteikė galimybę pagal savo įstatymus atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Atkuriame ir greitai, ir lėtai.

    Greitai – jei įvertintume 50 metų okupacijos įtaką žmonių protų mulkinimui  ir gyvenimą socialistinėje visuomenėje, žlugdžiusioje laisvą mintį, iniciatyvą. Gyvenimą kalėjimo sąlygomis, kai viską lėmė prižiūrėtojo – komunistų partijos – neišmanėliški sprendimai ir veiksmai. Tačiau greitai sukūrėme tik valstybines dekoracijas, atitinkančias tarptautinius reikalavimus. Atkūrėme ir sukūrėme daug partijų, tačiau iš esmės jos tėra dvi – turtuolių ir vargšų. Siekis, kad valstybėje viešpatautų teisingumas, liko nepasiektas, nors jo siekėme nuo pat Sąjūdžio dienų.

    Lėtai – jei prisimintume, kokia sparta Lietuvos valstybę po Vasario 16-osios Akto kūrė nemokyti kaimiečiai, vos atsigavę po Pirmojo pasaulinio karo ir Nepriklausomybės kovų. Per 20 metų tie žmonės padarė daug daugiau nei mes per 28 metus. Pastatė mokyklas, ligonines, įmones, teisingai atliko žemės reformą ir ūkininkavo puikiai – jų patirties neišnaikino ir kolūkinė santvarka. Tačiau palikime šias temas istorikams ir filosofams.

    Kalbėdami  apie nepriklausomos valstybės atkūrimą negalime užmiršti, kad iki 2015 metų buvome visiškai priklausomi nuo svarbaus energetinio resurso – gamtinių dujų – tiekimo. Vienintelę galimybę – dujų vamzdį – valdžiusi Rusijos „Gazprom“ kompanija diktavo monopolistines dujų kainas, kelerius metus didžiausias Europos Sąjungoje. Ir tik ryžtingas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vyriausybės sprendimas pastatyti Klaipėdoje  suskystintųjų dujų terminalą sukūrė galimybes Lietuvai tapti nepriklausoma šiame sektoriuje.

    Laivas-saugykla „Independence“ Klaipėdos uoste nėra pigus daiktas – jo išlaikymo kaštus reikia apmokėti visiems gamtinių dujų vartotojams. Tačiau tai, kad Lietuva perka suskystintąsias dujas iš įvairių tiekėjų, privertė „Gazprom“ mažinti, netgi dempinguoti gamtinių dujų kainas visose Baltijos valstybėse. Suprantama, mažindama dujų kainas Rusija užpylė mus propagandiniu melu apie pigias „Gazprom“ dujas. Neturėtume „Independence“, rusiškų dujų kainos būtų pagal jų įnorį, nes dujų rinka neveiktų.

    Dar vienas svarbus žingsnis įtvirtinant energetinę nepriklausomybę yra Lietuvos elektros energetikos sistemos sinchronizavimas su kontinentinės Europos elektros energetikos sistema. Tai strateginis šalies saugumo prioritetas, įrašytas ir valdančiosios koalicinės Vyriausybės programoje, ir jos įgyvendinimo plane bei Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projekte. Šis darbas tapo ir Europos energetinės sąjungos prioritetu, Europos Komisija siekia sinchronizaciją įgyvendinti iki 2025 metų.

    Europos Komisija pripažįsta, kad sinchronizacijos procesas techniniu aspektu yra sudėtingas. Būtina įvairiapusė elektros perdavimo tinklų ir elektros gamybos įrenginių analizė, siekiant rasti techniškai įmanomus, saugius ir ekonomiškus sprendimus. Būtinas politinis sutarimas tarp valstybių partnerių, taip pat reikia išklausyti ir trečiųjų šalių nuomonę.

    Iki šiol valstybėms partnerėms tvirtai susitarti dar nepavyko. 2017 metų gegužės mėnesį Taline susitiko Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos premjerai. Saulius Skvernelis po šio susitikimo tvirtino, kad politinis memorandumas dėl sinchronizacijos bus pasirašytas birželį. Tai nebuvo padaryta, nes kilo nesutarimų, kiek elektros perdavimo jungčių reikės su Lenkija – užteks jau pastatytosios ar reikės statyti dar vieną. Vilniaus energetikos forume 2017 metų lapkritį energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas galutinio sutarimo datą nukėlė iki 2018 metų pavasario.

    Europos Komisijos viceprezidentas, atsakingas  už Europos energetinę sąjungą, Marošas Šefčovičius dažnai lankosi Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje – šalyse, kuriose bus atliekama Baltijos elektros sistemų sinchronizacija su Europos elektros tinklais. Susitinka ir su visų paminėtų valstybių premjerais bei energetikos ministrais, skatina juos greičiau susitarti. Tačiau jo paties mintys nėra labai uždegančios. Atsakydamas į savaitraščio „Verslo žinios“ klausimus prieš vizitą į Lietuvą 2017 metų gegužės mėnesį, savo nuomonę apie Rusijos įtaką sinchronizacijai jis išdėstė taip: „Sinchronizavimas susijęs su svarbiais geopolitiniais klausimais, kuriuos reikės spręsti politiniu lygmeniu. Reikia nuodugniai įvertinti projekto poveikį Kaliningrado sričiai ir pagrindinei Rusijos teritorijai bei Baltarusijai. Negalima izoliuoti Kaliningrado srities piliečių, privalu jiems užtikrinti patikimą elektros energijos tiekimą. Taip pat jiems turi būti sudaryta galimybė pirkti elektros energiją iš pagrindinės Rusijos teritorijos ir jai parduoti.“

    Norime priminti, kad Marošas Šefčovičius nepritaria Lietuvos ketinimams nepirkti Astravo AE pagamintos elektros. Jo nuomone, elektros gamintoją sunku identifikuoti, be to, Europos Komisija, siekdama jėgainės saugumo, reikalauja atlikti naujo Astravo AE reaktoriaus testavimą nepalankiausiomis sąlygomis pagal ES metodiką.

    Spaudos pranešimuose girdisi apie sėkmingus ir vertingus politikų pokalbius, tačiau reikėtų dar aktyvesnės veiklos iš Lietuvos vadovų pusės. Europos Komisijos planuose 2018 metams sinchronizacijos labui numatyta atlikti dar viena studija, jau devintoji. Lietuvos energetikai sinchronizacijai rengiasi – 2019 metų  birželio mėnesį numatyta atlikti Baltijos šalių elektros sistemos izoliuoto darbo bandymą. Jo metu elektros poreikį Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje užtikrins tik šiose valstybėse esantys elektros gamybos įrenginiai ir aukštos įtampos nuolatinės srovės jungtys su Švedija ir Suomija. Savarankiškai bus palaikomas elektros sistemų galių balansas ir dažnis. Tai labai svarbus darbas, kurio rezultatai turės lemiamą reikšmę tolesniems veiksmams.

    2017 metų lapkritį Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje buvo atliktas bandymas atkurti Lietuvos elektros sistemą, jei ištiktų visiškas elektros išsijungimas. Kruonio HAE buvo atjungta nuo elektros tiekimo, avariniams atvejams paruoštu dyzeliniu generatoriumi pradėjo gaminti elektrą savo reikmėms. Po to paleido agregatą, generatoriaus režimu gaminantį elektrą ir patiekė ją į perdavimo sistemos tinklą. Energetikos sistemos atkūrimo bandymą stebėję perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ specialistai suskaičiavo, kad visas procesas nuo HAE atjungimo iki agregato paleidimo truko 7,5 minutės, tai pakankamas laikas tokio masto avarijai likviduoti. ■

  • ATGAL
    2018 Metų biudžetas – valdančiųjų ketinimų projekcija
    PIRMYN
    Šeimos politika Lietuvoje: formavimas, praktika ir realybė
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.