Energetikos ateitis partijų programose | Apžvalga

Įžvalgos

  • Energetikos ateitis partijų programose

  • Data: 2012-10-17
    Autorius: Aleksandras GRAŽELIS

    Pasikeitimai valstybės gyvenime kažkuo panašūs į besikeičiančius metų laikus – jie būtinai ateina, nes Lietuvos Respublikos Konstitucija tvarko mūsų šalį panašiais dėsniais kaip gamta. Retesnius nei keturis kartus per metus pasikeitimus lemia įvairių lygių valstybinės valdžios rinkimai. Vieni kitus keičia Savivaldybių tarybų, Prezidento, Seimo, Europos Parlamento narių rinkimai. Šiais metais rinksime naują Seimą ir tai yra svarbiausi rinkimai, nes jų rezultatai lemia vykdomosios valdžios – vyriausybės – sudėtį ir jos veiklos programą.

    (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    KAIP VERTINTI PARTIJĄ

    Žiniasklaida visą mūsų gyvenimą stengiasi pateikti kaip lengvai sukramtomą produktą su aštriais prieskoniais. Gal ir tinka toks pateikimo būdas pramogų verslo dalyviams, tačiau politinių partijų nereikėtų vertinti pagal jų lyderių sugebėjimus pliaukšti nesąmones ar skeryčiotis TV ekrane. Partiją reikia atpažinti iš programos – skelbiamų tikslų ir būdų tiems tikslams pasiekti. Rinkėjai pakankamai išsilavinę, jie sugeba įsigilinti į parašytas mintis ir suprasti jų esmę – ar tai tiesa, ar apgaulė. Praeityje liko rinkėjų politinės brandos etapas, kai politikams užtekdavo paskelbti šūkį „Gyvensime geriau!“ ir rinkėjai jais patikėdavo, programų neskaitydami. Tiesą sakant, programose konkrečios to šūkio įgyvendinimo priemonės ir nebūdavo aprašytos.

    Šiomis dienomis partijos programa yra dokumentas, kurį rengia dešimtys specialistų, tvirtina partijų suvažiavimai, ji parodo partijos brandą ir jos sugebėjimus prognozuoti valstybės gyvenimą ateityje. Programa taip pat yra dokumentas, įpareigojantis partijos atsakomybę rinkėjams. Šiuo metu atsakomybė yra tik moralinė ir politinė, tačiau visuomenei pasiekus aukštesnę pilietinę brandą, atsakomybė taps ir teisinė. Tą prisiminti turi visos partijos. Tik kokybiškai parengta programa ir jos laikymasis atitinkamu valstybės ūkio valdymo laikotarpiu pelnys rinkėjų pagarbą ir pasitikėjimą. Tai ilgainiui suformuos palankesnį požiūrį į partijas, kaip valstybės valdymui pasirengusias visuomenės grupes.

    Siekdami keisti rinkėjų požiūrį į partijų programas, pabandysime trumpai apžvelgti visuomenės nuomonės tyrimuose (skelbtuose rugsėjo pirmojoje pusėje) pirmaujančių partijų rinkimų programų siekius energetikoje. Apžvelgti įvertinant tokius aspektus – partijos siekių stabilumą ir jų ketinimus tęsti dabartinę energetikos vystymo kryptį ar ją keisti.

    NAUJI POKYČIAI ENERGETIKOJE

    Prieš apžvelgiant, reikėtų atkreipti dėmesį, kad partijoms nelengvu uždaviniu tapo siūlyti rinkėjams ką nors geresnio nei tie darbai, kuriuos prieš ketverius metus pradėjo ir tęsia dabartinio Seimo valdančioji koalicija. Niekas nepaneigs, kad energetikos sektoriaus pokyčiai didžiuliai. Pradėti įgyvendinti svarbūs energetikos projektai, kurių nebuvo ryžtasi imtis ekonomiškai palankesniais metais – nuo 2004 iki 2008-ųjų. Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė metiniame pranešime aukštai įvertino šiuos pokyčius: „Po dvidešimt metų išdrįsome eiti energetinio savarankiškumo keliu. <…> Tai negrįžtami sprendimai, kurių neturėtų keisti rinkimų pažadai.“ Pabrėždama sutarimo dėl darbų tęstinumo svarbą prezidentė priminė, kad „už šalies energetinę ateitį, atominės energetikos plėtrą atsakingos visos politinės jėgos. Todėl būtinas galutinis apsisprendimas ir platus politinis sutarimas, nes šiuos projektus įgyvendinti reikės kelioms politinėms kadencijoms. Reali politinė ir ekonominė nepriklausomybė įmanoma, tik jeigu pradėtus darbus sugebėsime užbaigti naudingai Lietuvai.“

    Naujus pokyčius teigiamai įvertino ir nepriklausomas energetikos ekspertas, buvęs energetikos viceministras Romas Švedas, teigdamas, kad visus nepriklausomybės metus politikai žinojo, kokių reikia priemonių, norint sumažinti priklausomybę nuo Rusijos energetikos išteklių, tačiau sąmoningai beveik nieko nedarė. Šioje Seimo kadencijoje buvo priimtas svarbus, net etapinis dokumentas dėl tolesnės energetikos raidos mūsų valstybėje. Nors tai jau penkta Nacionalinė energetikos strategija, priimta nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, bet ši vienintelė pavadinta Nacionaline energetinės nepriklausomybės strategija.

    Pagrindiniai pagal šią strategiją šiuo metu įgyvendinami darbai yra tokie: suskystintųjų gamtinių dujų terminalas, elektros jungtys „NordBalt“ ir „LitPol Link 1“, daugiabučių namų atnaujinimas, biokuro naudojimas šilumos gamybai. Planuojami strateginiai objektai – Visagino AE projektavimas ir statyba, dujotiekis į Lenkiją, gamtinių dujų požeminė saugykla, elektros jungtis „LitPol Link 2“ ir elektros sistemos sujungimas su žemyninės Europos elektros tinklais (KET) darbui sinchroniniu režimu.

    SOCIALDEMOKRATŲ VINGIAVIMAI

    Sunkiausia apžvelgti energetikos siekius LSDP rinkimų programoje. Ypač įvertinus tai, kad ši partija, vyravusi Seime ir vyriausybėje 2000–2008 metais, energetikos srityje padarė mažiau darbų, nei galėjo ir privalėjo padaryti. Per tą laikotarpį buvo priimtos dvi Nacionalinės energetikos strategijos (2002 ir 2007 metais), tačiau 2002 metų strategijos vizijos buvo pernelyg kuklios. Stengtasi apsiriboti kuo mažesniais pokyčiais energetikoje – ir kam sukti galvą, nes dujos buvo pigios, veikė abu Ignalinos AE blokai. To pasekmė – iš Rusijos dabar importuojame apie 70 % elektros. Buvo puoselėjamos viltys tęsti Ignalinos AE darbą net tada, kai buvo priimti sprendimai ją uždaryti. 2007 metų strategija ambicingesnė, tačiau jos įgyvendinti socialdemokratams jau neteko. Gerai, kad ir neteko, nes jų atlikti darbai – „Lietuvos dujų“ bei Kauno termofikacinės elektrinės pardavimas „Gazpromui“–  Lietuvos gyventojams žadėtos naudos nedavė. Pradėtą nevykusį „Leo LT“ projektą, neturėjusį jokių galimybių pastatyti atominę elektrinę, 2009 metais teko sustabdyti ir išardyti, o tie, kurie ketino statyti neaiškios nuosavybės dujų terminalą, savo veiklą paskubėjo nutraukti.

    Sunkiai paaiškinamas socialdemokratų nuomonės apie branduolinę energetiką pasikeitimas. Ir 2002, ir 2007 metų energetikos strategijose, ir 2009 metų LSDP programoje jie rėmė atominės energijos naudojimą Lietuvoje. Jie kūrė atominį „Leo LT“ projektą, bandė tęsti Ignalinos AE darbą, 2010 metais Seime teikė rezoliuciją, ragindami Vyriausybę paspartinti „branduolinės energetikos tęstinumo realizavimą“. 2011 metais, kai Visagino AE projekte atsirado strateginis investuotojas „Hitachi“, socialdemokratai radikaliai pakeitė savo požiūrį į branduolinę energetiką, siūlydami jai plėtoti ieškoti kitų alternatyvų. Kitas keistas sutapimas – socialdemokratai kitaip galvoti pradėjo būtent tada, kai išryškėjo Rusijos ir Baltarusijos branduolinių jėgainių prie Lietuvos sienos statybos kontūrai. Gana keistai skamba jų rinkimų programos siūlymas, pagal kurį Lietuvoje suvartojamos elektros poreikį jie užtikrintų taip: „Siekdami didinti elektros energijos panaudojimo efektyvumą bei elektros energetikos sistemos decentralizaciją, skatinsime nedidelių kogeneracinių elektrinių įrengimą greta elektros vartotojo.“ Sutikime, gražu būtų visą elektrą pasigaminti kogeneracinėse elektrinėse, ypač jei jose degintume biokurą. Tačiau socialdemokratai nepasako, kad tokia idėja tinka tik didiesiems miestams, nes mažesniuose miestuose vasarą centralizuotai gaminamos šilumos reikia labai mažai. Gal socialdemokratai sugalvos pastatyti gausybę iš biudžeto dotuojamų vandens parkų, kuriuos šildys ta atliekama šiluma? Bandymas vien tokiu būdu gaminti elektrą baigsis labai paprastai – elektros importu iš Rusijos. Ir toliau keliaus iš Lietuvos pinigai už prekę, kurią galime pasigaminti ir patys. Statydami kogeneracinių elektrinių per daug ir ten, kur jų nereikia, jie gali sužlugdyti kitą savo siekį, skirtą šilumos ūkiui ir tikrai naudingą – „paskelbti už gamtines dujas pigesnio biokuro plėtrą nacionaliniu Lietuvos energetikos prioritetu.“

    Keistai ir dviprasmiškai skamba ir socialdemokratų teiginys dėl dujų sektoriaus plėtros. Jie sieks „spartinti Klaipėdos suskystintų dujų terminalo statybą, kartu laikydamiesi nuostatos, kad ekonomiškai efektyvesnis ir vartotojams pigesnis būtų regioninis suskystintų dujų terminalas, kuris skirtas Lietuvai, Latvijai, Estijai.“ Teigia, pamiršdami tai, kad Latvija tik nuo 2017 metų įgyvendins ES trečiojo energetikos paketo reikalavimus dujų sektoriui, t. y. atskirs dujų vamzdynų valdymą ir dujų tiekimą. O Klaipėdos terminalas ir be spartinimo turėtų pradėti veikti 2014 metais.

    (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    „TVARKIEČIAI“ – VIENA DARO, O KITA RAŠO

    Įdomu skaityti partijos „Tvarka ir teisingumas“ energetikai skirtas nuostatas. Įdomu, kai prisimeni jų balsavimą Seime, priimant Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją (kaip ir socialdemokratai, jie balsavo prieš arba susilaikė) ir Visagino AE skirtus įstatymų projektus (kartu su socialdemokratais boikotavo jų priėmimą). Rinkimų programoje jie jau teigia: „Statysime Visagino AE, užtikrinant maksimalų finansavimo skaidrumą ir efektyvumą.“

    Dauguma kitų programos  siekių taip pat kartoja Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją – elektros jungčių statyba, jungimasis sinchronizuotam darbui su žemyninės  Europos tinklais ir t. t. Kyla klausimas, ar vertėjo taip priešintis strategijos priėmimui, jei jos nuostatos partijai tinkamos? Iš pačios partijos specialistų sugalvotų siūlymų įdomesnis šis: Lietuvos elektrinėje Elektrėnuose gaminamą šilumą panaudoti Vilniaus ir Kauno miestams šildyti. Tiesa, paskutiniais metais elektrinė dirbo mažai, nes dujos labai brangios. Po 2014 metų, kai bus pastatytas suskystintųjų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje ir bus galima pirkti pigesnes dujas, šį siūlymą galima svarstyti.

    DARBO PARTIJOS PAŽADAI „BE RIBŲ”

    Visuomenėje suformavę nuomonę apie save kaip apie neribotų pažadų partiją, Darbo partija nemažai tokio pat pobūdžio pažadų teikia energetikos sričiai. Gražiai skamba toks siekis: „užtikrinsime, kad bendra ES energetikos politika atitiktų Lietuvos ūkio interesus“, tačiau tai parašyta nesilaikant politinės logikos – būtent Lietuvos ūkis taikysis prie ES energetikos politikos.

    Nesikuklinant žadama: „Sumažinsime šilumos kainas, skirdami ES struktūrinių fondų lėšas biokuro katilinių statybai. Tokiu būdu per metus sumažinsime išlaidas dujų pirkimui 1 mlrd. litų.“ Nepaaiškinama, kad, norint pasiekti tokį rezultatą, biokuro katilines reikėtų statyti apie dešimt metų, o statybai reikėtų apie 2 mlrd. litų.

    Darbo partija pasistengė į programą prirašyti pažadų, prasidedančių rinkėjo ausiai maloniais žodžiais – „sumažinsime“, „užtikrinsime“, tačiau nepaaiškina, kaip jie tą darytų.

    VALDANČIAJAI KOALICIJAI SIEKIUS SKELBTI LENGVIAU

    Lengviausia kurti energetikai skirtus siekius rinkimų programose valdančiosios koalicijos partijoms – Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, Lietuvos liberalų sąjūdžiui ir Liberalų ir centro sąjungai. Būtent šių partijų Seimo narių balsais šių metų birželį buvo priimti Visagino AE projektą įgalinantys įstatymai bei Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija. Joje nustatyti pagrindiniai Lietuvos energetikos sektoriaus tikslai ir jų įgyvendinimo kryptys iki 2020 metų, taip pat  numatytos Lietuvos energetikos sektoriaus plėtros gairės iki 2030 ir iki 2050 metų.

    TS-LKD programa patvirtina, kad bus tęsiamos Lietuvos energetikos sektorių plėtros kryptys strateginiams energetikos tikslams pasiekti: įgyvendinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę ir  užtikrinti vartotojų energetinį saugumą. Ypač svarbus yra Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių elektros energetikos sistemos įsiliejimas į Europos Sąjungos žemyninės dalies elektros perdavimo sistemą sinchroniniam veikimui, tai yra „visaapimantis aukščiausio prioriteto projektas – kertinis energetinės nepriklausomybės akmuo“.

    DAUG SUTARIANČIŲ SIEKIŲ

    Sėkmingai vystomi strateginiai energetikos projektai lemia, kad partijų programose daugelis siekių yra panašūs. Pavyzdžiui, dėl atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros – visos apžvelgiamos partijos žada remti šią energetikos rūšį ir plačiau ją naudoti.

    Dabartinei Vyriausybei nepavykus plačiu mastu įgyvendinti daugiabučių namų atnaujinimo programos, visos partijos pasisako už atnaujinimo tąsą ir siūlo savo sprendimo būdus. Darbo partija teigia sudarysianti „palankias sąlygas daugiabučių namų savininkams modernizuoti daugiabučius namus“, tačiau neaiškina, kuo tas palankumas bus paremtas. „Tvarkiečiai“ siūlo parengti valstybinę pastatų atnaujinimo programą. Lėšų šaltinio jie nenurodo, tikriausiai norėtų naudoti skurdoką valstybės biudžetą. Liberalų sąjūdis žada mažinti „šilumos suvartojimą skatindami masinę daugiabučių renovaciją ir modernizaciją“. Konkrečiau skamba socialdemokratų siūlymas: „Masinę daugiabučių namų renovaciją skelbti nacionaliniu Lietuvos prioritetu – taikyti visai kitokį gyventojams priimtinesnį modelį, neverčiant jų skolintis iš komercinių bankų. Investicijos bus grąžintos iš sutaupytų lėšų už šilumą.“ TS-LKD programoje paaiškinama, kad dabartinė koalicinė Vyriausybė pasirinko kitą (pagal JESSICA finansinę iniciatyvą), o ne TS-LKD 2009 metais siūlytą daugiabučių namų atnaujinimo modelį. Naujojoje programoje siūloma prie jo grįžti, namams atnaujinti naudoti lėšas, kurios bus sutaupomos pagerinus namo šilumines savybes.

    Nesiekiant gilių išvadų, galima pasakyti, kad Lietuvos energetikos vystymo požiūriu rašinyje apžvelgtos partijos iš esmės sutaria. Vienintelis aiškiai išsiskiriantis nesutarimas yra pastaraisiais metais pasikeitęs socialdemokratų požiūris dėl Visagino AE statybos.

  • ATGAL
    Antiislamiškas filmas: kam tai naudinga?
    PIRMYN
    Valentinas Stundys: Kultūra keičia visuomenę ir lemia ateitį
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.