Energetikos klausimų sprendimas vasaros karštyje | Apžvalga

Oikos

  • Energetikos klausimų sprendimas vasaros karštyje

  • Data: 2018-10-12
    Autorius: Aleksandras Graželis

    Jau trejus metus žemyninio vėjo elektrinių plėtra nevyksta./pxhere.com nuotrauka

    ILGAI LAUKTOJI STRATEGIJA

    Vasaros poilsio troškimas privertė Seimo valdančiąją koaliciją Seimo pavasario sesijos pabaigoje pagaliau atlikti žadėtą darbą – priimti labai ilgai lauktą nutarimą, patvirtinantį naująją Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategiją. Tai atlikę, politikai vasarą galėjo ilsėtis, tačiau energetikai ir nemažai elektros vartotojų – ne, nes naujoji strategija jų neišgelbėjo nuo liūčių ir audrų pasekmių – sutraukytų ar nuverstų elektros oro linijų. Teks dar ilgokai su tuo taikstytis, nes elektros tiekimo patikimumą, prilygstantį geriausiam Europos Sąjungoje, pagal strategiją Lietuvoje numatoma pasiekti tik 2050 metais. Energetikoje sunku lenktyniauti su ekonomiškai stipresnėmis šalimis, tuo tarpu maisto ir aprangos kainomis sugebame būti viršuje, nepaisydami atlygio už darbą skirtumų.

    Toks labai svarbus Lietuvos ūkio ateičiai dokumentas buvo priimtas „lengvu stiliumi“. Iš 105 balsavusių Seimo narių už strategiją pasisakė 103. Du susilaikė, balsavusių „prieš“ salėje neatsirado. Seimo posėdžio, kurio metu ji buvo priimta, stenogramą reikėtų skaityti mintyse lyginant su Juozo Erlicko epigramomis ir humoreskomis. Strategijos priėmimas Seime truko tik keliolika minučių, ne ką daugiau laiko ji buvo aptariama Seime pateikimo ir svarstymo stadijose. Kodėl? Todėl, kad Seimo posėdyje kalbėjusieji gilesnių minčių ar įžvalgų nepasakė. Gal jie netikėjo strategijos realumu, gal suprato, kad bet koks pasiūlymas „tobulam ir nekeistinam“ valdančiosios koalicijos projektui bus atmestas. Teisės aktas priimtas olimpinėje ramybėje, nors jo projektas nebuvo patobulintas; neatsižvelgta į žiniasklaidoje viešai paskelbtus strategijos trūkumus bei pasiūlymus ją tobulinti.

    Šioje vietoje galime prisiminti, kad jau ne per vieną Seimo kadenciją stebime paradoksalų reiškinį – baigiantis Seimo rudens ar pavasario sesijai, kitaip tariant prieš Kalėdas ar veikiant Joninių burtams, galima priiminėti labai „įdomius“ teisės aktus, nes Seimo nariai būna arba pavargę, arba prieššventiškai atsipalaidavę, todėl balsuoja daug nesigilindami į aktų reikšmę bei jų veikimo pasekmes (šio reiškinio politologinis tyrimas, apimantis Seimo darbo laikotarpį nuo 1990 metų, tikrai būtų vertas daktarinės disertacijos).

    Reikia pripažinti, kad keistai atrodo strategijos tikslų išdėstymas 2020, 2030, 2050 metams. Strategijos projektas rengtas 2017 metais, priimtas 2018 metais, todėl darbus, numatytus 2020 metams, nesinori vadinti „strateginiais“ – jų pabaiga jau dabar matoma. Tokį sprendimą galima paaiškinti „valstiečių“ noru prieš 2020 metų Seimo rinkimus pasigirti rinkėjams – pažiūrėkite, kaip sėkmingai vykdome energetikos strategijos tikslus. Daug nesvarstant pirmasis strategijos tikslų laikotarpis galėjo būti datuotas 2025 metais, nes tada numatoma atlikti tikrai svarbų darbą – sinchronizuotam darbui sujungti Baltijos valstybių elektros tinklus su kontinentinės Europos tinklais ir atsijungti nuo Rusijos ir Baltarusijos elektros energetikos sistemos.

    Net šešerius metus tvyrojo neaiškumų dėl elektros gamybos ateities, po to, kai 2012 metų referendumas nepritarė Visagino AE statybai, tuo pačiu buvo „suardyta“ 2012 metais patvirtinta Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija. A. Butkevičiaus vyriausybė visą savo kadenciją rengė naują strategiją, tačiau pateikti jos svarstymui Seime taip ir nesuspėjo. 2016 metų Seimo rinkimus laimėję „valstiečiai“ tuo projektu nesinaudojo, pasiūlė kitokią elektros energetikos vystymo kryptį – didele sparta plėtoti elektros gamybą iš atsinaujinančių išteklių energetikos (AIE). Tačiau tai pasiūlyti lengviau nei įgyvendinti.

    Iki 2020 metų nenumatoma statyti naujų didelės galios elektros gamybos iš biokuro jėgainių (neskaičiuojant dar A. Butkevičiaus vyriausybės pradėtų Vilniaus ir Kauno kogeneracinių jėgainių projektų). Žemyninio vėjo elektrinių plėtra šiuo metu sustabdyta, nes dar 2016 metais buvo pasiekta 500 MW galios kvota, nustatyta 2011 metais priimtame Atsinaujinančių išteklių energetikos (AIE) įstatyme. Jame buvo nurodyta Vyriausybei parengti tolesnės plėtros tvarką, kai bus pasiekta 500 MW galia, tačiau valdančioji koalicija pasielgė paprasčiau – 2017 metais iš įstatymo šią prievolę išbraukė, todėl trejus metus šiame sektoriuje nieko nenuveikta. Rašydami šį tekstą perskaitėme (vadiname tai malonia žinia) apie Energetikos ministerijos pateiktą naują AIE įstatymo pakeitimo projektą, kuriame numatyta keisti paramos modelį atsinaujinančius išteklius naudosiančių elektrinių įrengimui skatinti. Vietoje dabar taikomos 12 metų trukmės paramos fiksuotu tarifu siūloma taikyti priemoką prie elektros rinkos kainos „Nordpool“ biržoje. Pagal naują tvarką aukcionų laimėtojus lems jų prašomas mažiausias priedas prie rinkos kainos. Naujosios tvarkos aukcionuose bus ir daugiau naujovių – aukcionus laimėję elektros gamintojai patys apmokės už jos balansavimą, apmokės išlaidas už prijungimą prie elektros tinklų, taip pat privalės per metus pagaminti elektros kiekį, deklaruotą aukciono metu. Pirmąjį aukcioną ketinama surengti 2019 metų liepos mėnesį, jo metu paskirstyti 0,3 teravatvalandžių (TWh) dydžio elektros energijos kvotą. Tokį elektros kiekį per metus gali pagaminti maždaug 100–120 MW galios atsinaujinančių išteklių jėgainės, tačiau būtent tas pirmasis aukcionas parodys, ar naujoji paramos tvarka verslui patiks. Priešingu atveju investicijos gali persikelti į valstybes, teikiančias palankesnę paramą verslui.

    Įdomus dar vienas įstatymo projekto siūlymas – minėtąją paramos tvarką taikyti iki 2025 metų, užtikrinant (!), kad tais metais bus pagaminama 5 TWh elektros energijos. Kai toks elektros gamybos iš atsinaujinančių išteklių resursas Lietuvoje bus pasiektas, nauji gamintojai privalės ją gaminti be skatinimo priemonių.

    Naująsias AIE įstatymo pataisas ketinama priimti iki 2019 metų gegužės mėnesio, todėl dar neaišku, ar visa tai, ką minėjome projekte esant, bus Seime priimta. Tuo tarpu elektros gamybos iš jūros vėjo energijos ateitis neaiški. Buvusi šios gamybos tvarka, palankesnė verslui ir pigesnė valstybei, buvo pakeista, valdančiajai koalicijai 2017 metais „pataisius“ AIE įstatymą, kai privatiems investuotojams buvo uždrausta investuoti į jūrinio vėjo energetiką, o visas plėtros procesas buvo sukoncentruotas valstybės rankose. Energetikos eksperto Martyno Nagevičiaus nuomone, pasakyta prieš strategijos priėmimą, „jei energetikos strategijoje nieko nebus apie jūrinės vėjo energetikos vystymo planus iki 2030 metų, nebus jokių galimybių pritraukti investicijas į jūrinės vėjo energetikos technologijų gamybą Lietuvoje, šios srities kompetencijos nebus ugdomos, perdavimo tinklo operatorius „Litgrid“ nedarys nieko, kad prisitaikytų prie vėjo energetikos plėtros iššūkių, kartu dar ir sinchronizuojant elektros tinklus su Europos elektros tinklais.“ Deja, strategijoje buvo palikta tik nekonkreti nuostata, kad „kažkas“ bus daroma po 2020 metų.

    ELEKTROS GAMYBA KIEKVIENOJE SODYBOJE

    Elektros energijos gamybą strategijoje numatyta didinti plečiant paskirstytąją elektros gamybą, kurios subjektais bus buitiniai vartotojai, gaminantys elektrą, taip pat pramonės ir paslaugų įmonės bei kiti elektros gamintojai.

    Pernelyg didelio pasitikėjimo kupinas toks strategijos rengėjų įsitikinimas: „Iki 2020 metų sukūrus palankią investicijų aplinką bus ne mažiau kaip 34 tūkst. elektros energijos vartotojų, naudojančių gaminančio vartotojo schemą.“ Per laikotarpį nuo 2018 metų sausio mėnesio iki rugpjūčio mėnesio gaminančių vartotojų skaičius padidėjo nuo 435 iki 813 (pagal Valstybinės energetikos inspekcijos skelbiamus duomenis). Dar 333 vartotojai šiuo metu ketina gaminti elektrą. Elektros gamybos galia siekia 7 MW, paraiškas gaminti pateikę dar pridėtų 4,7 MW.

    Siekiant įgyvendinti strategijos tikslus, reikia, kad 2019 ir 2020 metais tokių vartotojų atsirastų kasmet po 16000. Toks prieaugis įmanomas tik fantastiniuose romanuose ar filmuose, nes Lietuvoje taip greitai nesusikurtų didžiulis įmonių skaičius tokioms labai mažoms elektros jėgainėms įrengti.

    Gaminantys vartotojai gaminti elektrą galėjo jau nuo 2015 metų – jiems buvo skirta 10 MW metinė kvota. Tačiau pusė jos taip ir liko „neišsemta“ dėl palyginti didelių investicijų, ilgo jų atsipirkimo laiko ir gana didelės „pasaugojimo“ elektros tinkle kainos (jungiantis prie žemos įtampos tinklo, už 1 kWh „pasaugojimą“ 2016 m. reikėjo mokėti (be PVM) 3,213 ct, 2017 m. – 3,118 ct, šiems metams galioja 3,222 ct už 1 kWh kaina). Skirstomojo tinklo operatorius teigia, kad jis negali parduoti kitiems vartotojams pasaugojimui priimtos elektros. Tačiau galima teigti ir kitaip – žemosios įtampos (220 V) tinklui persipildžius gaminančių vartotojų tiekiama elektra, operatorius atitinkamai gali mažinti į šį vietinį tinklą transformuojamą vidutinės įtampos tinklo elektros kiekį (tuo pačiu mažindamas aukštos įtampos elektros pirkimus biržoje),  o „negaminantiems“ vartotojams pardavinėti būtent tą „pasaugojimui “ priimtą energiją. Tokiu būdu, gaminantys vartotojai iš tikrųjų privalėtų gauti užmokestį už pagamintą elektrą, o ne vien patys už „pasaugojimą“ mokėti, ir tai būtų paskata tokių gamintojų plėtrai. Tikėkimės, kad strategijoje ateityje numatytas išmaniųjų elektros tinklų diegimas išspręs panašius reikalus. Gaminančių vartotojų bei mažąsias elektros jėgaines įrengiančių specialistų nuomone, skirstomojo tinklo operatoriui mokami „pasaugojimo“ mokesčiai yra per dideli, būtinos palankesnės rinkodaros paieškos.

    Smagu būtų sulaukti tokio didelio (34000) gaminančių vartotojų skaičiaus. Tai parodytų svarbų piliečių norą valstybei gaminti švarią elektrą. Tačiau Lietuvos elektros sistemai toks gamintojų skaičius didelės įtakos neturi – bendra jiems skirta galios kvota tėra 70 MW (bei 30 MW didesniems gamintojams). Tai reiškia, kad vienam mažajam gamintojui tenka tik vidutinė apie 2 kW galia. Jei numatytoji galios kvota nebus padidinta, tai „trisdešimtketuriatūkstantininkų“ judėjimas gali prislopti, nes gaminančių vartotojų, kurie sieks įsirengti 10 kW (tokia galia ekonomiškai naudingesnė) jėgaines skaičius gali siekti tik 7000. Nelabai kam bus įdomu ,,žaisti” su 2 kW jėgaine.

    SUSITARIMAI DĖL SINCHRONIZACIJOS

    Kitas labai svarbus Lietuvos energetikos ateičiai įvykis – birželio 28 dieną Baltijos šalių, Lenkijos bei Europos Komisijos vadovų Briuselyje pasirašytas politinis susitarimas dėl Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizavimo su žemynine Europa. Šio dokumento buvo siekiama ilgai, Europos Komisija nuolatos ragino minėtas valstybes tartis, tuo tikslu jas net kelis kartus aplankė už ES energetikos sąjungą atsakingas Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas Marošas Šefčovičius.

    Po susitarimo pasirašymo Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junckeris sakė: „Mano vadovaujama Komisija nuo pat kadencijos pradžios yra įsipareigojusi visiškai integruoti Baltijos valstybių elektros energijos tinklus į likusios Europos tinklą. Tai – mūsų pareiga ir yra būtina Baltijos valstybėms ir Sąjungai. Ką tik pasirašėme susitarimą, kurį stengėmės pasiekti. Šiose veiksmų gairėse nustatėme siekį visiškai sinchronizuoti tinklus iki 2025 m. Kai veikiame darniai, pasiekiame gerų rezultatų. Projektas, kurio liudininkai šiandien esame, įkūnija mūsų sprendimą drauge darniai siekti bendro tikslo. Kantrybė, sunkus darbas ir kompromiso siekis padėjo mums rasti solidarumu grindžiamus europinius sprendimus, kuriais stiprinama mūsų Sąjunga.“

    Susitarimu patvirtintose politinėse veiksmų gairėse nustatomas Baltijos valstybių elektros energijos sistemos sinchronizavimo su kontinentinės Europos tinklu iki 2025 metų procesas ir nurodomas galimas konkretus metodas. Pripažįstama, kad Baltijos valstybių sinchronizavimas su kontinentinės Europos tinklais vien per „LitPol Link“ jungtį be papildomos infrastruktūros ir kitų priemonių negali užtikrinti elektros sistemos patikimumo. Tačiau taip pat pripažinta, kad jungties „LitPol Link 2“ statyba būtų labai brangi, jungties nebeįmanoma pastatyti sinchronizacijai atlikti būtinais terminais. Susitariančios šalys sutarė, kad bus naudojami alternatyvūs techniniai sprendimai, užtikrinantys tapatų elektros tiekimo saugumo lygį ir mažesnius įrengimo kaštus. Galimais pripažinti tokie sprendimai, kaip povandenio aukštos įtampos nuolatinės srovės kabelio nutiesimas iš Lenkijos į Lietuvą, taip pat sinchroniniai kondensatoriai, sistemos galios stabilizatoriai, specialios apsaugos sistemos bei kitokios techniškai ir ekonomiškai pagrįstos patikimos technologijos. Atlikusios šių priemonių analizę, galimybes įgyvendinti techniškai ir ekonomiškai, susitariančios šalys privalo jas įvertinti ir patvirtinti iki 2018 metų rugpjūčio mėnesio pabaigos. Būtent tokią analizę atliko Lenkijos Gdansko instituto mokslininkai, laiku pateikdami Dinaminio stabilumo studiją ir papildomus techninius vertinimus, kurie sutapo su susitariančių šalių numatytais sprendimais. Dinaminio stabilumo studija atlikta Lietuvos „Litgrid“, Latvijos „Augstsprieguma tīkls“, Estijos „Elering“ bei Lenkijos (PSE) perdavimo tinklų operatorių užsakymu.

    Rugsėjo mėnesio viduryje apie sutartą techninį sprendimą turėtų būti pranešta Baltijos energijos rinkos jungčių plano (BEMIP – Baltic Energy Market Interconnection Plan) aukšto lygio darbo grupei. Šią grupę sudaro aštuonios ES valstybės narės (Danija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Suomija, Švedija, Vokietija) ir stebėtojos teisėmis dalyvaujanti Norvegija.

    Rugsėjo mėnesio pabaigoje šiai darbo grupei pritarus sprendimams, Lenkijos ir Baltijos valstybių perdavimo tinklų operatoriai teiks paraišką Europos perdavimo sistemos operatorių tinklo (ENTSO-E) regioninei kontinentinės Europos grupei. Šiuo veiksmu bus pradėta oficiali procedūra dėl kontinentinės Europos tinklų plėtros į Baltijos valstybes bei užtikrinama techninė pagalba perdavimo tinklų operatorių bendradarbiavimui.

    Dar vienas svarbus susitarimas buvo pasirašytas 2018 m. rugsėjo 6 dieną. Lietuvos, Latvijos ir Estijos energetikos kainų reguliuotojai pasirašė bendrą Baltijos šalių nacionalinių reguliavimo institucijų kaštų pasidalinimo susitarimą dėl bendro intereso projekto „Baltijos šalių elektros energijos sistemos integravimas į Europos tinklus ir sinchronizavimas su jais“.

    Šių reguliuotojų susitarimas yra vienas iš reikalavimų elektros energijos perdavimo sistemos operatoriams kreipiantis dėl ES lėšų, siekiant finansuoti dalį investicijų projekto kaštų. Kitas žingsnis – iki 2018 m. spalio 11 dienos Lietuvos, Latvijos ir Estijos elektros energijos perdavimo sistemos operatoriai turi pateikti paraišką Inovacijų ir tinklų programų vykdomajai įstaigai, siekiant maksimaliai galimos finansinės paramos šiam projektui įgyvendinti iš Europos infrastruktūros tinklų priemonės (CEF – Connecting Europe Facility). Bendro intereso projektams maksimalus galimas finansavimas siekia iki 75 proc.

  • ATGAL
    Ką reiškia migracijos pokyčiai?
    PIRMYN
    Gaminti tiek, kiek suvartoji
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.