Energetikos posūkiai Vokietijoje ir Lietuvoje: lenktynės su laiku | Apžvalga

Žurnalai

  • Energetikos posūkiai Vokietijoje ir Lietuvoje: lenktynės su laiku

  • Data: 2017-09-06
    Autorius: Aleksandras Graželis

    Ankstesniame „Apžvalgos“ numeryje pažadėjome, kad tęsime pasakojimą apie „energetikos posūkius“ Vokietijoje ir Lietuvoje, prasidėjusius abiejose valstybėse apie 2009–2011 metus.

    Rašėme, kad Vokietijoje Energiewende (vok.) – „energetikos posūkį“ atlikti pavyko sėkmingai, tuo tarpu Lietuva po 2012 metų Seimo rinkimų sulėtino energetikos vystymo spartą – nors pradėtieji energetikos infrastruktūros projektai buvo pabaigti, tačiau nauji ir svarbūs – nepradėti. 2016 metų Seimo rinkimuose išrinkta „valstiečių“ dauguma rinkiminėje programoje žadėjo naujus pokyčius energetikos sektoriuje. Pabandysime apžvelgti, kaip naujoji valdžia ketina juos vykdyti. Ne tik apžvelgti, bet ir įsitikinti, ar patarle „pažadėjai – patiešijai, neįvykdei – negriešijai“ besiremianti politinių partijų veikla nebus tęsiama ir toliau.

    Atkreipiame gerbiamų skaitytojų dėmesį, kad šiame rašinyje domėsimės tik elektros sektoriaus reikalais, ypač jos gamyba iš atsinaujinančių energetinių išteklių. Elektros energetikos klausimai visais jų aspektais šiuo metu Lietuvai yra svarbiausi. Tuo tarpu dujų ir šilumos sektoriuose po 2010 metų įvykę pokyčiai leidžia tikėtis, kad šie sektoriai sugebės ir toliau vystytis Lietuvai naudinga kryptimi.

    Sunkus strategijos kelias

    Apžvelgdami „energetikos posūkius“ Lietuvoje ir Vokietijoje galime teigti, kad ligšioliniai Lietuvos energetikos strategijų „vaikščiojimai nuo Ainošiaus prie Kaipošiaus“ nepadėjo vystyti valstybės energetikos. Vokietija 2010–2011 metais nustatė, kaip vykdys savo energetikos posūkio (Energiewende) tikslus iki 2050 metų, ir daro tai sėkmingai, kasmet peržiūrėdama, ar tie tikslai tinkamai įgyvendinami. Mes Lietuvoje 2007 metais priėmėme Nacionalinę energetikos strategiją, bet ji buvo labiau vykdoma žodžiais ar popieriuje nei tikrovėje. Tik Andriaus Kubiliaus vyriausybė ėmėsi ryžtingesnių veiksmų energetikoje, o tolesni tikslai buvo išdėstyti 2012 metų Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje. Deja, tais pačiais metais vykęs referendumas nubraukė ketinimą Lietuvoje elektrą gaminti Visagino atominėje elektrinėje, tuo pačiu 2012 metų energetikos strategija neteko prasmės. Net penkerius metus tvyrojo neaiškumai dėl elektros gamybos ateities. Tuos neaiškumus turėjusi panaikinti nauja Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija dar iki šiol nepriimta, jos projektą viešam svarstymui energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas pristatė tik 2017 metų birželio 21 dieną.

    Šios strategijos atsiradimo istorija įdomi. Ją rengti pradėta iškart po 2012 metų Seimo rinkimų ir referendumo, siekiant įrodyti, kad Visagino AE statyba buvo tikrai netinkamas energetikos projektas, o elektros gamybos Lietuvoje deficitas (nestatant atominės elektrinės) bus pakeistas biokuro kogeneracinių elektrinių pagaminta elektra. Tačiau referendumo agitacinių šūkių nepavykus pakeisti realiais elektros gamybos planais, naujos strategijos rengimas užsitęsė. Beveik kiekviename pokalbyje su žurnalistais tuometinis premjeras Algirdas Butkevičius ir tuometinis energetikos ministras Rokas Masiulis buvo priversti aiškintis apie strategijos vėlavimą.

    Strategijos projekto rengimas truko ilgai, iki 2015 metų pabaigos, o 2016 metais Lietuvos energetikos institutas projektą pateikė viešam svarstymui. Projekte buvo numatyti svarbiausi energetikos tikslai bei galimos jų įgyvendinimo kryptys iki 2020 metų, taip pat plėtros gairės iki 2030 bei 2050 metų. Diskusijų ir aptarimų dalyvių pareikštos nuomonės buvo įvairios.  Pramonininkams, suprantama, svarbiausia buvo tai, kad elektros kaina ir ateityje būtų kuo mažesnė, nes tai padėtų užtikrinti Lietuvos pramonės konkurencingumą regione. Bet strategijos projekto skyriuje, skirtame energijos vartojimo efektyvumo didinimui, pramonininkai įpareigojami stengtis, kad suvartojus 1 kWh elektros būtų pagaminta daug daugiau prekių ir suteikta paslaugų, nes energijos vartojimo efektyvumas Lietuvoje labai mažas (1 eurui bendrojo vidaus produkto (BVP) Lietuvoje sukurti energijos suvartojame dvigubai daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis).

    Energetikos ekspertų požiūriu, 2015 metų strategijos projektas turėjo daug trūkumų. Energetikos ekonomisto Vidmanto Jankausko nuomone, strategijoje turėtų būti aiškiai nurodyta, kuria kryptimi Lietuva juda – biokuro ar dujų, nes šiuo metu viena kitai trukdančios energetikos šakos vystomos lygiagrečiai. Ekspertas Romas Švedas strategijos projekte nerado atsakymo į gausybę svarbių klausimų, o svarbiausia – „strategijoje nerado strategijos“.

    Naujoji strategija – ar tikslai netaps šūkiais?

    Nelengva pasakyti, kokiu mastu strategijos projekto rengėjai atsižvelgė į aptarimų pastabas, tačiau ministro Ž. Vaičiūno viešam svarstymui pateiktas strategijos projektas gerokai skiriasi nuo 2015 metų strategijos projekto. Galime padėkoti energetikos mokslininkams, ilgai dirbusiems ir ieškojusiems geriausių sprendimų. Sprendimų, kurie būtų buvę priimtini ir „socdemams“, nes tikėtasi jų sėkmės rinkimuose, ir „valstiečiams“, pasirinkusiems vieną iš kelių alternatyvių strategijos variantų. Ar „valstiečių“ teikiamas strategijos projektas, pataisytas pagal jų  rinkiminę programą, bus geriausias sprendimas, parodys ateitis.

    Patikimai skamba strategijos žodžiai, kad „Pagrindinis Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos tikslas elektros energetikos sektoriuje – dirbant sinchroninėje erdvėje su kontinentinės Europos elektros energetikos tinklais ir veikiant bendroje Europos Sąjungos elektros rinkoje, lanksčiai išnaudojant tarpsisteminių jungčių su Europos Sąjungos šalimis teikiamas galimybes…“  Puikus tikslas! Kol jis nebus pasiektas, Lietuvos visuomenę, politikus, energetikus ir pramonininkus kankins nežinia, įtampa, neaiškūs siekiai ir ketinimai ar panašūs emociškai bei psichologiškai pavojingi simptomai. Strategijos apimame laikotarpyje iki 2025 metų sinchronizacija  bus pagrindinis ir privalus mūsų valstybei atlikti darbas. Būtent tai ir užtikrintų pagrindinį siekį – valstybės energetinį saugumą, nes energetinio saugumo koeficientas pasiektų aukštą lygį – 0,75 (maksimalus saugumas lygus 1), viršydamas dabartinį 0,6 lygį. Tačiau į tolesnę to paties energetikos sektoriaus tikslus nubrėžiančio sakinio dalį verta pažvelgti atidžiau. Įsiskaitykime – „išlaikyti vietinę patikimą ir konkurencingą gamybą bei vykdyti darnią elektros energetikos sektoriaus plėtrą, didinant vidaus elektros energijos generacijos pajėgumus, kurie užtikrintų energetiškai savarankiškos valstybės elektros energijos suvartojimo poreikius, taip pat užtikrinti šalies elektros energijos vartotojų interesus, gerinant vartotojams svarbias paslaugas ir siekiant, kad vartotojams tiekiamos elektros energijos kaina nebūtų didesnė už ES šalių vidutinę elektros energijos kainą.“ Deja, šie siekiai ima panašėti į šūkius, kuriems realus pagrindas nebūtinas. Pripažinkime, šiuo metu patikimos ir konkurencingos elektros gamybos neturime, taigi ją reikia ne išlaikyti, bet sukurti. Didinti vidaus elektros energijos generacijos pajėgumus strategijos projekte numatyta plečiant paskirstytąją elektros gamybą, kurios subjektais bus buitiniai vartotojai,  gaminantys elektrą, taip pat pramonės ir paslaugų įmonės bei kiti elektros gamintojai. Pernelyg didelio pasitikėjimo kupinas toks strategijos rengėjų įsitikinimas: „Iki 2020 metų sukūrus palankią investicinę aplinką atsiras ne mažiau kaip 34 tūkst. elektros energijos vartotojų, naudojančių  gaminančio vartotojo schemą.“ Tačiau per dvejus metus, kai tokia gamybos schema tapo įteisinta, atsirado tik 300 vartotojų, dar 700 norėtų tai daryti, tačiau kasmetinis 11000 gaminančių vartotojų prieaugis, kurio tikimasi, yra sunkiai įtikėtinas.

    Elektros gamybos posūkis pagal „valstiečius“

    Negalime teigti, kad energetikos ministro Ž. Vaičiūno pateiktasis naujasis Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projektas „pažaliavo“ vien dėl to, kad jį teikė valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Jau savo rinkiminėje programoje bei Vyriausybės programoje „valstiečiai“ teigė: „energetikos vystymo prioritetu laikome išskaidytosios energetikos plėtrą.“ Tačiau vienas dalykas įrašyti tokį teiginį į programą, o visiškai kitas, kai strategijos projekte išdėstai, kiek tokios energijos ketinama gaminti pagal numatytus tikslus 2020, 2030 ir 2050 metams. 2016 metais iš atsinaujinančių išteklių pagaminome 23 proc. elektros nuo bendro elektros poreikio, 2020 metais tikimasi 30 procentų, 2030 metais – 45 proc., o 2050 metais – visą šalyje suvartojamą elektros energiją gaminti vien iš atsinaujinančių išteklių. Tai labai gražiai atrodo spalvotuose grafikuose, tačiau realybėje to tikėtis negalime. Vėjo energetikos sausumoje plėtra pristabdyta, nes pasiekta vėjo jėgainių suminė 500 MW galios kvota, o sprendimai dėl tolesnės plėtros dar nepriimti. Vėjo energetikos jūroje, Lietuvos išskirtinėje ekonominėje zonoje, klausimai dar beveik nenagrinėti. 2050 metams numatyti elektros gamybos tikslai dar labiau neįtikėtini. Sutikime, labai gražu būtų visą Lietuvoje suvartojamą elektrą gaminti patiems ir iš atsinaujinančių išteklių. Pasiekę tokį lygį mes pralenktume ir Vokietiją, kuri ketina 2050 metais iš atsinaujinančių išteklių gaminti tik 80 proc. elektros. Tačiau vertėtų atminti, kad 2050 metais dar veiks dujomis kūrenamas 9-asis energetinis blokas Lietuvos elektrinėje, dar bus veikiančių ir kitų dujomis kūrenamų elektrinių. Dujų, kaip kuro elektros gamybai, taip pat dar visiškai neatsisakysime, nes dar turėsime ir Klaipėdos SGD terminalą ir būsimą dujų jungtį su Lenkija. Kuro rūšies pasirinkimą ir ateityje lems ne politinis sprendimas, bet elektros gamybos kaina.

    Ar vertėjo strategijos projekto pateikėjams „žaisti“ akivaizdžiai nerealiais ketinimais? Strategijos projekte nepaaiškinta,  kuo remiantis tikimasi, kad 2030–2050 metais iš atsinaujinančių išteklių gaminama elektra bus konkurencinga rinkoje. Jei tokių garantijų nerastume, strategijoje privalu pasiruošti būsimam finansiniam vartotojų spaudimui didinant elektros tarifą. Šis ir kiti vartotojų ekonominio saugumo aspektai taip pat turėtų būti sudedamoji strategijos dalis, joje numatant, iki kokio dydžio bus ketinama didinti įmokas viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms (VIAP) finansuoti 2020, 2030, 2050 metais. Šios paslaugos apima ne tik numatomą plėtoti elektros energijos gamybą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius (AEI) ir jos balansavimą. Reikės finansuoti ir dar neuždarytą Ignalinos AE, strateginius infrastruktūros projektus, elektros tinklų plėtrą bei kitas paslaugas. Reikės lėšų ir sinchronizacijai su kontinentinės Europos elektros tinklais, taip pat ir kuriant išmaniuosius elektros tinklus.

    Strategijos projektas bus svarstomas ir Seimo komitetuose, ir Seimo plenariniuose posėdžiuose. Būtų puiku, jei Seimo nariai, priimdami sprendimus, susijusius su Lietuvos piliečių socialine ir ekonomine gerove, kuo dažniau prisimintų prasmingą užrašą ant 1936 metų laidos sidabrinės 10 litų  monetos gurto (briaunos): „Tavo gerovė – tautos gerovė.“ Šis trumpas sakinys yra įtikinantis pradedant skaityti nuo bet kurio iš šių žodžių.

    Pabaigai

    Puolę aiškintis apie Lietuvos energetikos ateitį, šiame rašinyje primiršome daugiau parašyti apie Vokietijos energetikos reikalus. Jei tarti trumpai ir aiškiai – sunkumų yra, tačiau vokiečiai juos nugali dirbdami nuosekliai ir racionaliai. Ir dar – jų valstybės ekonominė galia leidžia įgyvendinti techninius sprendimus, kurių nepajėgtų kitos valstybės. Energiewende projektų finansavimui reikia daug lėšų. Jas moka ir energetikos įmonės, moka ir kiekvienas elektros vartotojas. 2017 metais elektros tarifas Vokietijos buitiniams vartotojams lygus 0,2916 euro už 1 kWh. Lietuvoje (standartinis) – 0,114 euro už 1 kWh. Palyginę vidutines Lietuvos ir Vokietijos piliečių pajamas, juokaudami galėtume vokiečiams patarti jų vykdomą „energetikos posūkį“ dar labiau paspartinti…

  • ATGAL
    Švietimo politika: tarp rinkimų pompastikos ir realybės
    PIRMYN
    Teofilius Matulionis: „Per kryžių į žvaigždes…“
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.