Energetikos posūkiai Vokietijoje ir Lietuvoje: lenktynės su laiku | Apžvalga

Įžvalgos

  • Energetikos posūkiai Vokietijoje ir Lietuvoje: lenktynės su laiku

  • Data: 2017-06-01
    Autorius: Aleksandras Graželis

    Įvykiai pasaulyje lėmė, kad esminius posūkius savo šalių energetikoje ir Vokietija, ir Lietuva ėmėsi įgyvendinti beveik tuo pačiu metu – apie 2011 metus. Kitose ES valstybėse tokio energingo pobūdžio pokyčiai energetikos sektoriuose dar nevyksta, ten stengiamasi veikti gerokai lėčiau.

    „Energiewende“ (vok.) – „energetikos posūkis“ Vokietijoje imtas ryžtingiau akcentuoti po katastrofos Fukušimos atominėje elektrinėje 2011 metų kovą. Tada Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vyriausybė nurodė nedelsiant uždaryti aštuonis seniausius branduolinius reaktorius, o iki 2022 metų uždaryti likusius devynis reaktorius. Naujų atominių elektrinių Vokietija nusprendė nebestatyti.

    Lietuva energetikos posūkiui ruošėsi žinodama, kad 2009 metais bus uždarytas antrasis Ignalinos AE reaktorius, gaminęs apie 70 proc. suvartojamos elektros, todėl reikėjo kurti naujas elektros gamybos jėgaines. Kita svarbi būtinų pokyčių Lietuvos energetikoje priežastis – atsikratyti „energetinės salos“ būsenos, likviduojant Rusijos dujų tiekimo į Lietuvą monopolį.

    TIKSLAI

    Tokio energetikos posūkio, kokį pradėjo daryti Vokietija, tikriausiai nesugebės pakartoti nė viena išvystytos pramonės valstybė. Tuo pačiu metu buvo vykdomi net keli sunkiai suderinami darbai: uždaromos branduolinės jėgainės, skubiai kuriama vėjo ir saulės elektros gamyba, pertvarkomi perdavimo ir skirstymo elektros tinklai. Ir tai reikėjo atlikti nesutrikdant ūkio veiklos ketvirtoje pagal ekonominį pajėgumą pasaulio valstybėje, suvartojančioje energijos daugiau už bet kurią ES šalį. Dabar, energetikos posūkiui įsibėgėjus, matome, kad tai pavyko. Vokietijos tikslai 2050 metams įspūdingi: atsinaujinančių energijos išteklių dalis elektros gamyboje turi sudaryti 80 proc., o bendrosiose energijos sąnaudose – ne mažiau kaip 60 proc. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija bus sumažinta 80–95 proc. (nuo 1990 metų lygio). Energijos suvartojimas gamybos, paslaugų, transporto sektoriuose bei namų ūkiuose sumažės 40 proc., palyginus su 2005 metų lygiu.

    Pokyčiai Lietuvos energetikoje, nepaisant mažesnio mūsų valstybės dydžio ir ekonomikos pajėgumo, savo mastais, ryžtu ir darbų sparta stebino kaimynus. Andriaus Kubiliaus vyriausybė, pradėjusi dirbti 2008 metų rudenį, pradėjo net kelių svarbių energetikos objektų statybas: elektros jungties su Švedija („NordBalt“), elektros jungties su Lenkija („LitPol Link“), suskystintųjų gamtinių dujų terminalo Klaipėdoje. Buvo rengiamasi Visagino AE elektrinės statybai, kurios dalininkais rengėsi būti Japonijos kompanija „Hitachi“ bei trys Baltijos valstybės. Priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos (AIE) įstatymas, atvėręs kelius Lietuvoje vystytis naujai energetikos rūšiai. Vykdant ES strategiją „Europa 2020“, Lietuva įsipareigojo iki 2020 metų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti 20 proc. (nuo 1990 metų lygio), 23 proc. energijos gaminti iš atsinaujinančiųjų išteklių, energijos vartojimo efektyvumą padidinti 20 proc. (nuo 2005 metų lygio).

    Privalome paminėti ir 2012 metais pradėjusį veikti 445 MW galios 9-ąjį bloką Elektrėnuose, skirtą kompensuoti Ignalinos AE gamintąją elektrą. Deja, Gedimino Kirkilo vyriausybė, nusprendusi bloką statyti Elektrėnuose, švelniai tariant, apsiriko. Blokas neduoda tiek naudos Lietuvai, kiek tikėtasi – gamindamas vien elektrą, jis tapo tik rezerviniu įrenginiu, veikiančiu retai, tada, kai rinkoje elektros pristingama arba ji tampa labai brangi dėl techninių ir gamtinių priežasčių. Tuo tarpu latviai pasistatė analogišką bloką Rygos 2-oje šiluminėje elektrinėje. Šis, dirbdamas kogeneraciniu režimu, per visus metus gamina šilumą bei elektrą, kurią sėkmingai parduoda Lietuvai.

    NELENGVI POSŪKIAI VOKIETIJOJE

    Galingos pramonės valstybei būtina patikima elektros gamyba. Vokietijoje siekiama didžiąją dalį elektros gaminti iš atsinaujinančių išteklių, todėl tampa pavojingos tos dienos, kai ir saulė nešviečia, ir vėjas nepučia. Tokias dienas vokiečiai vadina „Dunkelflaute“ – „tamsusis sąstingis“. 2016 metų lapkričio–gruodžio mėnesiai, kai net keletą savaičių tęsėsi taip apibūdintos dienos, parodė, kad vien vėjo ir saulės elektra dar negali užtikrinti vartotojų poreikių. Pripažįstama, kad tai viena iš sunkiausių techninių „Energiewende“ problemų, tačiau Vokietija turi dar daug laiko jai pasiruošti, nes tik 2050 metais planuojama 80 proc. elektros gaminti saulės ir vėjo jėgainėmis. Sprendimo būdai įvairūs – greitai paleidžiamos dujų elektrinės (jų Vokietijoje labai daug), talpios elektros saugyklos – hidroakumuliacinės elektrinės (HAE) ir baterijų jėgainės. Sudėtingiausiais atvejais tektų atjungti dalį vartotojų (jiems sumokant kompensacijas). Saugyklos reikalingos ir tomis dienomis, kai ir saulė šviečia, ir stiprus vėjas pučia. Elektros tokiomis dienomis Vokietijos vartotojams tampa per daug, jos kaina rinkoje tampa net neigiama. Elektros gamintojų kaimyninėse valstybėse tokie Vokietijos elektros šuoliai nedžiugina, nes tai trikdo suplanuotą gamybos ritmą.

    Šiuo metu Vokietijoje veikia 36 HAE, kurių bendras galingumas yra 7 GW, per artimiausius kelerius metus planuojama pastatyti dar 18 HAE, jų bendras galingumas sieks 8,3 GW. Savo elektrą Vokietija saugos ir Norvegijoje – šalys susitarė iki 2020 metų nutiesti 1,4 GW galios kabelį „Nordlink“, kuriuo saulės ir vėjo elektros perteklius iš Vokietijos bus perduodamas į Norvegiją, o kai reikės, Vokietijai juo bus grąžinama Tonstado hidroelektrinėje pagaminta elektra. Austrijos HAE taip pat pasirengusios kaupti perteklinę Vokietijos elektrą.

    Netolygiai gaminant vėjo ir saulės jėgainių elektrą, Vokietija susidūrė su kita technine problema. Jos savų elektros perdavimo tinklų pralaidumo nepakako perduoti didžiulius elektros kiekius iš Vokietijos šiaurinės dalies į pietinę. Šia elektra papildomai ir neplanuotai buvo apkraunami kaimyninių valstybių – Lenkijos, Čekijos, Nyderlandų, Belgijos ir Prancūzijos perdavimo tinklai. Siekdamos išvengti nelauktų elektros srautų iš Vokietijos, minėtosios valstybės ėmėsi priemonių, kad apsaugotų savų tinklų stabilumą, sistemų patikimumą bei eksporto galimybes. Čekai nuo 2016 metų ėmė įrenginėti galingumo ribojimo įrenginius, kitos valstybės ginasi fazės poslinkio įtaisais. Atrodytų keista, kad tokių veiksmų imamasi tuo metu, kai Briuselis siekia integruoti Europos Sąjungos elektros rinkas. Priežastis ta, kad į anglies, dujų ir atomo elektrinių gamybos ir perdavimo infrastruktūrą įsiveržė atsinaujinančių išteklių elektra. Ji priverčia senstelėjusias elektros sistemų valdymo technologijas keisti išmaniosiomis technologijomis – netolimoje ateityje jos bus diegiamos. Tačiau vokiečiai nenori apkrauti kitų valstybių elektros tinklų, todėl rengiamasi iki 2030 metų nutiesti apie 15000 km aukštos įtampos perdavimo ir skirstymo tinklų.

    LIETUVOS POSŪKIS PRARADO KRYPTĮ

    Pradėtus ir sėkmingai „įsivažiavusius“ Andriaus Kubiliaus vyriausybės darbus po 2012 metų Seimo rinkimų pabaigė Algirdo Butkevičiaus vyriausybė. Tačiau vieną darbą – ruošimąsi Visagino AE statybai sustabdė Lietuvai labai nenaudingu būdu – inicijavo referendumą, kuriame nuo ūkio krizės dar neatsigavę rinkėjai pasisakė prieš Visagino AE statybą. Jokiu būdu neteigiame, kad ta jėgainė tikrai būtų statoma – tam tikslui reikėjo estų bei latvių pritarimo, tačiau referendumo sprendimas atėmė galimybes net svarstyti šią temą. Tai, kad užkirtome sau kelią statyti (arba kalbėti apie ketinimus statyti) Visagino AE, labai apsunkino mūsų valstybės geopolitinę situaciją, nes iškart po to lemtingojo referendumo Baltarusija 2013 metais paskelbė Astravo AE statybos pradžią.

    Algirdo Butkevičiaus vyriausybė nesugebėjo padaryti žadėto „energetikos posūkio“, kuriuo „socdemai“, „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“ agitacijos prieš Visagino AE metu apsvaigino rinkėjus. Nesugebėjo, nes jų pažadas būsimą Visagino AE elektrą pakeisti būsimose 14-oje kogeneracinių elektrinių gaminama elektra tebuvo nereali propaganda. Tiek kogeneracinių elektrinių Lietuvoje ekonomiškai naudingai veikti negali, nes neturime tiek daug didelių miestų, o mažesniuose miestuose daug šilumos vasarą nereikia.

    Vėliau nieko gero ir nenuveikta – energetikos mokslininkai apie porą metų kūrė įrodymus, kad Visagino AE nereikalinga. Po to ėmė kurti naujus energetikos vystymo planus, tačiau iki 2016 metų rudens to padaryti nesuspėjo, todėl dar neaišku, kada Seimas svarstys žadėtąją naują Nacionalinės energetikos strategiją. Nesumąsčius, ką daryti toliau, buvo nueita lengviausiu keliu – elektrą importuoti iš kaimyninių valstybių. Pradėta nuolat kartoti, kad esame „išskirtinė“ valstybė, kuri gali importuoti elektrą iš kur tik patinka. Aišku, nutylint, kad už 70–80 proc. importuojamos elektros per metus iš Lietuvos iškeliauja keli šimtai milijonų eurų. Iškeliauja už prekę, kurią sugeba pasigaminti net daug žemesnio technologinio išsivystymo lygio valstybės nei Lietuva!

    Ar galima džiaugtis tuo, kad, nesukūrę savos elektros gamybos pajėgumų, tapome viena iš daugiausiai elektros importuojančia šalimi Europos Sąjungoje? Maltos ir Liuksemburgo, mus elektros importe pralenkiančių, nevertinkime, nes tose šalyse ir vietos nėra elektrinėms statyti. Geriau parungtyniaukime su Kipru, kurio plotas prilygsta 8-ioms Lietuvos savivaldybėms, tačiau elektros pasigamina savarankiškai, o 1 kWh kaina nedaug skiriasi nuo mūsiškės.

    Nenorime visiškai supeikti Algirdo Butkevičiaus vyriausybės veiklos – ji po ilgų svarstymų priėmė teisingą sprendimą pastatyti dvi kogeneracines elektrines Vilniuje ir Kaune. Tokios jėgainės dažnai vadinamos veikiančios pagal principą „trys viename“, nes sudeginamos rūšiuotos atliekos (kietasis atgautas kuras), gaminama elektra ir šiluma. Vilniaus kogeneracinė elektrinė tikrai bus statoma, tuo tarpu Kauno kogeneracinės elektrinės reikalai dar svarstomi, nes Europos Komisija nėra tikra, ar Kauno regione užteks deginimui tinkamų atliekų.

    IŠŠŪKIAI „ENERGETIKOS POSŪKIAMS“

    Kaip jau minėjome, Vokietijos pramonei reikia daug elektros energijos. Kol dar nepasiektas reikalingas atsinaujinančių išteklių elektros kiekis, neketinama remtis elektros importu, kaip tai daro Lietuva. Vokietija moka elektrą gaminti, todėl susidariusį elektros deficitą po 8 branduolinių jėgainių uždarymo ji skubiai likvidavo. Pastatytos 9 GW galios akmens bei rusvąja anglimi (lignitu) kūrenamos elektrinės tarnaus iki 2050 metų, kai bus pasiektas elektros gamybos iš atsinaujinančių išteklių tikslas. Šios elektrinės išmeta didelius kiekius CO2, todėl Vokietijoje sulėtėjo šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų mažinimo tempai. Pavyzdžiui, ES šalys išmetimus sumažino 11 proc., tuo tarpu Vokietija tik 4 proc. (Lenkijoje dar blogiau – tik 1 proc.).

    Dar nesuskaičiuoti valstybių pasiekimai vykdant strategiją „Europa 2020“, tačiau ES valstybės narės 2014 metais pritarė tolesniems tikslams „2020–2030 m. klimato ir energetikos politikos strategijai“. Joje keliami gerokai aukštesni reikalavimai – šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus sumažinti 40 proc. (nuo 1990 metų lygio), energijos iš atsinaujinančių išteklių dalis turi siekti 27 proc., energijos vartojimo efektyvumą padidinti iki 27 proc. (nuo 2005 metų lygio).

    Šio rašinio pradžioje Vokietijos išvardinti „energetikos posūkio“ tikslai gerokai aplenkia keliamus visos Europos Sąjungos tikslus, taigi naujoji strategija Vokietijai rūpesčių nesukels.

    Lietuva neturi rūpesčių dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų. 2014 metais jų išmesta, palyginus su 1990 metais, 58,7 proc. mažiau, taigi 2030 metų reikalavimus jau vykdome dabar. Tenka pripažinti, kad tam tikrą rūpestį kelią didėjantys išmetimai transporto sektoriuje.

    Tai, kad 2011 metais buvo priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (čia privalome prisiminti aktyvią tuometinio Seimo nario Jono Šimėno veiklą įstatymą rengiant), Lietuvoje iš esmės pasikeitė centralizuotai tiekiamos šilumos situacija. Pradėjus katilinėse deginti Lietuvoje pagamintą biokurą, atpigo ne tik šilumos kaina vartotojams, bet valstybė sutaupė daug lėšų, nebepirkdama brangių dujų iš Rusijos. Sukurta daug darbo vietų biokuro gamyboje, miškuose mažiau lieka pūti kirtimo atliekų, efektyviau dirba medienos įmonės. Pastatyta daug vėjo jėgainių, jų bendra galia (500 MW) jau pasiekė įstatyme numatytą ribą, todėl Sauliaus Skvernelio vyriausybei reikia skubiai spręsti tolesnės plėtros klausimus.

    Sėkmingai plėtodama AIE veiklą Lietuva nesunkiai viršijo 2020 metams įsipareigotą 23 proc. energijos iš atsinaujinančių išteklių kiekį. 2015 metais jos dalis bendrame šalies energijos balanse pasiekė 25,86 proc., o šildymo ir aušinimo sektoriuje – net 46,17 proc. Tik transportas kelia rūpesčių – 2016 metais pasiektas 4,5 proc. dydis išliko toks pat, kaip ir prieš kelerius metus. Tai rodo, kad iki 2020 metų privalomų 10 proc. nepasieksime.

    OKUPACIJOS IR NEAPDAIRUMO PASEKMĖS

    Energetikos problemas Lietuvoje būtų daug lengviau spręsti, jei ne sovietinės okupacijos palikimas. Vieninga elektros energetikos sistema aprėpė visą Sovietų Sąjungos teritoriją, kartu ir okupuotas Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybes. Jei iš politinės ir administracinės priespaudos sugebėjome išsivaduoti, tai energetinėje priespaudoje išlikome iki šiol. Dar blogiau – jau nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais Lietuvos energetikai „sugebėjo“ dar glaudžiau susisieti su Rusijos-Baltarusijos energetine sistema. 2001 metais tuometinis „Lietuvos energijos“ vadovas Dangiras Mikalajūnas pasirašė techninio pobūdžio sutartį dėl elektros energetikos sistemų dispečerinio valdymo koordinavimo. Vyriausybei tuo metu vadovavo Rolandas Paksas. Dabar, kai siekiame atsijungti nuo Rusijos-Baltarusijos energetikos sistemos ir prisijungti prie kontinentinės Europos tinklų, sutarties techninis pobūdis dirbtinai paverčiamas politiniu, pradedami kelti teisiškai nepagrįsti reikalavimai. Baltijos valstybėms teks dar ne vienerius metus ryžtingai ir sutelktai kovoti likviduojant šį okupacinį palikimą.

    Kitas, taip pat su sovietine okupacija susijęs Lietuvos rūpestis, – jau minėta Astravo AE statyba. Sutikime, jei Baltarusija būtų tapusi normalia demokratine valstybe, o ne imperiniais siekiais svaigstančios Rusijos satelite, Astrave atominės elektrinės nestatytų. Belieka tikėtis, kad mūsų susitelkimą priešintis šios jėgainės statybai ir tolesnėms jos veiklos pasekmėms supras ir įvertins kaimyninės valstybės bei visa Europos Sąjunga.

    PABAIGAI

    Pripažįstame, kad dar ne viską ap­žvelgėme Vokietijos ir Lietuvos energe­tikos posūkiuose. Apie Vokietijos veiks­mus, ypač įgyvendinant paskirstytąją elektros gamybą, rašyti galėtume, tačiau laukiame būsimų Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisų svarstymo Lietuvos Respublikos Seime. Jos bus susijusios su dar vienu nauju „energetikos posūkiu“, kurį žadėjo „valstiečiai“ rinkimų agitacijoje, programoje ir Vyriausybės programos įgyvendinimo plane.

    Mus domina, kaip bus pasirengta vykdyti tokį plano veiksmą: „Paskirstytosios generacijos plėtrą skatinančių teisinio reglamentavimo, administracinės naštos mažinimo ir vartotojų informavimo priemonių parengimas ir įgyvendinimas.“ ■

  • ATGAL
    G. Landsbergis apie pokyčius TS-LKD partijoje ir ambiciją, reikalingą Lietuvai
    PIRMYN
    Šiaurės Korėja – Vakarus gąsdinanti „iki ausų“ ginkluota diktatūra
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.