Energetinio saugumo problemos Baltijos jūros regione: ar bus pasiektas proveržis Lieetuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu? | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Energetinio saugumo problemos Baltijos jūros regione: ar bus pasiektas proveržis Lieetuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu?

  • Data: 2013-07-04
    Autorius: Simonas Klimanskis

    Regioninis SGD terminalas, leisiantis diversifikuoti dujų tiekimą ir sudaryti konkurenciją, gali būti pastatytas Estijoje arba Suomijoje ne vėliau kaip iki 2030 m. AFP/Marco Sabadin/Scanpix nuotrauka

    Baltijos jūros regionas yra vienas labiausiai besivystančių regionų Europoje, turintis viziją tapti vienu labiausiai klestinčių, inovatyviausių ir konkurencingiausių regionų pasaulyje. O pakankamos galimybės apsirūpinti energijos ištekliais už konkurencingą kainą yra būtina sąlyga tiek šio regiono plėtrai, tiek sėkmingam jo ambicingos vizijos įgyvendinimui. Tačiau būtent energetikoje kyla didžiausi iššūkiai. Rytinės Baltijos jūros regiono šalys vis dar yra energetiškai izoliuotos nuo Europos rinkos ir priklausomos nuo vienintelio tiekėjo. Maža to, Lietuva, kuriai dujos tiekiamos vieninteliu dujotiekiu per Baltarusiją, gali tapti Rusijos ir Baltarusijos tarpusavio energetinių karų įkaite ir susidurti su tiekimo apribojimais. Tai veiksniai, lemiantys išorinės Europos Sąjungos (toliau – ES) energetikos politikos dimensijos stiprinimą.

    Tokius energetinio saugumo klausimus Lietuva ne kartą kėlė ES lygmeniu. Galiausiai Europos Komisija 2009 m. parengė Baltijos valstybių energijos rinkos ir jungčių planą (toliau – BERJP), kuriuo siekiama visiškai integruoti Baltijos valstybes į Vakarų Europos energetikos rinką ir stiprinti energetikos jungtis su kaimyninėmis ES valstybėmis narėmis, o 2011 m. ES valstybių narių vadovai sutarė iki 2014 m. sukurti vidaus energijos rinką, o iki 2015 m. panaikinti „energetines salas“. Valstybėms derantis su „Gazpromu“, derybose jau dalyvauja Europos Komisijos (toliau – EK) atstovai. Be to, jau netrukus prie pirmininkavimo ES Tarybai vairo stosiančios Lietuvos vienas iš prioritetų – energetinio saugumo stiprinimas. 2013 m. antrąjį pusmetį pirmininkausianti šalis energetinio saugumo srityje ketina pasiekti reikalingų sprendimų, padėsiančių realizuoti minėtus tikslus.

    Problema – nesusikalbėjimas ir blaškymasis

    Sprendžiant energetinio saugumo problemas regione visgi galima pastebėti tam tikrą nesusikalbėjimą. Bene geriausi to pavyzdžiai – Baltijos valstybių nesugebėjimas pasiekti greito sprendimo dėl regioninio suskystintų gamtinių dujų (toliau – SGD) terminalo statybos ir Latvijos priekaištai Lietuvai dėl savo terminalo planavimo nesulaukus EK išvadų; Lenkijos skeptiškas nusiteikimas tiesti dujotiekį į Lietuvą, nes jis, kaip teigiama, konkuruos su Klaipėdoje statomu SGD terminalu ir neatsipirks; bei Latvijos ir Estijos sprendimas iki 2017 m. atidėti Trečiojo ES energetikos paketo įgyvendinimą. Tiesa, kalbant apie regioninį SGD terminalą, 2012 m. lapkričio mėn. konsultacijų įmonės „Booz & Company“ pateiktose studijos, kuri atlikta EK užsakymu, išvadose teigiama, kad jis gali būti statomas Estijoje arba Suomijoje, tačiau šios šalys tarpusavyje iki šiol neapsisprendžia, kurioje iš jų stovės šis terminalas. Kita vertus, šios šalys, įskaitant Latviją, planuoja statytis ir savo terminalus.

    Pažymėtina, kad tokie energetiniai projektai yra ilgalaikiai. Todėl labai svarbu, kad keičiantis valdančiajai daugumai būtų išlaikytas tęstinumas. Tačiau koją tam pakiša rinkimų ciklai, kada po rinkimų susiformavusi nauja valdančioji dauguma peržiūri ankstesnės daugumos priimtus sprendimus. Geriausiai rinkimų ciklų keliamą riziką iliustruoja Visagino atominės elektrinės (toliau – VAE), kuri yra svarbi BERJP dalis, susijusi su elektros energijos generavimu, nes tai užtikrintų tiekimo saugumą ir konkurencingumą bei leistų elektros energijos sistemą visiškai sinchronizuoti su kontinentiniais Europos tinklais, atvejis, kada po 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų XVI Vyriausybė ėmėsi peržiūrėti Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją ir joje numatytus prioritetus, susijusius šios elektrinės statyba Lietuvoje, kurią planuota pastatyti iki 2020 m. Pažymėtina, kad naujosios vyriausybės nuoseklios pozicijos nesilaikymas, blaškymasis, aiškaus sutarimo tarp koalicijos partnerių nebuvimas, strateginės vizijos neturėjimas ir lyderystės nesiėmimas vargu ar paskatins regiono partnerius ir investuotojus tikėti Lietuvos ketinimų įgyvendinti VAE projektą rimtumu ir rimčiau įsipareigoti. O esant tokiai situacijai planuota projekto įgyvendinimo data vis tolsta.

    Tad toks koordinavimo nebuvimas rodo, kad regiono energetinė integracija į Europos rinką vyksta skirtingu greičiu ir verčia klausti, ar bus išspręstos energeti­nio saugumo problemos iki numatytų terminų. Ar Lietuvai pirmininkavimo ES Tarybai metu pavyks pasiekti reikalingų sprendimų stiprinant regiono energetinį saugumą, turint omenyje Vyriausybės blaškymąsi ir lyderystės stoką šiuo klausimu?

    Atsakant į šį klausimą, visų pirma reikėtų įvertinti, kas pasiekta, sprendžiant regiono energetinio saugumo problemas, ir kokie iššūkiai išlieka. Kitaip tariant, reikia įvertinti, kiek konkretūs laimėjimai atitinka energetinio saugumo principą, apimantį tiekimo saugumo ir konkurencingumo principus, ir ar, atsižvelgiant į rinkimų ciklus, išlaikomas tęstinumas.

    Ar tikrai iki 2015 m. bus suspėta panaikinti „energetines salas“?

    Kalbant apie energetinio saugumo požiūriu problemines regiono šalis, 2006 m. Žaliojoje knygoje Baltijos valstybės įvardys kaip izoliuota „energijos sala“. Tai šalys, kurios 100 proc. yra priklausomos nuo rusiškų dujų, nėra integruotos į ES šalių rinkas ir kurių elektros energijos sistema sinchronizuota su Rusijos IPS/UPS sistema.

    Prie šios probleminės grupės priskiriamos ir Suomija bei Lenkija. Nepaisant to, kad šios šalys turi pakankamus elektros energijos gamybos pajėgumus, funkcionuojančias rinkas, dujų sektoriuje Suomija yra taip pat 100 proc. priklausoma nuo rusiškų dujų. Ši šalis turi išimtį neįgyvendinti Trečiojo ES energetikos paketo tol, kol neturės dujų jungties su kitomis ES valstybėmis narėmis arba kol vienintelis dujų tiekėjas, šiuo atveju „Gazpromas“, valdys ne daugiau kaip 75 proc. dujų rinkos.

    Tuo tarpu Lenkija turi gan diversifikuotą dujų tiekimą – nuo importo priklausoma 63 proc. šalis iš Rusijos importuoja apie 90 proc. dujų. Todėl ji, siekdama toliau diversifikuoti dujų tiekimą ir padidinti konkurencingumą, šiuo metu statosi 5–7 mlrd. m3 metinio pajėgumo SGD terminalą. Statybą užbaigti planuojama iki 2014 m. Taip pat planuojama išgauti skalūnų dujas.

    Kalbant apie šių probleminių šalių, ypač Baltijos valstybių ir Suomijos, energetinio saugumo problemų sprendimus, kaip buvo minėta pradžioje, EK yra parengusi BERJP, kuriame numatyti tokie regioninės svarbos projektai: elektros jungtys „NordBalt“, „LitPol link“ (pastarosios jungtys bus nutiestos 2015 m.) ir „EstLink 2“ (bus nutiesta 2014 m.), dujotiekiai „Amber“ (turi būti nutiestas iki 2018 m.) ir „Balticconnerctor“ bei regioninis SGD terminalas (planuojama pastatyti iki 2017 m.), kuris tiektų dujas Baltijos valstybėms ir Suomijai.

    Elektros jungčių, kurios padidins Baltijos valstybių elektros energijos tiekimo konkurencingumą ir saugumą, sujungs Baltijos valstybes ir Šiaurės šalis į Baltijos elektros energijos žiedą bei leis integruotis į kontinentinės Europos tinklus, projektai šiuo metu nuosekliai įgyvendinami: pasirašytos sutartys, visų šalių Vyriausybės išlaiko pradėtų darbų tęstinumą. Tačiau šių projektų įgyvendinimas visiškai nepašalintų tiekimo sutrikimų rizikos dėl techninių priežasčių. Be to, situacija komplikuojasi, kada kalbama apie Baltijos valstybių, ypač Lietuvos, elektros energijos sistemos sinchronizavimą su kontinentinės Europos tinklu, kuris vargiai įmanomas esant deficitinei elektros energijos sistemai.

    Šias problemas leistų išspręsti VAE statyba. Tačiau, kaip pradžioje minėta, Lietuvos nuoseklios pozicijos neturėjimas įstūmė šalį į konsultacinio referendumo aklavietę. Šiuo metu Vyriausybė yra priversta spręsti galvosūkį, kaip atsižvelgti į darbo grupės siūlymus, kuriuose siūloma įgyvendinti pakoreguotą VAE projektą, kartu nenuvilti rinkėjų, referendumo metu nepritarusių naujos atominės elektrinės statybai. Su regioniniais partneriais ieškoma bendro sutarimo dėl projekto tobulinimo. Tačiau, nepaisant to, vis vien pasigendama tiek koalicijos partnerių, tiek visos Vyriausybės aiškios pozicijos šiuo klausimu  – nepateikiama vizija, nesiimama lyderystės. Susidaro įspūdis, kad norima vis atidėti galutinius sprendimus. Deja, tai kenkia šalies tarptautinei reputacijai ir mažina regioninių partnerių pasitikėjimą Lietuva kaip galinčia imtis lyderystės įgyvendinant regioninius energetinį saugumą užtikrinančius projektus. O tai mažina galimybes pirmininkavimo ES Tarybai metu realizuoti su energetinio saugumo stiprinimu susijusį prioritetą.

    Stebint XVI Vyriausybės veiksmus šiuo klausimu, galima manyti, kad ji yra linkusi teikti prioritetą konkurencingumui, palyginti su saugumu. Tačiau, jei galutinai bus apsispręsta eiti priešingu keliu nei iki tol, žinoma, su tam tikrais stabtelėjimais, taps aišku, jog iki 2020 m. Baltijos valstybėms nepavyks ištrūkti iš Rusijos valdomos IPS/UPS elektros energijos sistemos.

    Beje, iki 2016 m. planuojama uždaryti dalį taršių skalūnais ir anglimi kūrenamų elektrinių Estijoje ir Lenkijoje, nes jos neatitinka ES aplinkosauginių direktyvų reikalavimų. Tad regione susiformuos elektros energijos deficito zona. Vargu, ar net pigesnėmis dujomis, importuotomis per statomus SGD terminalus, kūrenamos elektrinės padengtų šį deficitą, kartu užtikrindamos pakankamus konkurencingus gamybos pajėgumus, būtinus Baltijos valstybių sinchronizacijai su kontinentiniu Europos tinku. Padidėjusi šalių energetikos sektoriaus dujofikacija didintų konkurencingumo riziką, pavyzdžiui, atsiradus kokiai nors pasaulinei dujų krizei, dėl ko didėtų importuojamų dujų kaina.

    Kalbant apie projektus dujų sektoriuje, būtų verta akcentuoti 2–3 mlrd. m3 metinio pajėgumo Lietuvos-Lenkijos dujotiekį „Amber“, kuris turėtų būti nutiestas iki 2018 m. Juo dujos būtų tiekiamos visoms Baltijos valstybėms. Akivaizdu, jog tokia tiekimo alternatyva sudarytų konkurenciją Rusijos monopolininkui „Gazpromui“ ir padidintų tiekimo saugumą. Tačiau projektas šiuo metu dar kuriamas – realus įgyvendinimas nepradėtas, nepaisant to, kad tiek buvusioji, tiek dabartinė Lietuvos Vyriausybės demonstruoja tęstinumą. Be to, pasigendama Lenkijos ryžto ir lyderystės. Juk ši šalis yra Baltijos valstybių energetinės infrastruktūros vartai į ES, nes tik per Lenkiją Baltijos valstybės gali techniškai prisijungti prie ES energetikos rinkos. Vis dėlto 2014–2020 m. ES finansinėje perspektyvoje numatytas specialus fondas transporto ir energetikos tinklams integruoti, kuriame energetikos projektams numatyta 9,1 mlrd. EUR. Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu turės būti pateiktas konkrečių projektų, finansuojamų iš šio fondo, sąrašas. Akivaizdu, kad „Amber“ dujotiekis bus šiame sąraše.

    Kitas regioninis projektas – SGD terminalas, leisiantis diversifikuoti dujų tiekimą ir sudaryti konkurenciją. Toks terminalas, kaip minėta, gali būti pastatytas Estijoje arba Suomijoje ne vėliau kaip iki 2030 m. Kartu būtų pastatyta Estijos–Suomijos dujų jungtis „Balticconnector“.

    Tačiau Lietuva negali tiek laukti ir jau statosi savo 2–3 mlrd. m3 metinio pajėgumo SGD terminalą, kartu ryžtingai įgyvendindama Trečiąjį ES energetikos paketą, sudarysiantį prielaidas susiformuoti dujų rinkai. Terminalas bus pastatytas iki 2014 m. Galima išskirti tris priežastis, kodėl Lietuva taip skuba: 1) šalis yra visiškai priklausoma nuo Rusijos dujų; 2) ji už dujas moka didžiausią kainą Europoje – 483 JAV dolerių už 1000 m3 – kuri nustatoma remiantis ne tik ekonominiais, bet ir politiniais motyvais, o per terminalą importuotos dujos būtų iki 30 proc. pigesnės; 3) šalis suvartoja gana daug dujų, palyginti su jos gyventojų skaičiumi (apie 3 mlrd. m3) dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir dėl to, kad Lietuvoje veikia didžiausia Baltijos šalyse azoto trąšų gamykla „Achema“, kuri gamtines dujas naudoja kaip žaliavą. Be to, Lietuva, siekdama dar labiau diversifikuoti dujų tiekimą, planuoja žvalgyti ir išgauti skalūnų dujas. Visa tai leis šaliai kontroliuoti dujų tiekimą ir užtikrins konkurenciją, nes atsivers galimybės pasirinkti tiekėją už mažiausią kainą.

    Tačiau daugiausia klausimų kyla dėl to, ar visos Baltijos valstybės ir Suomija turėtų dalyvauti regioninio SGD terminalo statyboje, ar statytis savo atskirus terminalus, nes tiek Latvija, tiek Estija, tiek Suomija juos planuoja pasistatyti iki 2015–2016 m. Prieš atsakant į šį klausimą, verta pažymėti, jog planuojama regioninio terminalo pastatymo data (2030 m.) niekaip nedera su data, iki kurios turės būti panaikintos „energetinės salos“. Tai reiškia, kad Lat­vija, Estija ir Suomija dar daugiausiai 17 metų lieka priklausomos nuo vienintelio išorinio dujų tiekėjo. Tad geriausias būdas visoms minėtoms šalims – įvertinti riziką, kainą ir investicijas tokios priklausomybės kiekvienu scenarijumi ir priimti sprendimus dėl SDG terminalų. Beje, tokie terminalai gali būti išdėstyti kas 50–100 km.

    Apibendrinant, galima teigti, jog sprendžiant energetinio saugumo problemas šiuo metu daugelis energetikos projektų yra nuosekliai įgyvendinami, todėl Lietuvai pirmininkavimo ES Tarybai metu neturėtų būti sunku pasiekti pažangos kuriant ES vidaus energijos rinką. Kita vertus, abejonių dėl efektyviai funkcionuojančios rinkos sukūrimo iki 2014 m. kelia Latvijos ir Estijos sprendimas atidėti Trečiojo ES energetikos paketo įgyvendinimą. O tai yra susiję ir su regioninio SGD terminalo statybos klausimu, kas pagrįstai verčia abejoti, ar iki 2015 m. bus panaikintos visos „energetinės salos“. Visa tai rodo konsensuso ir koordinavimo nebuvimą tarp regiono šalių, kada kiekviena iš jų planuoja statytis savo terminalus, iš jų Latvijos ir Estijos planuojamų terminalų pajėgumai didesni, nei šios šalys suvartoja dujų per metus.

    Tačiau daugiausia abejonių dėl prioriteto, susijusio su energetiniu saugumu, realizavimo kelia Lietuvos blaškymasis ieškant kelio iš referendumo aklavietės ir lyderystės nesiėmimas dėl VAE projekto įgyvendinimo, nes tai mažina tarptautinį pasitikėjimą šalimi, taip pat atitolina Baltijos valstybių sinchronizacijos su kontinentiniu Europos tinklu iki 2020 m. galimybę.

    Tad proveržio galima tikėtis, visų pirma, Lietuvos-Lenkijos dujotiekio projekto įgyvendinime, kada skirtą ES paramą būtų naudoti nelaukiant naujo 7 metų laikotarpio pradžios. Taip pat turėtų būti išspręstas regioninio SDG terminalo klausimas. Tuo tarpu elektros jungčių su Švedija ir Lenkija, Klaipėdos SGD terminalo projektai, trečiojo ES energetikos paketo įgyvendinimas nuosekliai juda savo vaga ir bus įgyvendinti iki numatytų terminų. ■

  • ATGAL
    "Independence" - tai Nepriklausomybė
    PIRMYN
    Balkanų šalių perspektyvos Europos Sąjungoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.