Entuziazmas bėgti: linksmas procesas ir pasitenkinimą teikiantis rezultatas | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Entuziazmas bėgti: linksmas procesas ir pasitenkinimą teikiantis rezultatas

  • Data: 2015-01-22
    Autorius: Edita Mieldažė

    2014 m. liepos 7 d. vykusiame Eurovaistinės bėgime Vaida Šacikauskaitė, bėgusi 10 km, moterų įskaitoje atbėgo ketvirta. Distanciją bėgikė įveikė per 39.48 min. (Nuotrauka iš asmenino Vaidos Šacikauskaitės archyvo)

    Prieš dešimt metų, patį kaitriausią liepos mėnesį, turėjau galimybę apsilankyti JAV sostinėje Vašingtone. Tada mane labai nustebino tarp Kapitolijaus rūmų ir Vašingtono obelisko bėgikais mėgėjais užpildyta erdvė. Tuo metu Lietuvoje maratonus bėgdavo profesionalai, ir jeigu galėjai pamatyti ką nors, bėgiojantį parkelyje, tai dažniausiai būdavo šuniukų vedžiotojai ar keli entuziastai, nusprendę iškišti nosį laukan. Tik, praėjus geram penkmečiui, Vilniuje ir kituose didesniuose miestuose pradėjome išvysti bėgikų būrius. Masinis Vilniaus maratono bėgimas startavo jau 2001 m. Kaip pastebi mano pašnekovė, bėgimo entuziastė alytiškė Vaida ŠACIKAUSKAITĖ, ji pati ir jos pažįstamų ratas masiškai įsitraukė į bėgimą tik 2011 m., tuomet Lietuvoje tapo ne tik madinga, bet ir vieninga bėgti. Šiame interviu seksime Vaidos bėgimo keliu, o prieš tai norime pasidžiaugti, kad šių metų vasarą vilnietis ugniagesys Aidas Ardzijauskas, anksčiau apibėgęs Lietuvą ir Baltijos jūrą, Jungtinėse Amerikos Valstijose įveikė 5 tūkstančių kilometrų trasą nuo Los Andželo iki Niujorko ir tapo 132 žmogumi pasaulyje, įveikusiu šią trasą. Šiemet puikia žinia Lietuvai tapo ir dar vieno lietuvio Gedimino Griniaus sėkmės istorija bėgimo trasoje – jis tapo pasaulio Ultra Trail bėgimo (100 km) taurės 3 vietos prizininku. Iki šiol nė vienam lietuviui nebuvo pavykę pasiekti tokių bėgimo aukštumų. Štai kaip Lietuvą garsina Lietuvos bėgikai!

    Pasak bėgimo entuziastės V. Šacikauskaitės, maratonas – tai brandaus žmogaus sportas. Profesionalams bėgimas – tai darbas, o mėgėjams – iššūkis. Šiuos iššūkius aptariame su bėgimo entuziaste V. Šacikauskaite, kuri negali pamiršti prieš kelerius metus per televizorių regėto vaizdo iš Bostono maratono, kai Kenijos bėgikė padėjo Kinijos bėgikui – neįgaliajam, be rankų, atsigerti. „Užsienyje bėga daug neįgaliųjų, į juos atkreipiamas dėmesys ir tai labai gražu, norėtųsi, kad ir mūsų valstybė eitų link to“, – išreiškė viltį alytiškė.

    Kokie prisiminimai iš tavo pirmųjų bėgimo varžybų?

    Pirmajam savo bėgimui nebuvau iš anksto pasiruošusi. Prisimenu, buvo labai karštas 2012 m. pavasaris, o aš – su apranga, dengiančia visą kūną. Tąkart tapau nugalėtoja 5 km bėgimo moterų įskaitoje ir laimėjau pirmuosius savo bėgimo kedus. Ir tuomet pagalvojau: ,,Pasirodo, galiu visai neblogai bėgti, o ir kedai vos ne iš dangaus nukrito“. Po šios pergalės pradėjau rimčiau bėgioti ir mano kelyje atsirado labai geras bėgimo treneris Arūnas Klebauskas. Jis Alytaus Sporto rūmuose dirba sportinio ėjimo bei bėgimo treneriu ir vadovauja Dzūkijos bėgikų mėgėjų klubui. Su šio klubo nariais išmaišiau beveik visą Lietuvą, o ką jau kalbėti apie Alytų, kurį skersai išilgai išbėgiojau visą. Beje, Alytuje šeštadieniais rytais veteranai bėgikai renkasi Vidzgirio mikrorajone ir kartu bėga ilgas distancijas.

    Kas pasikeitė, kai pradėjai dirbti kartu su treneriu?

    Pradėjau sistemingai bėgioti. Trenerio dėka išlavinau greitį ir ištvermę ilguose atstumuose. 2012–2013 metai man buvo labai sėkmingi. Atrodė, kad per šiuos metus galiu kalnus nuversti. Intensyviai bėgiodama, išsekinau savo organizmą ir pradėjau dažnai sirgti. Supratau, kad viską reikia daryti su saiku. Dabar derinu bėgimą su darbu, nors tai nėra lengva. Norint gero rezultato, reikia į savaitę bent šešis kartus prabėgti po 20–25 km. Jei padarau bent trijų dienų pertrauką, įdirbis subyra.

    Ką jauti, bėgdama ilgas distancijas?

    Prieš bėgimą jaudinuosi, kad jam nepasiruošiau tiek, kiek reikėtų ir kiek norėčiau. Tada galvoju, ar ištversiu, ar nubėgsiu per savo suplanuotą laiką. Norom nenorom pradedu  save lyginti su konkurentėmis. Tad prieš varžybas dažnai ima jaudulys. Bėgimo metu man patinka stebėti kitus bėgikus, jų techniką, kaip vienas koją stato, kaip kitas rankas dėlioja. Kai baigiu distanciją, atsipalaiduoju. Jei bėgimo metu pagerinu savo asmeninį laiką, esu tarsi devintame danguje. Jaučiuosi padariusi didelį darbą, nes nubėgti 21 km (pusę maratono) jau yra šis tas. Varžybose esu šešis kartus bėgusi šį atstumą: tris kartus Vilniuje, Trakuose, Kaune ir Rygoje.

    Kas padeda įveikti ilgus maratonus?

    Iš kitų bėgikų, jau bėgusių maratonus, girdėjau, kad maratoną įveikti padeda geras nusiteikimas ir motyvacija. Jei galvosi, kad įveiksi trasą, taip ir bus. Bėgant rekomenduoju negalvoti apie pašalinius dalykus, o galvoti tik apie tai, kaip tu nubėgsi tam tikrą atstumą per vienokį ar kitokį laiką, kad ten, kur reikia, greitėsi ar lėtėsi. Bėgant svarbu, kaip sako mano treneris, teisingai judėti, tarsi riedėti. Bėgant man patinka pagauti nuoseklų riedėjimą ir atsipalaidavimą. Tada pamiršti nuovargį. Man linksmas pats bėgimo procesas. Žinoma, rezultatas irgi smagus.

    O kas tau yra geras rezultatas?

    Mano geriausias laikas buvo Kaune, bėgant pusę maratono. Jį įveikiau per 1 valandą 28 minutes. Norėdama pasiekti gerą asmeninį rezultatą, turiu šaltuoju metų laiku bėgioti lėtai, bet daug. Nes tokiu būdu kaupiu savo bėgimo kilometrų bazę. Atėjus pavasariui, reikia bent kartą į savaitę prabėgti ir greičio atkarpas. Šie pagreitėjimai reikalingi tam, kad pradėti ruoštis panašiam bėgimo ritmui, kaip kad bus varžybose. Kiekvienam bėgikui reikia nepamiršti, kad turi dirbti rankos. Rankų mostys turi būti suderintos su kojų žingsniais. Pėdos padėtis turėtų būti ant kulno, išorinė pėdos dalis turi remtis į žemę. Reiktų judėti lėtai ilgesnį nei 5 km atstumą. Klaidinga bėgimą pradėti greitai. Iki pirmo kilometro apskritai negali greitai bėgti. Kitą dieną po maratono rekomenduojama lėtai nubėgti bent penkis kilometrus.

    Bėgiko maisto pagrindas – angliavandeniai. Likus porai valandų iki bėgimo, patariu valgyti labai lengvai. Nerekomenduoju prieš varžybas vartoti pieno produktų ir vaisių, nebent bananus. Vandenį gerti, bėgant kas kilometrą, taip pat nerekomenduojama. Informaciją apie savo bėgimą kaupiu knygutėje, joje žymiuose, kaip tądien bėgau, kaip jaučiausi, ką valgiau.

    Ištrauka iš Vaidos užrašų apie bėgimą, 2014 m. birželio 15 d.

    „Pusryčiauti privalau, iki varžybų likus maždaug pusantros valandos. Pusryčiai turi būti maistingi, bet ne per sunkūs. Šį rytą valgiau du bananus (greiti angliavandeniai, veikiantys apie valandą) ir avižinių dribsnių košę tik su vandeniu ir žiupsneliu cukraus. Košė suteiks ilgalaikės energijos, kuri bus naudojama bėgimo metu. Mano gėrimas prieš varžybas dažniausiai būna kava. Rizikuoju apsunkinti skrandį ir kitus virškinamojo trakto organus, tačiau būtina, kad tonizuočiau organizmą ir prieš bėgimą „pabusčiau“. Bėgimas klostėsi fantastiškai. Po šio bėgimo patyriau daugybę teigiamų emocijų, kurios mane tarsi pakrovė būti gyvybingai visą dieną. Po bėgimo apie pusvalandį pėsčiomis keliavau iki persirengimo ir nusiprausimo vietos. Po to pietavau – 3 bananai, energijos suteikiantis batonėlis bei žalia arbata (po sporto būtinai gerkite žalią arbatą!). Pietūs lengvi, kadangi žinojau, jog vakarienė bus čempionų“.

    Kaip manai, kodėl pasaulyje ir Lietuvoje tapo taip populiaru bėgti maratonus?

    Manau, kad žmonės panoro sveikiau gyventi, galbūt juos motyvavo pirmi geri bėgimo rezultatai. Bėgikai pradėjo galvoti, kad jei pasitreniruos daugiau, rezultatai bus dar geresni. Tam, kuris ką nors dar ir laimi per pirmus savo startus, motyvacija bėgioti tik didėja. Kita bėgikų mėgėjų dalis bėga, nes jiems tiesiog smagu, jie susiranda draugų, kartais net antras puses. Taip pat gali susipažinti su kito miesto ar šalies architektūra, pakeliauti. Tačiau maratonas – tai brandaus žmogaus sportas. Profesionalams bėgimas – tai darbas, o mėgėjams – iššūkis.

    Ant nugalėtojų pjedestalo, užėmus antrąją vietą Kauno maratono moterų įskaitoje (V. Šacikauskaitė – kairėje). (Nuotrauka iš asmeninio V. Šacikauskaitės archyvo)

    Kuris maratonas tau paliko didžiausią įspūdį?

    Rygos maratonas šių metų gegužę. Tai buvo mano pirmasis bėgimas užsienyje. Latvijoje pamačiau, kiek daug žmonių yra susidomėję bėgimu. Bėgau 21km Rygos senamiesčiu ir mus, dalyvius, sutiko trys orkestrai ir šilti maratono vedėjų žvilgsniai. Kai tave sutinka orkestrai, filmuoja video kameros ir girdi sirgalių plojimus, visa tai pakelia ir net nejunti, kad bėgi. Emocijos liejasi per kraštus.

    Kada maratonas Lietuvoje tapo toks populiarus?

    Veikiausiai nuo 2011 m., nes ir mano draugai, ir aš pradėjome kaip tik šiuo metu bėgioti ir tuo užsikrėtėme. Maratonų populiarumas iki šiol tęsiasi, nors, pavyzdžiui, Kaune pirmasis maratonas surengtas tik praeitais metais. Dideli miestai nori pritraukti kuo daugiau ir dalyvių, ir žiūrovų. Tai kartu ir nemaži pinigai, ir miesto įvaizdžio kūrimo dalis.

    Tačiau Lietuvoje rengiami maratonai vis dar velkasi iš paskos kaimynystėje organizuojamiems maratonams. Kodėl?

    Jeigu lyginsime su Rygos maratonu, Lietuvos maratonuose skiriami startiniai maišeliai kiekvienam bėgikui yra gana prasti – gauni šūsnį nuolaidų kuponų, kurių ir kitur gali rasti. Kai Lietuvos maratonuose finišuoji ne pirmas, trūksta vaisių, atsigavimui skirtų gelių. Pas mus vis dar trūksta patirties, organizuojant tokius renginius. Nežinau kodėl, bet vis dar pasitaiko, kad Lietuvoje rengiamuose maratonuose net į laimėtojus organizatoriai žvelgia pro pirštus. Pačiai tai teko patirti savo kailiu: Kauno maratone laimėjusi prizinę vietą, pati išsiaiškinau, kad gavau ne visus prizus, kurie man priklausė. Turėjau rašyti organizatoriams laišką. Bet taip neturėtų būti! Juk ir dalyvavimo kaina maratonuose nemaža: svyruoja nuo 30 iki 120 litų. Užsienyje tu gali prabėgti už panašią kainą ir gauti geresnį servisą. Tad mano tikslas kitais metais dalyvauti Talino maratone, nes apie jį prisiklausiau tik geriausių atsiliepimų. Noriu patirti tai, kas geriausia! Visgi Lietuvoje ne viskas taip blogai – Lietuvoje organizuojami išties šaunūs mėgėjiški bėgimai: ir prizai derami, ir bėgimo atributika puiki. Šiais metais teko pačiai bėgti Pakruojo dvaro keliais. Buvau sužavėta bėgimo trasa aplink dvaro tvenkinį ir originaliu kiekvienam dalyviui skirtu moliniu magnetuku. Tokių išskirtinių bėgimo atributų labai trūksta dideliuose Lietuvos maratonuose.

    Ar dar turi kur tobulėti bėgimo srityje?

    Noriu nubėgti savo pirmą maratoną, bet reikia jam tinkamai pasiruošti: rinkti kilometrus, dar daugiau bėgioti. Ir, kas be ko, tam reikia nemažai laiko. Tai didžiulis darbas. Ne be reikalo sakoma, kad maratonas yra brandaus žmogaus sportas. Jį rekomenduojama bėgti apie 30 metų turintiems asmenims, nes jaunesni tiesiog gali greitai išsekti ir nebeišsiugdyti dar geresnės ištvermės. Norėčiau pabandyti ir 100 kilometrų bėgimą, kuris dabar populiarus.

    Prieš dešimt metų, patį kaitriausią liepos mėnesį, turėjau galimybę apsilankyti JAV sostinėje Vašingtone. Tada mane labai nustebino tarp Kapitolijaus rūmų ir Vašingtono obelisko bėgikais mėgėjais užpildyta erdvė. Tuo metu Lietuvoje maratonus bėgdavo profesionalai, ir jeigu galėjai pamatyti ką nors, bėgiojantį parkelyje, tai dažniausiai būdavo šuniukų vedžiotojai ar keli entuziastai, nusprendę iškišti nosį laukan. Tik, praėjus geram penkmečiui, Vilniuje ir kituose didesniuose miestuose pradėjome išvysti bėgikų būrius. Masinis Vilniaus maratono bėgimas startavo jau 2001 m. Kaip pastebi mano pašnekovė, bėgimo entuziastė alytiškė Vaida ŠACIKAUSKAITĖ, ji pati ir jos pažįstamų ratas masiškai įsitraukė į bėgimą tik 2011 m., tuomet Lietuvoje tapo ne tik madinga, bet ir vieninga bėgti. Šiame interviu seksime Vaidos bėgimo keliu, o prieš tai norime pasidžiaugti, kad šių metų vasarą vilnietis ugniagesys Aidas Ardzijauskas, anksčiau apibėgęs Lietuvą ir Baltijos jūrą, Jungtinėse Amerikos Valstijose įveikė 5 tūkstančių kilometrų trasą nuo Los Andželo iki Niujorko ir tapo 132 žmogumi pasaulyje, įveikusiu šią trasą. Šiemet puikia žinia Lietuvai tapo ir dar vieno lietuvio Gedimino Griniaus sėkmės istorija bėgimo trasoje – jis tapo pasaulio Ultra Trail bėgimo (100 km) taurės 3 vietos prizininku. Iki šiol nė vienam lietuviui nebuvo pavykę pasiekti tokių bėgimo aukštumų. Štai kaip Lietuvą garsina Lietuvos bėgikai!

    Pasak bėgimo entuziastės V. Šacikauskaitės, maratonas – tai brandaus žmogaus sportas. Profesionalams bėgimas – tai darbas, o mėgėjams – iššūkis. Šiuos iššūkius aptariame su bėgimo entuziaste V. Šacikauskaite, kuri negali pamiršti prieš kelerius metus per televizorių regėto vaizdo iš Bostono maratono, kai Kenijos bėgikė padėjo Kinijos bėgikui – neįgaliajam, be rankų, atsigerti. „Užsienyje bėga daug neįgaliųjų, į juos atkreipiamas dėmesys ir tai labai gražu, norėtųsi, kad ir mūsų valstybė eitų link to“, – išreiškė viltį alytiškė.

    Kokie prisiminimai iš tavo pirmųjų bėgimo varžybų?

    Pirmajam savo bėgimui nebuvau iš anksto pasiruošusi. Prisimenu, buvo labai karštas 2012 m. pavasaris, o aš – su apranga, dengiančia visą kūną. Tąkart tapau nugalėtoja 5 km bėgimo moterų įskaitoje ir laimėjau pirmuosius savo bėgimo kedus. Ir tuomet pagalvojau: ,,Pasirodo, galiu visai neblogai bėgti, o ir kedai vos ne iš dangaus nukrito“. Po šios pergalės pradėjau rimčiau bėgioti ir mano kelyje atsirado labai geras bėgimo treneris Arūnas Klebauskas. Jis Alytaus Sporto rūmuose dirba sportinio ėjimo bei bėgimo treneriu ir vadovauja Dzūkijos bėgikų mėgėjų klubui. Su šio klubo nariais išmaišiau beveik visą Lietuvą, o ką jau kalbėti apie Alytų, kurį skersai išilgai išbėgiojau visą. Beje, Alytuje šeštadieniais rytais veteranai bėgikai renkasi Vidzgirio mikrorajone ir kartu bėga ilgas distancijas.

    Kas pasikeitė, kai pradėjai dirbti kartu su treneriu?

    Pradėjau sistemingai bėgioti. Trenerio dėka išlavinau greitį ir ištvermę ilguose atstumuose. 2012–2013 metai man buvo labai sėkmingi. Atrodė, kad per šiuos metus galiu kalnus nuversti. Intensyviai bėgiodama, išsekinau savo organizmą ir pradėjau dažnai sirgti. Supratau, kad viską reikia daryti su saiku. Dabar derinu bėgimą su darbu, nors tai nėra lengva. Norint gero rezultato, reikia į savaitę bent šešis kartus prabėgti po 20–25 km. Jei padarau bent trijų dienų pertrauką, įdirbis subyra.

    Ką jauti, bėgdama ilgas distancijas?

    Prieš bėgimą jaudinuosi, kad jam nepasiruošiau tiek, kiek reikėtų ir kiek norėčiau. Tada galvoju, ar ištversiu, ar nubėgsiu per savo suplanuotą laiką. Norom nenorom pradedu save lyginti su konkurentėmis. Tad prieš varžybas dažnai ima jaudulys. Bėgimo metu man patinka stebėti kitus bėgikus, jų techniką, kaip vienas koją stato, kaip kitas rankas dėlioja. Kai baigiu distanciją, atsipalaiduoju. Jei bėgimo metu pagerinu savo asmeninį laiką, esu tarsi devintame danguje. Jaučiuosi padariusi didelį darbą, nes nubėgti 21 km (pusę maratono) jau yra šis tas. Varžybose esu šešis kartus bėgusi šį atstumą: tris kartus Vilniuje, Trakuose, Kaune ir Rygoje.

    Kas padeda įveikti ilgus maratonus?

    Iš kitų bėgikų, jau bėgusių maratonus, girdėjau, kad maratoną įveikti padeda geras nusiteikimas ir motyvacija. Jei galvosi, kad įveiksi trasą, taip ir bus. Bėgant rekomenduoju negalvoti apie pašalinius dalykus, o galvoti tik apie tai, kaip tu nubėgsi tam tikrą atstumą per vienokį ar kitokį laiką, kad ten, kur reikia, greitėsi ar lėtėsi. Bėgant svarbu, kaip sako mano treneris, teisingai judėti, tarsi riedėti. Bėgant man patinka pagauti nuoseklų riedėjimą ir atsipalaidavimą. Tada pamiršti nuovargį. Man linksmas pats bėgimo procesas. Žinoma, rezultatas irgi smagus.

    O kas tau yra geras rezultatas?

    Mano geriausias laikas buvo Kaune, bėgant pusę maratono. Jį įveikiau per 1 valandą 28 minutes. Norėdama pasiekti gerą asmeninį rezultatą, turiu šaltuoju metų laiku bėgioti lėtai, bet daug. Nes tokiu būdu kaupiu savo bėgimo kilometrų bazę. Atėjus pavasariui, reikia bent kartą į savaitę prabėgti ir greičio atkarpas. Šie pagreitėjimai reikalingi tam, kad pradėti ruoštis panašiam bėgimo ritmui, kaip kad bus varžybose. Kiekvienam bėgikui reikia nepamiršti, kad

    turi dirbti rankos. Rankų mostys turi būti suderintos su kojų žingsniais. Pėdos padėtis turėtų būti ant kulno, išorinė pėdos dalis turi remtis į žemę. Reiktų judėti lėtai ilgesnį nei 5 km atstumą. Klaidinga bėgimą pradėti greitai. Iki pirmo kilometro apskritai negali greitai bėgti. Kitą dieną po maratono rekomenduojama lėtai nubėgti bent penkis kilometrus.

    Bėgiko maisto pagrindas – angliavandeniai. Likus porai valandų iki bėgimo, patariu valgyti labai lengvai. Nerekomenduoju prieš varžybas vartoti pieno produktų ir vaisių, nebent bananus. Vandenį gerti, bėgant kas kilometrą, taip pat nerekomenduojama. Informaciją apie savo bėgimą kaupiu knygutėje, joje žymiuose, kaip tądien bėgau, kaip jaučiausi, ką valgiau.

    Ištrauka iš Vaidos užrašų apie bėgimą, 2014 m. birželio 15 d.

    „Pusryčiauti privalau, iki varžybų likus maždaug pusantros valandos. Pusryčiai turi būti maistingi, bet ne per sunkūs. Šį rytą valgiau du bananus (greiti angliavandeniai, veikiantys apie valandą) ir avižinių dribsnių košę tik su vandeniu ir žiupsneliu cukraus. Košė suteiks ilgalaikės energijos, kuri bus naudojama bėgimo metu. Mano gėrimas prieš varžybas dažniausiai būna kava. Rizikuoju apsunkinti skrandį ir kitus virškinamojo trakto organus, tačiau būtina, kad tonizuočiau organizmą ir prieš bėgimą „pabusčiau“. Bėgimas klostėsi fantastiškai. Po šio bėgimo patyriau daugybę teigiamų emocijų, kurios mane tarsi pakrovė būti gyvybingai visą dieną. Po bėgimo apie pusvalandį pėsčiomis keliavau iki persirengimo ir nusiprausimo vietos. Po to pietavau – 3 bananai, energijos suteikiantis batonėlis bei žalia arbata (po sporto būtinai gerkite žalią arbatą!). Pietūs lengvi, kadangi žinojau, jog vakarienė bus čempionų“.

    Kaip manai, kodėl pasaulyje ir Lietuvoje tapo taip populiaru bėgti maratonus?

    Manau, kad žmonės panoro sveikiau gyventi, galbūt juos motyvavo pirmi geri bėgimo rezultatai. Bėgikai pradėjo galvoti, kad jei pasitreniruos daugiau, rezultatai bus dar geresni. Tam, kuris ką nors dar ir laimi per pirmus savo startus, motyvacija bėgioti tik didėja. Kita bėgikų mėgėjų dalis bėga, nes jiems tiesiog smagu, jie susiranda draugų, kartais net antras puses. Taip pat gali susipažinti su kito miesto ar šalies architektūra, pakeliauti. Tačiau maratonas – tai brandaus žmogaus sportas. Profesionalams bėgimas – tai darbas, o mėgėjams – iššūkis.

    Kuris maratonas tau paliko didžiausią įspūdį?

    Rygos maratonas šių metų gegužę. Tai buvo mano pirmasis bėgimas užsienyje. Latvijoje pamačiau, kiek daug žmonių yra susidomėję bėgimu. Bėgau 21km Rygos senamiesčiu ir mus, dalyvius, sutiko trys orkestrai ir šilti maratono vedėjų žvilgsniai. Kai tave sutinka orkestrai, filmuoja video kameros ir girdi sirgalių plojimus, visa tai pakelia ir net nejunti, kad bėgi. Emocijos liejasi per kraštus.

    Kada maratonas Lietuvoje tapo toks populiarus?

    Veikiausiai nuo 2011 m., nes ir mano draugai, ir aš pradėjome kaip tik šiuo metu bėgioti ir tuo užsikrėtėme. Maratonų populiarumas iki šiol tęsiasi, nors, pavyzdžiui, Kaune pirmasis maratonas surengtas tik praeitais metais. Dideli miestai nori pritraukti kuo daugiau ir dalyvių, ir žiūrovų. Tai kartu ir nemaži pinigai, ir miesto įvaizdžio kūrimo dalis.

    Tačiau Lietuvoje rengiami maratonai vis dar velkasi iš paskos kaimynystėje organizuojamiems maratonams. Kodėl?

    Jeigu lyginsime su Rygos maratonu, Lietuvos maratonuose skiriami startiniai maišeliai kiekvienam bėgikui yra gana prasti – gauni šūsnį nuolaidų kuponų, kurių ir kitur gali rasti. Kai Lietuvos maratonuose finišuoji ne pirmas, trūksta vaisių, atsigavimui skirtų gelių. Pas mus vis dar trūksta patirties, organizuojant tokius renginius. Nežinau kodėl, bet vis dar pasitaiko, kad Lietuvoje rengiamuose maratonuose net į laimėtojus organizatoriai žvelgia pro pirštus. Pačiai tai teko patirti savo kailiu: Kauno maratone laimėjusi prizinę vietą, pati išsiaiškinau, kad gavau ne visus prizus, kurie man priklausė. Turėjau rašyti organizatoriams laišką. Bet taip neturėtų būti! Juk ir dalyvavimo kaina maratonuose nemaža: svyruoja nuo 30 iki 120 litų. Užsienyje tu gali prabėgti už panašią kainą ir gauti geresnį servisą. Tad mano tikslas kitais metais dalyvauti Talino maratone, nes apie jį prisiklausiau tik geriausių atsiliepimų. Noriu patirti tai, kas geriausia! Visgi Lietuvoje ne viskas taip blogai – Lietuvoje organizuojami išties šaunūs mėgėjiški bėgimai: ir prizai derami, ir bėgimo atributika puiki. Šiais metais teko pačiai bėgti Pakruojo dvaro keliais. Buvau sužavėta bėgimo trasa aplink dvaro tvenkinį ir originaliu kiekvienam dalyviui skirtu moliniu magnetuku. Tokių išskirtinių bėgimo atributų labai trūksta dideliuose Lietuvos maratonuose.

    Ar dar turi kur tobulėti bėgimo srityje?

    Noriu nubėgti savo pirmą maratoną, bet reikia jam tinkamai pasiruošti: rinkti kilometrus, dar daugiau bėgioti. Ir, kas be ko, tam reikia nemažai laiko. Tai didžiulis darbas. Ne be reikalo sakoma, kad maratonas yra brandaus žmogaus sportas. Jį rekomenduojama bėgti apie 30 metų turintiems asmenims, nes jaunesni tiesiog gali greitai išsekti ir nebeišsiugdyti dar geresnės ištvermės. Norėčiau pabandyti ir 100 kilometrų bėgimą, kuris dabar populiarus.

  • ATGAL
    Algirdas Patackas: Knygų pasaulis yra realesnis už realybę
    PIRMYN
    Aivaro Veiknio kūryba
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.