Erdogano kelias vienvaldystės link | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Erdogano kelias vienvaldystės link

  • Temos: Politika
    Žemynai: Europa
    Data: 2017-06-13
    Autorius: Edita Mieldažė

    Dar 2010 m. žymus Prinstono universiteto (JAV) orientalistas Bernardas Lewis spėjo, kad šio amžiaus antro dešimtmečio pabaigoje Iranas uždraus politinį islamą mainais į pasaulietinio nacionalizmo puoselėjimą, tuo tarpu Turkija bandys atsikratyti savo pasaulietiškumo, vakarietiškai atrodančios respublikos mainais į Islamo normomis grindžiamą valdymo formą. Kaip žinia, šiomis dienomis Irano transformacija dar yra embriono fazėje, tuo tarpu Turkija akivaizdžiai stabdo savo liberalų pasaulietinį mąstymą, pereidama su islamu sumišusios vienvaldystės link. Kaip pastebėjo „The Wall Street Journal“ apžvalgininkas Sohrab Ahmari, balandžio 16-ąją turkai, kad ir mažu skirtumu, sutiko palaiminti autoritarines Recepo Tayyipo Erdogano ambicijas stiprinti savo galias. Tačiau, anot S. Ahmari, šis referendumas yra tik ledkalnio viršūnė, kaip Turkija smarkiai įkritusi į vieno asmens iškastą duobę. Taigi šiame straipsnyje – apie referendumo Turkijoje rezultatus ir augančią R. T. Erdogano vienvaldystę.

    NUO DEMOKRATIJOS PRIE AUTORITARIZMO

    Mažiau nei per dešimtmetį Turkija pakeitė savo kryptį iš daug žadančio politinio liberalizmo į autokratiją ir vienvaldystę. Rimtų demokratijos nykimo pėdsakų šioje valstybėje buvo galima fiksuoti keletą pastarųjų metų, tačiau dramatiški šaliai pokyčiai pasireiškė po nesėkmingo perversmo praeitų metų liepą. Tiesą sakant, per dešimtmetį R. T. Erdogano „Teisingumo ir plėtros partija“ (AKP) taip išbujojo, kad jos rankose atsidūrė pagrindinės valstybės institucijos. Tokiu būdu Turkija tapo vienos partijos ir vieno lyderio valdoma šalimi. Kaip pastebėjo Howardas Eissenstatas iš analitinio „Starforo“ centro (JAV), 2002 m. atėjusi į valdžią, AKP turkams žadėjo padarysianti šalį daugiau tolerantišką ir įtraukiančią. Šios partijos lozungas buvo stabilumas, ekonominė gerovė ir geras valdymas. Tačiau, anot Artimųjų Rytų eksperto Jeremy Boweno, prezidentas Erdoganas ir jo partija visada buvo rinkimų laimėjimo ekspertai, tačiau visuomet kildavo abejonių dėl jų ilgalaikių įsipareigojimų demokratijai. Pastaruosius 15 metų R. T. Erdoganas dominavo vidaus ir užsienio politikoje, o savo rėmėjams, kurių vis dar nemažai, buvo ir yra matomas kaip žmogus, kuris šaliai atnešė ekonominį augimą bei tvirtesnį politinį svorį tarptautinėje arenoje. Tačiau kritikams Turkijos prezidentas yra absoliučios valdžios ir kontrolės ištroškęs politinis veikėjas, netoleruojantis nuomonių skirtumo ir griežtai užčiaupiantis tuos, kurie nusiteikę prieš jį.

    PERVERSMO PASEKMĖS DEMOKRATIJAI

    Praeitų metų liepą sėkmingai R. T. Erdoganui ir nesėkmingai jo oponentams pasibaigęs perversmas uždėjo gilų randą ant Turkijos demokratijos. Kaip pastebėjo „The Wall Street Journal“ apžvalgininkas S. Ahmari, po perversmo „Turkijoje pravalyta biurokratija, uždėtas apynasris žiniasklaidai, o opozicija susodinta į kalėjimą. Taip, vis dar galima Turkijoje legaliai gerti alkoholį, hidžabas nėra privalomas moterims ir vis dar galima prisijungti prie internetinių laikraščių“. Tačiau R. T. Erdogano medžioklės akiratyje – ne tik savi tautiečiai: Turkijos prezidentas vis labiau sau leidžia piktintis ir kelti teisminius ieškinius savo kritikams užsienyje. Pavyzdžiui, vien referendumo savaitgalio metu Turkijos advokatai pradėjo tyrimus dėl 17 JAV gyvenančių ir su opozicionieriumi Fetullah Güllenu siejamų asmenų. Didelę R. T. Erdogano nemalonę yra užsitraukę F. Gülleno sąjungininkai: JAV Senato mažumų lyderis Chuckas Schumeris, buvęs CŽV direktorius Johnas Brennanas bei Amerikos verslo instituto analitikas Michaelis Rubinas. Prieš metus Turkijos lyderis apkaltino Vokietijos komedijų kūrėją Janą Böhmermanną sukūrus apie jį satyrinę poemą. O visai neseniai Turkijos prezidento advokatas Huseiyinas Aydinas pateikė skundą prieš buvusį Prancūzijos diplomatą Philippe Moreau Defarges, kaltindamas jį skatinimu nužudyti R. T. Erdoganą. Prancūzijos tarptautinių santykių instituto bendradarbis P. M. Defarges, komentuodamas balandžio 16 d. referendumo Turkijoje padarinius, teigė, kad visi teisiniai keliai mesti iššūkį R. T. Erdoganui baigėsi nesėkme ir kad Turkijai likusios dvi galimybės: pilietinis karas arba Erdogano nužudymas. Turkijos prezidento advokatas konstatavo, kad Defarges komentarai nebuvo paprastas nuomonės reiškimas, o ,,aiškus siekis kurstyti nusikaltimą“. Tiesa, buvęs Prancūzijos diplomatas atsiprašė už savo žodžius, tačiau H. Aydinas įsitikinęs, kad Defarge atvejis tik parodo, kaip toli pažengęs Vakarų priešiškumas R. T. Erdoganui. Iš kitos pusės, agresyviai nacionalistinė, neretai neigiama prieš Vakarus nukreipta retorika ir R. T. Erdogano inicijuota referendumo kampanija tose Europos valstybėse, kuriose gyvena daug turkų, supykdė tokias šalis, kaip Vokietija ir Olandija. Negana to, kad šiose šalyse turkai gyvena nepalyginant geriau nei Turkijoje, naudojasi dosnia gerovės sistema ir jau turi savo tautiečių, kurie jiems atstovauja vietos ir nacionaliniu lygmeniu, R. T. Erdogano priešprieša Vakarų Europos atžvilgiu buvo tik šou elementas savo galių stiprinimo kontekste. Tad nestebina, jog Vokietija ir Olandija uždraudė aukštiems Turkijos pareigūnams, siekiantiems turkų bendruomenę agituoti būsimo referendumo tikslu, įvažiuoti į jų teritorijas. Visgi, esant gerai atidirbtai turkų bendruomenės žiniasklaidai ir vietos lyderių propagandai, R. T. Erdoganui pavyko nemažai stiprios rankos ištroškusių „avelių“ patraukti į savo pusę.

    REFERENDUMAS

    Konstituciniai referendumai yra gana įprastas reiškinys Turkijos politiniame gyvenime. Nuo 1961 m. šalyje surengti šeši referendumai. Taigi kovos dėl leidžiamosios, vykdomosios, teisminės ir galiausiai karinės valdžios Turkijoje tęsiasi dešimtmečiais. Tarsi nieko naujo. Tačiau balandžio 16 d. įvykęs referendumas Turkijos istorijoje yra beprecedentis, nes jis susijęs su ryškiais valstybės politinės sąrangos pokyčiais, kuriuose svarbiausią vaidmenį dėl politinių galių – leidžiamosios, vykdomosios ir tam tikra dalimi teisminės – kontrolės prisiima prezidentas. Prieš referendumą daugybė turkų TV kanalų bandė įteigti, kad konstitucijos pataisas palaiko ne mažiau kaip 90 proc. turkų. Kelyje nuo Sabihos Gokcen oro uosto, už Stambulo, ant daugelio pastatų kabojo prezidento Erdogano portretai, su šūkiu „už“ konstitucijos pataisas. Žiniasklaidoje ir viešose vietose rasti priešingą referendumui nuomonės raišką buvo sunkiai įmanoma. Prieš referendumo baigtį Turkijos prezidentas kalbėjo: „Dievo ir žmonių valia, tikiu, kad žmonės nuspręs atverti kelią greitesniam (šalies) vystymuisi. Tikiu savo žmonių demokratijos bendru jausmu.“ Anot R. T. Erdogano, „esame anksčiau vykdę keletą referendumų, tačiau šis referendumas yra pokyčių pasirinkimas ir Turkijos respublikos naujos administracinės sistemos transformacija“. Dar daugiau, R. T. Erdogano retorikoje išryškėjo manipuliavimas nesaugia Turkijos padėtimi kaip priežastimi, dėl ko reiktų naujos konstitucijos: „Naujoji konstitucija suteiks stabilumą ir tikėjimą tuo, ko reikia mūsų valstybės vystymuisi ir augimui.“ Turkijos prezidentas akcentavo, jog naujoji prezidentinė sistema bus panaši į Prancūzijos ir JAV modelius ir per tam tikrą laiką atneš ramybę, kovojant su teroristais bei didžiuliu pabėgėlių antplūdžiu.

    REZULTATAI

    Kelios valandos prieš paskelbiant galutinius referendumo rezultatus, Turkijos prezidentas stovėjo Stambule prieš rėmėjų minią ir užtikrintai įgarsino savo būsimą pergalę: „Mano tauta buvo sąžininga ir nesuskaldyta, balandžio 16-osios pergalė yra visos Turkijos pergalė.“ Tačiau kitą rytą po referendumo Turkija, kaip tyčia, atsibudo žymiai labiau suskaldyta nei kada nors. Maždaug 25 mln. iš 55 mln. rinkėjų mažu, tik 2,68 proc. skirtumu arba 51,4 proc. „už“ ir 48,6 proc. „prieš“ konstitucijos pataisas laimėjo referendumą. Susirūpinti R. T. Erdoganą turėtų versti tai, kad trijuose didžiausiuose Turkijos miestuose Stambule, Ankaroje ir Izmire Turkijos prezidentas pergalės nešventė. Tiesą sakant, toks rinkėjų elgesys suglumino, nes ilgą laiką Stambulas ir Ankara buvo miestai, kuriuose R. T. Erdogano partija (AKP) turėjo stiprias pozicijas, tik Izmire tradiciškai dominavo opozicinė Respublikonų liaudies partija (CHP). Taigi Stambule prieš konstitucines pataisas balsavo 51,34 proc. rinkėjų (48,66 proc. „už“), Ankaroje atitinkamai „prieš“ 51,14 proc. („už“ 48,86 proc.), o Izmire – „prieš“ 68,78 proc. („už“ 31,22 proc.). Kituose Turkijos regionuose, kaip antai kurdų gyvenamuose pietuose, rezultatai labai smarkiai nestebino, tačiau skirtumas buvo mažesnis nei tikėtasi: Antalijoje 59,06 proc. „prieš“ konstitucines pataisas ir „už“ 40,94 proc. Užsienyje, o tiksliau Europoje gyvenančių turkų bendruomenė didžia dalimi palaikė R. Erdogano galių stiprinimą: bendrai 59,06 proc. balsavo už konstitucinius pokyčius, o jiems nepritarė 40,94 proc. turkų rinkėjų. Didžiausią paramą Erdogano inicijuotiems konstituciniams pokyčiams išreiškė turkų bendruomenės, gyvenančios Belgijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Olandijoje, mažiausiai Didžiojoje Britanijoje. Tokius rezultatus didžia dalimi nulėmė neapykantos Europai pilna priešrinkiminė Erdogano retorika.

    PAŽEIDIMAI IR OPOZICIJA

    Šv. Lawrenco universiteto (JAV) profesorius H. Eissenstatas pastebėjo, jog referendumo rezultatai buvo prastesni nei R. T. Erdoganas tikėjosi: „Erdoganas ir prieš tai valdė su maža pergale. Jis į mažo skirtumo pergalę žvelgia kaip į jam suteiktą mandatą. Jo tikslas buvo ne įtraukti opoziciją, o ją sutraiškyti.“ Iš tiesų, referendumo kampanija buvo vienakryptė, konstitucijos naujovių priešininkai buvo bauginami ir sulaikomi. Turkijos opozicija įsitikinusi, kad R. T. Erdoganas referendumo pergalei pasitelkė ne tik Vyriausią rinkimų komisiją, kad pastaroji paskutinę minutę užskaitytų neantspauduotus balsavimo vokus, bet ir Nacionalinę saugumo tarybą, kad ši pratęstų nepaprastąją padėtį šalyje ir tokiu būdu ribotų opozicijos nepasitenkinimą esama valdžia. Po referendumo pagrindinė opozicinė Respublikonų liaudies partija (CHP) teigė kreipsiantys į Europos žmogaus teisių teismą, jei Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) neanuliuos neantspauduotų balsavimo vokų. Tuo tarpu VRK galva Sadi Güvenas teisinosi, jog VRK užskaitė neantspauduotus biuletenius, nes jau anksčiau buvo tokia praktika Turkijos rinkimų istorijoje. Visgi tarptautiniai rinkimų stebėtojai, tarp jų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), pabrėžė, kad „Turkijos balsuotojai nebuvo supažindinti su nešališka informacija apie laukiančias reformas, o fundamentalių laisvių ribojimai turėjo negatyvų poveikį visuomenei“. ESBO misijos Turkijoje vadovė Tana de Zulueta akcentavo, jog „nors referendumas buvo techniškai gerai administruotas, paskutinės balsų skaičiavimo procedūros sugriovė saugumo įsitikinimą ir prieštaravo įstatymams“. Reaguodamas į rinkimų stebėtojų kritiką, R. Erdoganas sarkastiškai ESBO įgėlė: „Pirmiausia, turėtumėte žinoti savo ribas. Mes nenorime nei matyti, nei girdėti politiškai orientuotos ataskaitos, kurią jūs ruošiate. Mes vis tiek būsime viso to priekyje. Ši šalis ką tik turėjo pačius demokratiškiausius rinkimus, kokių nebuvo jokioje Vakarų valstybėje.“ Turkijos prezidentui antrino premjeras Binali Yildirim, teigdamas, kad „balsavimo dėžėse atspindėjo žmonių valia, tad ginčai turėtų baigtis. Kiekvienas, ypač pagrindinė opozicija, turėtų gerbti rezultatus“.

    TARPTAUTINĖ IR VISUOMENĖS REAKCIJA

    Tarptautinės bendruomenės reakcija buvo gana ribota, niekas iš Vakarų valstybių, išskyrus JAV prezidentą Donaldą Trumpą, nesveikino Turkijos su referendumo rezultatais. Vokietija, Didžioji Britanija ir bendrai ES pakvietė Turkiją dialogui ir nešališkam rinkimų pažeidimų tyrimui. ES Komisijos pirmininkas Jeanas Claude‘as Junckeris, ES vyriausia užsienio reikalų patikėtinė Federica Mogherini ir ES Plėtros komisaras Johannes Hagnas pabrėžė, kad „beveik vienodų referendumo rezultatų rėmuose ir toli siekiančių konstitucijos pokyčių perspektyvoje ES taip pat kviečia Turkijos valdžią siekti platesnio galimo nacionalinio konsensuso dėl naujų konstitucijos pataisų įgyvendinimo“. NATO atstovas teigė, kad „konstitucinis referendumas yra Turkijos žmonių reikalas“. Tuo tarpu JAV administracija su D. Trumpu priešakyje, sveikino R. T. Erdoganą su pergale ir dėkojo Turkijai už paramą Sirijoje. Gegužę Turkijos ir JAV prezidentai planuoja susitikti ir aptarti gilesnį dvišalį bendradarbiavimą. Žvelgiant į Turkijos visuomenės reakciją, referendumas padalino šalį. Už konstitucijos pataisas pasisakantis eilinis rinkėjas Bayaramas Sekeras teigė, kad pergalė referendume yra galimybė R. T. Erdoganui perimti valstybės kontrolę: „Nemanau, kad vienvaldystė yra tai, kas turėtų gąsdinti. Turkija ir seniau buvo valdoma vieno žmogaus.“ Prieš konstitucijos pataisas balsavęs eilinis rinkėjas Hamitas Yazas pabrėžė, jog taip balsavo, nes nenori, jog visą šalies leidžiamąją, vykdomąją ir teisinę sistemas valdytų vienas asmuo: „Naujoji konstitucija tikrai nepadarys Turkijos stipresnės ar geresnės. Ji susilpnins mūsų demokratiją.“

    KONSTITUCIJOS POKYČIAI

    18 Turkijos konstitucijos pataisų, dėl kurių referendume buvo nubalsuota minimaliu skirtumu, įteisino kelis svarbius dalykus. Pirma, po 2019 m. rinkimų neliks premjero pozicijos, o jo funkcijas perims prezidentas. Antra, prezidentas galės tiesiogiai skirti valstybės pareigūnus, įskaitant ministrus. Trečia, prezidentas galės kištis į teisminę sistemą ir kartu su parlamentu skirti įtakingiausius teismų atstovus ir prokurorus. Tą prezidentas galės padaryti dar prieš būsimus rinkimus. Ketvirta, dingsta partinis nešališkumo reikalavimas, suteiksiantis galimybę R. T. Erdoganui vėl sėsti prie savo AKP partijos vairo (vėlgi, nereikės laukti 2019 m., kad prezidentas vėl vadovautų savo partijai). Galiausiai, prezidentas bus renkamas 5 metams dviem kadencijoms, o tai reiškia, kad nauji prezidento rinkimai Turkijoje vyks 2019 m., vadinasi, R. T. Erdoganas savo valdžia galės mėgautis iki 2029 m., kol leis jėgos ir Turkijos konstitucija nebus pakeista dar viena kita pataisa. R. T. Erdogano politikos oponentai pastebi, kad ryškūs pokyčiai Turkijos konstitucijoje transformuos valdžią, jau ir taip pono Erdogano dominuojamą. „Tai vieno žmogaus valdymo pradžia“, – teigė turkų žurnalistas Ali Bayaranoglu. Iš tiesų, tai, kad Turkijos tikrai laukia pokyčiai, rodo ne tik būsimos konstitucijos naujovės. Po referendumo R. T. Erdoganas pergalingai džiūgaudamas pareiškė, kad nori grąžinti šalyje mirties bausmę, ir jei nepavyks to padaryti įstatymiškai, sieks to referendumu. Dar 2004 m. Turkija panaikino mirties bausmę, nes tai buvo vienas iš ES reikalavimų, kurį šalis turėjo išpildyti, kad būtų arčiau ES durų. Taigi dabar Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielius, išgirdęs, ką Ankara ruošiasi padaryti, teigė, kad toks žingsnis bus „Turkijos svajonės Europoje pabaiga“. Tuo tarpu R. T. Erdoganas pareiškė, jog ateityje rengs referendumą ir dėl Turkijos narystės ES: „Ką jie (ES) mums sakė 54 metus daryti? Laukite!“ Turkijos prezidentas įsitikinęs, kad toks referendumas galėtų būti kažkas panašaus į Didžiosios Britanijos Brexitą. „Mums nerūpi, ką sako Džordžas, Hansas ar Helga, mus domina, ką sako Ayse, Muratas, Mehmetas ir Hatice. Ką Allachas (Dievas) sako“, – neslėpdamas pykčio ES, teigė R. T. Erdoganas. Tuo tarpu Turkijos premjeras Binali Yildirim pridūrė, kad peržiūrės įšaldytą vizų liberalizavimo turkams politiką ir iš naujo įvertins susitarimą dėl migrantų su ES. Kitaip sakant, Ankara nusprendė keisti savo kursą ES atžvilgiu, kad ją paspaustų ir parodytų, jog su Turkija irgi reikia skaitytis, kad ir kokia skirtinga Vakarams ji būtų. ■

  • ATGAL
    Rinkimai Prancūzijoje: pergalė ar bręstanti revoliucija?
    PIRMYN
    D. Trumpo vizitas Varšuvoje. Ką praleidome?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.