Erdogano Turkija | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Erdogano Turkija

  • Data: 2014-10-28
    Autorius: Edita Mieldažė

    Buvęs Turkijos prezidentas Abdullah Gül ir jo žmona Hayrunnisa Gül sveikina naująjį šalies vadovą Recepą Tayyipą Erdoganą ir jo žmoną Emine Erdogan per posto perdavimo ceremoniją Prezidento rūmuose Ankaroje. R. T. Erdoganas prezidentu buvo prisaikdintas rugpjūčio 28 dieną. (Scanpix/AFP nuotrauka)

    Šiemet rugpjūčio 10 d. Turkijos prezidentu išrinktas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Taypas Erdoganas). Beveik 11 metų vadovavęs vyriausybei, R. T. Erdoganas sukūrė ryškų savo kaip lyderio portretą. Jis bandė įtikinti tarptautinę bendruomenę ir save, kad Turkija – ne buferinė valstybė, o regiono centras. Pabandysime išsiaiškinti, kokią politiką R. T. Erdoganas vykdė, būdamas premjeru, ir kokios politinės krypties galima tikėtis iš jo, esant Turkijos prezidentu.

    Erdoganas kaip lyderis

    R. T. Erdoganas yra viena labiausiai stebinančių figūrų dabartiniame Turkijos politiniame gyvenime. Vieni analitikai žvelgia į šį veikėją kaip į agresyvų ir tvirtą politinį žaidėją, kuriam konfrontacija yra ne problema, o sprendimo būdas, siekiant pažaboti kritikus ir oponentus. Kiti apžvalgininkai tikina, kad R. T. Erdoganas yra charizmatiškas ir pragmatiškas lyderis, galintis paskui save vesti ištikimus sekėjus.
    Treti įsitikinę, jog buvęs Turkijos premjeras yra vilkas avies kailyje, kuris tik laukia tinkamo momento, kad galėtų įgyvendinti savo užslėptus tikslus. Bet kuriuo atveju aišku viena, kad R. T. Erdoganas, būdamas premjeru, savo rankose turėjo sukaupęs tiek valdžios, kiek joks kitas lyderis iki tol neturėjo, todėl asmeninė R. T. Erdogano įtaka politiniams sprendimams tiek vidaus, tiek užsienio politikoje neginčytina. Kaip teigia Stambulo Kadiro Haso universiteto politologės Aylin S. Görener ir Meltem S. Ucal, „neginčijama, kad R. T. Erdogano asmenybė yra raktas suprasti daugelį kontroversiškų AKP (R. T. Erdogano sukurtos Teisingumo ir plėtros partijos) vyriausybės politinių pasirinkimų“. Nors, pasak politikos mokslų profesoriaus H. Yavuzo, „Erdoganas dominuoja Turkijos vidaus ir užsienio politikoje, daugeliu atveju matome ne AKP, o Erdogano dominavimą ir hegemoniją“.

    Erdogano kelias

    Politinę karjerą R. T. Erdoganas pradėjo 1994 m., kuomet buvo išrinktas Stambulo meru. Per ketverius vadovavimo didžiausiam Turkijos miestui metus R. T. Erdoganas padarė tai, ko ankstesni politikai nesugebėjo: išsprendė vandens trūkumo, oro taršos bei transporto spūsties problemas. Šio mero vadovaujamas Stambulas pakeitė savo veidą, tapo modernesnis. Tačiau R. T. Erdoganas buvo priverstas trauktis iš vadovaujančių pareigų, kai Gerovės partija, kuriai jis priklausė, buvo suspenduota dėl to, kad „Turkijoje ardo nusistovėjusią tvarką“, o tiksliau, maišo religiją su politika. Turkijos viešajame gyvenime, kuriame nuo Kemalio Atatürko laikų valdžia buvo atskirta nuo religijos, bet kokios proislamistinės implikacijos buvo netoleruojamos. Tad kartu su Gerovės partijos griūtimi į kaltųjų suolą dėl religinės nesantaikos kurstymo pasodintas R. T. Erdoganas nepalūžo. Atsėdėjęs keturis mėnesius kalėjime, R. T. Erdoganas įkūrė naują politinį darinį – Teisingumo ir plėtros partiją (AKP). 1999 m. Europos Sąjungos viršūnių susitikime Helsinkyje Turkijai buvo suteiktas kandidatės statusas. Tai reiškė, kad Turkija smarkiai pasistūmėjusi narystės ES link, tačiau iki visateisės dalyvės statuso dar trūksta tam tikrų reformų įgyvendinimo. Viena tokių reformų buvo reikalavimas Turkijos karinei valdžiai, kuri iki tol reguliavo politinius procesus šalyje, perduoti valdžios vairą tautos išrinktai valdžiai. Tokiu būdu 2003 m. po pakartotinių parlamento rinkimų R. T. Erdoganas su AKP priešakyje atėjo į valdžią ir perėmė Turkijos vyriausybės vairą. Nuo 2003 m. prasidėjo R. T. Erdogano valdymo era.

    Reformos

    Tapęs premjeru, R. T. Erdoganas ėmė mažinti karinės valdžios įtaką politikoje. 2004 m. konstitucinės pataisos leido eliminuoti Generalinio štabo vadovą iš švietimo ir žiniasklaidos reikalų. 2006 m. AKP įstatymu sumažino karinių teismų jurisdikciją, o 2010 m. R. T. Erdoganas, remdamasis laikraščio „Taraf“ publikacija, pagal kurią dar 2003 m. karininkai siekė surengti prieš jį sąmokslą, patraukė baudžiamojon atsakomybėn apie 300 asmenų, daugiausia karininkų. Tiesa, 2014 m. visi jie buvo paleisti laisvėn, tačiau šis atvejis parodė, jog kariuomenė turi būti pavaldi vyriausybei, o ne atvirkščiai. Kaip pastebi analitikai, po 2007 m. rinkimų antrą kartą tapęs premjeru, R. T. Erdoganas pasikeitė: tapo tiesmukiškesnis, valdingesnis ir nepakantesnis kitokiai nuomonei. Politologės Ayin S. Görener ir Meltem S. Ucal, analizavusios R. T. Erdogano kaip lyderio bruožus, pastebėjo, jog „tokie lyderiai kaip Erdoganas turi principinį požiūrį į politiką ir yra įsitikinę, kad tai, ką jie žino ir kuo remiasi, yra tiesa. Tokie lyderiai nelinkę priimti informacijos, kuri prieštarautų jų supratimui, jie nori šalia turėti panašiai mąstančius patarėjus“. Todėl, pasak analitikų, dauguma AKP, tarp jų ir ministrų kabineto narių susitikimų su R. T. Erdoganu vyko pastarojo iniciatyva. Tokių susitikimų metu AKP nariai arba visai nekalbėdavo, arba kalbėdavo tik tai, ką R. T. Erdoganas norėtų išgirsti. Anot profesoriaus H. Yavuzo, „Erdoganas nesiekė šalia savęs sutelkti ekspertų, su kuriais galėtų spręsti problemas ir ieškoti sprendimų. Atvirkščiai, jį baugina pranašesni už jį patį“. Tai galėtų paaiškinti, kodėl R. T. Erdoganas tam tikrais atvejais tiek vidaus, tiek užsienio politikoje priimdavo neracionalius sprendimus, kurie panėšėjo ne į racionalią lyderio poziciją, o į subjektyvią reakciją. Pavyzdžiui, 2002–2012 m. dėka R. T. Erdogano užsibrėžto tikslo atgaivinti merdinčią Turkijos ekonomiką per užsienio investicijas, šalies BVP išaugo 64 proc. Visgi, nepaisant ekonominio atgimimo, 2008 m. ekonominė krizė neaplenkė ir Turkijos: BVP sumažėjo 6 proc., o nedarbas pasiekė beveik 14 proc. Reaguojant į tokią situaciją, AKP vyriausybė sutarė su TVF (Tarptautiniu valiutos fondu) dėl paskolos, tačiau paskutinę minutę R. T. Erdoganas atšaukė šį susitarimą, pabrėždamas, jog krizės Turkijoje nėra.

    Religijos vaidmuo

    Užėmęs Stambulo mero kėdę, R. T. Erdoganas į pasaulietišką Turkijos politiką įnešė islamiškų motyvų. Pirmiausia, jis pradėjo nuo savęs, viešoje ceremonijoje prisipažindamas: „Esu Stambulo imamas“ ir „Šariato (Islamo įstatymo) tarnas“. Po kelerių metų R. T. Erdoganas jau viešumoje deklamavo religinės pakraipos XX a. pradžios turkų poeto Z. Gökalpo eilėraštį. Dėl to, jog šiame eilėraštyje minimos sąvokos, kurstančios religinę nesantaiką, R. T. Erdoganas ketveriems mėnesiams prarado laisvę. Eilėraštis skambėjo taip:

    Mečetės yra mūsų kareivinės,
    Kupolai – tai mūs šalmai,
    Minaretai – tai mūsų durklai,
    Tikintieji – tai mūsų kariai.

    Po nelaisvės atsitiesęs R. T. Erdoganas sukūrė konservatyvių pažiūrų (realiai – proislamišką) partiją ir su ja atėjo į valdžią. Jo valdymo laikotarpiu tapo aišku, jog ne nacionalizmas, o religinė tapatybė skiria jo pasekėjus, jo ratą žmonių nuo kitų. Pasak politikos profesoriaus H. Yavuzo, „Erdoganas neturi nacionalizmo jausmo ir supratimo, ką reiškia būti turku. Erdoganui tauta yra religinė bendruomenė, kurią sudaro Turkijos žmonės, išpažįstantys islamą“. Tą liudija ir R. T. Erdogano požiūris į šeimą, į moteris. Turkijos lyderis ne kartą yra išsireiškęs, kad kiekviena turkų šeima privalėtų turėti mažiausiai tris vaikus, o moterys turėtų teisę ryšėti skareles. Beje, dėl skarelių. 1980 m. Turkijos karinė valdžia uždraudė moterims viešumoje ryšėti skareles. Tai buvo motyvuojama religinės ir politinės valdžios atskyrimu. Atėjęs į valdžią, R. T. Erdoganas ėmėsi skarelių klausimo. Ne kartą reiškęs mintį, jog moterys turi teisę į saviraiškos ir religijos laisvę, jis pasisakė už tai, jog moterys galėtų vėl ryšėti skareles viešumoje. R. T. Erdogano ryžtą kovoti už šią idėją sustiprino ir jo žmona Emine Erdogan, kuri net susitikimuose su pasaulio lyderiais visada ryšėjo ir ryši skarelę. Po didelių pastangų 2012 m. pabaigoje Turkijos lyderiui pavyko nutraukti skarelių ryšėjimo draudimą mokyklose per Korano pamokas. R. T. Erdoganas apie skarelių ryšėjimą kalbėjo taip: „Kiekvienas yra laisvas išpažinti savo religiją. Nesvarbu, ateizmą ar islamą. Kiekvieno įsitikinimus garantuoja valstybė. Tai yra užfiksuota mūsų programoje ir 1982 m. Konstitucijoje. Negalima diskriminuoti vienų, kad apsaugotumėme kitus“. Po tokių AKP vyriausybės žingsnių pasaulietinis turkų laikraštis „Cumhüriyet“ padarė išvadą, jog tokios R. T. Erdogano reformos pasibaigs čadrų įteisinimu, kai Turkijos moterimis bus leista visai uždengti veidą, ir švietimo islamizacija. Pasitelkiant religinę tapatybę, R. T. Erdoganas įvertino ir tai, kas vyksta jo kaimynystėje. Pavyzdžiui, tarpininkaudamas tarp Vakarų ir Irano dėl pastarojo branduolinės programos, R. T. Erdoganas pabrėžė, jog tikroji problema regione yra Izraelio branduolinis arsenalas, o ne Iranas. Tokiu būdu Turkijos lyderis parodė, kam prijaučia ir kad simpatijos Iranui didžia dalimi motyvuotos religinės bendrystės.

    Užsienio politika

    Nuo Turkijos respublikos įkūrimo laikų 1923 m. valstybė vadovavosi jos įkūrėjo Kemalio Atatürko principu – „taika namuose, taika užsienyje“. Tiksliau, po nesėkmės Pirmajame pasauliniame kare Turkija daugiausia dėmesio skyrė tautos kūrimo projektui iš vidaus, minimaliai pabrėžiant gilius santykius su kitomis valstybėmis. Todėl per Antrąjį pasaulinį karą Turkija įsijungė į neutralių šalių gretas. Po 1945 m., kai pasaulis pasidalino į du blokus (NATO ir Varšuvos pakto), Turkija prisijungė prie NATO ir smarkiai suartėjo su JAV. Narystė NATO turėjo padėti Turkijai aktyviau dalyvauti Europos reikaluose, ypač sprendžiant konfliktinį Kipro ir Graikijos klausimą, bet taip neatsitiko. Po Sovietų Sąjungos griūties Turkija ėmė atstatinėti santykius su Artimųjų Rytų valstybėmis, taip pat su Izraeliu. Analitikų nuomone, tuo metu Turkija turėjo tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų, tačiau netapo, nes nesugebėjo imtis pirmaeilio vaidmens nei Irako-Irano kare, nei Izraelio-Palestinos konflikte, nei kultūriškai artimame Balkanų regione per Bosnijos-Kosovo konfliktą. Tiesa, su Izraeliu Turkija užmezgė gana stiprius santykius, netgi pasirašė bendradarbiavimo ginkluotės srityje sutartis. Tačiau, pasak politikos mokslų mohikanų prof. Barry Buzan‘o ir prof. Ole Wæveri‘o, 2002 m. pabaigoje Turkija vis dar buvo buferinė valstybė, neturinti nuoseklios strategijos užsienio politikoje. Į valdžią atėjus AKP partijai su R. T. Erdoganu priešakyje, Turkija bandė tęsti ankstesnių vyriausybių užsienio politikos kursą, pagrindinį dėmesį skirdama integracijos į ES klausimui ir bendradarbiavimui su NATO, JAV bei Izraeliu. R. T. Erdoganas į komandą užsienio klausimais pasikvietė tarptautinių santykių profesorių Ahmetą Davutoglu, kuris dar 2001 m. savo monografijoje numatė Turkijos perėjimą iš periferijos į regiono centro galybę. Ši idėja tapo AKP užsienio politikos strategija, o jos įgyvendinimas tapo realus, kai 2008 m. A. Davutoglu buvo paskirtas Turkijos užsienio reikalų ministru. Pagal jį, Turkijos veiksmai tarptautinėje arenoje turėjo atitikti šalies istoriją ir geografiją, kitaip sakant, kartu būti Osmanų imperijos centru ir visateise NATO nare. A. Davutoglu įsitikinimu, Turkija turėjo būti apibrėžta „kaip centrinė valstybė, apjungianti tarpusavyje Artimųjų Rytų, Balkanų, Kaukazo, Centrinės Azijos, Viduržiemio, Persijos įlankos ir Juodosios jūros regionų tapatybes“. Praktiškai tokia Turkijos užsienio politikos strategija šalį pakreipė iš „į saugumą orientuotos“ į „konstruktyviai įsipareigojančios savo kaimynams“ pusę. Nuo 2004 iki 2011 m. Turkija buvo labai aktyvi tarpininkė įvairiuose konfliktuose Irane, Izraelyje, Sirijoje, Palestinoje ir Jordanijoje. Tačiau šį tarpininkavimą didžia dalimi apsunkindavo priešprieša tarp premjero R. T. Erdogano retorikos ir veiksmų. Pavyzdžiui, siekiant sureguliuoti 2008 m. Izraelio-Sirijos konfliktą dėl Tel Avivo invazijos į Gazos ruožą, R. T. Erdoganas ėmėsi taikdario vaidmens, ne kartą spaudė ranką Izraelio lyderiams, tačiau tuo pačiu nevengė deklaruoti, jog Izraelio veiksmai šiame konflikte barbariški ir kvepia valstybiniu terorizmu. Santykiai su Izraeliu dar labiau pablogėjo, kai 2010 m. Turkija nusprendė padėti Izraelio blokadą išgyvenančiam Gazos ruožui, siųsdama flotilę su humanitarine pagalba. Viskas baigėsi tuo, kad Izraelis sulaikė Turkijos flotilę, o sulaikymo metu žuvo aštuoni Turkijos piliečiai. Tuomet santykiai tarp Turkijos ir Izraelio smarkiai pablogėjo. Kad santykiai su Izraeliu nepagerėjo iki šiol, rodo dabartinis konfliktas tarp Izraelio ir Gazos ruožo. Likus savaitei iki prezidento rinkimų, R. T. Erdoganas apkaltino Izraelį sąmoningai žudant palestinietes motinas ir perspėjo, kad „žydų valstybė nuskęs savo liejamame kraujyje“. Kaip teigia politologės Ayin S. Gorener ir Meltem S. Ucal, „Erdogano priešprieša Izraeliui diskredituoja Turkijos įsivaizdavimą, jog ji yra tinkama ir neutrali diplomatinė partnerė arabų-Izraelio taikos procese“. Santykiai su Iranu taipogi yra įrodymas nevykusios „draugavimo su visais kaimynais“ politikos atspindys. Pasak politologo A. Barrinh‘os, „Turkijos niekada nežavėjo branduolinio Irano idėja, tačiau atstumti Teherano režimą reiškė dar blogesnį dalyką“. Todėl nieko nuostabaus, jog Turkija ekonomiškai ir diplomatiškai smarkiai suartėjo su Iranu bei tarpininkavo ne vienose derybose tarp JAV ir Irano. Tačiau santykiai ir su Iranu smarkiai pablogėjo, kai R. T. Erdoganas pilietinio karo Sirijoje metu parėmė jos opoziciją, o ne Basharą al Asadą. Kaip žinia, B. Asadas valdžioje išliko, tą padaryti didžia dalimi jam padėjo Iranas, o Turkija liko „ant ledo“ – santykiai su Sirija ir Iranu pablogėjo.

    Kvestionuojamas Turkijos vaidmuo ir Arabų pavasario procese. Anot politologo A. Barrinh‘os, nors šis procesas parodė, kad „Turkija kaip NATO sąjungininkė gali turėti autonomišką užsienio politiką, arabų valstybės vis tiek į ją žvelgs kaip į Vakarų sąjungininkę, kuri remia opozicinius judėjimus Sirijoje ar Libijoje“.

    Turkijos santykiai su ES apsunkinti įstrigusių derybų dėl integracijos ES. Oficialiai to priežastimi yra nesantaika tarp Turkijos ir Graikijos dėl Kipro. Iki šiol Turkija atsisako pripažinti Kiprą ES valstybe ir prieštarauja Kipro laivų švartavimuisi savo teritorijoje. Iš kitos pusės, ES nėra patenkinta nepakankama demokratijos plėtra Turkijoje dėl įvairių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų. Turkijos ir JAV santykiai išgyvena pačius geriausius laikus, nors dar 2003 m. Turkija prieštaravo JAV tam, kad pietinė Turkijos teritorija būtų naudojama invazijai į Iraką. Tautų draugystę stiprina artimi B. Obamos ir R. T. Erdogano santykiai. 2013 m. B. Obama vienoje spaudos konferencijoje įvardino penkis pasaulio lyderius, su kuriais užmezgė ypač artimus santykius. R. T. Erdoganas kaip tik buvo vienas iš šio penketuko. Santykius tarp JAV ir Turkijos dar labiau sustiprino tai, jog 2011 m. Turkija priėmė JAV radaro sistemą savo teritorijoje.

    Ko tikėtis ateityje

    Kaip teigia analitikai Hillelas Fradkinas ir Lewisas Libby straipsnyje „Turkija ant ribos“, šiandien Turkija neturi nieko, išskyrus problemas su kaimynais. Įtempti santykiai ne tik su Sirijos režimu, bet ir su Iraku, Izraeliu, Libija, Egiptu, Saudo Arabija ir Jungtiniais Arabų Emyratais. Taigi, kokių veiksmų turėtų imtis R. T. Erdoganas, išrinktas Turkijos prezidentu? Apžvalgininkas Blaise‘as Misztalas teigia, jog Ankara turi tris pasirinkimus: 1) siekti sumažinti praeities praradimus, atstatant Turkijos bendrystę su Vakarais; 2) ieškoti galimybių išnaudoti regioninį vaidmenį kitur; 3) tęsti savo Artimųjų Rytų strategiją. Visgi analitikai pastebi, jog veikiausiai prezidentas R. T. Erdoganas nesirinks nei vienos iš šių užsienio politikos krypčių, o sutelks dėmesį į vidaus problemas tam, kad sustiprintų savo vykdomosios valdžios galias. Todėl užsienio reikalai artimiausioje ateityje R. T. Erdoganui nebus svarbiausi, tad didelės kaitos Turkijos užsienio politikoje nereikėtų tikėtis.

  • ATGAL
    Europos Parlamento rinkimų rezultatus apmąstant
    PIRMYN
    ES Asociacijos susitarimų su Rytų partnerystės šalimis reikšmė ir iššūkiai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.