ES Asociacijos susitarimų su Rytų partnerystės šalimis reikšmė ir iššūkiai | Apžvalga

Vieningoji europa

  • ES Asociacijos susitarimų su Rytų partnerystės šalimis reikšmė ir iššūkiai

  • Data: 2014-10-28
    Autorius: Simonas Klimanskis

    Istorinė diena Ukrainai – rugsėjo 16-ąją Europos Parlamento nariai Strasbūre ir Ukrainos parlamentas tuo pat metu ratifikavo Asociacijos sutartį. Ekrane matyti Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, sveikinantis tokį abiejų parlamentų sprendimą. (EP nuotrauka)

    Birželio 27 d. Europos Sąjunga (toliau – ES) pasirašė Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimus su Gruzija ir Moldova bei tokio susitarimo laisvosios prekybos dalį su Ukraina. Tiesa, su pastarąja šalimi susitarimą buvo tikėtasi pasirašyti praėjusių metų lapkričio mėnesį Vilniuje vykusio ES-Rytų Partnerystės viršūnių susitikimo metu, tačiau tuometinis prezidentas Viktoras Janukovyčius atsisakė tai padaryti. Toks sprendimas paskatino protestus Ukrainoje, kurių metu šalies gyventojai aiškiai parodė, jog yra pasiryžę rinktis europinę ateitį.

    Pasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimai yra svarbus žingsnis, Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai žengiant eurointegracijos keliu. Jeigu anksčiau šios šalys galėjo vykdyti daugiavektorinę užsienio politiką, t. y. balansuoti tarp Rytų ir Vakarų, nuo šiol jos renkasi integraciją su ES. Tai reiškia, kad susitarimus pasirašiusios Rytų partnerystės šalys net teoriškai nebegalės įsijungti į Eurazijos muitų sąjungą, kurioje dominuoja Rusija ir kuri, kaip rodo pastarojo meto situacija, yra paremta taikos zonų išsaugojimu posovietinėje erdvėje. Tiesa, Ukraina, Gruzija ar Moldova galėtų su Eurazijos muitų sąjunga sudaryti klasikinius laisvosios prekybos susitarimus, tačiau Rusija tokią galimybę kategoriškai atmeta, motyvuodama siekiu apsaugoti savo rinką nuo europietiškų prekių, kurios per tas šalis patektų į Eurazijos sąjungos rinką.

    Svarbiausia – įgyvendinimas

    Vis dėlto, kad šie, galima sakyti, istoriniai susitarimai realiai atvertų 500 mln. vartotojų ES rinkos galimybes, sumažintų Rusijos įtaką ES rytinėms partnerėms ir sukurtų saugią kaimynystę, jie turi būti ratifikuoti pasirašiusiose šalyse ir visose ES narėse ir, žinoma, įgyvendinti. Tam, kad susitarimai būtų įgyvendinti, šalys turi vykdyti reikiamas reformas, t. y. realiai įtvirtinti laisvosios rinkos principus, kovoti su korupcija, užtikrinti įstatymo viršenybę, teismų nepriklausomumą, liberalizuoti viešųjų pirkimų ir paslaugų rinką, perimti europines taisykles ir standartus. Būtent su įgyvendinimu yra susiję pagrindiniai iššūkiai: šalims prireiks daug politinės valios ir ryžto tęsti reformas, atlaikyti išorinį spaudimą ir, kaip rodo situacija Ukrainoje, atremti Rusijos keliamą grėsmę regiono saugumui. Taigi, šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią naudą turės pasirašyti susitarimai ir kokie galimi geopolitiniai ir ekonominiai iššūkiai, juos įgyvendinant dabartiniame padidėjusios grėsmės regiono saugumui kontekste.

    Geopolitinis požiūris

    Visa tai vertinant per geopolitinę prizmę, tai reiškia trijų susitarimus pasirašiusių Rytų partnerystės šalių apsisprendimą ištrūkti iš Rusijos įtakos zonos ir savo ateitį sieti su ES. Tuo tarpu Rusija tas šalis, ypač Ukrainą, laikė svarbiomis, kuriant Eurazijos sąjungą. Juk po Maidano revoliucijos Rusijos pradėtų karinių veiksmų Ukrainoje pagrindinis tikslas – sutrukdyti šaliai integruotis į euroatlantines Vakarų struktūras ir išlaikyti ją savo įtakos lauke. Iš karto po to, kai buvo pasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimai, Rusija įspėjo apie galimas pasekmes. Visiškai tikėtina, kad gali būti padidinti muitų tarifai, sugriežtinti kokybės reikalavimai eksportui į Rusiją. Atkreiptinas dėmesys, kad Rusija tokiomis priemonėmis paprastai siekia kelių tikslų – ne tik apsaugoti savo rinką, bet ir „nubausti“ iš jos įtakos ištrūkti norinčias šalis. Tuo buvo galima įsitikinti praėjusių metų rudenį, kada, artėjant Vilniaus viršūnių susitikimui, Rusija pradėjo vadinamuosius šokolado, sūrio ir vyno karus.

    Kitas įtakos svertas, kurį Rusija tradiciškai naudoja – energetika. Pavyzdžiui, derantis dėl dujų kainų, Rusija kaip derybų objektą gali iškelti susitarimo nuostatų įgyvendinimo klausimą. Šiuo metu tai aktualiausia Ukrainai, kuriai, nepasiekus susitarimo su „Gazprom“ dėl įsiskolinimų apmokėjimo, buvo nutrauktas dujų tiekimas. Kol dar neprasidėjo šaltasis metų sezonas, šaliai pakanka turimų atsargų – apie 14 mlrd. m3. Ukraina jau susitarė su Slovakija dėl reversinio dujų tiekimo iš ES šalių. Šiuo metu dujų tiekimas atnaujintu dujotiekiu siekia apie 3 mlrd. m3, o nuo 2015 m. kovo 1 d. numatyta tiekti 10 mlrd. m3 metiniu pajėgumu. Tačiau tai sudarys apie 40 proc. dujų kiekio, kuris buvo perkamas iš „Gazprom“.

    Tuo tarpu Moldovai iššūkių, susijusių su dujų tiekimo saugumu ir kaina, leidžia išvengti turima alternatyva – šiais metais dalį dujų pradės tiekti Rumunija. O Gruzijai didžiąją dalį – apie 80 proc. – dujų tiekia Azerbaidžanas.

    Dar vienas įtakos kanalas – trišalės Ukrainos ir ES ekspertinio lygmens techninės laisvosios prekybos susitarimo įgyvendinimo konsultacijos, dėl kurių jau yra sutarta. Jų metu Rusija gali mėginti daryti kiek galima didesnę įtaką susitarimo nuostatų įgyvendinimui. Kaip žinia, paskutiniųjų trišalių konsultacijų metų buvo sutarta atidėti susitarimo įgyvendinimą iki 2015 m. pabaigos.

    Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į rugsėjo 5 d. Minske pasirašytą Ukrainos ir prorusiškų separatistų paliaubų protokolą. Nors ir neaišku, kiek tos paliaubos bus tvarios. Tokios paliaubos galėtų vesti link taikos derybų dėl konflikto Ukrainoje sureguliavimo, tačiau yra rizika, kad jų metu Rusija per prorusiškus separatistus neabejotinai sieks kiek įmanoma didesnės šalies decentralizacijos. O tai jai galimai leistų per rytinių regionų politikos ar verslo elitą daryti įtaką Ukrainos centrinės valdžios sprendimams, susijusiems su europinių reformų vykdymu. Pavyzdžiui, rugpjūčio 29 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau atvirai prakalbo, kad būtina nutraukti karinius veiksmus ir surengti konsultacijas dėl Rytų Ukrainos „valstybingumo“ statuso. Tiesa, netrukus buvo patikslinta, kad rytinė Ukrainos dalis turėtų likti šalies sudėtyje, tačiau akivaizdu, kad galvoje buvo turima Ukrainos decentralizacija ar federalizacija. Žinoma, iš dalies tokie V. Putino žingsniai yra Rusijos bandymas išvengti galimų papildomų sankcijų, apie kurias paskelbė rugpjūčio 30 d. susirinkusi Europos Vadovų Taryba (apie tokius planus griežtinti sankcijas buvo kalbama dar iki prasidedant posėdžiui), tačiau daugiau tai – įprasta Rusijos strategija destabilizuoti padėtį, po to, įgijus tam tikrą galios balansą, mėginti derėtis dėl konflikto sureguliavimo, keliant minėtus reikalavimus dėl Ukrainos politinės sanklodos, kuri leistų Rusijai išlaikyti kontrolę.

    Derybų metu Rusija taip pat gali siekti gauti ES patikinimą, jog Ukrainai nebus suteikta narystės ES perspektyva. Nes būtent narystės perspektyvos suteikimas yra laikoma bene didžiausia paskata, galinčia sutelkti šalies politines jėgas atlaikyti išorinį spaudimą ir ryžtingai tęsti būtinas reformas. Kol to nėra, išlieka tikimybė, kad su politika suaugusios verslo grupės, turinčios verslo ir investicinių ryšių su Rusija, bet tuo pačiu remiančios laisvosios prekybos susitarimą su ES, gali nesutikti su kai kurių europinių taisyklių perėmimu. Tai kelia selektyvaus susitarimo nuostatų taikymo riziką.

    Kalbant apie Moldovą, Rusija gali ištraukti vadinamąją Padniestrės kortą. Padniestrė – Rusijos de facto kontroliuojamas, bet nepripažintas separatistinis Moldovos regionas. Šio įšaldyto konflikto sprendimo klausimas, separatistinių tendencijų eskalavimas gali būti naudojamas kaip priemonė daryti įtaką Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo nuostatų įgyvendinimui.

    Taigi, apibendrinant galimas Rusijos reakcijos priemones, akivaizdu, kad didžiausi iššūkiai, įgyvendinant susitarimų nuostatas, laukia Ukrainos – jos atžvilgiu gali būti panaudotas plačiausias priemonių paketas. Todėl tiek ši šalis, tiek ir Moldova bei Gruzija, po to, kai tvirtai apsisprendė žengti eurointegracijos keliu, privalo išlikti vieningos, kad sugebėtų atlaikyti išorinį spaudimą jų ekonomikoms. Šalys turi suprasti, jog ilgalaikėje perspektyvoje tos reformos pirmiausia yra naudingos joms pačioms. Vertinant susitarimus pasirašiusių šalių vadovų pasisakymus, matyti ryžtingi nusiteikimai tęsti reikiamas reformas, kad būtų pasinaudota visomis teikiamomis galimybėmis, ir siekti visateisės narystės ES. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad metų pabaigoje Moldovoje vyks parlamento rinkimai. Apklausos rodo, kad nemažai vietų gali gauti Komunistų partija, pasisakanti už eurointegraciją, bet tuo pačiu pabrėžianti ir pragmatinių santykių su Rusija svarbą. Komunistų pergalės atveju, tikėtina, kad gali būti imtasi selektyvaus susitarimo nuostatų įgyvendinimo, konsultacijų su Rusija arba pats integracijos procesas taptų lėtesnis.

    Ekonominis požiūris

    Kalbant apie Asociacijos susitarimų, kurių esminę dalį sudaro visaapimančios ir gilios laisvosios prekybos susitarimai, konkrečią apčiuopiamą naudą pasirašiusių šalių verslui ir žmonėms, reikėtų pabrėžti tai, kad bus panaikinta didžioji dalis muitų tarifų (apie 95 proc.) ir užtikrinta investicijų apsauga. Pašalinti barjerai suaktyvins prekybą, padidins šalių konkurencingumą, paskatins ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą.

    Tačiau pirmiausia šalys turės perimti europinius standartus ir taisykles, taip pat tęsti kitas būtinas reformas. Toks prisitaikymas verslui reikš papildomas sąnaudas, kurias, beje, padidins ir Rusijos galimi atsakomieji veiksmai. Būtent prisitaikymo kaštai taip pat yra vienas veiksnių, turinčių įtakos motyvacijai vykdyti reformas.

    Šiuo atveju didžiausios rizikos dėl Rusijos galimo ekonominio spaudimo kyla vėlgi tai pačiai Ukrainai, kurios eksportas į Rusiją 2014 m. sausio–liepos mėn. duomenimis sudarė apie 20 proc., importas – apie 29,1 proc. Prekybos apimtys su ES didesnės – atitinkamai 33,1 ir 35,4 proc. Tiesa, Ukrainai prisitaikymo naštą palengvins 2014–2020 m. ES finansinėje perspektyvoje numatyta 11 mlrd. eurų finansinė parama ekonomikos stabilizavimui. Tuo tarpu Moldova – kiek palankesnėje padėtyje: šios šalies eksportas į Rusiją sudaro apie 21 proc., tačiau importas – 13,9 proc. Be to, Moldovą su ES sieja daug glaudesni ekonominiai ryšiai, kada eksportas į ES siekia 53 proc., o importas – 48,8 proc. Mažiausiai nuo Rusijos nukentėtų Gruzija. Jos eksportas į Rusija siekia tik 9,7 proc., importas – 5,6 proc. O eksportas į ES – 20,3 proc., importas – 27,9 proc.

    Vis dėlto svarbiausia, kad šalys neabejotų ilgalaike prisitaikymo prie europinių normų nauda, kuri kompensuotų galimus trumpalaikius sunkumus. Dalyvavimas 500 mln. vartotojų rinkoje, veikiančioje pagal civilizuotus verslo principus, užtikrintų mažesnę riziką, saugesnes investicijas ir sąžiningą konkurenciją. Yra paskaičiuota, kad minėtų susitarimų įgyvendinimas per 10 m. laikotarpį Ukrainos BVP padidintų 6 proc., o prekybos apyvarta su ES išaugtų iki 0,5 mlrd. eurų. Per tokį patį laikotarpį Gruzijos BVP padidėtų 4,3 proc., eksportas į ES – 12 proc., importas – 7,5 proc. Moldovos BVP padidėtų 5,4 proc., eksportas į ES – 16 proc., importas – 8 proc.

    Iš atsivėrusių Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos rinkų laimėtų ir ES. Pavyzdžiui, Lietuvos eksportuotojai per metus sutaupytų iki 45 mln. Lt muitų mokesčių. Tai visų pirma pagerintų padėtį tiems gamintojams, kurie nukentėjo dėl pastarojo meto įvykių Ukrainoje ir su tuo susijusio neapibrėžtumo, vėluojančių atsiskaitymų, grivinos svyravimų. Lietuvos gamintojams Ukrainos rinka gerokai svarbesnė nei Rusijos – 2013 m. lietuviškos kilmės prekių eksportas į Ukrainą sudarė 79,9 proc. viso Lietuvos eksporto į Ukrainą, tuo tarpu į Rusiją tik – 14,6 proc. Be to, dalis verslininkų, besirūpinančių savo verslo saugumu ir atsakingiau vertinančių riziką, dėl Rusijos karinės agresijos, ekonominės padėties naudojimo politiniais tikslais gali labiau persiorientuoti į atsivėrusias Rytų partnerių rinkas. Žinoma, tai priklausys ir nuo situacijos Ukrainoje sureguliavimo.

    Taigi, galima neabejoti ES Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimų su Ukraina, Gruzija ir Moldova nauda, tačiau geopolitinės ir ekonominės aplinkybės lemia, jog jų įgyvendinimo laikotarpis nebus lengvas. Daugiausia iššūkių laukia Ukrainos dėl didelės ekonominės priklausomybės nuo Rusijos. Padėtį neabejotinai apsunkina konfliktas Rytų Ukrainoje. Todėl labai svarbu, kad Rusija nustotų remti prorusiškus separatistus ir išvestų savo karius iš Ukrainos teritorijos. ES turi išnaudoti visas priemones, kad būtų sustabdytas tolesnis konflikto eskalavimas ir atkurtas stabilumas, o šalis turėtų galimybę savarankiškai rinktis savo ateitį. Mažiau iššūkių kils Moldovai. Tuo tarpu tikėtina, kad sparčiausiai susitarimą įgyvendins Gruzija. Galiausiai belieka tikėti šalių ryžtu tęsti reformas, atlaikyti spaudimą ir žengti pažangos keliu.

  • ATGAL
    Erdogano Turkija
    PIRMYN
    Ekonominis karas su Rusija
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.