ES atsakas Rusijai: kodėl kai kurios šalys nenori sankcijų? | Apžvalga

Įžvalgos

  • ES atsakas Rusijai: kodėl kai kurios šalys nenori sankcijų?

  • Data: 2015-01-22
    Autorius: Simonas Klimanskis

    Ukrainos prezidentas kartu su ES lyderiais – Europos Komisijos vadovu Jose Manuel Barroso ir Europos Tarybos prezidentu Hermanu Van Rompuy. ES atsakas į Rusijos veiksmus Ukrainoje analitikų yra vertinamas kritiškai– jis savo griežtumu nusileidžia JAV taikomoms priemonėms. (Scanpix/REUTERS/STRINGER nuotrauka)

    Vienas svarbiausių šių metų įvykių – Ukrainoje įvykusi Maidano revoliucija, kurios metu Ukrainos žmonės aiškiai parodė, kad yra pasiryžę rinktis europinę ateitį. Po šios revoliucijos Rusijos pradėti kariniai veiksmai prieš Ukrainą tapo realia grėsme visos Europos saugumui. Vėl matomi bandymai jėga perbraižyti Europos valstybių sienas
    ir sugriauti pasiektą pokarinę saugumo architektūrą Europoje. Pagrindinis tokių Rusijos veiksmų tikslas – užkirsti kelią Ukrainai integruotis į euroatlantines struktūras ir išlaikyti ją savo įtakos lauke.

    Vakarų bendruomenė, reaguodama į tai, ėmė taikyti sankcijas Rusijai. Tokiomis priemonėmis siekiama priversti Rusiją nutraukti karinę agresiją prieš Ukrainą, grįžti į status quo, t. y. į padėtį prieš Krymo aneksiją, laikytis tarptautinės teisės principų ir tarptautinių susitarimų. Pirmiausia, Rusijai įvykdžius karinę invaziją į Krymą, buvo imtasi vadinamųjų diplomatinių sankcijų – įšaldyta Rusijos veikla G8 grupėje, atšauktas Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos viršūnių susitikimas. Situacijai negerėjant, buvo pereita prie tikslinių politinių sankcijų, nukreiptų į konkrečius su kariniais veiksmais Kryme ir Rytų Ukrainoje susijusius asmenis, apribojant jų judėjimo laisvę ES bei įšaldant jų lėšas ES šalių bankuose. Birželio 27 d. Europos Vadovų Taryba Rusijai iškėlė keturias sąlygas: susitarti dėl kontrolės mechanizmo, dalyvaujant ESBO stebėtojams, siekiant paliaubų ir veiksmingos sienos kontrolės; atkurti Ukrainos–Rusijos sienos kontrolę, kad būtų sustabdytas ginklų ir prorusiškų separatistų srautas per sieną; paleisti visus belaisvius, įskaitant ESBO stebėtojus;  pradėti derybas dėl Ukrainos prezidento parengto taikos plano įgyvendinimo. Šios sąlygos turėjo būti įgyvendintos iki birželio 30 d. Tai nebuvo padaryta, todėl sankcijos buvo sugriežtintos – jos pradėtos taikyti ir Rusijos įmonėms bei organizacijoms, remiančioms karinius veiksmus Ukrainoje, taip pat sustabdytas investicinių projektų Rusijoje finansavimas. Akivaizdu, kad ir šios sankcijos nebuvo pakankamai veiksmingos – konflikto eskalavimas ir ginkluotės tiekimas tebevyko. Galiausiai po to, kai prorusiški separatistai numušė Malaizijos oro linijų lėktuvą, sankcijos buvo sugriežtintos – uždrausta parduoti Rusijai energijos išteklių išgavimo technologijas, ginklus ir dvigubos paskirties prekes, t. y. kurios gali būti naudojamos civiliniais ir kariniais tikslais. Rugpjūčio pabaigoje Rusijai pradėjus tiesioginę karinę invaziją į suverenios Ukrainos valstybės teritoriją, ES sutarė dėl papildomų sankcijų Rusijos finansų ir energetikos sektoriams. Tačiau Čekijai, Slovakijai, Vengrijai ir Kiprui išreiškus susirūpinimą dėl sankcijų griežtinimo, jos nebuvo iš karto įvestos – Rusijai buvo duotas savaitės ultimatumas konflikto deeskalavimui ir stabilumo atkūrimui.

    Pažymėtina, kad kaip tik tuo metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prakalbo apie karinių veiksmų nutraukimą ir derybas dėl Rytų Ukrainos statuso, o rugsėjo 5 d. Minske buvo pasirašytas Ukrainos ir prorusiškų separatistų paliaubų protokolas. Nors tų paliaubų tvarumas yra abejotinas. Žinoma, galima manyti, kad toks žingsnis yra Rusijos bandymas išvengti papildomų sankcijų, nes jau dabar taikomos sankcijos turi poveikį – Rusijos ekonomikos augimas lėtėja. Tačiau tai veikiau tėra įprasta Rusijos strategija destabilizuoti padėtį, po to, paskelbus paliaubas, derėtis dėl konflikto sureguliavimo, keliant reikalavimus dėl Ukrainos politinės sanklodos, kuri leistų Rusijai išlaikyti kontrolę.

    Situacija Ukrainoje pablogėjo po lapkričio 2 d. prorusiškų separatistų surengtų neteisėtų rinkimų Donecke ir Luhanske, tokiu žingsniu numojusių ranka į pačių pasirašytus Minsko susitarimus. Po to, kai Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, siekdamas išsivaduoti iš Rusijos primetamos konflikto sureguliavimo strategijos, nusprendė nebefinansuoti separatistų kontroliuojamų regionų, Rusija vėl ėmėsi konflikto eskalacijos (į Ukrainą plūsta Rusijos karinė technika, prie Ukrainos sienos telkiama kariuomenė, priešlėktuvinės gynybos sistemos), taip nepaisydama savo prisiimtų įsipareigojimų.

    Todėl akivaizdu, kad iki šiol pritaikytos sankcijos Rusijai (iš viso 119 asmenų ir 23 įmonėms) nėra pakankamai veiksmingos – Krymas tebėra aneksuotas, Rusijos reguliarioji kariuomenė tebėra Ukrainoje, prie Ukrainos sutelkta kariuomenė. Daugelis analitikų apskritai kritiškai vertina ES atsaką į Rusijos veiksmus Ukrainoje, kuris savo griežtumu nusileidžia JAV taikomoms priemonėms. JAV buvo bene pirmoji šalis pasaulyje, įvedusi sankcijas Rusijai, o šiuo metu taikomos sankcijos yra platesnės nei ES. Pirmiausia, reakcijos lėtumą paaiškina tai, kad ES nėra viena šalis kaip JAV, o nepriklausomų valstybių sąjunga. Nėra taip paprasta suderinti 28 pozicijas, ypač kai skirtingos valstybės narės turi skirtingus ekonominius ryšius su Rusija ir dėl to laikosi skirtingos pozicijos jos atžvilgiu.

    Vis dėlto ne taip lengvai pasiekiamos bendros ES ir apskritai Vakarų reakcijos silpnumą ir nepakankamą atgrasymą rodo ir tai, kad Rusijos vadovybė neapsiribojo Krymo aneksija. Ji ėjo toliau iki Rytų Ukrainos. Visiškai tikėtina, kad gali būti mėginama sukurti sausumos koridorių į Krymą tam, kad būtų galima lengviau išlaikyti pusiasalį. Taip pat niekas negarantuoja, kad tai yra paskutinė teritorija. Jeigu sankcijos būtų sušvelnintos ar atšauktos, Rusija gali eiti dar toliau. Juk V. Putinas yra pareiškęs, kad panorėjęs savo karius per dvi dienas galėtų įvesti ne tik į Kijevą, bet ir į Varšuvą, Vilnių, Rygą, Taliną ar Bukareštą.

    Taigi, atsižvelgiant į visa tai, kyla klausimas, kodėl ES sunkiai pasiekia vieningą poziciją dėl taikytinų ekonominių sankcijų Rusijai. Kodėl kai kurios didžiosios ES valstybės narės laikosi labiau pragmatiškos pozicijos dėl to, kaip ES turėtų reaguoti į Rusijos veiksmus Ukrainoje, o Baltijos šalys ir Lenkija – griežtos pozicijos? Kokios priežastys tai lemia?

    Tiesą sakant, šia tema yra nemažai diskutuota, tačiau turint omenyje ES reakciją į 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karą, kuris baigėsi Abchazijos ir Pietų Osetijos faktine okupacija, kalbėjimas apie tai išlieka svarbus, ypač, kada karinę agresiją lydi informaciniai karai, kurių metu skleidžiama dezinformacija ir propaganda Rusija siekia pateisinti savo veiksmus, supriešinti dalį visuomenės su nacionaliniais valstybės interesais, gąsdinti apie galimas atsakomąsias priemones. O demokratinėse visuomenėse politikai visada atsižvelgia į visuomenės ir verslo bendruomenės nuomonę.

    Atsakant į minėtus klausimus, pažymėtina, kad yra atlikta nemažai analitinių studijų ir tyrimų, kuriuose vertinamas ekonominių sankcijų efektyvumas ir pateikiamos rekomendacijos politikos formuotojams, kaip pagerinti taikytinų sankcijų efektyvumą. Neabejotina, kad į tokias rekomendacijas atsižvelgė ir ES. Pavyzdžiui, Petersono tarptautinės ekonomikos instituto 2007 m. atlikto tyrimo išvadose viena iš septynių pateikiamų sąlygų kaip rekomendacijų yra būtinybė įvertinti vidinius kaštus. Kitaip tariant, kaštai, kuriuos patiria sankcijas taikanti šalis, turi koreliuoti su galima sankcijų taikymo nauda tam, kad nesumažėtų visuomenės parama sankcijų politikai. Šiuo atveju, kalbant apie veiksnius, turinčius įtakos sankcijas taikančių šalių apsisprendimui tai daryti, svarbu atkreipti dėmesį į ekonominę priklausomybę nuo šalies, kuriai taikomos sankcijos. Mažiau ekonomiškai priklausomos ir mažesnius nuostolius dėl ekonominių ryšių pokyčių patiriančios šalys lengviau priima sprendimus dėl sankcijų taikymo.

    Tarpusavio ekonominė priklausomybė ir grėsmės suvokimo lygis

    Vertinant ES reakcijos į Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje priežastis, „Open Europe“ tyrimų centras yra sugrupavęs ES valstybes nares pagal reakcijos griežtumą ir išsakomos pozicijos girdimumą priklausomai nuo jų prekybos apyvartos su Rusija dalies skalėje nuo -5 iki +5 balų. -5 reiškia, kad šalis užima „taikos balandžio“ poziciją, o +5 – „vanago“ (1 pav.). Pozicija nustatyta, remiantis šalių atstovų pasisakymais prieš ir po Europos Vadovų Tarybos ar Užsienio reikalų ministrų tarybos susitikimų bei kita viešai prieinama informacija.

    Pažymėtina, kad šis vertinimas darytas balandžio mėnesį, kuomet Rusijai buvo pritaikytos dar ne tokios griežtos sankcijos, nebuvo numuštas Malaizijos oro linijų lėktuvas virš prorusiškų separatistų kontroliuojamų teritorijų Rytų Ukrainoje, o Rusija nebuvo uždraudusi žemės ūkio produkcijos, žaliavų ir maisto produktų importo iš jai sankcijas taikančių šalių ir pradėjusi tiesioginės karinės intervencijos į Ukrainą. Visi šie įvykiai pakoregavo kai kurių šalių poziciją dėl taikytinų ekonominių sankcijų Rusijai.

    Galima išskirti tris šalių grupes. Pirmajai grupei priskiriamos šalys, besilaikančios pragmatiškos pozicijos Rusijos atžvilgiu ir nepritariančios sankcijų griežtinimui. Tai – Bulgarija, Kipras, Graikija, Liuksemburgas, Ispanija ir Italija. Šių šalių nepritarimą sankcijų griežtinimui galima paaiškinti ekonominiais ryšiais su Rusija. Tuo tarpu Bulgarijai Rusija yra vienintelė gamtinių dujų tiekėja, kuri dujų tiekimą ir kainą dažnai naudoja kaip politinio spaudimo priemonę. Per šią šalį Rusija planuoja tiesti „Pietų srauto“ (angl. – „South Stream“) dujotiekį. Nors kitoms šalims Rusija nėra pagrindinė eksporto rinka, jos baiminasi dėl sankcijų ir Rusijos atsakomųjų veiksmų neigiamo poveikio jų ekonomikoms. Tai yra pietinės Europos valstybės, labiausiai nukentėjusios per euro zonos šalių skolų krizę. Pavyzdžiui, 2013 m. Graikijos, Ispanijos ir Italijos ekonomikos smuko atitinkamai 3,9, 1,2 ir 1,9 proc. Kiprą praėjusiais metais ištiko finansų krizė. Šalies ekonomika smuko 5,4 proc. Liuksemburgo, kurio ekonomika gana stabili ir beveik nepriklausoma nuo Rusijos rinkos, poziciją būtų galima paaiškinti tuo, jog ši šalis yra ganėtinai saugioje geopolitinėje aplinkoje, toli nuo konflikto vietos, ir Rusijos grėsmė nėra taip gerai pažįstama. Be to, tikėtina, kad Italijos užsienio reikalų ministrės Federicos Mogherini paskyrimas ES vyriausiąja įgaliotine užsienio ir saugumo politikai ir kai kurių šalių narių, ypač Baltijos šalių ir Lenkijos, kritika jai dėl atvirai prorusiškos pozicijos turėtų priversti Italiją šiek tiek griežtinti poziciją Rusijos atžvilgiu.

    Antrajai grupei priskiriamos šalys, kurios laikosi nuosaikios pozicijos Rusijos atžvilgiu, o sankcijų taikymą vertina labai atsargiai. Tai – Čekija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija, Suomija, Austrija, Vokietija, Prancūzija, Olandija, Portugalija, Malta ir Kroatija. Daugelio iš jų ekonomikos yra gana stabilios, tačiau joms Rusija išlieka svarbia eksporto rinka. Kai kurių šalių kompanijos turi investicinių ryšių Rusijoje. Pavyzdžiui, Vokietijos energetikos kompanija E.ON į Rusijos elektros energijos gamybos infrastruktūrą yra investavusi 6 mlrd. eurų ir pretenduoja tapti didžiausiu užsienio kapitalo elektros energijos gamintoju Rusijos rinkoje. Rusijoje veikia per 6 tūkstančius Vokietijos kompanijų. Taip pat Rusijos kompanijos yra nemažai investavusios į Vokietijos dujų sektorių. Todėl nenuostabu, kad tokių kompanijų atstovai, siekdami apsaugoti savo investicijas, daro spaudimą savo šalių vyriausybėms, kad jos laikytųsi nuosaikiau dėl sankcijų griežtinimo. Kai kurios šalys yra dalinai priklausomos nuo Rusijos tiekiamų gamtinių dujų. O Suomija – visiškai priklausoma.

    Iš šios šalių grupės ekonominių sankcijų griežtinimą kritiškiau vertina Austrija. Priežastis – Austrija su Rusija yra pasirašiusi susitarimą su Rusija dėl „Pietų srauto“ (angl. – „South Stream“) dujotiekio statybos, pagal kurį už 200 mln. eurų planuojama nutiesti 50 km Austrijos teritorija einančią atkarpą.

    Čekija, Slovakija ir Vengrija nors ir palaiko politines sankcijas konkretiems asmenims, tačiau skeptiškai vertina tikslinių ekonominių sankcijų, nukreiptų į konkrečius sektorius, griežtinimą. Tokią poziciją šalys argumentuoja tuo, jog ekonominės sankcijos, ypač jei bus plečiamos trečiojo lygmens sankcijos, ir Rusijos atsakomieji veiksmai pakenks po krizės atsigaunančiai Europos ekonomikai, kurios augimas išlieka lėtas (0,1 proc.). Slovakija į Rusiją eksportuoja nemažai gaminamų automobilių, Čekija yra patraukli rusų turistams, taip pat Čekijos gynybos pramonė, nors jos produkcija sudaro ir nedidelę dalį šalies eksporto, yra dalinai priklausoma nuo Rusijos. Vengrija su Rusija yra pasirašiusi 10 mlrd. eurų vertės paskolos sutartį dviejų atominės elektrinės blokų statybai. Projektą įgyvendinti turi Rusijos kompanija „Rosatom“. Per Vengriją taip pat planuojama tiesti „Pietų srauto“ dujotiekio atkarpą.

    Kita vertus, Malaizijos oro linijų lėktuvo numušimas virš prorusiškų separatistų kontroliuojamų teritorijų sugriežtino Olandijos ir Vokietijos poziciją Rusijos atžvilgiu. Tuo tarpu Prancūzija po Rusijos įvykdytos tiesioginės invazijos į Ukrainą ir sankcijų griežtinimui pritariančių šalių kritikos nutarė iki lapkričio mėnesio pabaigos įšaldyti vieno iš dviejų desantinių „Mistral“ klasės laivų sandorį. Tačiau dėl savo trukmės tai veikiau simbolinis gestas, nes nėra garantijų, kad iki to laiko Rusija atkurs taiką ir stabilumą Ukrainoje, sugrįš į status quo, nebegrasins kaimynams. O Prancūzija jau įspėta, kad laukia rimti padariniai, jei laivas nebus perduotas iki lapkričio pabaigos – šaliai gali tekti mokėti didžiules baudas už sandorio nevykdymą.

    Trečiajai grupei, besilaikančiai griežtos pozicijos Rusijos atžvilgiu, priskiriamos Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Rumunija, Didžioji Britanija, Airija, Švedija, Danija ir Belgija. Dalies šalių tokią poziciją galima paaiškinti tuo, jog nėra labai priklausomos nuo Rusijos rinkos, jų ekonomikos yra gana stabilioje padėtyje. Tuo tarpu Lenkija ir ypač Baltijos šalys yra labiausiai energetiškai ir ekonomiškai priklausomos nuo Rusijos, tačiau jos griežčiausiai smerkia Rusijos agresiją Ukrainoje ir pasisako už ekonominių sankcijų griežtinimą. Skaičiuojama, kad būtent Lietuva ir Lenkija gali labiausiai nukentėti nuo rugpjūčio pradžioje Rusijos įvestų atsakomųjų sankcijų, kuriomis metams uždraustas žemės ūkio produkcijos ir maisto produktų importas iš sankcijas taikančių šalių (2 pav.). Tiesa, gruodžio pradžioje Lietuvoje pradeda veikti suskystintų gamtinių dujų terminalas, sumažinsiantis priklausomybę nuo iš Rusijos tiekiamų gamtinių dujų ir jų galimo panaudojimo politiniais tikslais.

    Todėl šių šalių poziciją lemia ne tik ekonominė priklausomybė, bet ir grėsmės suvokimo lygis, paremtas tų šalių santykių su Rusija istorija ir jų geopolitine padėtimi. Pavyzdžiui, Lietuva Rusijos agresiją mato ne tik Ukrainoje, bet ir savo pašonėje – Kaliningrado srityje vyksta intensyvios pratybos, dislokuojamos artimojo nuotolio raketos. Toks karinės galios demonstravimas pagrįstai verčia manyti, kad Rusija gali neapsiriboti Ukraina ir eiti toliau, galbūt iki Baltijos šalių, kur gyvena nemaža rusų tautinė mažuma.

    Apibendrinant galima sutikti, jog visos ES šalys narės siekia, kad kariniai veiksmai ir konflikto eskalavimas būtų nutraukti, kad krizė Ukrainoje būtų sprendžiama taikiu būdu. Pozicijos dėl reakcijos skiriasi tik dėl to, kiek Europa turi laukti ir kalbėtis diplomatine kalba. Tam įtakos turi tai, kad kai kurios šalys turi daugiau ar mažiau ekonominių ryšių su Rusija, kai kurios priklausomos energetiškai, taip pat tos, kurios yra toliau nuo Rusijos, nuo konflikto vietos, yra nepakankamai įsigilinusios į problemą ir dėl to nesuvokia Rusijos karinių veiksmų keliamos grėsmės regiono ir visos Europos saugumui. Paradoksalu, bet dėl ekonominių sankcijų Rusijai griežtinimo labiausiai nuogąstauja šalys, kurios yra mažiau ekonomiškai ir energetiškai priklausomos nuo Rusijos ir kurios dėl Rusijos atsakomųjų veiksmų nukentėtų nedaug, lyginant su Lietuva ar Lenkija. Deja, kontraktų su Rusija susaistytos kai kurios Europos valstybės ekonominius interesus stato aukščiau saugumo ir vertybių. Tik klausimas, ar tai netaps netiesioginiu kvietimu agresoriui eiti toliau. O tai neabejotinai sukeltų didesnius nuostolius nei trumpalaikiai sunkumai dėl sankcijų taikymo ar Rusijos atsakomųjų veiksmų.

    Per pastarąsias savaites pablogėjusi situacija Ukrainoje verčia Europą įvertinti taikomas sankcijas bei imtis efektyvių priemonių priversti Rusiją sėstis prie derybų stalo dėl taikaus konflikto Ukrainoje sureguliavimo. Lapkričio
    17 d. ES užsienio reikalų ministrų taryba sutarė dėl tikslinių sankcijų prorusiškiems separatistams. Lietuva, Lenkija, kitos Baltijos šalys pasisako ir už tikslinių sankcijų pritaikymą ir kai kuriems Kremliaus atstovams bei ekonominių sankcijų Rusijai griežtinimą. Tačiau akivaizdu, kad dėl to nebus lengva pasiekti bendrą sutarimą. Kai kurios šalys narės, besilaikančios pragmatiškos ir nuosaikios pozicijos Rusijos atžvilgiu, kalba apie tai, kad nebereikia erzinti Rusijos, kad reikia kalbėtis ir normalizuoti santykius su Rusija, kad konfliktas Ukrainoje turėtų būti laikomas lokaliniu. Jeigu norima priversti Rusiją nutraukti konflikto eskalavimą ir stabilizuoti padėtį, spaudimas turi būti tęsiamas. Todėl akivaizdu, kad artimiausioje perspektyvoje sankcijos Rusijai bent jau tikrai nebus švelninamos.

  • ATGAL
    Krikščionių persekiojimai musulmoniškose šalyse
    PIRMYN
    Laisvos prekybos susitarimas – strateginio JAV ir Europos suartėjimo garantas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.