Vieningoji europa

  • ES kiauros durys: kiek imigrantų turėsime priimti šį kartą?

  • Žemynai: Europa
    Data: 2017-12-22
    Autorius: Laurynas Kaščiūnas

    Jau baigėsi prieš dvejus metus nustatytas terminas, per kurį ES narės turėjo priimti nustatytą skaičių pabėgėlių. Šiuo metu svarstomi tolimesni šios problemos sprendimo būdai. Norint atsakyti, kokia turėtų būti tolesnė ES politika, pirmiausia, reikia įvertinti iki šiol galiojusios kvotų politikos efektyvumą bei pasekmes.

    Nepasiteisinusi kvotų politika

    Prieš dvejus metus pradėta įgyvendinti politika, kai kiekviena ES narė turėjo priimti Europos Komisijos nustatytą pabėgėlių skaičių. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad ši politika nedavė norėto rezultato. Beveik visos ES narės priėmė mažesnį pabėgėlių skaičių nei nustatyta kvotoje. Be to, daugelis prieglobsčio prašytojų, apsistojusių Lietuvoje ir kitose mažiau turtingose ES šalyse, vėliau išvyko į kitas, turtingesnes Europos šalis. Vengrija bei Lenkija atsisakė vykdyti įsipareigojimą, todėl dabar joms gresia ES sankcijos.

    Vis dėlto didžiausia problema slypi kitur. Atvykėlių integracija į Europos šalių darbo rinką vyksta sunkiai. Nors dar prieš kelis metus buvo naiviai tikėta, kad daugelis atvykėlių noriai integruosis į europietišką visuomenę ir netgi prisidės prie demografinių bei darbo jėgos trūkumo problemų sprendimo, realybė pasirodė esanti gerokai niūresnė. Kaip yra sakęs Bavarijos ekonomikos ministras, darbui tinkamas tik vienas iš dešimties pabėgėlių. Skaičiuojama, kad, jei imigrantų nepavyks integruoti į Vokietijos darbo rinką, tai šaliai kainuos net 400 mlrd. eurų per ateinančius 20 metų. O pabėgėlių išlaikymas kainuoja daugiau nei surenkama pinigų į biudžetą iš jų sumokamų mokesčių.

    Nors gali susidaryti įspūdis, kad pabėgėlių priėmimui labiausiai priešinasi „atsilikusios“ Vidurio ir Rytų Europos šalys, tokios kaip Lenkija, Slovakija ar Vengrija, iš tiesų nepasitenkinimas atvykėliais iš musulmoniškų šalių dar labiau būdingas Vakarų Europos šalių gyventojams. Pavyzdžiui, islamiškojo ekstremizmo baiminasi 67 proc. lenkų, 82 proc. vokiečių ir 87 proc. italų. Į musulmonų imigrantus neigiamai žiūri 61 proc. prancūzų, 64 proc. belgų ir 65 proc. austrų.

    Nepasitenkinimas pernelyg liberalia imigracijos politika akivaizdžiai matomas daugelyje Vakarų Europos šalių, ką liudija radikalios dešinės partijų sėkmė rinkimuose. Dauguma antiimigracinių partijų kartu pasižymi ir ypač euroskeptiškomis nuostatomis, o kai kurios, tokios kaip Prancūzijos „Nacionalinis frontas“, neslepia savo simpatijų Vladimiro Putino režimui. Todėl noras būti atviriems visam pasauliui ir priverstinio solidarumo diegimas (sankcijų Lenkijai ir Vengrijai atvejai) gali atvesti prie to, kad euroskepticizmas Europoje tik stiprės.

    Ar ES ir vėl kartos tas pačias klaidas?

    Europos Parlamento Pilietinių laisvių komitetas pasiūlė reformuoti šiuo metu veikiančią Dublino sistemą, pagal kurią atsakomybė už atvykstančiųjų pri­ėmimą ir prieglobsčio prašymo svarstymą tenka tai šaliai, į kurią atvyko prieglobsčio prašytojai. Pats siūlymas keisti galiojančią ir efektyviai neveikiančią sistemą atrodo pagrįstas, nes pastaraisiais metais padidėjo žmonių, siekiančių patekti į Europą skaičius, tad kai kurioms ES narėms, ypač Graikijai bei Italijai, tenka gerokai didesnė našta nei anksčiau.

    Tačiau ar teisinga siūlomos reformos kryptis? Esminis jos principas tas pats – automatinis pabėgėlių paskirstymas. Pagal jį prašantys prieglobsčio būtų susieti su kuria nors ES nare, kuriai tektų atsakomybė už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą ir tokio asmens laikiną apgyvendinimą. Tokiu būdu siekiama, kad mažesnė atsakomybė tektų toms šalims, per kurias pabėgėliai patenka į Europą. Žinant, kad iš tokių šalių kaip Lietuva pabėgėliai greitai persikelia į turtingesnes ES nares, galima abejoti, ar toks mechanizmas duotų norimų rezultatų.

    Būtina atkreipti dėmesį į tai, jog skirtingose ES šalyse prieglobsčio prašytojams mokamos nevienodo dydžio socialinės išmokos. Pavyzdžiui, Vokietijoje priėmimo centruose pabėgėliams suteikiamas nemokamas maitinimas ir jie taip pat gali gauti po 143 eurų per mėnesį savo būtiniausiems poreikiams. Už kiekvieną vaiką šeima gali gauti iki 92 eurų. Palyginimui – Latvijoje pabėgėlių centruose apsistojusiems prieglobsčio prašytojams mokama 2,15 EUR per dieną išmoka. Akivaizdu, kad finansinė parama ES narėse labai skiriasi, tad labai abejotina, ar įgyvendinus automatinio pabėgėlių paskirstymo siūlymą, atvykėliai norės pasilikti mažiau turtingose ES narėse. Todėl, norint spręsti pabėgėlių problemą, ypač svarbu, kad tokios šalys kaip Vokietija pačios apsvarstytų savo gerovės politiką ir sumažintų paskatas atvykėliams bandyti bet kokiomis priemonėmis patekti į ES.

    Reformavus Dublino sistemą, atvy­kėliai, kurie vienoje iš ES narių turi gi­minių, būtų perkeliami į tą šalį, kuri ir tikrins, ar pateikta informacija yra teisinga. Tokiu būdu pagreitinamas šeimų sujungimo procesas. Nors, žvelgiant iš bendražmogiškos perspektyvos, toks siūlymas gali pasirodyti teisingas, tačiau jis gali dar labiau paaštrinti ir taip opią nelegalaus žmonių gabenimo į Europą problemą.

    Jau ne vienerius metus nusikalstamos grupuotės už tam tikrą mokestį plukdo į Europą nelegalius imigrantus. Kadangi sumokėti žmonių gabentojams už visos šeimos perkėlimą daliai norinčiųjų gali būti per brangu, toks Dublino reformos siūlymas labai prisidėtų prie migrantų srauto į Europą padidėjimo. Nes iki tol, žinodami, kad šeima liks gimtinėje arba už ES ribų įsikūrusioje pabėgėlių stovykloje, dalis potencialių imigrantų atsisakydavo bandymo patekti į Europą. Įgyvendinus šį naują siūlymą, noras su visa šeima apsigyventi Europoje taptų visiškai realus ir migracijos problema dar labiau paaštrėtų.

    Labai abejotina yra iniciatyva leisti prieglobsčio prašytojams registruotis grupėmis (iki 30 asmenų). Tarkime, iš to paties miestelio ar kaimo kilę pabėgėliai turėtų galimybę būti kartu perkelti į kurią nors ES šalį. Tai įgyvendinus dar labiau padidėtų šių bendruomenių polinkis į uždarumą, izoliuotą gyvenimą, sukurtų prielaidas formuotis „getams“. O iš čia kiltų didesnės rizikos saugumo situacijai ir ES valstybių narių viešajai tvarkai.

    Priverstinis solidarumas – ne išeitis

    Atskirai reikėtų aptarti siūlymą taikyti finansines sankcijas (ribojimą naudotis ES fondų parama) toms šalims, kurios atsisakys prisijungti prie pabėgėlių paskirstymo politikos. Dėl nepasitenkinimo „atvirų durų“ politika daugelyje šalių stiprėja radikalios politinės jėgos. Kuo labiau bus baudžiamos šalys, nenorinčios dalyvauti pabėgėlių priėmimo politikoje, tuo labiau augs radikalios dešinės palaikymas ES šalyse. Be to, tokia „bausmių“ prieiga mažins ir taip trapią ES bendrystę, skatins Bendrijos susiskaldymą iš vidaus.

    Tačiau yra ir kita, dažnai nutylima problema. Lenkija, kuriai gresia finansinės sankcijos dėl atsisakymo priimti pabėgėlius (daugiausia iš Afrikos bei Artimųjų Rytų šalių) yra priėmusi per milijoną ukrainiečių pabėgėlių. Tad jeigu kalbama apie būtinybę europiečiams solidarizuotis su kariaujančių šalių žmonėmis, galima pagrįstai kelti klausimą, kodėl šia logika vadovaujamasi diskutuojant apie sirų ar afganų pabėgėlius, bet tokie patys principai netaikomi ukrainiečiams.

    Be to, pagal Ženevos konvenciją pabėgėliu asmuo laikomas tol, kol jis apsistoja pirmoje saugioje, t. y. nekariaujančioje, šalyje. Kadangi Lenkija ir Ukraina yra kaimyninės šalys, ukrainiečių pasitraukimas į Lenkiją yra visiškai pagrįstas, o Lenkija savo ruožtu iš tiesų priima pabėgėlius. Kita vertus, daugelis sirų į Europą atvyksta iš Turkijos, t. y. saugios šalies, todėl judėdami gilyn į Europą jie tampa ekonominiais migrantais.

    Tad kokios alternatyvos?

    Ši Dublino sistemos reforma iš esmės reiškia nepasiteisinusios kvotų politikos tęsinį. Norint išvengti aptartų problemų, reikia tikros, o ne fasadinės alternatyvos kvotų politikai. Viena vertus, ES neturi likti abejinga kariaujančių šalių žmonėms, antra vertus, turi būti pasirinkti tokie problemos sprendimo būdai, kurie dar labiau neaštrintų problemos (pavyzdžiui – neskatintų žmonių gabenimo „verslo“) ir nekeltų grėsmės pačių europiečių gerovei, saugumui bei tapatybei.

    Viena iš alternatyvų – parama už ES ribų įsikūrusioms pabėgėlių stovykloms ir sugriautos kariaujančių šalių infrastruktūros atstatymui. Dėl tariamos solidarumo stokos dažnai kaltinama Lenkija remia sugriautų namų ir ligoninių Sirijoje atstatymą. Tai galėtų būti ir bendros ES politikos dalis. Tokius projektus galėtų finansuoti ES, o finansinius kaštus bendrai padengtų ES narės proporcingai jų gyventojų skaičiui, t. y. kuo didesnė ES narė, tuo didesnė turėtų būti jos įmoka.

    2016 m. buvo pasiektas ES ir Turkijos susitarimas, kad iš Turkijos į ES plūstantys migrantai būtų grąžinami atgal į Turkiją. Už tai ES pažadėjo 3 mlrd. eurų paramą (tiesa, iki šių metų pavasario skirta tik maždaug ketvirtadalis žadėtos sumos). Po šio susitarimo Graikijos salas pasiekiančių migrantų skaičius sumažėjo net 95 proc. Turkijos prezidento teigimu, pabėgėlių priėmimas šaliai kainavo 9 mlrd. eurų. Net jei visą šią sumą dengtų ES, tai kainuotų pigiau nei pabėgėlių apgyvendinimas Europoje. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad Vokietija pabėgėlių priėmimui jau išleido per 20 mlrd. eurų. Panašių susitarimų galima siekti ir su kitomis ES nepriklausančiomis Viduržemio jūros regiono šalimis.

    Neneigiant būtinybės padėti skurstančių bei kariaujančių šalių žmonėms, būtina suvokti paprastą tiesą – viso pasaulio į Europą neperkelsime. O jeigu perkelsime – Europos nebeliks. Todėl ES, kaip ekonomiškai išsivystęs regionas, galėtų ir turėtų prisidėti prie kitų, mažiau išsivysčiusių pasaulio kraštų ekonominės plėtros. Pavyzdžiui, šiuo metu ES vykdo protekcionistinę žemės ūkio politiką. Ją reformavus, Afrikos ir kitų mažiau išsivysčiusių pasaulio kraštų žemės ūkio produkcija galėtų lengviau konkuruoti Europos rinkose, o tai smarkiai pagerintų tų šalių ekonominę padėtį. Taip pat svarstytini ES muitų politikos pakeitimai, kai prekių iš kai kurių trečiųjų šalių įvežimui būtų taikomi mažesni muitai. Kitaip tariant, ES galėtų tartis su Afrikos bei Artimųjų Rytų šalių lyderiais, kad mainais už ES paramą ar priėjimą prie ES vidaus rinkos šie padėtų valdyti migrantų srautus.

    Ieškant sėkmingos migracijos politikos pavyzdžių, būtina atkreipti dėmesį į Danijos atvejį. 2015 m. Danija Libano (kuriame apsistoję nemažai pabėgėlių iš Sirijos) spaudoje išplatino antiimigracines reklamas, kuriomis siekta atbaidyti potencialius prieglobsčio prašytojus nuo mėginimo apsigyventi Danijoje. Reklamose pateikta informacija apie imigracijos politikos šalyje griežtinimą (kiekvienas, norintis gauti nuolatinį leidimą gyventi šioje šalyje, privalo išmokti danų kalbą, o laikiną prieglobstį gavusiems asmenims vienerius metus neleidžiama į Daniją atsivežti svetur likusius šeimos narius), taip pat apie perpus sumažintas socialines išmokas prašantiems prieglobsčio. Be to, Danija įsteigė specialų pabėgėlių sugrąžinimo centrą, kad prieglobsčio negavę asmenys kuo greičiau paliktų Danijos teritoriją.

    Tuo tarpu Švedija 2013 m. tapo pirmąja Europos šalimi, priėmusia visus pabėgėlius iš Sirijos. Toks Švedijos įvaizdis lėmė, kad norinčiųjų apsigyventi Švedijoje skaičius yra gerokai didesnis nei Danijoje. Palyginimui: 2015 m. prieglobsčio Danijoje prašė 18 tūkst., o Švedijoje – 163 tūkst. pabėgėlių. Akivaizdu, kad pačios šalies formuojamas įvaizdis ir retorika taip pat yra svarbūs faktoriai, lemiantys migracijos mastus.

    Idėja Europos Sąjungai – gal tiesiog reikėtų pabandyti visiems kartu įgyvendinti Danijos imigracijos politikos modelį? ■

  • ATGAL
    Krikščioniškoji demokratija – alternatyva silpstančiai Europos kairei
    PIRMYN
    2017 m. esminiai iššūkiai Europos Sąjungai ir ateities perspektyvos
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.