Euro zona bunda iš letargo | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Euro zona bunda iš letargo

  • Data: 2015-04-29
    Autorius: Edita Mieldažė

    Graikijos premjeras A. Tsipras ir Europos Parlamento pirmininkas M. Schultzas. Nepaisant to, jog Graikija vangiai rodo progresą, spręsdama savo finansines problemas, jaunasis graikų premjeras išlieka optimistu: „Kuomet yra politinės valios, viskas įmanoma.“ (Europos Parlamento nuotrauka)

    Antikos mąstytojas Aristotelis yra pasakęs, kad „klysti galima įvairiai, o teisingai pasielgti galima tik vienu būdu, dėl to klysti lengva, o gerai elgtis sunku“. Šis posakis puikiai iliustruoja euro zonos, ne pačius geriausius laikus dabar išgyvenančio ekonominio Europos Sąjungos darinio, padėtį. Šis darinys, metų pradžioje besidžiaugęs dar vienos šalies narės – Lietuvos – įsiliejimu į ekonominę šeimą, visgi turėjo pripažinti, kad euro zonai reikėtų orientuotis ne tik į plotį, bet ir į gylį. Atsigręžti į jau euro zonoje esančias šalis nares ir ypač sukrusti dėl Graikijos, tiksinčios euro zonos bombos, kurios naujoji valdžia, prisižadėjusi rinkėjams švelninti griežtą biudžeto kursą, sėdi basa ir trypčioja vietoje, nes jai niekas nieko už dyką nenori duoti. Analizuojant Graikijos problemą, nereiktų pamiršti, kad euro zona – tai tarptautinės rinkos veikėja. Ar ji gali konkuruoti su JAV, Kinija ar Japonija, kai euro kursas krenta, didinamas eurų kiekis euro zonoje, bazinė palūkanų norma pasiekusi žemumas, o investuotojai pavargę nuo ES besitęsiančių diskusijų: taupyti ar vartoti?

    Naujoji Graikijos valdžia

    Šių metų sausio pabaigoje populistiniais lozungais rinkimus laimėjusi Graikijos radikalių kairiųjų partija „Syriza“ sukėlė tikrą galvos skausmą ES lyderiams. Graikai nusprendė išsiderėti palankesnes valstybės skolos grąžinimo sąlygas ir netgi įtikinti ES lyderius nurašyti dalį skolų. Didžiulę visuomenės paramą turinti Graikijos vyriausybė (vasarį ją rėmė net 83 proc., o kovo pradžioje šis skaičius sumažėjo iki 64 proc.), kuriai vadovauja  jaunas, energingas premjeras Aleksis Tsipras, nieko nelaukusi paskelbė, jog žada ženkliai pagerinti graikų gyvenimą. Pažadėta sukurti 300 tūkst. naujų darbo vietų, skirti 300 kilovatų nemokamos elektros per mėnesį 300 tūkst. skurdžiai gyvenančių šeimų, nemokamą maitinimą 300 tūkst. šeimų, negaunančių jokių pajamų, ir kelti minimalią algą nuo 580 eurų iki 751 euro. Jaunasis graikų premjeras pasiryžo neryšėti kaklaraiščio tol, kol jo vyriausybei nepavyks išsiderėti palankesnių šaliai suteiktos paskolos sąlygų. Dar iki vasario vidurio premjeras A. Tsipras bandė savo piliečius ir ES partnerius įtikinti, kad Graikija iš tiesų nebevykdys dabartinės finansinio gelbėjimo programos sąlygų ir atsisakys savo skolintojų trejeto – Europos Komisijos (EK), Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Europos centrinio banko (ECB) – priežiūros. Tuo metu A. Tsipras kalbėjo, jog Graikijos negalima lyginti su kitomis šalimis, nes tai ši šalis yra ypatingas atvejis dėl taupymo priemonių griežtumo, jų ilgos trukmės ir žalos, padarytos socialinei plotmei. Kitaip tariant, Graikijos premjeras į paviršių iškėlė kainą, kurią graikai moka už finansinę paramą – tai radikalus valstybės išlaidų karpymas ir darbo vietų naikinimas.

    Graikijos ekonomika

    Graikijos ekonominė situacija nepavydėtina. Daugelis analitikų nevynioja žodžių į vatą ir tiesiai šviesiai rėžia, kad Graikija – bankrutavusi valstybė, funkcionuojanti tik dėka ES ir TVF finansinės injekcijos. Su šia mintimi sutinka ir dabartinis Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis, teigdamas, jog Graikija – tai didžiausias bankrotas pasaulyje ir visi puikiai tą suvokia bei žino. Y. Varoufakis, dirbęs politinės ekonomikos profesoriumi Teksaso universitete Austine, 2013 m. socialiniam ekspertų tinklapiui www.pieria.co.uk davė interviu apie TVF ir Graikijos situaciją. Finansų ministras samprotavo, jog tuomet ES ir TVF buvo pasiruošę išleisti daug pinigų, kad galėtų ir toliau neigti sisteminę pačios krizės prigimtį: „Graikijos atveju buvo išleisti didžiuliai kiekiai pinigų, kurie nė kiek nepataisė situacijos. Tačiau ką jiems pavyko padaryti, tai įtikinti pačius graikus, kad tai yra tik Graikijos problema“. Anot Y. Varoufakio, ES ir TVF, suteikdami Graikijai pagalbą skolos pavidalu, užkrovė Atėnams didesnę naštą, nei šalies ekonomika gali pavežti. Dar daugiau, ne taip seniai Vokietijos žiniasklaidoje pasirodė dar vienas Y. Varoufakio skambus pasisakymas: „Protingi žmonės, dirbantys Briuselyje, Frankfurte ir Berlyne jau 2010 m. gegužę puikiai suvokė, jog Graikija niekada nesugrąžins savo skolų. Bet jie elgėsi taip, tarsi Atėnai nebūtų nemokūs“.

    Per pastaruosius penkerius metus Graikijai paskolinta 240 mlrd. eurų. Žvelgdami į 2013–2016 m. ekonomines EK prognozes Graikijai, matome, jog per pastaruosius ketverius metus didžiausia Graikijos bėda buvo ir yra valstybės skola. 2014 m. faktinė valstybės skola sudarė 174 proc. nuo bendro vidaus produkto (BVP) ir tai reiškė, kad Graikija yra antra pasaulyje po Japonijos pagal valstybės skolos indeksą. Palyginimui: praeitais metais euro zonoje didžiausias valstybės skolas be Graikijos turėjo Italija (136 proc.) ir Portugalija (133 proc.). TVF prognozuoja, kad 2020 m. Graikijos skola nukris iki 124 proc., tačiau, norėdama patenkinti tokią TVF prognozę, Graikija privalo pastoviai laikytis griežtos fiskalinės taupymo politikos ir 2016 m. jau turėti sukaupus 4,5 proc. biudžeto perviršių. Fiskaline politika bet kurioje šalyje, taip pat ir Graikijoje, siekiama reguliuoti valstybės išlaidas ir įplaukas, mažinti nedarbą, infliaciją bei suaktyvinti šalies ekonomiką. Graikijai tokia politika, paremta dideliais mokesčiais ir viešojo sektoriaus išlaidų mažinimu, reiškia, kad ji neturi iš ko aktyvinti savo fiskalinės erdvės, t.y. skatinti investicijas, vartojimą ir kurti daugiau darbo vietų. Europos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, praėjusių metų rudenį Graikijoje nedarbo lygis siekė 25,1 proc., o jaunimo nedarbo lygis – net 50,6 proc. Ekonominiai dėsniai sufleruoja, jog norint kurti naujas darbo vietas, įsukti šalyje vartojimą ir vėl atsistoti ant kojų, reikia į biudžetą surinkti daugiau pinigų. Šiuo metu Graikija surenka daugiau pinigų nei išleidžia, ir tai yra gerai, tačiau pagrindinė bėda ta, kad Atėnams kiekvienais metais reikia sumokėti dalį paskolų ir palūkanų, o tai kasmet sudaro 4,2 proc. BVP. Jei skolos aptarnavimas yra didesnis nei BVP augimas, tai reiškia, kad skola didėja. Kitaip tariant, jei praeitais metais Graikijos BVP prieaugis sudarė tik 1 proc., tai skolai atiduoti reikėjo dar 3,2 proc. BVP. Todėl naujosios Graikijos vyriausybės žingsnis išsiderėti naujas finansinės paramos sąlygas yra natūralus būdas imtis bent minimalių priemonių paskatinti Graikijos ekonomikos augimą.

    Derybos

    Iškart po rinkimų naujasis Graikijos premjeras A. Tsipras su finansų ministru Y. Varoufakiu priešakyje bandė atkakliai belstis tiesiogine to žodžio prasme į ES šalių duris, siekdami pastarųjų pritarimo sumažinti Graikijos skolas. Pasiskraidę po Berlyną, Vieną, Romą ir Paryžių, Graikijos politikai namo grįžo nieko nepešę. Nusileisti iš padebesių Atėnams padėjo ir artėjantis skolų, kurioms padengti artimiausiu metu reikia bent 6 mlrd. eurų, grąžinimo terminas. Beliko Y. Varoufakiui sėstis prie derybų stalo ir prašyti 18 euro zonos šalių pritarimo pratęsti Atėnams finansinės paramos programą pusmečiui. Mainais už paramą A. Tsipro kabinetas euro zonos partneriams pateikė skolų valdymo ir pokyčių planą. Septynių reformų rinkinyje numatyta kurti teisingesnę mokesčių sistemą, kovoti su mokesčių slėpimu, korupcija, degalų/tabako kontrabanda, su Graikijos „humanitarine krize“, naudojant būsto garantijas ir nemokamą medicininę priežiūrą neapdraustiems bedarbiams, bei reformuoti kolektyvinių darbo sutarčių sistemą. Be kita ko, Graikijos finansų ministras pasiūlė ECB susieti Graikijos obligacijas su nominaliu augimu ir papriekaištavo ECB dėl perdėto griežtumo. Tiksliau dėl to, kad ECB nebeskolina Graikijai trumpam laikotarpiui ir delsia išpirkti Graikijos obligacijas. Graikijos derybinis benefisas baigėsi tuo, kad euro zonos šalys sutiko 4 mėnesiams Atėnams pratęsti finansinę paramą. Tiesa, pradėti mokėti paramos kreditoriai neskuba – tik Europos stabilumo mechanizmas (euro zonos finansinės pagalbos fondas) pirmasis kovo 11 d. buvo priverstas iš pasigailėjimo Graikijai skirti pusės milijardo eurų pagalbos išmoką.

    Euro zonos stimuliacija

    Josephas E. Stiglitzas, Nobelio premijos laureatas ir ekonomikos profesorius Kolumbijos universitete, straipsnyje „Graikų moralinė pasaka“ tiesiai šviesiai rėžia, kad „jeigu Europa leido skoloms iš privataus sektoriaus pereiti į viešąjį sektorių – tai ne Graikija, o Europa turėtų būti atsakinga už pasekmes“. Dar daugiau, anot J. Stiglitzo, dabartinė Graikijos padėtis yra nevykęs trejeto (Europos Komisijos, Europos centrinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo) bandymas įsiūlyti savo programą. Iš kitos pusės, Kolumbijos universiteto profesorius teigia, jog Graikija galėtų būti apkaltinta dėl savo sunkumų, jei tai būtų vienintelė šalis, kur trejeto pastangos nuėjo šuniui ant uodegos. Ispanija, prieš krizę turėjusi perteklių ir žemą valstybės skolą, taip pat išgyvena nuosmukį. Tad J. Stiglitzas reziumuoja: „Reikia ne struktūrinių pokyčių Graikijoje ir Ispanijoje, o struktūrinių euro zonos reformų ir, kas be ko, iš pagrindų persvarstyti tai, kas lėmė ypatingai prastą monetarinės sąjungos veiklą“.

    Monetarinės politikos euro zonoje svarbiausi veikėjai – ECB ir EK veikiausiai sulaukė dar ne tokių priekaištų, kaip kad bandė pateikti ekonomistas J. Stiglitzas. Stebėtina, kad beveik tuo pačiu metu, kai Graikija desperatiškai bandė susitarti dėl paramos su kreditoriais, ECB ir EK pateikė du euro zoną skatinančius planus. ECB, pagrindinė monetarinės politikos vykdytoja euro zonoje, nusprendė iki pat 2016 m. rugsėjo kas mėnesį už 60 mlrd. eurų supirkinėti euro zonos vyriausybių obligacijas. Šiam tikslui ECB papildomai atspausdino ir išleido į apyvartą 1,1 trilijoną eurų. Tarp kitko, Graikijai šis stimuliacijos planas nenaudingas, nes ECB neketina išpirkinėti Graikijos vyriausybės obligacijų. Savo ruožtu, EK prezidentas Jeanas-Claude‘as Junckeris pateikė viešumon precedento neturintį 315 mlrd. eurų investicijų euro zonoje skatinimo planą. Vokietijos kanclerė Angela Merkel, pritarianti šiam planui, pabrėžė, jog 315 mlrd. eurų jokiu būdu nepakeis reformų ir taupymo priemonių, būtinų vykdyti šalyse narėse. Pats EK prezidentas pripažino, kad Europa yra įstrigusi investavimo duobėje, o dabartinės ES investicijos sudaro tik 15 proc. to, kas buvo 2007 m. „Turime galiausiai išsikrapštyti iš investicinės duobės“, – ragino J.-C. Junckeris. EK vadovas prognozuoja, kad 315 mlrd. eurų investicija padidins ES našumą iki 415 mlrd. eurų ir per trejus ateinančius metus sukurs 1,3 mln. naujų darbo vietų. Prioritetinės EK paramos sritys bus susijusios su transportavimu, energija, tyrimais ir skaitmenine ekonomika. Visgi J.-C. Junckeris įsitikinęs, jog, siekiant ekonominio augimo, reiktų ir pačių šalių narių pastangų: „Tie, kurie tiki, kad investicijų pakanka, kad būtų skatinamas augimas, klysta. ES šalys turėtų gerinti investicinį klimatą, griauti biurokratiją, skatinti energijos sąjungą bei skaitmeninę vidaus rinką“. A. Merkel prie viso to dar pridūrė, jog investicinio plano sėkmei būtinas ir tolimesnis šalių narių biudžetų stiprinimas bei struktūrinės reformos.

    Europiečių nuomonė

    Nors ES lyderiai optimistiškai žvelgia į ES ekonominį augimą ir šiam reikalui numatė nemažą pinigų sumą, paskutinė „Eurobarometro“ apklausa, atlikta 2014 m. lapkritį, siunčia žinią, jog net ketvirtadalis ES piliečių pesimistiškai vertina ES ekonominę ateitį. Lyginant su 2014 m. pavasarį atliktu tokiu pat tyrimu, akivaizdu, jog „blogiau“ vertinančių ES ekonominę padėtį 2014 m. pabaigoje procentas išaugo. Gera žinia ta, kad daugiau nei trečdaliui (42 proc.) respondentų ekonominė situacija ES per 12 mėnesių turėtų atrodyti nepakitusi.

    Reikia pridurti, kad dauguma „Eurobarometro“ apklausos dalyvių tiek 2014 m. pavasarį, tiek 2014 m. rudenį nurodė, jog dvi didžiausios problemos, su kuriomis ES susiduria, yra ekonominė situacija (atitinkamai 39 proc. ir 33 proc.) bei nedarbas (34 proc. ir 29 proc.). Nepaisant suvokimo, kad ES ekonomikoje ne viskas gerai, o euro santykis su doleriu bei kitomis valiutomis pasiekęs neregėtas žemumas, 2014 m. lapkritį apklausoje net 56 proc. ES piliečių palaikė Monetarinę pinigų sąjungą su euru priešakyje. Beje, ECB papildomai atspausdinus 1,1 trilijoną eurų, euro kursas kitų valiutų atžvilgiu dar labiau krito. Kaip žinia, krentanti valiuta pasitarnauja eksporto augimui ir tokiu būdu stimuliuoja ekonomikos augimą, tačiau taip pat didina išlaidas už euro zonos ribų. Todėl net 6 iš 10 europiečių jau 2014 m. lapkritį, net negirdėję apie J.-C. Junckerio 315 mlrd. eurų investicinį planą, pritarė tam, kad ES viešieji pinigai būtų panaudoti skatinti investicijas privačiame sektoriuje. Tačiau vienas gerai žinomas ekonomistas meta iššūkį ES ir tvirtina, kad ES gali daug daugiau, nei kad yra užsibrėžusi.

    J. Rifkino pasiūlymas ES

    JAV ekonomistas Jeremy Rifkinas, išgarsėjęs knyga „Trečioji industrinė revoliucija“, teigia, jog Europa turėtų mobilizuoti žymiai daugiau nei 315 mlrd. eurų tam, kad transformuotų savo ekonomiką, sukurtų milijonus darbo vietų, naujas verslo galimybes ir tikrą mažai anglies vartojančią visuomenę. Pasak šio ekonomisto, 300 mlrd. eurų nėra dideli pinigai, todėl reikia iš naujo sudėlioti prioritetus investicijoms visoje Europoje: „Politinė misija turėtų būti restruktūrizuoti visus Europos investicinius fondus, ne tik tai, kas susiję su tais 315 mlrd. eurų“. J. Rifkino ekonominėje vizijoje yra siekis, kad kiekvieną Europos regioną apjungtų naujų procesų internetas, kuris integruotų Europą į vieningąją erdvę ir ryškiai padidintų jos produktyvumą. Ekonomisto manymu, tai, kad kiekvienas ES regionas gauna tam tikrą sumą pinigų iš struktūrinių fondų, dar nereiškia, kad tokiu būdu ir sukuria vertę. Dalis pinigų iš tokių fondų yra investuojami be jokio atsipirkimo ateityje. „Dabar Europa įstrigusi nežinomybėje su neaiškia būsimos kelionės ateityje vizija“, – mano J. Rifkinas. Tačiau JAV ekonomistas pripažįsta, kad J.-C. Junckerio planas, nors ir nėra išbaigtas ir pakankamas Europos atgaivinimui, visgi yra naujos Europos kelionės pradžia. J. Rifkinas ES siūlo trečiąją industrinę revoliuciją, pagrįstą tarpusavyje interneto pagrindu susiliejančių skaitmeninių komunikacijų, atsinaujinančios skaitmeninės energijos, skaitmeninės logistikos ir skaitmeninio transportavimo sinteze, kuri 2015–2020 m. ES turėtų sukurti aukštosiomis technologijomis integruotą vieningąją rinką.

  • ATGAL
    Ministre, kam mums ta konvencija?
    PIRMYN
    Šeimos politikos formavimas. Šiaurietiško modelio galimybės Lietuvoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.