Europa ir JAV: ar išliksime draugais? | Apžvalga

Pasaulis

  • Europa ir JAV: ar išliksime draugais?

  • Data: 2019-04-04
    Autorius: Linas Kojala

    Ištrauka iš Lino Kojalos knygos „Europa? Pokalbiai su prezidentais,ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“

    Lino Kojalos knyga „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais ir taksistais apie mūsų ateitį"/L. Kojalos nuotrauka

    Nuo 2016 metų yra norma teigti, kad transatlantiniai santykiai tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos yra svarbūs, tačiau komplikuoti. Prie to, žinoma, tiesiogiai prisidėjo Donaldas Trumpas, nevengiantis kritikos tiek atskiroms Senojo žemyno valstybėms, tiek visai Europos Sąjungai.

    Dažniausiai ši santykių aižėjimo tendencija yra pristatoma kaip naujiena. Visgi žvilgsnis į praeitį rodo, kad JAV ir Europa bėdų turėjo ir anksčiau. Nors Vašingtonas iš esmės apgynė ideologinių šmėklų persekiotą Vakarų Europą bei atstatė ekonomiką, nors susikūrė NATO ir kiti bendradarbiavimo formatai, bėdų buvo visada. Trumpas jas ne išrado, o veikiau sustiprino ir apipynė bet kokias diplomatijos ribas peržengiančia retorika.

    Apie sudėtingus JAV ir Europos santykius rašau ir savo knygoje „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“, kuri pasirodė vasario 19 d. ir buvo pristatyta Vilniaus Knygų mugėje. Ši knygos ištrauka kaip tik ir aptaria transatlantinių saitų dilemas.

    JAV SVARBA EUROPAI

    Europos ateitis galėjo susiklostyti visiškai kitaip, jei JAV Valstybės sekretorius George’as Marshallas 1947 metų birželį Harvardo universitete nebūtų pasakęs savo garsiosios kalbos. Tuo metu situacija Europoje buvo kone tragiška – karo pabūklai tylėjo jau dvejus metus, tačiau nustekenta ekonomika stovėjo vietoje, o kai kur net ir toliau smuko. Dar daugiau, tik ką praėjusi žiema buvo tikra kančia: dėl sniego audrų eismas Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje ilgą laiką stovėjo vietoje; trūko maisto produktų, mat produkcijos lygis, net ir didėjant gyventojų skaičiui, buvo penktadaliu menkesnis nei tarpukariu; nepakako ir anglių, nuolatos strigo elektros tiekimas. Net Vestminsterio laikrodžio bokštas, žinomas Big Beno vardu, buvo užšalęs ir sustojęs, tuo simboliškai skelbdamas visame žemyne įsivyravusią stagnaciją.

    Pirmieji amerikiečių bandymai pokaryje padėti Vakarams stotis ant kojų nebuvo vaisingi – greitai suvokta, jog būtinas visa apimantis planas, kuris užtikrintų Europai šviesesnę ateitį. Todėl G. Marshallas savo kalboje pabrėžė, kad JAV padės atstatyti žemyną, jei pati Europa taip pat prisiims daugiau atsakomybės už save. JAV pasiryžo skirti tam milžinišką sumą pinigų – 1948–1952 metais šešiolikai Europos šalių teko per 14,3 mlrd. JAV dolerių, kurie 2018 metais atitiktų 130 mlrd. JAV dolerių. Didžiausias sumas gavo Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija ir Vakarų Vokietija, o sovietai, nors jiems parama taip pat teoriškai buvo siūloma, jos atsisakė. Planas pasiteisino su kaupu – jo įgyvendinimo pabaigoje, 1952 metais, Europos ekonomikos produktyvumas buvo dvigubai didesnis nei prieškariu. Kadangi po truputį pavyko atkurti Vakarų Europos gerovę, iš ten ėmė trauktis ir komunizmo šešėlis. Tad ne veltui besimokydamas Harvarde ne kartą mačiau ir girdėjau pasididžiavimą, jog pradžia transatlantiniams saitams bei demokratijos stiprinimui buvo duota būtent šiame universitete.

    Visgi Vašingtonui buvo svarbu, kad efektas nebūtų trumpalaikis. Todėl JAV lyderiai siuntė aiškų signalą, kad Europa turi išmokti tarpukario politines bei ekonomines pamokas bei sukurti tokį tarpusavio bendradarbiavimo modelį, kuris leistų išvengti praeities klaidų bei pasaulinių karų tragedijų.

    Tai lėmė, jog JAV nuosekliai palaikė Europos integracijos planus. 34-asis prezidentas Dwightas Eisenhoweris šeštojo dešimtmečio pabaigoje teigė, kad jei Europoje kada nors susikurs vieninga rinka, tai bus „viena geriausių dienų laisvojo pasaulio istorijoje“ ir pridūrė, jog norėtų gyventi tiek ilgai, kad „išvystų Jungtinių Europos valstybių susikūrimą“. Johnas Kennedy 1962 metais tikino, jog nemano, kad „stipri ir vieninga Europa yra konkurentas – tai pirmiausiai partneris“. Ir pridūrė, kad JAV tą kryptingai skatina nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Po dešimtmečio jam antrino kadaise Kennedy konkurentu buvęs Richardas Nixonas: „Nėra jokio kito JAV užsienio politikos elemento, kuris būtų toks nuoseklus, nei parama Europos vienybei. Mes ją palaikėme kiekviename žingsnyje.“

    Visgi ilgainiui ėmė ryškėti šioks toks skepsis. Retorikos pokytį Europos atžvilgiu galima pradėti fiksuoti devintajame dešimtmetyje. Pavyzdžiui, Respublikonų prezidentas Ronaldas Reaganas ne tik džiaugėsi tuo, kas vyksta Senajame žemyne, bet ir nepagailėdavo kritikos teigdamas, kad europiečiai prekyboje yra pernelyg saugantys savo rinką. Ypač – žemės ūkio srityje, mat Europa, kaip jau ir minėta, maisto produktų importo iš išorės vengdavo, prioritetą teikdama saviems gamintojams.

    PIRMOJI BĖDA – PREKYBA

    Tą turbūt geriausiai iliustruoja „New York Times“ dar 1988 metais publikuotas straipsnis: „Europos bendrijos siekį panaikinti vidinius prekybos barjerus iki 1992 metų skatina nuostabiai paprasta vizija: sukuriant didesnę konkurenciją ir efektyvumą padėti dvylikai valstybių narių augti sparčiau. Tačiau įmonėms, kurios yra už Europos ribų, 1992-ieji pradeda asocijuotis su ne itin šviesia perspektyva – sukūrus vieningą, 320 milijonų gyventojų vidaus rinką, gali iškilti ir aukštesnės protekcinės sienos tam, kad konkurencija su išorės veikėjais mažėtų. „Europos tvirtovė“ dar nėra realybė, tačiau daug amerikiečių ir japonų politikų bei verslininkų baiminasi europietiškų importo kvotų, antidempingo veiksmų ir abipusiškumo reikalavimų. Tad tvirtovės nėra, bet jos sienos gali būti plyta po plytos pradėtos statyti.“

    R. Reagano administracijoje viceprezidento pareigas ėjęs, o vėliau prezidentu tapęs George‘as H. W. Bushas bandė raminti augantį susirūpinimą teigdamas: „Kokia tragedija ir absurdas būtų, jei ateities istorikai Vakarų aljanso silpnėjimo priežastimis įvardytų nesutarimus dėl jautienos hormonų ir karus dėl makaronų“. Bet buvo akivaizdu, kad ekonomika tapo pirmąja JAV ir Europos santykio problema. Kaip ir tikėtasi, sustiprėjusi ir vieningesnė Europa nebūtinai elgėsi taip, kaip naudinga JAV.

    Tad tai, ką apie prekybą su Europa kalba D. Trumpas, ir vėl yra veikiau tos pačios problemos eskalavimas nei bandymas atrasti kažką naujo. Dabartinis JAV lyderis nuolatos akcentuoja, kad esminis kriterijus įvertinti esamą situaciją yra prekybos balansas – kitaip tariant, santykis tarp to, kiek JAV eksportuoja savo prekių į ES, ir to, kiek europietiškos produkcijos atsiduria JAV rinkoje. Jei santykis neigiamas, D. Trumpas tikina, jog amerikiečiai patiria nuostolį, mat tai silpnina JAV vietos gamintojus, kuriuos išstumia importuojama produkcija. Nors nemažai ekspertų sakytų, jog vienprekybos balanso nepakanka, nes jis gali rodyti, kad amerikiečiai yra pajėgūs įsigyti importuojamas prekes dėl ekonomikos augimo, tokia pat logika taikoma ne tik santykiams su ES, bet ir, pavyzdžiui, su Kinija.

    2017 metų statistika rodo, jog JAV prekybos balansas su ES yra neigiamas ir siekia apie 101 milijardą JAV dolerių (153 mlrd. prekių deficito iš dalies kompensuoja JAV pranašumas paslaugų sektoriuje, siekiantis apie 51 mlrd.). Tokią padėtį D. Trumpas laiko „nesąžininga“ bei kaltina – panašiai, kaip R. Reagano laikų administracija – Europą protekcionizmu. Kitaip tariant, kryptingu veikimu bandant apsaugoti savo rinką nuo amerikietiškų prekių, o tuo pačiu išlaikyti galimybes patekti į JAV rinką europietiškai produkcijai. Iškalbingoje „Twitter“ žinutėje 2018 metų kovo mėnesį D. Trumpas rašė: „Jei ES nori ir toliau didinti ir taip didelius tarifus bei barjerus JAV kompanijoms, mes paprasčiausiai apmokestinsime jų automobilius, kurie tiesiog plūsta į JAV rinką. Mūsų automobiliams patekti į Europą beveik neįmanoma. Didelis prekybos disbalansas!“

    Pažymėtina, jog D. Trumpas beveik visada klaidingai akcentuoja, kad prekybos balansas yra būtent 153 mlrd. dolerių. Tad riba tarp faktų ir jų pateikimo šiandien kaip niekad išblukusi.

    Ekonomistai su tokiu vienareikšmišku prezidento prekybos situacijos vertinimu nesutinka. Pavyzdžiui, vidutiniai ES tarifai importuojamai produkcijai siekia 3 proc., o JAV – 2,4 proc., tad skirtumas yra palyginti menkas. Atskirose prekių kategorijose muito mokesčiai, tiesa, gali skirtis. Pavyzdžiui, ES taiko 10 proc. tarifą importuojamiems automobiliams, kai tuo tarpu JAV toks pat mokestis keturiskart mažesnis (JAV tuo pačiu ypatingai saugo savo rinką pikapų automobilių kategorijoje). Be to, sunkoka palyginti ne tarifinių barjerų – standartų, kokybės reikalavimų, maisto saugos ir pan. – dydį. Visgi, anot ekspertų, kiekvienas atvejis priklauso nuo politinių susitarimų, kurie buvo pasiekti per daugelį metų. JAV, būdama milžiniška valstybe, derybų metu turi daug svertų, tad teiginys, jog esama sistema yra itin nepalanki būtent amerikiečiams, smarkiai kvestionuotinas.

    Nepaisant to, 2018 metais tarp ES ir JAV dėl šių nesutarimų praktiškai kilo „prekybinis karas“. Būtent šią frazę girdėjau vasarą lankydamasis didžiosiose Europos sostinėse. Tą lėmė faktas, jog D. Trumpas ne tik kalbėjo, bet ir ėmėsi konkrečių žingsnių – pavyzdžiui, buvo įvestas 25 proc. importo tarifas plienui ir 10 proc. tarifas aliuminiui, kuris tiesiogiai palietė 6,4 mlrd. eurų vertės ES eksportuojamas prekes. ES priėmė atsakomąsias priemones bei kirto atgal, padidindama importo mokesčius tokioms simboliškai amerikietiškoms prekėms kaip burbonas, riešutų sviestas, motociklai ir džinsai. Nors abi pusės suprato, kad tokie veiksmai tik lėtina ekonomikos augimą abejose Atlanto pusėse, konfliktas rutuliavosi toliau. D. Trumpas pareiškė dešimtkart padidinsiantis tarifus automobiliams. Tai jau būtų buvę itin reikšminga – šis sprendimas per vienerius metus galėtų lemti, įvairiais skaičiavimais, apie 70 mlrd. eurų nuostolį visai eurozonai, o ypač – didžiausiai jos ekonomikai Vokietijai. Tad poveikis nusiristų per visas ES valstybes ir ženkliai sulėtintų eurozonos augimą; tą pajaustų ir Lietuva, kurios ekonomika itin priklauso nuo eksporto į ES sėkmės.

    ANTROJI DILEMA – GYNYBOS FINANSAVIMAS

    Tiesa, net ir ekonominiai nesutarimai nublanksta prieš potencialiai dar didesnę JAV bei Europos santykių skirtį – požiūrį į saugumą ir gynybos išlaidas. Ši dilema išryškėjo po Šaltojo karo pabaigos ir Berlyno sienos griūties dingus bendram priešui – Sovietų Sąjungai – bei nusistovėjus naujam Europos politiniam žemėlapiui.

    Amerikos politikai jau ne vieną dešimtmetį kreivai žvelgia į Europos valstybes, kurios randa pinigų viskam, tik ne savo pačių saugumo stiprinimui – didele dalimi todėl, kad pasikliauja amerikiečiais ir jų teikiamomis saugumo garantijomis. Todėl yra nuolatos primenama, jog situacija turi keistis. Iš pradžių kalbėta nuosaikiai ir mandagiai – 2002 metų NATO Viršūnių susitikime G. W. Bushas pareiškė, jog sąjungininkai turėtų skirti daugiau dėmesio ir lėšų gynybai; tas pats pakartota ir 2008-aisiais, priduriant, kad gausesnis finansavimas padarytų Europą pajėgesne spręsti įvairias aktualias saugumo problemas.

    Nors Bushas ir po jo Baltųjų rūmų šeimininku tapęs Barackas Obama ideologiškai turėjo mažai ką bendro, požiūris į Europos gynybą juos vienijo. Tonas taip pat po truputį griežtėjo. 2014 metais, iškart po Krymo aneksijos, JAV lyderis sakė: „Jei mes turime kolektyvinę gynybos koncepciją, vadinasi, visi turime prie to prisidėti. Mane neramina smukęs gynybos finansavimo lygis kai kuriose NATO narėse. Ne visose, bet daugelyje. Situacija Ukrainoje primena, kad laisvė nėra nemokama, todėl nuolatos privalome investuoti į tai, ką turime – į personalą, į bendras pratybas, nes tai vienintelis kelias NATO išlikti patikima jėga ir atgrasymo mechanizmu.“ Tais pačiais metais Velse NATO narės pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo per dešimtmetį bent jau priartėti prie 2 proc. nuo BVP finansavimo ribos, kuri traktuojama kaip savotiškas atspirties taškas bent jau tam, kad valstybių gynybos pajėgumai nesilptų.

    Visgi daugiausiai nerimo turėtų kelti ne tiek prezidentų retorika, kiek išmintingas buvusio JAV Gynybos sekretoriaus Roberto Gateso pasisakymas. 2011 metais patyręs politikas, per savo karjerą dirbęs ir su Respublikonais, ir Demokratais, įspėjo Europą: „Tiems ateities JAV politikams, kuriems Šaltasis karas nebuvo esminis pasaulėžiūrą formavęs veiksnys, mūsų šalies investicijos į NATO gali nebeatrodyti to vertos.“ Kitaip tariant, europiečių kliovimasis nusistovėjusia praktika išklausyti kritiką, bet nieko nedaryti, kada nors gali kainuoti brangiai.

    Tą labai greitai įrodė D. Trumpas. Jis įprasmino ilgametį dalies amerikiečių skepsį „tingių europiečių“ atžvilgiu. Tiek per rinkimų kampanijos laikotarpį, tiek tapęs prezidentu D. Trumpas apie gynybos finansavimą kalba sąlyginai retai. Bet visada mini tą patį dalyką – NATO negali būti išlaikoma vien tik JAV mokesčių mokėtojų pinigais. Tik Trumpo tonas sakant daug kartų girdėtus dalykus toks grubus, jog sukėlė šiurpą – ir ne tik dėl įvykių aprašytame susitikime Briuselyje. Pavyzdžiui, JAV lyderis ne kartą skelbė, kad „NATO yra pasenusi organizacija“, savotiškas „Šaltojo karo reliktas“, tokiu būdu kone identiškai atkartodamas Aljansą nuolatos kritikuojančio Vladimiro Putino retoriką. Be to, D. Trumpas aiškino, kad Vokietija ne tik turi daugiau išleisti gynybai, bet ir grąžinti JAV milžinišką sumą pinigų už tai, kad daugybę metų deramai neprisidėjo prie bendro saugumo.

    Visgi šie žodžiai, priešingai nei kalba kai kurie komentatoriai, nėra D. Trumpo kūrinys. Akivaizdu, jog nesutarimų dėl gynybos politikos, ir ypač finansavimo, būta ir anksčiau. D. Trumpas tapo tik ugnikalniu, kurio išsiveržimas matomas visiems aplinkui.

    Europa tokios kritikos nepriėmė maloniai. Trumpo populiarumas pasiekė dugną, kurio nebuvo net G. W. Busho karo Irake laikais – kai kuriais atvejais palankiai vertinančių JAV lyderį būta mažiau nei V. Putiną. Pavyzdžiui, 2018 metų liepos mėnesio duomenimis, lygindami D. Trumpo ir V. Putino keliamą grėsmę pasaulio saugumui, 64 proc. vokiečių labiau pavojingu laikė JAV lyderį. Be to, tik 5 proc. išsirinko D. Trumpą, klausiant, ar šis labiau kompetentingas lyderis nei V. Putinas.

  • ATGAL
    Jemenas: valstybė, tapusi susikertančių interesų platforma
    PIRMYN
    Libanas: trapi taikos iliuzija
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.