Europa – kovos už šeimą ringas | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Europa – kovos už šeimą ringas

  • Data: 2013-03-21
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Šimtai tūkstančių prancūzų protestavo prieš Prancūzijos valdžios planus įteisinti homoseksualų santuokas ir jų galimybę įsivaikinti (Paryžius, sausio 13 d.) SEVGI/SIPA/Scanpix nuotrauka

    Kone kiekvienas viešas asmuo, paklaustas, kas jam svarbiausia gyvenime, atsako, jog tai yra šeima. Šeima, kuri visada šalia, kuri lėmė jo atsiradimą, užaugino, išauklėjo ir suformavo asmenybę. „Ką gali padaryti, kad pasiektum pasaulio taiką? Grįžti namo ir mylėti savo šeimą“, – yra ištarusi Motina Teresė. Tačiau jau kelis dešimtmečius besitęsianti ir visa išlaisvinti siekianti seksualinė revoliucija, panašu, vis rimčiau kėsinasi į tai, kas yra laikoma visuomenės pagrindu, – šeimą.

    Pernai vykusių Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimų metu kai kurios valstijos referendumu sprendė tam tikrus klausimus: Meine, Merilande, Vašingtone ir Minesotoje vyko balsavimai dėl homoseksualų santuokų įteisinimo. Pirmose dviejose tai palaikė didesnė dalis gyventojų, todėl buvo nutraukta 32 nesėkmingų bandymų serija ir šiandien homoseksualų santuokos įteisintos jau 6 šalies valstijose ir sostinėje.

    Europa vienalyčių santuokų ir civilinių partnerysčių atžvilgiu skyla per pusę: šiuo metu vienos lyties asmenys susituokti gali aštuoniose valstybėse, esančiose Vakarų ir Šiaurės Europoje, trylikoje – Vakarų ir dalies Vidurio Europos – valstybių įteisintos tam tikros rūšies civilinės partnerystės (Prancūzijai, apie kurią bus kalbama vėliau, liko nedaug iki santuokų įteisinimo – įstatymui pritarė Nacionalinė Asamblėja, balandžio pradžioje turi pritarti dar ir Senatas, Jungtinė Karalystė, Lichtenšteinas ir Suomija taip pat svarsto santuokų įteisinimą, o visuomenės nuomonė tam – palanki). Tad iš principo šio klausimo nepaliestos kol kas tik dalis Vidurio valstybių ir visos Rytų Europos valstybės. Kokie procesai vyksta Europoje?

    Jungtinėje Karalystėje kliūčių nebėra

    Jungtinėje Karalystėje tos pačios lyties asmenų partnerystė, kuri teisiškai yra lygiavertė santuokai, įteisinta 2005-aisiais, o nuo to laiko vykstantys debatai dėl santuokos pernai pasiekė ir aukščiausią šalies valdžią.

    Iki šiol konservatorių partijos viduje vykusias diskusijas pertraukė premjeras ir partijos lyderis Davidas Cameronas, kuris pareiškė, jog homoseksualų santuokų klausimą „reikia spręsti ir reikia išspręsti kuo greičiau“. Šių metų vasarį Bendruomenių Rūmuose vykusiu balsavimu, nepaisant to, jog apie pusė konservatorių partijos atstovų balsavo prieš ar susilaikė, buvo paremtas tokių santuokų įteisinimas, tad įstatymas sėkmingai skinasi kelią pirmyn.

    Nors periodiškai atliekamos apklausos rodo, kad 34 proc. konservatorių elektorato teigia daugiau nebalsuosią už šią partiją, jeigu ji parems vienalytes santuokas, D. Cameronas šiuo sprendimu nusitaikė į centro balsus ir taip siekia neatsilikti nuo konkurentų – leiboristų ir liberalų demokratijų partijų, kurios seniai palaiko svarstomą idėją. Naujausios apklausos rodo, kad trys iš penkių britų palaiko homoseksualų santuokas, todėl šis konservatorių triukas išties turėtų padėti sustiprinti populiarumą tarp atitinkamų visuomenės grupių.

    Sprendimui įteisinti homoseksualų santuokas valstybėje priešinasi tik religinės grupės. Anglijos bažnyčia, išreikšdama susirūpinimą, išsakė poziciją, kad ji rėmė 2005-ųjų metų sprendimą įteisinti partnerystę, tačiau galimybė santuokos būdu sukurti šeimą prieštarauja pačiai šeimos instituto esmei, kuri nėra nulemiama valdžios institucijų valia. „Pereiti nuo civilinės partnerystės prie santuokos – kurti institutus, kurie nėra jos nulemti – nėra  pasaulietinės valdžios darbas. Nustatyti, kas yra santuoka, nėra valstybės galioje. Tai nustatyta tradicijoje ir istorijoje, todėl negalima to pernakt pakeisti, nesvarbu, koks galingas esi“, – priešišką nusistatymą demonstravo Jorko arkivyskupas Johnas Sentamu. Pasiūlymui priešinasi ir Britanijos musulmonų bendruomenė, kuri taip pat laikosi nuostatos, kad vienalytėmis santuokomis šeimos sukurti neįmanoma, o Britanijos valdžios siūlymas tik Anglijos ir Velso bažnyčių dvasininkams leisti atsisakyti tuokti vienos lyties asmenis, jeigu tai prieštarauja jų įsitikinimams, yra diskriminacinis kitų religijų atžvilgiu.

    Jungtinėje Karalystėje 2005-aisiais vienalytėms poroms taip pat leista ir įsivaikinti, todėl galimybė tuoktis – paskutinis žingsnis iki galutinio šeimos instituto devalvavimo šioje šalyje.

    Prancūzija – garbinga kova su nelaiminga pabaiga

    Pernai išrinktas Prancūzijos prezidentas socialistas Francois Hollande‘as jau rinkimų kampanijos metu žadėjo praplėsti homoseksualų teises. Šiuo ir kitais populistiniais pažadais laimėjęs rinkimus, o vėliau supykdęs visuomenę milžinišku pajamų mokesčiu turtingiesiems (tai buvo priežastis garsiam prancūzų aktoriui Gerard‘ui Depardieu atsisakyti pilietybės), naujasis prezidentas visuomenės nuomonę sušvelnino paskatindamas debatus dėl homoseksualų santuokų ir įsivaikinimo klausimų.

    Šiemet Nacionalinėje Asamblėjoje žaibo greičiu patvirtintas teisės homoseksualams tuoktis ir įsivaikinti įstatymas sukėlė didžiulius debatus ir sujudimą įvairialypėje Prancūzijos visuomenėje. Demonstracijos visos šalies mastu rengtos tiek vienai, tiek kitai pusei atstovaujančių grupių, o didžiausia jų – šių metų sausį  Paryžiuje surengta manifestacija už šeimos institutą, įvairiais skaičiavimais, sulaukė milžiniško – nuo 340 tūkstančių iki milijono – dalyvių skaičiaus.

    Tokio masto susitelkimas už tradiciją, kurią Europoje jau seniai siekiama supriešinant pakeisti pažangos idėja, sudarė įspūdį, kad prasideda naujas tradicijos gynėjų atgimimas. Iki šios manifestacijos visuomenės apklausos rodė, kad 63 proc. piliečių pritaria homoseksualų santuokoms. Todėl toks masiškumas išryškino įdomų fenomeną, kad net ir palaikantys idėją gali būti prieš. Žurnale „Veidas“ publikuotame straipsnyje „Reforma Prancūzijoje: santuoka ir vaikai visiems!“ cituotas mąstytojas ir teologas B. Vergely teigia, kad „tos pačios lyties asmenų ryšiai yra realybė, kurią visuomenė turi gerbti, tokioms poroms suteikdama privataus gyvenimo apsaugą, kokia naudojasi visi piliečiai“. Tačiau jo ir kitų panašiai mąstančių manymu, homoseksualų noras būti įtrauktiems į šeimos apibrėžimą yra neįmanomas iš esmės, nes ne įstatymas, o gamta vienalytėms poroms neleidžia susilaukti atžalų, taigi teisinis sulyginimas prieštarauja elementariems gamtos dėsniams.

    Nepaisant tokių nuotaikų šalyje, įstatymas Žemuosiuose Rūmuose buvo prastumtas buldozeriu ir dėl socialistų vedamos bei  prezidento palaikomos kampanijos jis pateikiamas kaip dar viena pergalė pasirinkimo laisvei įtvirtinti.

    „Tradicinė šeima“: ar egzistuoja „alternatyvi“?

    Įdomus ir gan svarbus yra kovų už šeimos institutą žodyno aspektas. Tiek viešojoje erdvėje, tiek debatų ir diskusijų šia tema metu, dažnai girdime kalbant apie „tradicinę šeimą“. Iš pirmo žvilgsnio tai nekeliantis klausimų žodžių junginys, aiškiai nurodantis, apie ką kalbama. Tačiau nesuvokiama, kad vartojant šią sąvoką yra priimamas kultūrinės kairės (tos jėgos, kuri aršiausiai kovoja už teisių visur ir visiems suteikimą, „sulyginimą“, bet kokios tapatybės – religinės, tautinės, lytinės – dekonstravimą) primetamas žodynas.

    Kalbėdami apie „tradicinę“ šeimą patys save įstumiame į kampą, nes leidžiame oponentams samprotauti apie neva egzistuojančią „alternatyvios, kitokios, modernios“ šeimos sampratą. 1970-aisiais lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų (LGBT) teisių aktyvisto Carlo Wittmano  parašytame gėjų manifeste vyro ir moters sąjunga sukurta šeima aprašoma kaip visų blogybių šaltinis, kurį reikia panaikinti: „Šeima yra melo, išdavystės, vidutinybių, veidmainystės ir smurto židinys, todėl ji bus panaikinta. Šeima tik slopina vaizduotę ir pažaboja laisvą valią, todėl ji turi būti likviduota“. LGBT teisių aktyvistai, pasitelkdami iš tiesų skaudžią skyrybų statistiką, bando įpiršti mintį, kad vienalytėse šeimose vaikams sukuriama daug palankesnė terpė augti ir skleistis, o prie šios propagandos prisideda ir ideologiškai angažuoti pseudomoksliniai tyrimų centrai.

    Nors viešai teigiama, kad pagrindinis siekis – leisti homoseksualams naudotis tomis pačiomis privilegijomis, kaip ir heteroseksualų poroms (suteikti galimybę kurti „šeimą“), pamatinis tokių kovotojų tikslas yra pakeisti visuomenės pamatą – šeimą – naujai sukurtu konstruktu. Todėl tėvas ir motina pakeičiami „biologinių tėvų“ (JAV), patėvių, tėvo nr. 1, motinos A ar B, gimdytojo nr . 1 (Švedija) ar bet kuo kitu, kas leidžia genderizmo ideologijos pagrindu dekonstruoti ir panaikinti bet kokius rėmus. Taip „alternatyvi“ šeima gali įgauti bet kokį turinį. Puikus to pavyzdys – Nyderlanduose svarstoma iniciatyva vaikus leisti auginti trims ir daugiau žmonių. Siekis grindžiamas tuo, kad homoseksualiose porose auginamam vaikui dabar gali būti atstovaujama tik pagal biologinės giminystės liniją. Naujuoju įstatymu norima ne tik praplėsti atstovavimo klausimą, bet ir leisti vaikus auginti daugiau nei vienam tėvui ir motinai, nes tokia praktika šalyje jau egzistuoja. Tad gėjų manifeste išdėstyta, atrodytų, utopiška mintis, kai „genetinėse laboratorijose pradėti ir užauginti tobuli berniukai“ bus auginami „komunose, prižiūrimi bei auklėjami homoseksualių eruditų“ pamažu virsta realybe.

    Primetamas žodynas suteikia teisę tokius darinius įvilkti į šeimos, nors ir alternatyvios, kitokios, rūbą, o tradiciškai visuomenės pagrindu laikoma šeima, anot jų, nepraranda galios – pakinta tik jos turinys. Todėl už šeimos institutą kovojančios jėgos privalo aiškiai apsibrėžti ir pasakyti, kad šeima gali kilti tik iš vyro ir moters sąjungos. Vadovaujantis krikščioniška tradicija, vyro ir moters sąjunga sudaroma prieš Dievą visam gyvenimui, todėl jokios draugystės ar partnerystės negali nei pakeisti, nei užimti šeimos vietos visuomenėje.

    Artėja Rytų Europos išbandymų metas

    Homoseksualų partnerystės ir santuokų klausimas neišvengiamai juda į Europos rytus, o dalyje Vidurio Europos valstybių jau yra tapęs politinės darbotvarkės klausimu. Čekijoje trys ketvirtadaliai respondentų palaiko 2006-aisiais priimtą civilinės partnerystės įteisinimą homoseksualams, o 51 proc. pritaria jų santuokoms. Kita vertus, 55 proc. apklaustųjų tvirtina nepritariantys vienos lyties porų įteisinimui. Tuo tarpu kaimyninėje Slovakijoje pernai buvo atmestas civilinės parterystės įstatymas, o kairysis premjeras Robert‘as Fico pareiškė, kad „šiuo metu tai nėra mūsų partijos darbotvarkės klausimas“.

    Šių procesų veikiama net ir itin konservatyvi bei katalikiška Lenkija, kur kartu su liberalaus Polikloto judėjimo atsiradimu atitinkamai liberalėja ir visuomenės nuomonė: 2010 m. gėjų santuokas ir partnerystę atitinkamai palaikė 17 ir 45 proc., o 2011 m. – 27 ir 54 proc. apklaustųjų. Tiesa, tokios nuostatos įteisinimas prieštarautų Lenkijos Konstitucijai. Taip pat ir Latvijoje 2005 m. Konstitucinio Teismo išaiškinimu nustatyta, kad santuoka yra galima tik tarp vyro ir moters. Lietuvoje visuomenės nuomonė yra itin konservatyvi. 2011 m. RAIT atlikta apklausa rodo, kad nors 7 iš 10 respondentų pritaria civilinės partnerystės įteisinimui, tik 4 proc. pasisako už homoseksualų santykių įteisinimą.

    Vis dėlto genderizmo ideologija įvairiomis Europos Sąjungos projektų lėšomis išsilaikančių institucijų forma ateina ir į šį regioną, todėl kovos dėl šeimos instituto išsaugojimo dar tik priešakyje. Tuo tarpu Vakarų Europa ir toliau grimzta, klampinama įvairių veiksnių nulemtų socialinių ir kultūrinių problemų. Atitrūkusi nuo europietišką tapatybę suformavusio pamato – krikščionybės, persekiojama neigiamų demografinių rodiklių, ji ir toliau juda visa ko išlaisvinimo kryptimi. Tačiau kylančios pamatinės problemos verčia klausti, ar tai tikrai teisingas Europos kelias? ■

  • ATGAL
    Naujasis Trejetas trauks nelengvą Europos „vežimą“
    PIRMYN
    Ar sekuliarizmo tendencijos Europoje riboja krikščionių politinę laisvę
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.