Europa ruošiasi naujai bankų krizei? | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Europa ruošiasi naujai bankų krizei?

  • Data: 2013-02-26
    Autorius: Gytis Žakevičius

    Po skandalo dėl dideliu mastu iššvaistyto skolinto turto „Nacionalinė kredito unija“ pripažinta nemokia, visam laikui atšaukta jos veiklos licencija Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    2013 metai yra ypatingi ne tik tuo, kad tai juodosios vandens gyvatės metai, bet ir tuo, kad nuo šių metų ypač griežtinamos kredito suteikimo taisyklės bankams. Pagal kinų filosofiją gyvatės – vienas pačių išmintingiausių, sukčiausių, galingiausių ir sumaniausių padarų. Todėl šie metai bus itin palankūs finansininkams ir verslo pasaulio žmonėms. Gyvatei patinka tie, kurie viską apgalvoja iki menkiausių smulkmenų ir planuoja savo ateitį. Tad astrologai prognozuoja, kad šiais metais bus galima pamiršti romantiką ir daugiau remtis pragmatiškais santykiais. Gal dėl astrologijos, o gal dėl prognozuojamos naujos finansinės griūties Europos centrinio banko komitetas, sudarytas iš 27 valstybių centrinių bankų valdybų, nusprendė griežtinti bankų skolinimo veiklą.

    Bendras bankų reguliavimas Europoje

    Nuo 1988 metų egzistuoja taisyklės, kuriomis turi vadovautis kiekvienas Europoje veikiantis ir kredito paslaugas teikiantis bankas. Šios taisyklės dar yra vadinamos Bazelio akordu (Basel). Reikia pažymėti, kad per pastaruosius 25 metus iš viso išėjo net trys reglamentavimo bankams paketai – nuo Basel I iki Basel III. Pirmasis reglamentavimo paketas Basel I nurodė, kad bankas, suteikdamas kreditą juridiniam asmeniui, t.y. įmonei ar kitai verslo struktūrai, turi turėti ne mažiau kaip 8 proc. suteikiamo kredito dydžio sumos kapitalą, kuris būtų naudojamas paskolos gavėjui tapus nemokiu. Kitaip tariant, bankas, suteikdamas 100 Lt vertės paskolą įmonei, savo kapitalo struktūroje turi turėti ne mažiau kaip 8 Lt. Priešingu atveju bankas neturi teisės skolinti pinigų. Ši taisyklė buvo reikalinga tam, kad apribotų bankų skolinimo apetitą, nes paskolos buvo dalijamos į kairę ir į dešinę, visiškai neįvertinant rizikos, kad dalis paskolų nebus grąžinamos. Kita vertus, tai turėjo užtikrinti, kad toks kapitalo atsidėjimas kompensuos nemokius kreditus ir nesutrikdys visos banko veiklos.

    2004 metais pasirodė naujas bankų skolinimo taisyklių paketas Basel II. Nors kiekvieną reglamentą sudaro apie 700 lapų ir aprašyti visus pakeitimus yra techniškai labai sunku, visgi svarbiausias pakeitimas buvo tai, kad didesnis dėmesys buvo skiriamas paskolos gavėjui. Tai yra, jeigu iki 2004 metų bankai visiems norintiems imti kreditus turėjo atsidėti 8 proc. paskolos sumos, tai nuo tų metų buvo taikoma progresinė kapitalo dengimo sistema. Tai reiškia, kad įmonės, imančios kreditą, buvo nuodugniai tikrinamos. Tokie ekonominiai rodikliai kaip įmonės apyvarta, grąžos rodikliai, darbo užmokesčio vidurkis, užimama padėtis rinkos segmente, praktinė patirtis (know how) ar net vadovybės kompetencija, ryšiai ir gebėjimas valdyti kompaniją vaidino itin svarbų vaidmenį. Pagal šiuos rodiklius įmonės buvo klasifikuojamos į tam tikras rizikos grupes. Nuo rizikos grupės priklauso ne tik palūkanų dydis, bet ir procentas kapitalo, kurį bankas turi atsidėti savo atsargose, suteikdamas paskolą išanalizuotai įmonei. Taigi kompanijos, kurių ateities perspektyvos yra miglotos, o esama padėtis itin sudėtinga, patenka į padidintos rizikos grupę. Bankui tai ženklas, kad ši įmonė su labai didele tikimybe neaptarnaus paimamos paskolos. Todėl paskola yra arba nesuteikiama, arba suteikiama su didelėmis palūkanomis. Basel II taisyklės reikalauja, kad suteikiant paskolą tokiems rizikingiems klientams bankas atsidėtų jau nebe 8 proc., o pagal priskirtą rizikos grupę didesnį procentą kapitalo. Taigi tokiu pakeitimu buvo siekiama, kad bankai geriau įvertintų paskolų riziką ir apribotų suteikiamų paskolų skaičių klientams, kurie nesugebės grąžinti paskolos. Bankai norėdami ir toliau tęsti ekspansinę kreditų politiką, turi atsidėti daugiau kapitalinio rezervo. Tai vertė bankus atsargiau dalyti kreditus. Visgi net ir Basel II taisyklės nepadėjo išvengti finansų krizės. Todėl nuo 2013 metų yra dar labiau griežtinamos bankų skolinimo taisyklės.

    Naujos skolinimo taisyklės bankams

    Naująjį skolinimo taisyklių paketą bankams Basel III galima suskirstyti į tris dalis. Pirmoje dalyje pagrindinis dėmesys yra skiriamas skolos dengiamojo kapitalo kiekiui. Nesena  finansų krizė atskleidė Basel II taisyklių netobulumą, kai bankai gerais balais įvertindami kredito gavėją atsidėdavo tik minimaliai reikalaujamą 8 proc. rezervinį kapitalą nuo paskolos. Basel II silpnoji grandis buvo ta, kad objektyviai įvertinti kredito gavėją yra praktiškai neįmanoma. Ir nors pati vertinimo metodika visiems bankams yra vienoda, tačiau bankai turėjo labai daug laisvos erdvės rizikos grupei nustatyti. Kaip žinoma, nuo rizikos grupės priklausė ir privalomas rezervinio kapitalo dydis. Taigi rinkoje tik labai mažu procentiniu skaičiumi sumažėjo blogų paskolų, o bankai kaip ir iki šiol atsidėdavo per mažą kiekį rezervinio kapitalo tam atvejui, jeigu kreditas nebūtų grąžinamas. Todėl Basel III taisyklės nurodo, kad kiekvienam kreditui bankas privalo turėti 10,5 proc. rezervinio kapitalo nuo suteikiamos paskolos. Taip pat taisyklėse yra numatyta, kad kiekvienos šalies nacionalinis bankas papildomai gali pridėti nuo 0 iki 2,5 proc. privalomojo rezervo toje šalyje veikiantiems bankams. Taigi Lietuvos bankui nusprendus maksimaliai išnaudoti privalomąjį rezervą, komerciniams bankams Lietuvoje gali tekti atsidėti net 13 proc. rezervinio kapitalo nuo suteikiamos paskolos. Toks didžiulis rezervinio kapitalo srautas verčia bankus mažinti paskolų skaičių, atsirenkant geriausius klientus.

    Antras svarbus pakeitimas yra susijęs su įsiskolinimo riba. Bankams iki 2018 metų yra nurodyta, kad jų įsiskolinimas negali 33 kartus viršyti jų kapitalo. Ne paslaptis, kad bankas dažnai operuoja svetimais pinigai – juos skolinasi, o vėliau perskolina. Tokia paprasta sistema veikia tol, kol visos skolinimosi spiralės dalys veikia. Yra akivaizdu, kad iškritus vienam paskolos gavėjui, bankas susiduria su didžiulėmis problemomis, nes jam pačiam tenka dengti savo įsiskolinimus. Taigi Basel III taisyklės reikalauja, kad bankas turėtų užtektinai kapitalo tam, kad iškritus daliai paskolų gavėjų, jis savarankiškai ir be jokios valstybinės pagalbos galėtų išsispręsti savo finansines bėdas. Pavyzdžiui, Europoje veikiantis bankas savo buhalterinėse knygose turi 100 tūkst. Lt, taigi jis iki 2018 metų turi neviršyti 3,3 mln. Lt bendro banko įsiskolinimo dydžio. Tai reiškia, kad bankas nebegali pats skolintis neribotai, o vėliau perskolinti savo klientams. Taip yra siekiama sumažinti banko galimybes skolintis, o tai savo ruožtu mažina skolinimo galimybes. Dėl tokios nedidelės įvykių grandinės rinkoje turėtų sumažėti blogų paskolų, o patys bankai turėtų ūkiškiau naudoti savo kapitalą ir tapti atsparesni finansiniams sunkumams.

    Trečias svarbus pakeitimas yra susijęs su banko likvidumo reikalavimais. Likvidumas finansų kalboje reiškia tai, kad bankas per trumpą laiką gali paversti tam tikrą turtą pinigais. Likvidžiausias turtas, be abejo, yra pinigai, taip pat itin likvidžios yra valstybinės obligacijos, nes jas per labai trumpą laiką galima parduoti. Taigi visas banko turimas turtas yra skirstomas pagal likvidumą. Pagal Basel III taisykles iki 2015 metų bankai turi turėti pakankamai likvidžių rezervų, kad per 30 dienų galėtų padengti visus einamuosius įsiskolinimus. Ši taisyklė (angl. Liquidity Coverage Ratio) yra bene svarbiausias rodiklis, nustatantis, kad bankas susiduria su didžiulėmis finansinėmis problemomis. Tiesa, dažnai šis parametras konstatuoja, jog banko finansinė padėtis yra labai sunki, bet yra visiškai netinkama gerokai anksčiau konstatuoti neūkišką banko veiklą. Kita įdomi naujovė yra gryno stabilaus finansavimo koeficientas (angl. Net Stable Funding Ratio), kuris labai stipriai apribos trumpalaikį bankų skolinimąsi ir ilgalaikį skolinimą.

    Poveikis bankams

    Pagrindinis Basel III taisyklių tikslas yra stiprinti bankus, kad jie būtų atsparūs ateinančioms finansų krizėms. Tikslo yra siekiama apribojant bankų galimybes skolinti nepamatavus rizikos. Patys bankai savo ruožtu iki šiol stipriai, o kartais ir nepamatuotai rizikuodavo. Versle galioja auksinė taisyklė – kuo didesnė rizika, tuo didesnė galimybė gauti pelningą ekonominę grąžą. Deja, kaip nesena bankų istorija parodė, kartais ta rizika buvo arba per didelė, arba tikimybė uždirbti buvo per maža. Dabar bankai turės laikyti daugiau kapitalo, geriau vertinti grėsmes ir rizikas, laikyti daugiau likvidaus turto. Žinoma, tai stipriai sumažins veiklos rentabilumą ir patį pelno dydį. Visgi ekspertai linkę manyti, kad tokios sugriežtintos taisyklės neprivers iš finansų rinkos pasitraukti nė vieno Europoje veikiančio banko. Tiesa, tie patys ekspertai vienareikšmiškai teigia, kad jeigu Amerikos vyriausybė nepriims panašių įstatymų ir neapribos bankų veiklos, tuomet amerikietiški bankai ir toliau vykdydami ekspansinę ir nepamatuotą kreditų politiką tarptautinėse rinkose nukonkuruos europietiškus bankus. Visgi ilgalaikėje perspektyvoje europietiški bankai, pastatyti ant sveikų bėgių, nuvažiuos toliau negu trumparegiškai žvelgiantys amerikietiški konkurentai.

    Paskolų skandalas Lietuvoje

    Lietuvoje visai neseniai nuskambėjo finansinis skandalas, kai dideliu mastu buvo iššvaistytas skolintas turtas. Įvykio centre atsidūrė „Nacionalinė kredito unija“. Laikinajam „Nacionalinės kredito unijos“ administratoriui pateikus išvadą, kad jos turtas yra mažesnis už įsipareigojimus, Lietuvos banko valdyba šią kredito įstaigą pripažino nemokia. Kartu priimtas sprendimas visam laikui atšaukti „Nacionalinės kredito unijos“ veiklos licenciją. Generalinės prokuratūros paskirtam bylos administratoriui suskaičiavus indėlininkams padarytą žalą, nurodyta, jog nuostoliai siekia 24,3 mln. Lt, o už 13 abejotinų paskolų įkeisto turto vertė yra ne 58,3 mln. Lt, kaip deklaruodavo pati „Nacionalinė kredito unija“, o beveik 30 kartų mažesnė – 2,1 mln. Lt.

    Pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymą šios finansų institucijos teikia trumpalaikes arba ilgalaikes paskolas, priima terminuotus ir neterminuotus indėlius,  teikia įvairias internetinės bankininkystės paslaugas. Kredito unijoms taip pat kaip ir bankams yra privaloma kaupti būtinąjį rezervą, kuris siektų 10 proc.  išduotų paskolų ir ilgalaikių investicijų sumos. Jos kiekvienais ekonominiais metais turi tezauruoti ne mažiau nei 20 proc. grynojo pelno tol, kol sukaupto rezervinio kapitalo suma pasieks reikalaujamus 10 proc. Nepaisant gana griežtos Lietuvos banko politikos kredito unijų atžvilgiu, buvo neišvengta gana stambaus sukčiavimo.

    Primityvios, bet efektyvios sukčiavimo schemos

    Lietuvoje veikiančių kredito unijų byloje yra įtariama nedidelė asmenų grupė, kuri kartu su kredito unijų valdybos nariais ir savininkais stambiu mastu iššvaistė indėlininkų turtą. Šios asmenų grupės veikla priskiriama organizuoto nusikalstamumo veiklos požymiams. Paties sukčiavimo modelis buvo išties paprastas – kredito unija pasiūlydavo indėlininkams gana aukštas rinkoje palūkanas, taip pritraukdama nemažą pinigų srautą. Tuo tarpu įtariamoji asmenų grupė įsigydavo mažos vertės nekilnojamąjį turtą – žemės sklypus, pastatus. Tuomet šis turtas būdavo perkainojamas – fiktyvus pardavimas su pakeltomis kainomis tarp pačių sukčiautojų. Šis nekilnojamasis turtas su realybės neatitinkančiomis kainomis būdavo įkeičiamas kredito unijai ir už tai paimamos didelės paskolos.

    Lietuvos bankas dar 2012 metų spalio 15–26 dienomis inspektavo „Nacionalinę kredito uniją“ . Po patikrinimo šiai finansų institucijai buvo uždrausta priimti naujus terminuotus indėlius iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir suteikiamų paskolų sumą vienam klientui apriboti iki 30 tūkst. Lt. Beje, šioje kredito unijoje ne pirmą kartą buvo nustatomi teisės aktų pažeidimai ir kiti veiklos trūkumai. Lietuvos banko pranešime teigiama, kad ši unija kreditavo rizikingus ir neskaidrius projektus, nesilaikė saugios ir patikimos kredito įstaigų veiklos principų. „Nacionalinės kredito unijos“ suteiktų paskolų kokybė buvo bloga, o jos finansinėse ataskaitose nebuvo atvaizduota reali finansinė būklė. Itin sparčiai augant paskolų portfeliui, didelė dalis paskolų buvo suteikta neįvertinant rizikos, neanalizuojant kredituojamų įmonių verslo planų, netikrinant pateiktų dokumentų teisingumo. Klausimas, kodėl Lietuvos bankas, matydamas galimus pažeidimus ir neskaidrią veiklą, anksčiau nesiėmė konkrečių veiksmų sukčiavimui sustabdyti, lieka atviras. Taigi „Nacionalinės kredito unijos“ veiklos licencija nutraukta, bus teikiamas prašymas jai iškelti bankroto bylą, o FNTT atlieka ikiteisminį tyrimą dėl galimai neteisėto didelės vertės paskolų gavimo iš šios bei dar trijų Lietuvoje veikiančių kredito unijų. Vienai iš jų – „Švyturio taupomajai kasai“ – po inspektavimo taip pat visam laikui buvo atšaukta veiklos licencija.

    Europos požiūris į kredito institucijas

    Siekiant išvengti tokių ir panašių finansinių machinacijų, kurios buvo Lietuvoje, Basel III reglamentas nuo 2013 metų dar labiau sugriežtino skolinimo taisykles bankams, o tarp jų ir kredito unijoms. Vakarų Europos valstybėse gana kritiškai vertinamos tokios institucijos kaip kredito unijos. Pagrindinė to priežastis, kad iš principo kredito unija neatlieka jokios kitos veiklos kaip tik skolinasi ir perskolina. Tuo tarpu bankas turi daug kitų veiklos sričių, tarp jų ir itin pelningą investicinę veiklą. Be to, bankui taikomi daug didesni kriterijai, jis kooperuoja didesnėmis finansinėmis galimybėmis ir kapitalu. Taigi bankai lengviau išgyvena nedidelius finansinius sunkumus. Iškalbingas yra ir pats faktas, kad pagal Basel III taisykles bankams labai stipriai yra apribojama skolinimosi ir perskolinimo veikla. Būtent ta veikla, kuria išskirtinai užsiima kredito unijos. Visgi teigti, kad kredito unijos yra finansinių machinacijų šaltinis, negalima. Bet stiprus jų veiklos teisinis suvaržymas ir dėl to vis mažėjanti užimama veikla rinkoje yra stiprus rodiklis. Apibendrinant galima pasakyti, kad vis griežtėjančias kredito suteikimo taisykles reikia vertinti pozityviai, nes jos apsaugo visų pirma nuo finansinių sukčiavimų ir nuo nepamatuotų rizikų. Tačiau, kad ir kokios taisyklės būtų sukurtos, svarbiausia, kad Lietuvos bankas užtikrintų, kad jų būtų laikomasi, ir tai kontroliuotų.

  • ATGAL
    D. Camerono šantažas Europos Sąjungai: Europa turi laiko pasitaisyti iki 2015 metų
    PIRMYN
    Naujasis Trejetas trauks nelengvą Europos „vežimą“
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.