Europos gynybos integracija: galimi iššūkiai Lietuvai | Apžvalga

2017 m. spalis-lapkritis Nr. 10-11 (96-97)

  • Europos gynybos integracija: galimi iššūkiai Lietuvai

  • Data: 2017-11-20
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Europos Sąjungoje vis rimčiau svarstant, kokia kryptimi turėtų būti gilinama Europos integracija saugumo ir gynybos srityse, aplanko dvejopi jausmai. Viena vertus, europiečių susirūpinimas ilgus metus nepakankamai finansuota sritimi yra teigiamas ženklas, kad išorės grėsmių akivaizdoje ES stiprina savo atsparumą joms. Kita vertus, pagrindiniai ES lyderiai siunčia nevienodus signalus. Kalbama apie savarankiškesnės ES gynybos politikos vystymą, ilgainiui galintį išvirsti į Lietuvai strategiškai svarbių transatlantinių ryšių suaižėjimą. Todėl verta giliau pažvelgti į ES gynybos politikos vystymo siūlymus ir iš jų kylančius galimus iššūkius Lietuvai, juolab rugsėjo pabaigoje savo gynybos integracijos matymo viziją pristatė ir Prancūzijos vadovas.

    Emmanuelio Macrono Europos gynybos vizijos matmenys

    Rugsėjo pabaigoje pasakytoje išskirtinėje kalboje Sorbonos universitete Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas išdėstė savo Europos Sąjungos ateities viziją, kur daug dėmesio buvo skiriama ir šiandien ypač aktualiai Europos gynybos integracijai aptarti. Pagrindinis kalbos apie gynybos integraciją motyvas buvo tai, jog Europa, tokia, kaip dabar, yra „per silpna, per lėta ir pernelyg neefektyvi“. Jis teigė, kad „tik Europa gali suteikti mums priemonių sėkmingai veikti pasauliniu lygiu“ ir todėl būtina sukurti „autonomiškus veikimo pajėgumus“.

    Nors galima sakyti, kad E. Macrono Europos integracijos saugumo srityje vizija mažiau nei jo pirmtakų kildinama iš tradicinės Prancūzijos strateginės kultūros ir yra labiau atsakas į šiandien Europai kylančius išorinius iššūkius, vis dėlto jo pateikti siūlymai neprieštarauja tradiciniam Prancūzijos siekiui ES paversti savarankišku bei stipriu veikėju ir karinėje srityje. Kalboje nebuvo supriešinta ES ir NATO (kas tradiciškai juntama tarp ES gynybos federalizacijos šalininkų), o kaip tik pasiūlyta papildyti NATO teritorinės gynybos principą ES gebėjimu vykdyti staigias intervencijas „karštuosiuose taškuose“ už jos sienų.

    Efektyvus veikimas, anot E. Macrono, yra neišvengiamai susijęs ne tik su glaudesniu finansiniu bendradarbiavimu tarp ES narių, bet ir su atskirų valstybių narių karinio planavimo ir veikimo glaudinimu. Tad iš principo Prancūzijos prezidento atsakymas į egzistuojančius ES gynybos iššūkius gali būti apibendrintas trimis esminiais aspektais: (1) iki 2020-ųjų sukurti intervencines pajėgas, (2) bendrą ES gynybos biudžetą bei (3) siekti (ilgainiui) subendrinti atskirų ES narių strateginę kultūrą – pirmiausia per nuolatinį struktūrinį bendradarbiavimą ir, antra, įsteigiant Europos gynybos akademiją.

    Procesai panašia linkme juda jau šiandien, nes po 2016 m. Prancūzijos ir Vokietijos užsienio ir gynybos ministrų bendro pasiūlymų paketo Europos Komisija iniciavo kelias gynybos politikos glaudinimo programas: pirma, nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą (PESCO), kuris tampa kertine platforma gynybos integracijai; antra, Europos gynybos fondą bendriems kariniams įsigijimams ir tyrimams tarp valstybių narių finansuoti; trečia, vykdyti kasmetinį valstybių narių gynybos pajėgumų įvertinimą, siekiant labiau koordinuoti planavimą ateityje.

    Gynybos integracijos varomosios jėgos

    Suomijos mokslininkė prof. Hanna Ojanen, analizuodama, kodėl apskritai Europos Sąjungoje dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje buvo inicijuotas integracijos gilinimas ir tradiciškai išskirtinai nacionalinių valstybių kompetencijai priklausančioje – saugumo ir gynybos politikos – srityje, įvardijo penkis faktorius, kurie aktualūs ir šiandien:

    1. Saugumo srities integracija buvo suvokiama kaip galimybė išlaikyti Jungtinę Karalystę ES branduolyje, kadangi ši nedalyvavo tuo metu inicijuotose nei Europos monetarinėje, nei Šengeno sąjungoje.

    2. Integracija prasidėjo kaip galimas atsakas dėl galimos plėtros į Rytų Europą sumažėsiančiai sanglaudai – paieška naujų bendradarbiavimo modelių tarp senųjų ES narių.

    3. Ji taip pat prasidėjo dėl turimos ilgametės bendradarbiavimo patirties saugumo srityje tarp valstybių narių (tiek NATO, tiek nesėkmingai kurtoje karinėje Vakarų Europos sąjungoje).

    4. Dar viena paskata – saugumas ir gynyba tapo „mažosios politikos“ sritimi, t. y. baigėsi teritorinės gynybos ir šauktinių era, saugumas tapo vis mažiau suvokiamas kaip nacionalinės politikos dalis ir vis labiau traktuojamas kaip nedalomas ir neapribotas valstybių sienų.

    5. Palanki viešoji europiečių nuomonė – didelė parama gilesnei integracijai, poreikis stiprinti ES vaidmenį globalioje politikoje.

    Nors dėl kai kurių mokslininkės teiginių galima diskutuoti (mokslinis tekstas publikuotas 2006 m., kai dar buvo gaji prielaida (šiandien po Rusijos agresijos Gruzijoje ir Ukrainoje jau atmesta), kad teritorinė gynyba nebėra svarbi Europos saugumo architektūros užtikrinimo dalis), šie teiginiai atspindi ir šiandieninę situaciją Europoje, kai vėl mąstoma apie bendros saugumo ir gynybos politikos (BUSP) integracijos gilinimą.

    Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES paskatino tiek Prancūziją su Vokietija, tiek ir Europos Komisiją prabilti apie saugumo integracijos gilinimą (kadangi traukiasi didžiausia ir įtakingiausia tokios integracijos skeptikė), visgi šiandien BUSP yra suvokiama ir kaip vienas iš instrumentų išlaikyti JK Europos politikoje. Londonas visada skyrė ir toliau nori skirti daug dėmesio kietojo saugumo klausimams Europoje. Tad pirmasis faktorius aktualus ir 1990-aisiais, ir šiandien.

    Europos Komisijos šiais metais publikuota baltoji knyga, kurioje pateikiami trys galimi ES BUSP raidos scenarijai, tarp faktorių, lemiančių poreikį gilinti saugumo srities integraciją, mini ir visuomenės paramą – Eurobarometro duomenys rodo, kad per 70 proc. europiečių pasisako už vieningą saugumo ir gynybos politiką tarp ES narių. Tad penktasis H. Ojanen išskirtas faktorius taip pat svarbus.

    Vis tik šiandien ES saugumo integraciją paskatino ne saugumo ir gynybos tapimas „mažosios politikos“ dalimi, bet kaip tik „kietojo“ pobūdžio saugumo grėsmės ir, nepaisant ilgamečio ES valstybių narių bendradarbiavimo, vis dar instrumentų joms atremti stoka. Dar vienas svarbus motyvas, atsispindintis ir Prancūzijos pozicijoje, – tai siekis stiprinti Europos gynybos pajėgumus transatlantinių ryšių sąskaita. Ir tai yra viena iš pagrindinių Lietuvos dilemų.

    Iššūkiai ir dilemos Lietuvai

    Dar 2013 m. Prancūzijos nacionalinio saugumo ir gynybos politikos vystymo baltojoje knygoje labai daug kalbėta apie tai, kad visą laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo esminį vaidmenį Europos saugumo architektūroje atlikusios Jungtinės Amerikos Valstijos traukiasi iš kontinento. Išties tam pagrindo būta, kadangi buvusio prezidento Baracko Obamos sprendimais buvo mažinama JAV kariuomenė Europoje. Kita vertus, Rusijos intervencija Ukrainoje sugrąžino JAV dėmesį Europai, tačiau Prancūzijos prezidentas teikia tą patį argumentą: ES būtina stiprinti savo gynybos pajėgumus, nes JAV traukiasi.

    Turime pripažinti, kad JAV jau daugelį metų reikalauja europiečių labiau susirūpinti savo gynyba, ir tai galima daryti, kaip to ir reikalauja Vašingtonas, didinant nacionalinius gynybos biudžetus, kurie ilgus metus nesiekia NATO keliamo 2 proc. reikalavimo. Tačiau, jeigu pažiūrėtume į per pastaruosius pora metų priimtus sprendimus, – JAV kariuomenės Europoje biudžeto didinimas, brigados Lenkijoje dislokavimas ir kt., – tai rodytų, jog Vašingtonas ir toliau savo vaidmenį Europos gynyboje suvokia kaip svarbų. Visgi Prancūzijos prezidentas išnaudoja situaciją gilindamas suvokimą, kad JAV reikalavimai yra lygūs atsitraukimui, taip iš principo, tradiciškai prancūzams, siekiama kurti paneuropinę saugumo struktūrą, atsietą nuo transatlantinių ryšių.

    Būtent tai yra pagrindinis tokių siūlymų iššūkis ir dilema Lietuvai, kuri tradiciškai savo kietąjį saugumą sieja su JAV vaidmens Europoje išsaugojimu. Todėl esame dviprasmiškoje situacijoje: viena vertus, esame tie, kurie garsiausiai kalba apie išorės grėsmes ir poreikį į jas adekvačiai reaguoti, todėl, nedalyvaudami arba stabdydami Europos integraciją gynybos srityje, būtume nesuprasti. Kita vertus, matydami, kur link ilgainiui gali nuvesti būtent toks Prancūzijos prezidento pasiūlytas integracijos modelis, privalome aiškiai formuluoti savo poziciją ir ieškoti sąjungininkų jai apginti. Tai galima padaryti, nes transatlantinius santykius į pirmą eilę savo saugumo sampratoje statančių valstybių Europoje yra gerokai daugiau.

    Antra, Prancūzijos prezidento siūlymai dar nesulaukė paramos Berlyne, o tik bendras Prancūzijos–Vokietijos variklis gali išjudinti ES eiti būtent tokia linkme. Berlynas JAV vaidmens Europoje požiūriu yra gerokai palankesnis mums nei Paryžius, tačiau kol kas, dar nepasibaigus koalicijos dėlionėms, negalime matyti naujosios Vokietijos vyriausybės vizijos daugeliu Europos ir užsienio politikos klausimų. Todėl dar bent kurį laiką Europos gynybos integracija judės tik labai inkrementiškai ir tai turėtų būti paskata aiškiau formuluoti bei ginti savo matymą bei viziją. ■

  • ATGAL
    Ar politinė dešinė užtikrins Europos stabilumą?
    PIRMYN
    Ar Lietuvai reikia savosios „Barnevernet“?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.