Europos kovoje su hibridinėmis grėsmėmis Lietuva – tarp pirmųjų | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Europos kovoje su hibridinėmis grėsmėmis Lietuva – tarp pirmųjų

  • Temos: Politika, IT, Sauga
    Data: 2018-12-17
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Pixabay.com nuotrauka

    Rinkiminės programos pristatymo dieną atsitiktinai nustoja veikti partijos, pasisakančios už didesnį gynybos finansavimą, interneto puslapis ir tai smarkiai sutrikdo jos žinutės paskelbimą visuomenei. Žvalgybos institucijos praneša, kad sulaikė du po diplomatine priedanga veikusius kitos šalies šnipus, gabenusius pinigus ekstremistinei grupei, kuri turėjo sukelti riaušes vyriausybiniame kvartale. Prie valstybės sienų ima telktis kelių šimtų migrantų grupė, nors tai tikrai nėra populiarus migracijos kelias. Galiausiai, rinkimų dieną kibernetinė ataka laikinai sutrikdo rinkimų komisijos darbą ir piliečiai ima abejoti pačiu rinkimų proceso skaidrumu bei rezultatais.

    Atskirai šie įvykiai atrodo savaip reikšmingi. Tačiau sujungus juos į vieną grandinę bei atradus saitus, kad tai – koordinuotas priešiško veikėjo veikimas, kiekvienas iš jų tampa vienos mozaikos dalimi. Būtent taip atrodo hibridinės grėsmės, kovai su kuriomis šiandien skiriamas ypatingas dėmesys. Kuo jos skiriasi nuo įprasto priešiškų valstybių veikimo? Kas yra hibridinės grėsmės ir kaip su jomis kovojama? Kodėl Lietuva euroatlantinėje erdvėje laikoma viena „pirmūnių“, aktualizuojant šią temą bei stiprinant nacionalinį ir tarptautinį atsparumą tokio pobūdžio priešiškoms įtakoms?

    HIBRIDINĖS GRĖSMĖS – NAUJIEMS SAUGUMO IŠŠŪKIAMS PAAIŠKINTI

    Hibridinių grėsmių koncepcija pastaraisiais metais pasiteisino kaip bene geriausiai padedanti paaiškinti šiandieninę saugumo situaciją Europoje, kai kalba pasisuka apie priešiškų valstybių ar veikėjų veiksmus, esančius neapibrėžtoje pilkojoje zonoje tarp taikos ir karo. Ši koncepcija padeda atkreipti visuomenės dėmesį į kasdienybėje kylančias grėsmes, o politikams priimti tinkamus sprendimus stiprinant valstybės atsparumą šioms grėsmėms.

    Esminiai hibridinių grėsmių elementai yra šie: pirma, priešišką ardomąją veiklą vykdantys veikėjai siekia išnaudoti demokratinių valstybių silpnybes savo veiklai vykdyti. Vaizdingai paaiškinti tai galima pasinaudojant grandinės analogija: grandinė stipri tiek, kiek stiprus yra jos silpniausias žiedas. Kiekviena, net ir labiausiai išsivysčiusi valstybė turi savų trūkumų: ar tai būtų skirtingų visuomenės grupių susipriešinimas, skylės teisiniame reguliavime, politinės krizės, menkas visuomenės pasitikėjimas institucijomis ir pan. Būtent tuos trūkumus ir išnaudoja savo tikslams pasiekti išorės veikėjai.

    Antra, siekiama veikti tokiomis priemonėmis, kurios būtų sunkiai priskiriamos konkrečiam veikėjui, todėl valstybei sunku imtis atsakomųjų ar gynybinių veiksmų. Šios priemonės balansuoja ant teisėtumo ribos, dažnai manipuliuojama teisiniame reguliavime egzistuojančiomis skylėmis.

    Trečia, pagrindinis šių priešiškų veiklų tikslas nėra aiškiai apibrėžtas. Tai gali būti ir įtaką darančiam veikėjui palanki baigtis taikinyje esančios valstybės sprendimų priėmimo procese konkrečiu klausimu, ir elementarus chaoso kūrimas, pleišto tarp visuomenės ir valdžios skėlimas ir pan. Galime kalbėti apie ilgalaikius tikslus (pavyzdžiui, pasiekti palankios įtaką darančiai valstybei valdžios atėjimo) ir trumpalaikius – sutrikdyti valstybės veiklą, nukreipti dėmesį į dirbtinai sukurtas problemas, kad ji negalėtų priimti įtaką darančiam veikėjui nepalankaus sprendimo, pavyzdžiui, sankcijų patvirtinimo.

    AKIS ATVĖRĖ RUSIJOS AGRESIJA PRIEŠ UKRAINĄ

    Be abejonės, didžiausią pokytį Europos politikų saugumo situacijos kontinente vertinimui padarė Rusijos agresija prieš Ukrainą. Staigi Krymo okupacija ir aneksija, nepaskelbtas karas Rytų Ukrainoje, vykdomas Rusijos kariuomenei dalyvaujant netiesiogiai, net ir destabilizuojančios atakos Maidano revoliucijos metu – visa tai parodė, kad karas bei su juo susijusios žūtys ir destrukcija yra ne kažkur toli, o čia. Tačiau tai, kas vyksta Ukrainoje, hibridinių grėsmių kontekste yra aukščiausia agresijos forma, esanti arti įprasto, konvencinio karo. Kiti Kremliaus veiksmai – pradedant kišimusi į Vakarų valstybių rinkimus ar propagandinėmis kampanijomis (pavyzdžiui, skambusis neva migrantų išprievartautos rusų tautybės mergaitės Lizos atvejis Vokietijoje) ir baigiant cheminio ginklo panaudojimu Solsberyje, parodė, kad hibridinės grėsmės yra daug platesnis vykstantis reiškinys.

    Tai lėmė, kad 2016 m. tiek Europos Sąjunga, tiek ir NATO savo strateginiuose dokumentuose įtvirtinto tai, kaip jos supranta hibridines grėsmes, bei pažymėjo, kad šios grėsmės yra vienas iš pagrindinių šio meto saugumo euroatlantinei bendruomenei ir jos narėms kylančių iššūkių. Tų pačių metų liepos mėnesį Varšuvoje vykusiame NATO viršūnių susitikime kartu su ES buvo pasirašyta bendra deklaracija, kurioje apibrėžtos septynios konkrečios bendradarbiavimo sritys, tarp jų buvo ir kova su hibridinėmis grėsmėmis. 2016 m. gruodį buvo pritarta 42-iejų šio susitarimo įgyvendinimo pasiūlymų rinkiniui, o po metų jį papildė dar 32 bendros iniciatyvos.

    Kad tai nėra vien tik deklaracijos, bet praktiškai įgyvendinami dokumentai, patvirtina tai, jog ES ir NATO valstybės sugebėjo pasiekti susitarimą tokiais klausimais, kurie anksčiau būtų sunkiai įmanomi. Pavyzdžiui, 2018 m. rudenį ES narės pritarė sankcijų taikymui valstybėms, kurios trikdys rinkimus kibernetinėmis atakomis. Kitas pavyzdys – itin plataus masto Rusijos diplomatų išsiuntimas, kaip kolektyvinis veiksmas reaguojant į Solsberio atakos tyrimo rezultatus, parodžiusius, jog ją įvykdė du Rusijos karinės žvalgybos (GRU) agentai.

    LIETUVA – TARP EUROPOS LYDERIŲ

    Lietuvos diplomatinis ir politinis Ukrainos palaikymas tarptautinėje erdvėje, taip pat galiausiai atėjęs adekvatus savo saugumo situacijos suvokimas, sustiprintas būtinu krašto apsaugos finansavimo padidinimu, nulėmė ir tai, kad euroatlantiniams partneriams svarstant pakitusią saugumo situaciją Europoje buvome ne pasyvūs stebėtojai, bet aktyvūs dalyviai.

    Nekalbant apie priimtus svarbius teisės aktus ar grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, kur hibridinių grėsmių pavojai yra ryškiai matomi, tarptautiniame veikime padaryta taip pat svarbių žingsnių. Lietuva pirmoji Europoje įsteigė ambasadoriaus ypatingiesiems pavedimams, kuruojančio hibridinių grėsmių klausimą, poziciją, kurią užėmė ir šiuo metu atstovauja diplomatas Eitvydas Bajarūnas. Tai padėjo labiau koordinuotai ir aktyviau dalyvauti svarstymuose, kaip Europos Sąjunga ir NATO turėtų atsakyti į kylančias grėsmes.

    Lietuva buvo tarp pirmųjų devynių valstybių, kurios atliepdamos bendrą ES ir NATO Varšuvos viršūnių susitikime pasirašytą memorandumą, pasiūlė įsteigti kovos su hibridinėmis grėsmėmis kompetencijos centrą. Jis pradėjo veikti 2017 m. spalį ir siekia įgyvendinti tris tikslus: pirma, padėti dalyvaujančioms valstybėms stiprinti savo atsparumą hibridinėmis grėsmėms, kartu keistis geriausiomis praktikomis ir vykdyti pratybas; antra, padėti ES ir NATO kaip institucijoms glaudžiau bendradarbiauti šiuo klausimu; trečia, akademiniais tyrimais prisidėti prie geresnio šio fenomeno supratimo.

    Ne be Lietuvos dalyvavimo po Europos išorės veiksmų tarnybos skėčiu buvo įkurta strateginei komunikacijai ir informacinės erdvės stebėsenai skirta darbo grupė – EastStratCom Task Force. Ji atlieka didelį vaidmenį reguliariai analizuojant pagrindines Kremliaus propagandos skleidžiamas melagingas naujienas bei skelbiant jų paneigimus, ypač daug dėmesio skirdama valstybėms, kuriose vyksta rinkimai. Tiek Suomijoje veikiantis kovos su hibridinėmis grėsmėmis kompetencijos centras, tiek ir ši darbo grupė turi deleguotus ekspertus iš Lietuvos, todėl mūsų balsas vieningame Europos atsake į priešiškus veiksmus girdimas geriau.

    Hibridinės įtakos nėra naujas fenomenas, tačiau jis padėjo iš naujo geriau suprasti, kaip apginti valstybes, jų visuomenes ir institucijas nuo priešiškų jėgų. Pirmiausia, tai yra valstybės ir piliečių atsparumo stiprinimas, atpažįstant kiekvienos šalies specifines silpnybes ir bandant jas paversti stiprybėmis. Taip pat ypač svarbus yra koordinuotas bendražygių atsakas ir vieninga pozicija, kam pasitarnauja ES ir NATO bendradarbiavimas šiuo klausimu. Yra suprantama, kad saugumo situacija pasikeitusi iš esmės ir vis daugiau valstybių, ignoravusių poreikį finansuoti krašto apsaugą, suvokia, kad Napoleonui Bonapartui priskiriama ištarmė – „kas nemaitina savos kariuomenės, maitina svetimą“ – yra aktuali. Kas šiandien yra kitaip – tai, kad įprastą teritorijos okupavimą papildo daug didesnis grėsmių, galinčių ypač smarkiai pakenkti valstybei ir jos raidai, spektras. ■

    Straipsnio autorius Vytautas Keršanskas yra politologas, Helsinkyje veikiančio Europos atsparumo hibridinėms grėsmėms kompetencijos centro (Hybrid CoE) Hibridinių įtakų programos direktoriaus pavaduotojas. Komentare išdėstytos mintys yra autoriaus asmeninė nuomonė.

  • ATGAL
    Kaip Lietuva skynėsi kelią į Europą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.