Europos Parlamento rinkimai: kas naujo ir ko galima tikėtis? | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Europos Parlamento rinkimai: kas naujo ir ko galima tikėtis?

  • Data: 2014-02-14
    Autorius: Simonas Klimanskis

    Gegužės 25 d. vyks Europos Parlamento (EP) rinkimai. Nors šie rinkimai yra reikšmingi Europos Sąjungai (ES), nes keičiasi vienos svarbiausių ES piliečiams atstovaujančios institucijos – Europos Parlamento – darbo ciklas, tačiau daugelyje valstybių narių laikomi antrarūšiais. Rinkėjų aktyvumas kaskart vis mažėja. Rinkimų teisę turinčių gyventojų dalyvavimas EP rinkimuose sumažėjo nuo 62 proc. 1979 m. iki rekordiškai žemo 43,4 proc. 2009 m. (Lietuvoje – iki 20,98 proc.). O tai rodo, jog 2009 m. išrinktas EP yra nelegitimus, t. y. neturi pakankamai Europos piliečių pripažinimo ir suteiktų įgaliojimų veikti pagrįstai. Todėl siekiant užtikrinti Europos demokratinės sistemos tęstinumą, būtina šią tendenciją sustabdyti.

    Žemą rinkėjų aktyvumą EP rinkimuose galima paaiškinti tuo, jog žmonės nepakankamai supranta atstovavimo EP reikšmę. Jiems atrodo, kad EP beveik neturi jokios įtakos jų kasdienių problemų sprendimui, kad tai kažkas transcendentalaus. Kita vertus, kaip sutinka daugelis politologų, pavyzdžiui, Lietuvoje EP ir jo narių veikla nėra pakankamai matoma viešojoje erdvėje, nes žiniasklaidoje europiniai klausimai nustumiami į antrą planą, – didesnis dėmesys skiriamas tik EP sesijų, svarbesnių klausimų svarstymo, pirmininkavimo ES Tarybai metu ar artėjant rinkimams, o ne, pavyzdžiui, darbui komitetuose. Dalis europarlamentarų mažai komunikuoja su visuomene tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis, o naudoja asmeninius tinklalapius bei socialinius tinklus. Žinoma, tai nėra blogai, tačiau dalis rinkėjų, ypač pagyvenusių ir dažniausiai posovietinėse šalyse, nėra pakankamai įgudę šiuolaikinių komunikacijos priemonių vartotojai. Jie pirmenybę teikia lengvai prieinamoms tradicinėms žiniasklaidos priemonėms: spaudai, televizijai, radijui. Taigi, tai yra supratimo apie EP reikšmę bei matomumo ir komunikacijos problema. Tiesą sakant, mažas matomumas ir komunikacija yra mažo supratimo priežastis.

    Eurobarometro atliktos apklausos duomenimis, 84 proc. europiečių mano, kad rinkėjai būtų aktyvesni, jeigu turėtų daugiau informacijos apie ES įtaką jų kasdieniniam gyvenimui ir apie partijų programas; 73 proc. – jeigu turėtų daugiau informacijos apie tai, kokiam europiniam partijų tinklui priklauso kandidatai; 62 proc. – jeigu į Europos Komisijos pirmininko postą kandidatuotų partiniai kandidatai, o rinkimai visoje Europoje vyktų tą pačią dieną.

    BALSUOJA REMDAMIESI VIDAUS POLITINE SITUACIJA

    Nors ir vangiai EP rinkimuose dalyvaudami, rinkėjai dažniausiai remiasi matymu, kaip sprendžiamos jiems artimos problemos, kaip politinės partijos pateisina jų lūkesčius, o ne tuo, kokia kryptimi turėtų judėti ES, kaip turėtų būti sprendžiamos visai ES aktualios problemos, ką šiais klausimais siūlo partijos. Tai yra susiję su vidaus politine situacija. Balsai daugiau mažiau atiduodami už tas partijas, už kurias buvo balsuota per nacionalinio parlamento rinkimus arba už tas, kurios tuo metu yra populiariausios. Galima įžvelgti tam tikrą koreliaciją tarp daugiausiai balsų per parlamento rinkimus gavusių ir tuo metu populiariausių partijų bei EP rinkimų rezultatų. Dėl to dažnai EP rinkimai laikomi partijų populiarumo patikrinimu.

    GALIMA TIKĖTIS DIDESNIO RINKĖJŲ AKTYVUMO?

    Vis dėlto yra prielaidų, kad per 2014 m. EP rinkimus rinkėjų aktyvumas gali padidėti. Tai – Lisabonos sutarties įsigaliojimas 2009 m., kuria buvo išplėstos EP galios, ir ekonominės krizės padariniai, tebetęsiama „diržų veržimo“ politika, ypač pietinėse valstybėse, dėl ko didėja žmonių parama euroskeptiškoms politinėms partijoms. Lietuvoje prie to dar gali prisidėti tokie veiksniai, kaip prezidento rinkimų antrasis ratas, jeigu jis bus. Rinkėjų aktyvumas prezidento rinkimuose yra didesnis nei visuose kituose ir siekia vidutiniškai apie 61 proc. Tokiu atveju dalyvavimas EP rinkimuose siektų apie 50–60 proc. Taip pat galima akcentuoti ir sėkmingą Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai, dėl ko padidėjo europinių klausimų žinomumas. Tačiau pirmininkavimo veiksnys didelės įtakos rinkėjų aktyvumui neturi.

    Be to, 2012 m. Lietuvoje buvo įteisintas visuomeninio rinkimų komiteto institutas, kuris galės kelti nepartinius kandidatus. Vis dėlto nepartinių dalyvavimas EP rinkimuose vargu ar kuo patrauks rinkėjus dėl nelygios konkurencijos rinkimų kampanijos metu. Politinės partijos turi didesnę organizacinę struktūrą, didesnius finansinius išteklius, visuomenėje žinomus veidus. Dėl to jos gali surengti didesnio masto kampaniją.

    DIDESNĖS EP GALIOS

    Kur kas didesnio aptarimo verti EP galių išplėtimas įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ir dėl ekonominės krizės padarinių didėjantis euroskepticizmas. 2009 m. įsigaliojusi Lisabonos sutartis išplėtė EP teisėkūros galias įvedus naują įprastą teisėkūros procedūrą, kuri pakeitė buvusią bendro sprendimo procedūrą ir kuri tapo pagrindine ES sprendimų procedūra. Daugelyje sričių EP ir ES Tarybos teisėkūros galios tapo lygios. Iki tol taip pat taikytos konsultacinė ir pritarimo procedūros, kada Taryba gali nesilaikyti EP nuomonės arba kada EP negali daryti pasiūlymo pataisų, taikomos tik retais atvejais. Pagal įprastą procedūrą Europos Komisija teikia EP ir Tarybai pasiūlymą dėl ES teisės akto. Norint, kad teisės aktas būtų priimtas, būtinas EP ir Tarybos sutarimas. Tai užtikrina kompromisą taip atskirų valstybių narių interesų ir visų ES piliečių valios.

    Taip pat supaprastinta biudžeto procedūra – nuo šiol pakanka tik vieno svarstymo Taryboje ir EP. Šios institucijos nuomonė yra lemiama dėl visų išlaidų.

    Kita Lisabonos sutartyje numatyta naujovė – galimybė europinėms partijoms kelti Europos Komisijos pirmininko kandidatūrą. Po EP rinkimų Europos Vadovų Taryba (EVT) kvalifikuota balsų dauguma, atsižvelgdama į EP rinkimų rezultatus ir konsultuodamasi su naujuoju Parlamentu, turės teikti EP priimtiną Komisijos pirmininko kandidatūrą (paprastai daugiausiai balsų iškovojusios europinės partijos atstovo), dėl kurios bus balsuojama. Pirmininkas renkamas absoliučia EP narių balsų dauguma.

    Manoma, jog tokia Komisijos pirmininko rinkimo tvarka padidins europinių politinių partijų įtaką formuojant ES vykdomąją valdžią, EP ir Europos Komisijos legitimumą ir politinį svorį, sustiprins Komisijos, kuri kaip biurokratinė institucija dažnai kritikuojama dėl per didelio savarankiškumo, neįsiklausymo į ES piliečių balsą, atskaitingumą EP, nes menka EP kaip Europos piliečių balso įtaka vykdomosios valdžios formavimui taip pat laikoma mažėjančio rinkėjų aktyvumo priežastimi.

    Vis dėlto, nors padidintos EP galios ir išaugusi jo svarba galbūt prisidės prie didesnio matomumo, tačiau turint omenyje Eurobarometro apklausos išvadas dėl aktyvesnio rinkėjų dalyvavimo rinkimuose, kyla klausimas, ar to pakanka, kad didėtų rinkėjų supratimas apie atstovavimo EP reikšmę ir, atitinkamai, dalyvavimas rinkimuose. Žmonės turi žinoti, kodėl reikia dalyvauti rinkimuose, kokia EP vieta ES sprendimų priėmimo procese, kokie konkrečiai sprendimai paveikia visuomenės gyvenimą. Šiuo atveju būtina vykdyti tinkamą informavimo kampaniją. Tam didelį dėmesį turėtų skirti tiek europarlamentarai, tik politinės partijos, ketinančios dalyvauti EP rinkimuose. Priešingu atveju neverta tikėtis, kad EP galių išplėtimas pats savaime padidins rinkėjų aktyvumą.

    Artėjant rinkimų kampanijai europarlamentarai turėtų dažniau ir aiškiau pristatyti priimtus EP sprendimus, jų poveikį žmonių gerovei. Pavyzdžiui, dėl vartotojų teisių, lygių galimybių, aukštesnių maisto produktų kokybės ir saugos reikalavimų, mažesnių tarptinklinio mobiliojo ryšio tarifų, konkurencijos energetikos sityje ir kt. Tačiau daugelio su tuo susijusių ES teisės aktų įgyvendinimui valstybės narės privalo priimti nacionalinius teisės aktus, kurie būtent labiausiai „juntami“ ir „matomi“. Praeina nemažai laiko, iki realiai įsigalioja EP priimti sprendimai. Galbūt todėl paprastiems žmonėms ir atrodo, kad EP yra atitrūkęs nuo jiems aktualių problemų sprendimo.

    Rinkimų kampanijų metu politikai turėtų koncentruotis ne į nacionalines problemas, o į tas, kurios gali būti sprendžiamos ES lygmeniu (kova su ekonominės krizės padariniais, finansinio stabilumo užtikrinimas, ekonomikos augimo skatinimas, užimtumo didinimas, imigracija, „socialinis turizmas“, vertybiniai klausimai ir kt.), teikti konkrečias idėjas ir siūlymus, aiškinti, kaip prie to prisidės EP, pateikti savo ES viziją. Žinoma, tai priklauso nuo pačių kandidatų kompetencijos, europinių reikalų išmanymo. Problema, jog kampanijų metu kandidatai dažnai nevengia kelti gyventojams jautrių problemų, kurios gali būti sprendžiamos tik nacionaliniu lygiu, teikti pasiūlymus, kaip jas spręsti, nes taip lengviau pritraukti rinkėjų dėmesį, ypač tų, kurie situaciją mato gan siauriai, nesidomi Europos politika. Tačiau taip besielgdami kandidatai kasa duobę patys sau: po rinkimų rinkėjai mato, kad tos keltos problemos nelabai sprendžiamos, jiems nusibosta laukti, kada bus pateisinti jų lūkesčiai, dėl to mažėja jų noras toliau dalyvauti EP rinkimuose. Belieka tikėtis, kad tokios klaidos nebus daromos.

    Atsižvelgiant į minėtą Eurobarometro apklausą ir siekiant perteikti ryšį su europinėmis partijomis, nacionalinės partijos turėtų aiškiai deklaruoti, kokiai europinei partijai priklauso (pavyzdžiui, ant biuletenių nurodyti pavadinimą ir logotipą) ir kokį kandidatą norėtų matyti kitu Europos Komisijos pirmininku, informuoti apie jo politinę programą.

    Beje, kalbant apie kandidatų į Komisijos pirmininko postą kėlimą, tokie kandidatai atliktų svarbiausią vaidmenį vykdant rinkimų kampaniją, pristatytų tiek savo, tiek partijų programas visose valstybėse narėse. Savaime suprantama, kad tai turėtų būti patikimos ir kompetentingos, turinčios pripažinimą visose 28 valstybėse narėse, asmenybės, kad rinkimai nepavirstų „grožio konkursu“, paremtu tuo, kuris kandidatas yra žinomesnis. Dažniausiai tai valstybių narių esami ar buvę prezidentai, premjerai, kiti iškilūs, pasitikėjimą ES turintys politikai, EP ar EVT pirmininkai.

    Nors politikai teigia, jog būtent dėl to rinkėjams atsiranda galimybė nuspręsti, kokia kryptimi turėtų judėti ES, tačiau pažymėtina, kad visa ES nebus taip lengvai paslanki ideologiniams pokyčiams, nes kitų svarbių institucijų (EVT pirmininkas, EP pirmininkas, Vyriausiasis įgaliotinis užsienio ir saugumo politikai, Euro grupės vadovas) vadovai gali būti skirtingų ideologinių pažiūrų. Vis dėlto tokia Komisijos, kaip ES interesams atstovaujančios, rengiančios teisės aktų projektus institucijos, pirmininko rinkimo tvarka yra svarbi siekiant parodyti sąjungos kryptį ir padaryti ją demokratiškesnę.

    Šiuo metu tik viena europinė partija – Europos socialistai – iškėlė dabartinio EP pirmininko Martino Schultzo kandidatūrą. Jo pagrindiniai prioritetai – Europos ekonomikos augimo skatinimas ir nedarbo, ypač jaunimo, mažinimas, stiprios ir socialiai atsakingos visuomenės kūrimas, kurioje kiekvienam užtikrinamos lygios teisės ir galimybės. Tuo tarpu kitos partijos savo kandidatų kol kas dar aiškiai neįvardijo, net ir didžiausia frakciją EP turinti Europos liaudies partija (ELP). Tiesa, šios partijos kandidatu galėtų būti buvęs EP pirmininkas Jerzy Buzekas arba buvęs ilgametis Liuksemburgo Ministras Pirmininkas, Euro grupės vadovas Jeanas-Claud‘as Junckeris. Liberalų ir demokratų aljansas už Europą gali kelti savo pirmininką, buvusį Belgijos premjerą Guy Verhofstadtą.

    Akivaizdu, kad šiuo metu labiausiai rinkimams pasiruošusi Europos socialistų partija, tačiau tuo remiantis netikslinga teigti, kad būtent ši partija įgis persvarą naujajame EP. Kitos partijos dar nėra paskelbusios, ką norėtų matyti būsimuoju Komisijos pirmininku, taip pat dar nėra pradėjusios plataus masto rinkimų kampanijos. Vis dėlto galima manyti, kad daugiausiai vietų turės ELP ir Europos socialistai, tačiau nė viena iš jų neturės ryškios persvaros. Kuri gaus daugiau mandatų – sunku prognozuoti. Nuo pat penktojo EP, t. y. 1999 m., daugiausiai mandatų turi ELP.

    Oficiali EP rinkimų kampanija jau yra prasidėjusi, iki pačių rinkimų lieka keturi mėnesiai, tačiau kol kas partijos (išskyrus socialistus) neskuba įvardy­ti kandidatų į Komisijos porininko postą, taip pat nematyti aktyvesnės informavimo kampanijos apie EP reikšmę žmonių kasdieniam gyvenimui. Paprastai rinkimų kampanijos suaktyvėja pavasarį. Tačiau klausimas, ar tokiu atveju liks pakankamai laiko surengti europinio masto kampaniją, kurios metu dėmesys būtų sutelktas į europinius klausimus ir kuri būtų paremta partijų ir jų siūlomo kandidato į Komisijos pirmininko postą programa. Vargu, ar per tokį trumpą laiką EP pavyks atsikratyti visuomenėje susiformavusios neįtakingos ir nereikšmingos institucijos etiketės ir tikėtis, kad dėl Lisabonos sutartyje numatytų naujovių, didinančių šios institucijos svarbą, rinkėjų aktyvumas ES mastu staiga šoktels daugiau kaip 50 proc. Geriausiu atveju rinkėjų aktyvumas gali būti šiek tiek didesnis nei 2009 m. ar bent jau daugmaž išlikti nepakitęs.

    DIDĖJANTIS EUROSKEPTICIZMAS

    Kitas veiksnys, galintis padidinti rinkėjų aktyvumą, susijęs su ekonominės krizės padariniais ir dėl to didėjančiu euroskepticizmu. Europoje vis dar didelis jaunimo nedarbas, nors ekonomika atsigauna, daugelyje šalių augimas išlieka lėtas. Visa tai ir ypač taikytos griežtos taupymo priemonės mainais už finansinę paramą kai kurioms valstybėms narėms krizės metu didina visuomenės nepasitenkinimą ES institucijomis ir ES apskritai. Yra gajus įsitikinimas, jog ES yra dalis problemos, bet ne sprendimas. Tačiau pamirštama, kad prie krizės prisidėjo kai kurių šalių politikų neatsakingi sprendimai ekonominės politikos srityje. Taigi, problemų priežastis yra daugiau ne ES, o pačios valstybės, kurių politikai orientuojasi į trumpalaikius tikslus, siekdami rinkėjų palankumo. ES dažniausiai lieka „atpirkimo ožiu“. Kita vertus, išaiškėjo, kad pinigų sąjunga buvo kuriama ant silpnų pamatų – nesant pakankamai koordinuotos ekonominės politikos.

    Vis dėlto išaugęs nepasitikėjimas ES dėl kovos su krize ir vis labiau įsivyraujančios kultūrinio libertarizmo tendencijos, besikertančios su skirtingų Europos tautų kultūromis ir tradicijomis, rodo, jog nemažai protesto balsų bus atiduodama už populistines euroskeptiškas partijas, dažniausiai kraštutinės dešinės, kurios taip pat dėl minėtų problemų kaltina dabartinį ES elitą. Radikaliosios populistinės partijos siūlo paprastus, dažniausiai emocijomis pagrįstus socialinių ir ekonominių problemų sprendimo būdus, tokius kaip riboti laisvą darbo jėgos judėjimą, atkurti sienų kontrolę, susigrąžinti pinigų politikos instrumentą ir pan. Daugelis tokių siūlymų prieštarauja ES sutarties nuostatoms.

    Stiprėjančias kraštutinių dešiniųjų pozicijas rodo Prancūzijos nacionalinio fronto ir Nyderlandų laisvės partijos didžiausias populiarumas savo šalyse, Austrijos laisvės partijos užimta trečia vieta nacionaliniuose parlamento rinkimuose. Be to, Prancūzijos nacionalinis frontas ir Nyderlandų laisvės partija, Belgijos flamandų interesas, Italijos šiaurės lyga, Švedijos demokratai ir Slovakijos nacionalinė partija yra paskelbę apie vienijimąsi. Tačiau, klausimas, kiek tokia vienybė bus tvari ir nesubyrės dėl skirtingų programinių nuostatų tam tikrais klausimais. Euroskeptiškų apraiškų esama ir Graikijoje bei Didžiojoje Britanijoje.

    Nėra abejonių, kad naujajame EP pagausės euroskeptiškai nusiteikusių parlamentarų, tačiau mažai tikėtina, kad euroskeptiškos ir radikalios partijos įkurtų atskirą aljansą, kuris keltų rimtus iššūkius ES vertybėms ir svarbiausioms politikos sritims, dėl ko komplikuotųsi ES institucijų bendradarbiavimas. Tam reikėtų ne mažiau kaip 25 europarlamentarų iš 7 valstybių narių. Bet tokia tikimybė išlieka, kad ir nedidelė.

    Tokia euroskepticizmo banga gali nežymiai padidinti rinkėjų aktyvumą, tačiau ryškaus padidėjimo dėl to neturėtų būti. Mat dalis rinkėjų, pasiryžusių atiduoti balsą už ultradešiniąsias partijas, gali būti tie, kurie anksčiau balsuodavo už tradicines partijas.

    Kita vertus, tai turėtų paskatinti tradicines europines partijas, stiprinti ryšius su rinkėjais, vykdyti aktyvesnę rinkimų kampaniją, kurios metu, kaip minėta, didelį dėmesį skirtų aktualiausioms ES problemoms, taip pat ir vertybiniams klausimams, pavyzdžiui, susijusiems su daugiakultūrės visuomenės modelio įgyvendinimu, pateiktų konkrečius ir aiškius siūlymus, kaip juos spręsti, išdėstytų savo ES viziją, ir žinoma, informuotų rinkėjus apie EP reikšmę. Priešingu atveju tradicinėms europinėms partijoms gali būti sunku pasiekti didesnę daugumą, reikalingą renkant Komisijos pirmininką, o euroskepticizmo protrūkiai gali tik didėti ir netgi turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių ES.

    Apibendrinant galima teigti, kad ateinančiuose EP rinkimuose rinkėjai balsuodami daugiausiai remsis vidaus politine situacija, kaip ir iki šiol. Tačiau aktyvumas ES mastu iš tiesų gali būti šiek tiek didesnis nei 2009 m. (43,4 proc.), nes rinkimai taps europietiškesni, t. y. rinkėjams atsiras galimybė spręsti, kokio Europos Komisijos pirmininko nori, taip pat didėjanti euroskepticizmo banga pritrauks daugiau protesto balsų. Bet kuriuo atveju rinkėjų aktyvumas priklausys ir nuo to, kiek dėmesio bus skiriama informavimui apie EP reikšmę, kokius kandidatus į Komisijos pirmininko postą iškels europinės partijos ir kada, kokios problemos bus keliamos ir kokie jų sprendimo būdai bus siūlomi rinkimų programose. Visa tai priklauso nuo pačių politikų, pačių partijų.

    Lygiai tokie pat veiksniai turėtų sąlygoti rinkėjų aktyvumą Lietuvoje, nors čia nėra tokio didelio euroskepticizmo, dėl kurio rinkėjai rinktųsi grynai euroskeptiškas partijas. O ir jų pačių populiarumas nėra didelis. Tad reikšmingesnių pokyčių nesitikima. Tiesa, didelį aktyvumą gali lemti antrasis prezidento rinkimų ratas, jeigu jis bus. Tuomet gali būti pasiekta ar šiek tiek viršyta 50 proc. riba.

    Kokios politinės partijos laimės? Žvelgiant į daugiausia balsų per praeitus Seimo rinkimus gavusias ir šiuo metu populiariausias partijas, labiausiai tikėtinas scenarijus, kad socialdemokratai gaus 4 mandatus, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – 3, Darbo partija – 1, Tvarka ir Teisingumas – 1, Liberalų sąjūdis – 1, Lietuvos lenkų rinkimų akcija – 1. ■

  • ATGAL
    Rezoliucijos šmėkla klaidžioja po Europą
    PIRMYN
    ES yra mūsų namai, kuriuose mūsų balsas turi būti girdimas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.