Apžvalgos tema

  • Europos sąjungos šiltnamis Kremliui ir ,,ledaunyčia" Vašingtonui

  • Data: 2016-12-08
    Autorius: Audronius Ažubalis

    Kalbėdamas studentams Liuksemburge Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claudas Junckeris pareiškė, jog išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas turi greičiau sužinoti, kas yra ir kaip veikia Europa).

    Kalbėdamas studentams Liuksemburge Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claudas Junckeris pareiškė, jog išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas turi greičiau sužinoti, kas yra ir kaip veikia Europa. Kitaip, prognozavo EK vadovas, „bus iššvaistyti dveji metai, kol ponas Trumpas klajos po pasaulį, kurio nepažįsta“. Mintis lyg ir teisinga, nes esamoje geopolitinėje situacijoje glaudūs transatlantiniai ryšiai svarbūs ne tik regiono, bet ir globaliam saugumui.

    Juo labiau, kai naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas ar jo artima aplinka rinkimų kampanijos metu siuntė dviprasmiškas ir nerimą keliančias žinutes NATO sąjungininkams. Tačiau šiandieninė Europa, deja, bent jau kol kas yra ne tai, su kuo reikėtų pažindinti naująjį JAV vadovą, tikintis jo nuoširdaus palaikymo. Prieš tai jai būtina apsikuopti ir susistyguoti dėl Senajam žemynui kylančių grėsmių. Ką turiu omenyje? Štai keletas pavyzdžių.

    Europos Sąjungos vadovai, nors ir sunkiai, tačiau jau dvejus metus išlaiko precedento neturinčių – trečio lygio – sankcijų paketą Rusijai dėl jos karinės intervencijos Ukrainoje. Bet nepaisant tiek augančios grėsmės iš Rytų, tiek vis didesnio to suvokimo ES vadovų tarpe, žioji didelė duobė tarp šio supratimo ir realios, visaapimančios ir kryptingos politikos Rusijos atžvilgiu formavimo. Naujojoje ES globalioje užsienio ir saugumo politikos strategijoje kalbama apie būtinybę didinti ES atsparumą išorės ir vidaus grėsmėms. Kiekvienam besidominčiam minima tematika aišku, kad atsparumas neįmanomas be energetinio saugumo, kuris pirmiausia reiškia išsivadavimą nuo Rusijos energetinio monopolio. Tačiau praėjusio mėnesio pabaigoje Europos Komisija pareiškė uždaranti bylą (ji buvo nagrinėjama ar vilkinama (?) net penkerius metus) dėl Rusijos dujų giganto „Gazprom“ pikt­naudžiavimo savo monopoline padėtimi Europoje. Dar daugiau, netrukus po to Komisija priėmė sprendimą dėl OPAL, išplėsdama to paties Gazprom monopolį bei suteikdama teisę iki 2033 m. padidinti dujų tiekimą nuo 50 iki 80 procentų. Gazprom nuspręsta suteikti galimybę išnaudoti didesnę – iki 80 proc. – dujotiekio OPAL pajėgumų dalį. Ši privilegija dar kartą pakerta pastangas taikyti taisykles dėl trečiųjų šalių prieigos prie dujų infrastruktūros ES. Jeigu likusi dujotiekio pajėgumų dalis (20 proc.) per aukcionus nebus įsigyta, Gazprom bus leista ir juos naudoti savo poreikiams. Tai reiškia, kad Gazprom į Vokietiją „Nord Stream 1“ dujotiekiu per metus galės patiekti net iki 20 mlrd. kubinių metrų daugiau, negu Gazprom yra leidžiama pagal šiuo metu galiojančias sąlygas. Pridėkime dar vystomą „Nord Stream 2“ projektą, dėl kurio Komisija atkakliai tyli ir nenori išleisti oficialaus nepritariančio pareiškimo, nors šis projektas kuo aiškiausiai prieštarauja ES energetikos politikai ir taisyklėms. Tad ar ne pagrįsta klausti, kaip visi šie veiksmai, padedantys Rusijai dar keliems dešimtmečiams įsitvirtinti pagrindine Europos energetinių išteklių tiekėja, dera su minimoje strategijoje pabrėžiamu atsparumo išorės grėsmėms didinimu? Tuo pačiu, iš amerikiečių bendrovės „Apple“ Europos Komisija reikalauja grąžinti 13 mlrd. eurų neva nesumokėtų mokesčių. Būtina prisiminti ir 2013 metais ES Komisijos paskirtą 561 mln. eurų baudą Microsoft ir šiuo metu iškeltą ES Komisijos bylą prieš Google, ieškinio dydis – 7,4 mlrd USD. Prieš Kremliaus monopolininkes nė vienos bylos, nei praeity nei šiuo metu. Tad kokią žinutę šiandieninė Europa siunčia Amerikai ir naujajam prezidentui? Akivaizdu, kad amerikiečiams susidaro nemalonus vaizdas: pati Europa nėra principinga ir toleruoja agresyvią Kremliaus politiką, dar plačiau atveria savo rinką Rusijos energetikos bendrovėms monopolistėms, ir tuo pačiu metu baudžia JAV kampanijas, lygiagrečiai signalizuodama amerikiečiams: „ginkite mus, be jūsų Europa nesaugi“. Kai JAV viduje susikaupę daugybė socialinių ir ekonominių problemų, kai vidutinis amerikietis gyvena prasčiau nei vidutinis europietis (ypač socialinės apsaugos požiūriu), tokia dviveidiška pozicija tikrai nestiprina Vašingtono interesų išlaikyti rimtą dėmesį Europos saugumui. Tad europiečiai, taigi ir mes patys, turime labai rimtai permąstyti savo bendrą grėsmių suvokimą ir, dar svarbiau – mūsų atsakymo kokybę į jas. Kitaip tariant, Europa turi išsikuopti nuo tokių sprendimų, kurie elementariai prieštarauja logikai ar net jos parašytiems strateginiams dokumentams. Skaitant ES globalią užsienio ir saugumo politikos strategiją, kurią praėjusį mėnesį patvirtino Bendrijos užsienio reikalų ministrai, į akis krenta dar viena nemaloni detalė – Rytų partnerystės politikai, kurią Lietuva (ir iki neseno, tą patį tvirtino ES vadovai bei didžiausios valstybės narės) pagrįstai laiko vienu svarbiausiu savo užsienio politikos prioritetų, skirta vos pora sakinių ir tie – kalbantys tik apie techninius partnerystės aspektus. O juk Europoje didžioji civilizacinė kova, kurioje sprendžiasi kokios – vakarietiškos ar rytietiškos – žaidimo taisyklės įsigalės, vyksta būtent Rytų partnerystės valstybėse: Ukrainoje, Gruzijoje ir Moldovoje. Čia sprendžiasi, ar Rusija sugebės jėga atsikovoti neva jai „priklausančią įtakos zoną“ ir įšaldyti šių valstybių vakarietiško gyvenimo viltis. Tačiau Europos institucijose apsiribojama techniniais Rytų partnerystės progreso vertinimo kriterijais, ignoruojant sudėtingus politinius procesus. Čia ir vėl verta klausti, ar tokia Europa – nežinanti, ko siekia regione – nepasirodys naujajai administracijai, tik kaip kalbanti „puse lūpų“ ir vengianti konfrontuoti su Kremliaus agresija, veikėja. Tai – iššūkis ir Lietuvai, kuriai pastaruoju metu nėra lengva burti tokį draugų ratą ES viduje, kuris formuotų bendrą bei palankią Rytų ir Centrinei Europai poziciją. Juk susiduriame su praktiškai identiškomis saugumo grėsmėmis, tačiau ar turime bendrą atsakymą į jas? Ar pajėgiame kartu kreipti Europos Sąjungos Rytų partnerystės politiką reikiama linkme, ar tiesiog stebime, kaip ji vis labiau „išsikvepia“… D. Trumpo triumfas – joks ne nuosprendis, kaip dabar madinga teigti, o galimybė ir įpareigojimas skirti dar daugiau politinių ir diplomatinių pastangų Lietuvos strateginiams santykiams su JAV. Dabar pats metas veikti, kokybiškai pristatyti naujajai JAV administracijai, Senatui ir Kongresui šiandieninius iššūkius mūsų valstybei ir regionui. Jeigu šiandien ir turime tam tikrą nežinomybės lauką, uždavinys – paversti jį intensyvaus bendradarbiavimo lauku. Tačiau tam būtina veikti kartu su regiono partneriais. ■

  • ATGAL
    Parlamento rinkimai Gruzijoje: nesikeičianti "svajonė"
    PIRMYN
    Rusijos pratybos Baltijos šalių pašonėje: Labai rimtas signalas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.