Evelina Verbickaitė: „Vertingoje knygoje prasmės iškyla kaip įtampa tarp jas šifruojančio autoriaus ir bandančio atkoduoti skaitytojo, atradus siūlo galą randasi naujas požiūris, nauja savęs interpretacija“. | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Evelina Verbickaitė: „Vertingoje knygoje prasmės iškyla kaip įtampa tarp jas šifruojančio autoriaus ir bandančio atkoduoti skaitytojo, atradus siūlo galą randasi naujas požiūris, nauja savęs interpretacija“.

  • Data: 2016-03-31

    ,,Apžvalgos” skaitytojams pateikiame interviu su jaunąja kūrėja Evelina Verbickaite – kaip pati Evelina sako, postmodernaus stiliaus trumpų novelių rašytoja.

    Panele Evelina, papasakokite trumpai apie save – kas esate, ką veikiate gyvenime?

    Manau, šiuo metu geriausiai mane apibūdinantis žodis yra tiesiog ,,studentė“. Mokausi Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, studijuoju lietuvių filologiją. Studijos reikalauja labai daug skaityti, domėtis įvairia literatūra, tai, iš tiesų, yra ir širdžiai mielas užsiėmimas, todėl beveik visas gyvenimas sukasi apie studijas, kurios yra be galo įdomios.

    Papasakokite apie savo pasirinkimą tapti literate. Kas paskatino Jus imtis plunksnos?

    Tiesa pasakius, nepaskatino niekas. Įvairius pasakojimus pradėjau rašyti jau vaikystėje. Rašiau dienoraštį, trumpas noveles, net publicistiką, eiles. Įvairių lapelių su trumputėmis istorijomis buvo pilni stalčiai, dalį skaitydavau artimiesiems, dalis taip ir liko dūlėti, o laikui bėgant, tikriausiai taip ir sudūlėjo… Nežinau, ar drįsčiau save šiandien pavadinti literate. Esu tiesiog daug skaitantis žmogus, mėgstantis kurti, žinoma, malonu, kai randasi žmonių, kuriems tai pasirodo bent truputį įdomu. Pats žodis ,,literatas“, mano nuomone, manęs visai neapibūdina, viliuosi, jog vieną dieną galėsiu taip vadintis, būti taip vadinama kitų.

    Apie ką yra Jūsų kūryba?

    Labai sunkus klausimas. Sunku atrasti atsakymą, kuris nebūtų banalus. Turbūt ji yra tiesiog apie kasdienybę, eilinio gyvenimo nuotrupas. Galbūt ji apie bandymą pažinti pasaulį, suvokiant, jog iki galo to padaryti neįmanoma. Jei skaitytojas joje įžvelgia kitokius dalykus, tai jis yra visiškai teisus. Tekste jo kūrėjo nebelieka, prasmių šifruotojas yra skaitytojas. Literatūros teorija tai vadina ,,autoriaus mirties metafora“ – tik skaitytojas gali įprasminti tekstą, o autorius yra tarsi miręs, be jokios nuomonės, pastabų, tai iš dalies paneigia bet kokias autobiografines detales. Tuomet tegul skaitytojas ir nusprendžia, apie ką toji kūryba yra iš tiesų.

    Rašant labai svarbu įkvėpimas, polėkis kurti. Prašau pasakykite, kas yra ir būna Jūsų įkvėpimo šaltinis?

    Tai vėlgi kažkoks kasdienybės momentas, detalė, smulkmena, išgirstas pokalbis, perskaityta knyga. Keisčiausia, jog įkvėpimas dažniausiai aplanko naktį, matyt, dėl tylos… Dienos triukšmas turbūt užgožia vidinį balsą – įkvėpimą. Jis ateina kaip žaibas, tiesiog persmelkia ir gimsta personažas. Aš sakau, jog jie ateina iš žvaigždžių, visada su savimi atsinešdami vardą, kuris tinka tik vienam personažui, yra nepakeičiamas, vienintelis. Galbūt taip atrodo tik man, tačiau iš žvaigždžių atėję personažai tampa gyvi, jie kalba, visados pasakoja savo istoriją. Jie kalba kažkokiais, nebūtinai asmeniniais, patyrimais, kurie laikui bėgant užsimiršta, o vėliau kirba giliai pasąmonėje. Kai pradedi rašyti, dar nieko nežinai, idėja ateina vėliau arba gali neateiti visai. Rašymo procese nėra sąmoningumo, jis atsiranda jau taisant. Mano didelis įkvėpimo šaltinis yra rašytoja Jolita Skablauskaitė. Mane labai žavi jos meistriškumas, gebėjimas sukurti tokį tapybišką vaizdą, personažus, kurie iškyla tarsi savaime, lyg juos sukurtų pati gamta. Mane labai žavi toks magiškas jos kūrinių pasaulis.

    Kiek laiko kuriate? Ar laikui bėgant kito Jūsų kūryba?

    Kaip jau minėjau, pradėjau kurti dar vaikystėje. Rašydavau liūdnas pasakas, vertusias sunerimti artimuosius. Rašiau publicistiką, tokią gana kvailą, naivoką… Vėliau buvo eilėraščiai, kurie, man rodėsi, gana neblogi, tik vėliau supratau, jog jie tokie pat naivūs, kiek ,,laužti iš piršto“, nenatūralūs, netikri. Sunku nupasakoti kažkokį kelią, kai jis visas toks nerimtas, dar neatradau savęs, tikiuosi, jog atrasiu…

    Šiandien, o gal ir visais laikais, kūrybiškumas reikalingas ne vien kuriančiajam, bet ir kiekvienam žmogui. Kaip Jūs suprantate kūrybiškumą ir kiek jis reikalingas kasdienybėje?

    Manau, jog kiekvienas žmogus yra kūrybingas savaip, tik skirtingai savyje slypintį kūrybiškumą realizuoja. Kiekvienas žmogus kažką per gyvenimą sukuria, kuriame mes patys esame sukurti. Kiekviena diena yra kūryba.

    Ar domitės visuomeniniais procesais, politika?

    Savęs apolitiška vadinti negaliu. Iš tiesų, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute metus studijavau politiką, tačiau nusprendžiau pakeisti kryptį – pradėjau studijuoti lietuvių filologiją. Tačiau žmogus savaime yra politinis gyvūnas, gyvenantis sociume, neįmanoma visiškai atsiriboti nuo to, kas vyksta aplink mus, nuo visuomeninių procesų. Priklausau TS-LKD partijai, konservatyvaus jaunimo organizacijai – JKL. Savęs itin aktyvia nare pavadinti negalėčiau, tačiau jau pats priklausymas politinėms ar visuomeninėms organizacijoms neleidžia atsiriboti nuo politinių procesų, ragina išlikti pilietiška, dalyvauti įvairiuose renginiuose, atlikti tam tikras pilietines pareigas.

    Kaip vertinate kultūros politiką Lietuvoje?

    Manau, kad svarbiausias dalykas yra tai, jog sprendimus, susijusius su kultūra, priimtų asmenys, atėję iš kultūros pasaulio, savo srities profesionalai, kurie yra žinomi kultūros bendruomenėms, o ne ekonomistai, ūkvedžiai ar teisininkai. Pastarieji, mano nuomone, negali teisingai nuspręsti, kaip paskirstyti lėšas, todėl kultūra dažnai pajungiama verslui, ir jau vien dėl to būtų daug naudingiau, jog kultūros srityje dirbtų būtent jai priklausantys žmonės. Žinoma, pati politika yra kultūros dalis, todėl teiginys, jog politika gali viena ar kita kryptimi pakreipti kultūrą, yra gana paradoksalus.

    Kokie yra Jūsų ateities planai – leisti savo kūrybos knygas, o galbūt tapti rimta politike?

    Taip toli dar neplanavau. Turiu vilčių, norų, idėjų, tačiau kažkokio penkmečio plano tikrai neturiu. Artimiausiuose planuose – sėkmingai baigti studijas, o tada, kaip Dievas duos.

    Ką Jūs palinkėtumėte „Apžvalgos“ skaitytojams?

    Palinkėčiau skaityti daugiau knygų. Eksperimentuoti su žanrais. Paraginčiau neišsižadėti, neignoruoti šiuolaikinės lietuvių kūrybos. Labai džiaugiuosi atradusi nuostabių šiuolaikinių poetų, prozininkų, kurie nėra žinomi jaunimui, labai gaila, jog mokykloje beveik nekalbama apie šiuolaikinius kūrėjus. Knygos gali ne tik praturtinti laisvalaikį, jos gali padėti atrasti save, pažinti supantį pasaulį, pažvelgti į jį visai kitomis akimis. Vertingoje knygoje prasmės iškyla kaip įtampa tarp jas šifruojančio autoriaus ir bandančio atkoduoti skaitytojo, atradus siūlo galą randasi naujas požiūris, nauja savęs interpretacija. Žinoma, labai svarbus yra ir estetinis knygų poveikis, leidžiantis atitrūkti nuo kasdienybės, mėgautis žodiniu menu, suprantant, kokia graži yra mūsų kalba. Skaitykit!

    Dėkoju už pokalbį ■

    Evelina Verbickaitė

    Novelė „Pareiga“

    Žmonės kalbėjo, jog Dorūnė kilusi iš žvaigždių. Kaip dar paaiškinsi jos nežemiškumą. Ji pati niekam nesakė, iš kur atėjusi, nematė reikalo per daug kalbėti apie save, tuščiažodžiavimą laikė kvailumo požymiu. Tvirtai žengė žvyrkeliu ir nenatūraliai ilgomis pėdomis traiškė akmenis. Šalia Dorūnės tipeno bendrakeleivis – katinas Juvencijus. Juvencijus save laikė ištikimu partneriu, patarėju, bemaž guru, šamanu, kuris žino atsakymus į dar nespėtus užduoti klausimus, juk jis valdė nežemiškos Dorūnės gyvenimą…

    Dorūnė ėjo palei nuobodų kelią, tada buvo beveik tokia pat nuobodi diena, kai dangus nežadėjo jokio smagesnio įvykio, tik lietų lietų. Lašai lašėjo Dorūnės veidu ir virto mėlynomis strazdanomis, kurios priminė ašaras. Ore tyvuliavo jūros kvapas. Galbūt tai veido sūrymas, tos mėlynos strazdanos, ar ašaros taip giliai įsirėžę veide.

    Tik Dorūnė neliūdėjo, ji nemanė, jog turinti verkti tuomet, kai prapliūpsta dangus. Jai buvo nuobodu. Katinas Juvencijus kalbėjo, jog ji esą privalo sustoti, apsidairyti aplink, neva susivienyti su gamta, išmokti pamayti grožį akimirkoje. Banalu? Na, nesitikėkite per daug, tai tėra katiniška filosofija, ji daug nežada.

    Dorūnė nemanė jo klausytis. Tik ne šį kartą. Toliau žengė gigantiškomis pėdomis dulkėtu keliu, rijo dulkes, keistai tikėjosi, jog supykins, ims jaust maudulį, galbūt net skausmą, kuris paradoksaliai virs malonumu, kaip kokiai senai Siono vienuolyno vienuolei asketei su spygliuotos vielos dirželiu ant šlaunies: juk ji atsisakė visko, tik ne kelio dulkių! Juvencijus, tas juodas žmogiškas katinas, subarė Dorūnę, ji esą veidmainiaujanti ir neišmananti, kas yra aukso vidurys, kraštutinumai veda į ištvirkimą, ydą. Bet ką gali nusimanyti juodas žmogiškas katinas? Jis tik laižėsi paišiną snukį, kam ginčytis su Dorūne, ji juk iš žvaigdžių, o jis eilinis šalikelės katinas, kurį dėl žioplumo rytoj pervažiuos mėlyna mašina.

    Katinas paklausė Dorūnės, kurgi ji vis dėlto einanti. Ši tik suprunkštė, užrietė nosį, bet atsakyti nesiteikė. Keista, jog pati nesusimąstė, kur ir kodėl, ir kas jos laukia tame kelio gale, kurio vis nesimatė išblukusiame horizonte. Ją slėgė Platono jai skirta geležinė siela, kuri užtikrino vienintelę dorybę – nuosaikumą. Nei išminties, nei drąsos… Nuosaikumas ir didelės pėdos, kad gebėtų kažin kur toli nueiti…

    Naktį Dorūnė susapnavo gana įdomų sapną. Jame regėjo moterį, kuri, Dorūnė tikėjo, buvo jos motina. Sapne motinos veido nesimatė arba jo paprasčiausiai neįsiminė. Prisiminė tik gigantiškas pėdas ir ilgą, paišiną kelį. Moteris ir nekalbėjo nieko, tik dėliojo kojas, traiškė akmenis ir viską, kas po jomis pasimaišydavo.

    Vadinasi, motina irgi ėjikė, Dorūnė iš jos paveldėjo pėdas, geležinę sielą ir pareigą – eiti. Negalima iš paveldo rinktis tai, kas mūsų neslegia. Suprato, jog kelio galo neprieis, kol pati netaps motina, kažkas juk turi paveldėti vienintelę jos dorybę… Juvencijaus aplink nesimatė – keliu nuolat viena po kitos plaukė mėlynos mašinos.

    Pūtėsi ir pūtėsi Dorūnės pilvas, mito ji kelio dulkėmis, gėrė lietų, traukė į save retai šviečiančios saulės šilumą, o joje brendo kūdikis. Pilvas pūtėsi, o pati Dorūnė ėmė nykti, ji su kiekviena diena darėsi vis labiau perregima, pati nebeįžiūrėjo savo kontūrų, negalėjo suprasti, kur ji prasideda, kur jau baigiasi; per ištiestą ranką matė šviečiantį kelią, kurio gale kažkas laukė. Truputį paspartino žingsni, širdį kaustė laukimas; ji ėmė jausti! Horizontas nebetolo, galėjo jį aiškiai matyti. Kelio gale laukė kūdikis. Dorūnė tiesė ranką, norėjo jį paimti, bet neužčiuopė. Jos nebeliko. Galiausiai ji tapo kelio dulke, o galbūt iškeliavo į žvaigždes, iš kurių neva buvo atėjusi.

    Dabar keliu ėjo nebe Dorūnė, žengė kita moteris, ji irgi traiškė akmenėlius savo gigantiškomis pėdomis. ■

  • ATGAL
    TOMAS DIRGĖLA: „TAI TĖVAI TURI DIRBTI, KAD VAIKAI SKAITYTŲ.“
    PIRMYN
    Andriaus Pojavio naujasis albumas "Septyni", BBC radijas... Ir ypatingi skaičiai jo gyvenime...
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.