G. Landsbergis apie pokyčius TS-LKD partijoje ir ambiciją, reikalingą Lietuvai | Apžvalga

Įžvalgos

  • G. Landsbergis apie pokyčius TS-LKD partijoje ir ambiciją, reikalingą Lietuvai

  • Data: 2017-04-07
    Autorius: Martynas Pilkis

    Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininko rinkimus laimėjęs Gabrielius LANDSBERGIS „Apžvalgos“ žurnalui duotame interviu dalinasi mintimis apie jo vadovaujamos partijos pamatines nuostatas, iškeltą nuosaikios dešinės viziją, santykį su valdančiaisiais ir ambiciją, kurios taip reikia Lietuvai.

    APIE TS-LKD PAMATUS IR REIKALINGUS POKYČIUS

    Per rinkimus – tiek Seimo, tiek TS-LKD pirmininko – buvo daug kalbėta apie pokyčius. Tačiau lygiai taip pat domina dalykai, kurie atsparesni pokyčiams ir nekinta. Kokias tris principines nuostatas asmeniškai įvardintumėte, be kurių TS-LKD nebebūtų TS-LKD?

    Turbūt labiausiai be savo geopolitinės krypties. Esame iš Sąjūdžio atsiradusi partija ir Sąjūdžio tradicijų tęsėja. Kaip žinia, Sąjūdžio pagrindinis uždavinys buvo įtvirtinti Lietuvos valstybingumą. Aš manau, mūsų pagrindinis dalykas būtent ir yra mūsų geopolitinė kryptis, kuri padėjo valstybingumą įtvirtinti. Jeigu mes kalbame apie mūsų užsienio politikos kryptį arba mūsų laikyseną Ukrainos arba Rusijos atžvilgiu – aš manau, kad tai yra pamatų pamatas.

    Antrasis dalykas, esame ta partija, kuri vienareikšmiškai pasisako už Vakarų civilizacijos kryptį. Esame proeuropietiški, suprasdami, kad iš Europos kyla mūsų europietiškoji krikščioniška tapatybė. Esame jos gynybos linijoje. Turbūt šiuos dalykus aš išskirčiau kaip visiškai pamatinius – mūsų gynybinės linijos įtvirtinimas ir priklausymas Vakarams.

    Be abejonės, vertybiniai klausimai, kuriuos analizuojame ir diskutuojame priimdami sprendimus, tokie kaip šeima ir panašūs dalykai, jie visada buvo svarbūs. Aš manau, kad daugeliu atveju jie yra bendražmogiški ir siejantys kur kas didesnę grupę žmonių, ne tik vieną politinę bendruomenę.

    Nuo šiol svarbiausi sprendimai TS-LKD partijoje bus priimami balsuojant atvirai (arba bent jau atviriau nei ligi šiol) –  t. y. vyks procesas, kuriame lygiomis teisėmis galės balsuoti ir ne partijos nariai. Atviri pirminiai rinkimai gali stebinti nebūtinai gerąja prasme. Pavyzdžiui, jūsų simpatijų nesulaukusiam Donaldui Trumpui kelią atvėrė būtent atviri rinkimai Republikonų partijos viduje. Ar prisiimsite atsakomybę, jei atviri rinkimai TS-LKD pasisuks netikėtai nebūtinai gerąja linkme?

    Pirmiausiai noriu pabrėžti, kad aš niekada nereiškiau nei simpatijų, nei antipatijų JAV prezidento rinkimuose. Aš, kaip ir turbūt bet kuris save išmintingu laikantis Lietuvos politikas, turėtume remti tiesiog JAV administraciją. Tai yra vienas iš pamatinių dalykų.

    Kitas dalykas, būtent ir JAV, ir kitos valstybės parodo, kad dažnu atveju žmonės jaučiasi per daug atitrūkę nuo politikos, politinio elito ir priimamų sprendimų. Politinis elitas neatliepia jų baimių, nesugeba nubrėžti krypties, kaip tų baimių išvengti, jas apeiti, kokius pasiūlyti sprendimus, kad ateinantis pasaulis būtų ramesnis. Aš manau, kad atviri rinkimai yra vienas iš būdų, kaip įtraukti žmones į politinių sprendimų priėmimą.

    Visus susitikimus, organizuotus rengiantis pirmininko rinkimams, dariau atvirus, kviesdamas ne tik partijos narius, bet ir ne partiečius ateiti ir diskutuoti apie mūsų partijos ateitį – ir tai pasiteisino. Tai nėra įprasta, nėra lengva, bet jei mes norime tapti ir antro pasirinkimo partija, ir galų gale tikrai atsiverti platesniam būriui žmonių, turime tokiais tapti. Turbūt daugelis kandidatų pirmininko rinkimuose kalbėjo apie tą patį, tik mano pasiūlymai galbūt buvo konkrečiausi.

    Kokia liktų prasmė būti aktyviu partijos nariu, jei esminiuose sprendimuose tavo balsas būtų prilyginamas partijos veikloje nedalyvaujančiųjų balsams?

    Tada koks tikslas būti partijos nariu, jeigu nacionaliniuose rinkimuose mūsų balsas yra tik šešiolika tūkstančių arba dar mažiau aktyvių partiečių? Aš manau, kad tai nėra teisingas klausimas.

    Partija yra bendruomenė. Daugeliu atveju skyriai yra likę vos ne kaip šeimos: bendražygių, bendraminčių, artimųjų grupė. Tačiau kai kurie sprendimai yra svarbūs ne tik artimiesiems. Tarkime, spręsdami dėl savo vaiko ateities, paklausiame ir mokytojų, ir senelių. Kartais netgi koks nors kaimynas gali vieną kitą žodį tarti, taip pat psichologas, socialinis darbuotojas – mes įtraukiame bendruomenę, kuri yra platesnė, išeinanti už mūsų šeimos. Tik tada mes galime priimti objektyviai geriausią sprendimą.

    Manau, kad besirengdami kad ir prezidento rinkimams, turime pagrindo manyti, kad svarų žodį gali tarti ir tie žmonės, kurie yra tiesiog dešinieji, kuriems yra svarbu, kur link eina Tėvynės sąjunga.

    Neseniai iškėlėte idėją dėl TS-LKD pavadinimo sutrumpinimo, numetant „-LKD“ dalį. Leidote suprasti, kad asmeniškai pritariate šiam pasiūlymui. Kodėl? Kuo jis sustiprintų partiją?

    Esu jau daugybę kartų išsakęs savo poziciją. Pirmuoju etapu buvo daugiau filosofiniai pasvarstymai apie tai, kad skirtingų tapatybių įtvirtinimas vienoje organizacijoje nebūtinai duoda gero, nes tuomet pametame bendrą mūsų organizacijos tikslą. Mes pasiklystame tarpusavio konkurencijos kovose (kuris iš mūsų bus aukščiau išreitinguotas sąraše, kuris yra labiau priimtinas būti Prezidiume ir t. t.) vietoje to, kad pristatytume savo, kaip partijos, idėją. Sakau – susitelkime ties tuo, kas mus vienija. Viduje partijos mes esame 16 tūkst. žmonių su savo šiek tiek skirtingomis nuomonėmis. Nėra klonuotų žmonių su identišku auklėjimu – vis tiek žmonės skirsis savo pažiūromis, juo labiau partijoje. Bet į išorę turime pateikti, kad mes vis dėlto esame vieninga politinė jėga.

    Dvejus metus vadovaudamas partijai, aš pamačiau, kad vidinės politinės kovos atima turbūt 70–80% laiko vietoje to, kad mes galėtume teisingai pateikti save visuomenei. Nebedant pirštu į nė vieną bendruomenę aiškinantis, kas labiau kaltas, – yra tokia susiklosčiusi situacija ir tai būtų vienas iš būdų ją šiek tiek keisti.

    Jei dvigubas pavadinimas iš tiesų slepia problemas ir takoskyras, ar manote, jog tam išspręsti užteks tik „kosmetinio remonto“ pakeičiant pavadinimą?

    Kadangi pavadinimo keitimo klausimas jautrus ir sudėtinga atsakyti į jį, aš nusprendžiau, kad mes paklausime žmonių. Geriausiu tam tinkamu metu mes organizuosime partijos plebiscitą. Mūsų skyrių žmonės turės galimybę pasakyti, kaip jie mato.

    APIE NUOSAIKIOS DEŠINĖS VIZIJĄ IR BYRANČIUS REGIONUS

    Kandidatuodamas į pirmininko postą iškėlėte „Nuosaikios dešinės“ idėją ir viziją, siūlydamas nuosaikiai spręsti svarbiausias problemas. Iki šiol TS-LKD nebijojo užimti itin tvirtų pozicijų, pavyzdžiui, Astravo atominės elektrinės stabdymo, privalomosios karo tarnybos ir kitais klausimais. Ar nuosaikumas reiškia, kad šiais klausimais nebebus turima tokios griežtos nuomonės? Ar nuosaikumas galios tik tam tikroms politikos sritims?

    Manau, kad kas yra susiję su mūsų geopolitine kryptimi, tų dalykų mes negalime kvestionuoti, tai apskritai yra mūsų išlikimo klausimas.

    Kiti klausimai… Matote, mes pernelyg ilgai buvome užėmę teisiųjų poziciją: vieninteliai mes žinojome, kas yra tiesa. Tai primena Senojo Testamento Rašto aiškintojus. Jiems skirtas terminas, pats nereiškiantis nieko blogo, bet turintis ne visai teigiamą konotaciją, tai yra fariziejai – aukštieji kunigai, kurie vieninteliai gali perskaityti Raštą, kurie vieninteliai gali pasakyti tiesą ir, neišgirsdami labai didelės dalies visuomenės, pasakyti: „Man nerūpi.“ Manau, kad tai buvo labai didelė priežastis, dėl ko mes nugrimzdome į tą nepasitikėjimo krizę su visuomene.

    Atėjus bet kokiam klausimui  (kad ir tam pačiam smurto prieš vaikus klausimui), mes sakome, kad negalima to spręsti, nes bet koks sprendimas iš karto suponuoja, kad bus pažeidžiamos šeimos. Bet žmonių akyse mes – veidmainiai. Žmonės sako: „Jūs kalbate, kad jums gyvybė svarbu – štai užmuštas vaikas. Svarbu?“ Ir mes neturime, ką atsakyti, nes mes patys esame save įspaudę į Rašto išmanymo kampą, ir tai yra neteisingas dalykas. Išeiti iš to kampo, išklausyti tuos žmones, kuriems skauda, išgirsti juos ir atrasti būdus su jais kalbėtis, neišduodant vertybių. Bet pasakyti, kad galbūt kartais mes galime būti neteisingai perskaitę, galbūt neteisingai supratę. Taip, tas vaikas, kurį užmušė, – jį reikėjo apginti, ir mes to nepadarėme. Gal mūsų išankstiniai įsitikinimai to neleido padaryti? Aš kalbu apie tai, kad kartais galbūt žmones reikia daugiau išgirsti.

    Nuosaikumas tokiu atveju daugiau liestų socialinę sferą ir vidaus politiką bet ne užsienio politiką?

    Aš manau, kad – jei jau kalbame apie gynybą – būtų labai nekorektiška priešpastatyti. Gynyba – tai pamatinė Lietuvos išlikimo sąlyga.

    Nuosaikumas – kaip dorybė, bet iš jūsų kalbos galima suprasti, jog dorybė nebus asmeninio pobūdžio. Su šia dorybe bus siekiama konkrečių politikos pokyčių – būtent labiau atsižvelgiant į visuomenės balsą ir realiai susiklosčiusias praktikas?

    Kartais reikia tiesiog matyti, kokia yra realybė. Sako, kad konservatizmas yra realybės neignoravimas. Kartais norisi, kad ta realybė būtų kitokia. Yra bandoma pritempti įsivaizdavimą prie faktų ir pasakyti, kad mūsų įsivaizdavimas yra tikresnis nei faktai.

    Mes kalbame apie tai, kad Lietuvos regionų situacija yra labai sudėtinga. Šeimos yra iširusios. Daugeliu atveju stabilių šeimų apskritai yra labai mažai, gausybė vaikų auga be priežiūros. Švietimo sistema yra nepritaikyta tokiai situacijai. Mes esame kritinėje situacijoje. Kadangi ji neatitinka mūsų tobulo pasaulio įsivaizdavimo, mes stengiamės tai ignoruoti, sakyti, kad jei pakankamai ilgai kartosime, jog pasaulis turi būti idealus, galbūt vieną dieną jis tokiu ir taps. Bet tuo metu toliau vaikai žūsta, jie toliau skandinami šuliniuose.

    Bet kalbant apie principinį pasirinkimą, kas geriau rūpinasi tais vaikais ir apleistaisiais: „big state“ ar „big society“ ?

    Aš manau, kad apie „big society“ Lietuvos regionuose kalbėti yra jau stipriai per vėlu. Buvo galbūt galima kalbėti prieš dvidešimt metų apie visuomenę, kuri buvo sveika ir galėjo vieni kitais rūpintis. Dabar ji yra iširusi. Su 50 tūkst. žmonių, emigruojančių kasmet, mes turime „deteriorating state“  procesą, net ne „deteriorating society“ . Mes pradėjome trupėti kaip valstybė. Tai yra siaubingas klausimas.

    Ar užtenka vien valstybės įsitraukimo į tai? Turbūt nėra valstybių, kur valstybė (toji „big state“) būtų išsprendusi viską savo drastišku įsikišimu. Kiek mes galime, turime stiprinti šeimą, padėti šeimai – toms šeimoms, kurios geba priimti pagalbą.

    Kalbant apie Lietuvą, jūsų noras būtų turėti daugiau nei du su puse miesto?

    Vienareikšmiškai. Klausimas, ką mes galime dėl to padaryti su tokia emigracija, kuri yra. Ekonomika yra vienas iš svarbių klausimų, ir to nereikia pamiršti. Mes norėtume išvengti, kad ekonomika apsprendžia mūsų pasirinkimus, tačiau dažnu atveju yra tiesiog taip: žmonės emigruoja, nes nėra darbo.

    APIE KELIAMUS TIKSLUS – GALIMYBIŲ LYGYBĘ IR BENDRĄJĮ GĖRĮ

    Savo tekste kaip esminį TS-LKD tikslą asmeniškai keliate „galimybių lygybės užtikrinimą“. Ar galite paaiškinti, ką jums tai reiškia? Kuriose srityse šį lygių galimybių užtikrinimą reikia garantuoti?

    Yra labai geras angliškas terminas „level the playing field“ – kad mes visi žaistume ant lygios žemės. Aš tikiu, kad mes pasiekiame tiek, kiek gali mūsų protas, jėgos, pastangos. Nuo mūsų pačių atsakomybės prisiėmimo labai daug priklauso, kiek mes savo kelyje nueisime. Bet šiandien Lietuvoje ryškėja situacija, kurioje mes pradedame žaisti labai netolygiomis sąlygomis. Valstybė rankas sudėjusi žiūri pro pirštus į tai, kad tas laukas yra netolygus ir su kiekvienais metais darosi vis netolygesnis.

    Žmonės dideliame mieste gali nebesijaudinti dėl savo vaikų. Daugiau ar mažiau nebėra skirtumo, į kurią mokykla jie eis, ypač gyvenant Vilniuje, – mes suprantame, kad viskas yra bemaž neblogai. Gyvendamas regioniniame miestelyje, supranti priešingą dalyką – didele dalimi vaiko likimas jau yra nuspręstas. Dėl mokyklos, dėl socialinės sistemos, dėl gausybės kitų dalykų, nepriklausomai nuo vaiko ar jauno žmogaus pastangų, jo įdirbio, proto, įgimtų genetinių gebėjimų, greičiausiai jau yra apspręsta, kas jis bus. Galime besti pirštu ir maždaug pasakyti, koks bus jo atlyginimas, – jei jis gaus atlyginimą apskritai. Tai yra siaubinga. Apie kokį išsiveržimą iš skurdo, valstybės augimą ir darną kalbėti, jei jau dabar esame pasmerkę būsimąją kartą skurdui?

    Galbūt mes neturime tiek daug instrumentų pakeisti arba leisti keistis visuomenės daliai, kuri šiandien yra nuskriausta labiausiai (neturtingiausi, mažiausiai išsilavinę žmonės), bet mes tikrai labai daug galime padaryti, kad būsimajai kartai būtų kitaip. Pagrindinis įrankis yra švietimas.

    Šiandieninė mokykla žmogaus galimybes palieka tokias, kokios jos yra. Jei ateini iš geros, pasiturinčios šeimos, didelė galimybė, jog tu irgi kursi gerą šeimą, būsi atsakingas tėvas ar mama, turėsi neblogą darbą – iš esmės atkartosi savo tėvų kelią. Lygiai tas pats galioja skurdo šeimai, kuri nesulaukia pagalbos nei iš bendruomenės (kurios jau nelabai ir yra), nei iš valstybės. Tuomet mes suprantame, kad tas vaikas yra programuojamas nesėkmei. Man tai yra visiškai nepriimtina, bet aš manau, kad tai turėtų būti nepriimtina ir valstybei.

    Teigiate, kad „TS-LKD uždavinys – į Lietuvos politiką sugrąžinti [..] darbą vardan bendrojo gėrio“. Kokiose srityse to bus siekiama?

    Mes esame tai padarę ir anksčiau, tad nesakyčiau, kad tai būtų absoliuti naujovė. Mūsų susitarimas dėl 2% nuo BVP skyrimo krašto apsaugai yra panašaus darbo rezultatas: sugebėjome perlipti per partinius ginčus ir dvejones bei užtikrinti Lietuvos vakarietišką kryptį. Dabar mes galime eiti toliau.

    Lietuva kitais metais jau galėtų įstoti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO). Tam reikia reikšmingos valstybinių įmonių pertvarkos, užtikrinant skaidrų valdymą, atskaitomybę, dividendus valstybei. Tam reikalingos reformos. Dėl to esu ne vieną sykį išreiškęs paramą – svarbiausiems darbams parama bus.

    Kalbant apie galimybių griovį: vienoje jo pusėje stovi viena pusė Lietuvos, kitoje pusėje – kita pusė Lietuvos. Jei norime pastatyti tiltus, be partijų susitarimo, kryptingo darbo drauge neišeis pasiekti. Dėl to mes inicijavome partijų susitarimą dėl švietimo ir mokslo. Tai būtų vienas esminių dalykų statant tiltus per galimybių griovį. Tikiuosi, kad pavyks susitarti ir pasiekti gerų pokyčių.

    APIE EUROPOS INTEGRACIJĄ

    Požiūris į Europos integraciją akivaizdžiai silpnėjančios Europos Sąjungos (ES) akivaizdoje. Ko tikitės iš tarptautinių sąjungų iki 2020 metų? Kokia turėtų būti Lietuvos laikysena?

    Mes iš tikrųjų esame ant dezintegracijos skardžio. Reikia prisiminti, kad ES dezintegracija yra tai, ko Vladimiras Putinas siekė labai seniai. Jeigu mes nenorime dirbti išvien su tais, kurie mums nieko gero nelinki, reikia dirbti kita kryptimi.

    Esame labai dažnai gundomi pasisakyti už kažkokį trečią kelią: neva nebūsime nei su Rusija, nei su ES, bet mums neprastai pasiseks patiems. Aš tuo netikiu. Manau, turime įtvirtinti savo kryptį kaip paradigmą: Lietuva yra kilusi iš Vakarų ir yra Vakarų dalis. Tai yra mūsų kelias. Pasisakau už gilesnę ir tikresnę integraciją.

    APIE SANTYKĮ SU VALDANČIAISIAIS

    TS-LKD santykis su dabartine valdžia: konstruktyvi opozicija su parama konkretiems Vyriausybės projektams ar principinė opozicija su nuolatiniu priminimu, kad „Lietuva gali geriau“?

    Taip, būtent – Lietuva gali geriau. Lietuvai reikia ambicijos. Man gaila, kad šiandien mūsų didžiausia ambicija tėra urėdai – bet tebūnie bent urėdai. Jeigu šie valdantieji negali geriau, tai mes būsime priminimas, kad galima geriau. Bet tai nereiškia, kad mes turime neparemti dalykų, kurie bent vienu žingsniu link to gerumo mus veda.

    Labai noriu tikėti, kad Lietuvoje galima turėti Vyriausybę, kuri turės ambiciją: ambiciją sumažinti skurdą, užtikrinti, kad smurto prieš vaikus mažės ne 3%, kaip numatyta dabartinėje Vyriausybės programoje. Mes galbūt netgi idealistiškai ir naiviai galėtume pasakyti: „Aš noriu, kad Lietuvoje nebebūtų skriaudžiamų vaikų arba jie sulauktų tinkamos pagalbos visur: mieste, kaime – visoje Lietuvoje. Aš manau, kad toks turi būti siekis. Ir aš dirbsiu dieną naktį, kiek turėsiu jėgų, kad tai atsitiktų.“ Tai būtų ambicija. Dabar įrašyti 3%… Aš tikiuosi, kad dar sulauksime Vyriausybės, kuri galės geriau. ■

  • ATGAL
    Karšta žiema arba kaip "veltėdžiai" pabudino Baltarusiją
    PIRMYN
    Energetikos posūkiai Vokietijoje ir Lietuvoje: lenktynės su laiku
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.