G. Statinis: „Ponas Zy“ galėtų pasitarnauti nuoširdesniam lietuvių-lenkų dialogui | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • G. Statinis: „Ponas Zy“ galėtų pasitarnauti nuoširdesniam lietuvių-lenkų dialogui

  • Data: 2017-11-20
    Autorius: Kęstutis Danielius Rimkevičius

    Tik pasirodęs knygynų ir bibliotekų lentynose istorinis romanas „Ponas Zy“ iškart patraukė ir skaitytojų, ir žiniasklaidos dėmesį. Knygoje per lenkų karininko, Vilniaus įtvirtintos stovyklos kvartirmeisterio gyvenimo dramą mėginama pažvelgti į tikrai sudėtingą, o lietuviams ir itin skaudų mūsų sostinės laikotarpį ir jo žmones, aprašyti tas Vilniaus erdves ir tokias situacijas, apie kurias turbūt ne dažnai susimąstytum – net ir kasdien mindamas senojo miesto grindinį. Kolegiškai (juk yra ištikimas „Apžvalgos“ rašytojas) pakalbintas romano autorius, keliautojas ir žurnalistas Gerimantas STATINIS sakė: „Viskas ir visais laikais, kas vyko mūsų sostinėje, tai yra mūsų istorija…“ Kaip tosios istorijos dalelė sulaukė šio literatūrinio išsipildymo, pamėginome Gerimanto išklausinėti.

    Knygas rašantis žurnalistas – tikrai jokia naujiena. Ir pats jau ne vieną kelionių knygą esate parašęs. Visgi būtų įdomu sužinoti, kas pastūmėjo imtis tokios, sakytume, sudėtingos ir kartu lokalios temos – tarpukario Vilniaus? Turbūt daug lietuvių norėtų šį lenkmečio laikotarpį tiesiog išstumti iš istorinės sąmonės, nesigilinti, nesiskaudinti…

    Fobijos mus persekioja visą gyvenimą, nereikia joms pasiduoti, blaivaus proto neturi užgožti emocijos. Istorija labai reliatyvi sąvoka, ir apmaudu, kad istorikai tiki tik tuo, ką mato akimis. Be šito yra dar matymas protu ir širdimi, gal todėl prof. Liudui Mažyliui, nebūnant istoriku, pavyko atrasti Nepriklausomybės Aktą. Intuicija ir nuovoka labai svarbūs dalykai tyrinėjant mūsų praeitį. Šiandien vis drąsiau istorikai ima kalbėti, kad jeigu ne Juzefo Pilsudskio kova su bolševikais, nepriklausomai Lietuvai nebūtų prielaidos atsirasti. Tačiau mano knyga neaukština šio laikmečio, atvirkščiai, leidžia pažvelgti į kitokį gyvenimą, kuris buvo už Kauno Lietuvos ribų. Šis laikotarpis buvo išstumtas iš mūsų patriotiškos lietuviškos sąmonės. Buvo sakoma, kad tai ne mūsų istorija, tai ne mūsų paminklai, ne mūsų… Kodėl žydų paveldas Lietuvoje jau mūsų, o lenkmečio – griežtai ne! Manau, viskas ir visais laikais, kas vyko mūsų sostinėje, tai yra mūsų istorija, taškas. „Ponas Zy“ – tikrai nišinis romanas, galbūt dėl to jis sudomins ir skaitytoją, tai knyga – intriga.

    „Ponas Zy“ – istorinis romanas. Kokia Vilniaus istorija čia pasakojama ir kodėl jai užrašyti prireikė pagavios, literatūrinės formos? Kokius istorinius faktus (galbūt mažiau žinomus, nepakliūvančius į vadovėlius ar monografijas) labiausiai norėjote atskleisti apie mūsų sostinę?

    Knygoje bandžiau papasakoti vieno žmogaus, gimusio šalia Varšuvos, patyrusio savo audringo gyvenimo pakilimą ir nuopuolį Vilniuje, istoriją. Per jo dramą ir išgyvenimus norėjau parodyti tarpukario Vilnijos krašto problemas, džiaugsmus, nuopuolius ir atgailas. Knygoje galbūt skaitytojas pamatys ir kitą istorijos pusę, kurią mes, lietuviai, esame linkę idealizuoti. Tačiau tai tik literatūros kūrinys, pilnas improvizacinių variacijų, ir tai priimti kaip istorinius faktus neverta. Jeigu Aleksandras Diuma būtų rašęs apie muškietininkus tik istorinę tiesą, mes šiandien apie juos nebūtume nieko girdėję… Pasak istoriko Arvydo Anušausko, kuris šią knygą tikrino kaip ekspertas, pateiktos kai kurios istorinės įžvalgos yra įdomios ir jos nesmarkiai prasilenkia su tikrove.

    Knygoje aprašydamas ne tik Vilniaus apylinkes, tačiau ir tam tikras Baltarusijos vietoves – pavyzdžiui, lenkų karių mūšių su bolševikais scenose – stengiatės būti tikslus ir rodote tikrai gerą vietovių išmanymą. Galbūt esate keliavęs ir savo akimis matęs visas romane minimas vietas? Galiausiai, kiek rašant šią knygą buvo svarbi žurnalisto ir keliautojo patirtis?

    Esu daug keliavęs po Vilniją – mano seneliai yra palaidoti Gervėčiuose, 60 km nuo Vilniaus, Gudijoje. Esu, kaip muzikantas, grojęs per šimtą vestuvių šiame krašte, todėl puikiai žinau ir kraštą, ir papročius. Tačiau paradoksalu – nesu buvęs aprašomuose Trakininkuose, nei Bistryčioje, nei mūšio vietoje Dubašuose, nors pro juos esu keliavęs. Neteko pabuvoti ir Babruiske, Voroneže ar Syzranėje. Rašiau kaip Žiulis Vernas, vadovaudamasis kartoteka, kurią šiandien atstoja internetas. Tačiau atradau didelę sau pramogą, kurią pradėjau įgyvendinti, – nusprendžiau pakeliauti savo knygos personažo pono Zy keliais.

    Romanas pridygsniuotas pikantiškų detalių apie tuometinių Lenkijos karininkų gyvenimą. Apskritai knygoje nemažai erotikos, siautulingų meilės nuotykių. Tokia „istorija“ turbūt retai būna dokumentuojama, dažniau lieka istorijos mokslo paraštėse ir tampa penu interpretuojančiųjų fantazijai. Kas visgi davė pagrindo kurti būtent tokios, sakytume, erotizuotos Vilniaus kasdienybės vaizdinį? O gal tai būtent toji literatūrinė knygos dalis, kuri su istorija mažiau susijusi?..

    Erosas – viso gyvenimo pagrindinis variklis, todėl ne išimtis ir ši knyga. Istorijos dokumentuose užfiksuota, kur pačios žvalgės praneša, kad turėjo intymių santykių su lenkų karininkija, jokia čia paslaptis, todėl anie jas vadino kekšėmis. Pilaitė Rasose, vadinama „zameček“, pasak vietinių, buvo viešnamis, o teisminėse bylose atrasti dokumentai apie Zygmunto Šafranskio ir žydaitės Feigos santykius leidžia daryti prielaidas, kad juos siejo ne vien finansiniai reikalai. „Lapės gaudymas“ ir „cigaro rūkymas“ – tai ne autoriaus išmonė, o tikros tarpukario Vilniaus pramogos, kurias leidau patirti ir savo herojui. Tikros dainuškos, vadinamos „žuravejkomis“, apie ketvirtą Užnemunės ulonų pulką yra neišgalvotos, jos leidžia spręsti apie linksmą pono Zy gyvenimą: „Pasileidę ir girtuokliai – tai ketvirtojo bastuokliai, / Ainiai Marso ir Veneros – tai ketvirtojo choleros… “ Šį klausimą suprantu kaip provokuojantį, todėl teigti, kad erotinė knygos dalis su istorija nesusijusi, būtų neišmintinga.

    Viena iš knygos teminių ašių – požeminiai Vilniaus įtvirtinimai. Turbūt nemažai teko su šiais tvirtovių statiniais susipažinti – tiek sklaidant archyvinę medžiagą, tiek tyrinėjant gyvai. Kas patį patraukė prie šios temos ir ką savo romanu norėjote pasakyti šiandieniniam skaitytojui, kuris galbūt nėra buvęs nė vienoje iš minimų požeminių tvirtovių, o gal net nežino, kad tokios yra?

    Prieš keturiolika metų teko kurti dokumentinių filmų ciklą „Reportažai iš Lietuvos požemių“ ir vienas filmas – „Tarpukario Vilniaus gynybinis žiedas“ – pasakojo apie šių įtvirtinimų istoriją. Susipažinau su netikėtai į Vilnių atvykusiu generolo, kuris tuos bunkerius statė, sūnumi. Janas Krok-Paškovskis (Jan Krok-Paszkowski) buvo žurnalistas, rašytojas, dramaturgas, BBC radijo lenkų laidų skyriaus vadovas ir jis papasakojo daug įdomių dalykų. Nukeliavau į Varšuvos karo archyvus ir ten tyrinėjau istorinius dokumentus. Tačiau didžiausia sėkmė mane pasivijo Vilniuje – čia archyvuose atradau Zygmunto Šafranskio-Šeligos (Zygmunt Shafrański-Szeliga) bylą su šių įtvirtinimų sąmatomis – mat buvo prašvilpti dideli Lenkijos valstybės pinigai. Tuomet ši byla taip mane sudomino, kad užrašų knygutėje pasižymėjau – ši istorija verta romano… Knygoje norėjau papasakoti, kad istorija – tai lyg grūdų su pelais kraitė, o laikas – tai rėtis, kuris atsijoja, kas tikra, o kas be vertės. Šiame gyvenime nėra nieko atsitiktinio, viskas vyksta pagal nematomo režisieriaus sukurtą planą. To režisieriaus vardas – likimas.

    Ir baigdami mūsų pokalbį pamėginkime tarsi pažvelgti į ateitį – kokią, Jūsų manymu, įtaką galėtų „Ponas Zy“ padaryti šiandienos Vilniui? Galbūt, pavyzdžiui, bus atkreiptas mokslininkų, valdininkų ar verslininkų dėmesys į turtingą požeminio Vilniaus istoriją? Gal patys vilniečiai ims kaip nors kitaip vertinti savo miesto tarpukario laikų kasdienybę ar bent norės labiau pažinti to miesto, kuriame gyvena, istorinį veidą?..

    Jūs pats ir atsakėte į savo klausimą. Papildant jį pridurčiau, kad „Ponas Zy“ galėtų būti išverstas į lenkų kalbą ir jis galėtų pasitarnauti nuoširdesniam lietuvių-lenkų dialogui. Taip pat norėčiau, kad Kauno tvirtovės regioninio parko pavyzdžiu būtų įsteigtas panašus darinys Vilniuje. Manau, tai pritrauktų dar didesnį turistų skaičių, ypač fortifikacijų žinovų, į mūsų sostinę. Tai juk pirmieji po Pirmojo pasaulinio karo pradėti statyti gynybiniai įtvirtinimai Europoje! ■

    Ačiū už pokalbį!

  • ATGAL
    Partizaninis karas iš arti: 3 Knygos, 3 Filmai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.