Gaminti tiek, kiek suvartoji | Apžvalga

Oikos

  • Gaminti tiek, kiek suvartoji

  • Data: 2018-10-12
    Autorius: Gytis Žakevičius

    Vis labiau populiaru tampa ant stogų įsidiegti saulės elektrines./pxhere.com nuotrauka

    Vis didėjant elektros energijos kainoms ir vis daugiau buities įrenginių tampant elektriniais, didėja ir išlaidos už elektros energiją. Dėl šios priežasties vis daugiau žmonių pradeda ieškoti būdų, kaip sumažinti augančias mėnesines išlaidas elektrai. Vienas iš sprendimo būdų – pasigaminti reikiamą elektros kiekį iš atsinaujinančių elektros energijos išteklių. Kitaip tariant, tapti gaminančiu vartotoju ir pasigaminti tiek elektros energijos, kiek reikia kasdieniniam vartojimui. Svarbu pažymėti, kad gaminančių vartotojų plėtrą ypač skatina Europos Komisija ir tai dažnai patenka į Europos Parlamento dienotvarkę.

    BENDRA EUROPOS ENERGETINĖ POLITIKA

    Europos Sąjungos narės gali formuoti savo energetinę politiką savarankiškai. Taip jau susiklostė istoriškai, kad energetika tarptautinėje politikoje vaidina itin svarbų vaidmenį, o pačios šalys narės siekia išlikti kuo labiau nepriklausomomis ir nepavaldžiomis nuo bendros ES politikos. Dėl šios priežasties pačioje Europos Sąjungoje galime išvysti skirtingų energetinės politikos pavyzdžių.

    Vokietija nuo 2004 m. tvirtai apsisprendė, kad nutraukia visų savo atominių elektrinių veiklą ir jų gaminamą elektros energiją keičia į energiją, pagamintą iš atsinaujinančių išteklių. Tuo tarpu Vokietijos kaimynė Prancūzija pasisako kategoriškai už elektros energiją iš atominių elektrinių. Taigi šis pavyzdys iliustruoja, kad kiekviena šalis pati sprendžia, ar importuoti, ar pasigaminti reikiamą elektros energijos kiekį. Jeigu yra nusprendžiama, kad elektros kiekis bus gaminamas, o ne importuojamas, valstybės parlamentas nustato, kokiomis priemonėmis ta energija bus pagaminta. Tokia situacija susiformavo dėl kelių priežasčių – energetinių resursų turėjimas užtikrina tvarų ekonomikos augimą ir visišką ekonominę nepriklausomybę nuo energiją eksportuojančių šalių.

    Nesunku apskaičiuoti, kad gaminant prekes ar teikiant įvairias paslaugas nemažą savikainos dalį sudaro išlaidos energijai. Todėl staiga pakilus elektros energijos kainoms, gaminamų produktų ar teikiamų paslaugų kainos šautų į viršų, o tai galėtų privesti prie to, kad šių ekonominių gėrybių niekas nebepirktų. Šalis taptų ekonomiškai nebekonkurencinga, galimai prasidėtų ekonominė recesija su visa puokšte dėl to atsirandančių problemų. Todėl yra nesunku suprasti tai, kad kai kalba pasisuka apie energetiką, visos šalys siekia būti kuo mažiau priklausomos nuo kitų ir dėlioja energetikos politikos akcentus pagal savo nuožiūrą. Geriausiai šį teiginį iliustruoja jau minėta Vokietija, kuri ypač daug dėmesio kreipia į atsinaujinančius energijos išteklius. Prie šio teiginio, apibūdinančio Vokietiją, dar galima pridėti ir tai, kad ji ypač griežtai pasisako prieš dabartinės Rusijos ir jos prezidento Vladimiro Putino vykdomą politiką bei siekia ir toliau taikyti ar net griežtinti ekonomines sankcijas Rusijai, taip atsakant už Krymo aneksiją ir karą Ukrainoje.

    Visgi energetikoje ne visi Vokietijos sprendimai atrodo tokie logiški ir sukrintantys kaip trūkstamos dėlionės dalys tarptautinėje politikoje. Čia turimas galvoje dujotiekis, prasidedantis netoli Sankt Peterburgo ir einantis Baltijos jūros dugnu iki pat Vokietijos krantų. Šiuo dujotiekiu tekės rusiškos dujos, o jų galutinė vartotoja bus galinga Vokietijos pramonė. Šis dujotiekis pavadintas „Nord Stream“ ir yra bene geriausias pavyzdys, kaip bendra Europos Sąjungos tarptautinė politika yra paminama vardan didesnės ekonominės naudos ir didesnės energetinės nepriklausomybės.

    Yra akivaizdu, kad šiuo dujotiekiu siekiama, jog tokios tranzitinės valstybės, kaip Lenkija, Lietuva, Latvija ar Estija, būtų atkirstos nuo dujotiekių magistralių, negautų už tai tranzitinių mokesčių ir, kas bene svarbiausia iš Rusijos pusės, taptų energetinėmis salomis. Neseniai Lietuvoje viešėjusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel į klausimą, kodėl Vokietija leidžiasi į tokius projektus su Rusija, atsakė, kad tai yra ekonomiškai prasminga… Ir čia vėl svarbu pakartoti kertinę tezę – energetikos politiką kiekviena šalis narė veda nepriklausomai ir pagal savo poreikius ar kai kada ir pagal sąžinę. Tačiau kategoriškai teigti, kad viskas energetikoje yra tik juoda ar balta, negalima. Nuo pat bendrijos susikūrimo pradžios yra stengiamasi rasti bendrus interesų taškus ir vienodinti nacionalines teisines bazes, taip artėjant prie vieningos Europos Sąjungos energetinės politikos. Nors tie žingsneliai nėra dideli, tačiau reikia tikėtis, kad kažkada sulauksime, jog visos Europos Sąjungos narės apie energetiką kalbės vienu balsu.

    Galima pateikti ir dvi pagrindines Europos Komisijos kryptis ar reikalavimus, kas yra pavedama visoms Bendrijos valstybėms įgyvendinti. Bene svarbiausias bendras elementas Europos Sąjungoje yra atsinaujinančios energetikos plėtra ir pagamintos švarios arba vadinamosios žaliosios energijos kiekio didinimas. Europos Sąjunga skatina inovacijų plėtrą ir vis didina šalims narėms privalomą žaliosios energijos kiekį galutiniame suvartojimo balanse. Tokiu būdu yra ne tik mažinamas iškastinio kuro naudojimas, tačiau ir tausojama aplinka, į atmosferą išskiriama mažiau teršalų bei yra didinamos investicijos į naujas technologijas ir inovacijas. Prie kitų pozityvių aspektų galima įvardinti ir naujų darbo vietų kūrimą bei naujų įmonių įsisteigimą.

    Kita bendra Europos Sąjungos kryptis yra „efektyvus energijos vartojimas“ arba, paprastai šnekant, energijos taupymas. Šios krypties tikslas yra dvejopas: viena vertus, yra siekiama pakeisti Europos Sąjungos gyventojų požiūrį į elektros ir bendrai gamtinių resursų vartojimą bei skatinti atsakingai vartoti, kita vertus, siekiama įvairiomis baudomis ir sankcijomis priversti pramonės įmones suvartoti mažiau elektros energijos. Jeigu gyventojai, keisdami savo suvartojimo įpročius ar atsisakydami tam tikrų perteklinių ar nebūtinų veiklų, gali natūraliai sutaupyti elektros energijos ir taip patirti mažesnes sąnaudas už elektrą, tai pramonės įmonėms toks taupymas neretai reiškia papildomas investicijas į įrangos atnaujinimą. Toks įrangos atnaujinimas yra suprantamas kaip mažesnės galios prietaisų naudojimas, kurie, suvartodami ženkliai mažiau energijos, geba dirbti efektyviau ir pagaminti tiek pat arba net dar daugiau produkcijos. „Priverstinis“ naudojamos įrangos atnaujinimas taip pat reiškia ir tai, kad įmonės tampa ekonomiškai konkurencingesnės ir taip gali ne tik auginti pardavimo mastus, bet ir didinti pelnus.

    Pati bendrija pasimokė iš savo praeities klaidų ir siekia ekonomiškai tvariai plėtoti atsinaujinančią energetiką bei skatinti tik pačias efektyviausias energijos taupymo priemones. Todėl tokius sprendimus, kai valstybės, siekdamos bet kokia kaina plėtoti atsinaujinančią energetiką, supirkdavo pagamintą elektros energiją iš vėjo ar saulės elektrinių eksploatuotojų už nepadoriai aukštas kainas, galima laikyti tolima praeitimi. Tiesa, visuomenėje jau susiformavo požiūris, kad atsinaujinanti energetika yra ypač pelningas verslas, kai per kelis metus galima atsiimti visas investuotas lėšas ir susikrauti turtus. Šiandieną, kada įrangos, kuria gaminama žalioji energija, kainos nukrito beveik dvigubai, o efektyvumas smarkiai padidėjo, taip pat atsirado įvairių rinkos žaidėjų bei padidėjo konkurencija, pagamintos energijos kainos jau gali konkuruoti su iš iškastinio kuro pagamintos elektros energijos kainomis. Tačiau taip pat pasikeitė ir valstybės požiūris į elektros energijos kiekį. Jeigu anksčiau buvo perkama žalioji energija maksimaliais kiekiais, t. y. kiek pavyksta jos pasigaminti, tai dabar stengiamasi atliepti į suvartojimo apimtis, idant nebūtų išbalansuoti elektros tinklai, o pati energija pasiektų galutinį vartotoją.

    Dėl šių tendencijų atsiranda sąvoka „gaminantis vartotojas“. Tai yra vartotojas, kuris iš atsinaujinančių energijos šaltinių pasigamina reikiamą energijos kiekį savo reikmėms. Kitaip tariant, visa pasigaminta energija ir yra suvartojama paties gamintojo. Taip yra pereinama nuo energijos gamybos tradiciniu būdu prie žaliosios energetikos. Valstybė savo ruožtu nesuperka pagamintos žaliosios energijos, nes vartotojas pats viską ir suvartoja. Taip nėra išpučiamos elektros energijos kainos.

    KAS YRA GAMINANTIS VARTOTOJAS?

    Gaminantis vartotojas – tai fizinis arba juridinis asmuo, kuris iš atsinaujinančių energijos išteklių savo reikmėms pasigamina reikiamą elektros energijos kiekį. Kalbant apie fizinius asmenis, pati populiariausia ir bene patogiausia priemonė yra saulės elektrinė. Svarbu pažymėti, kad per paskutinius 8 metus saulės elektrinių kainos nukrito apie 80 proc. Ekspertai prognozuoja, kad per artimiausius metus saulės elektrinių savikainos nukris dar apie 20 proc. Taigi instaliuoti saulės elektrines taps dar pigiau, o tai garantuos tikrą saulės elektrinių statybų bumą gyventojų gretose. Įmonės, ypač pramonės ar gamybinės, dažnai statosi netgi vėjo jėgaines, tačiau ir čia vis labiau populiaru tampa ant stogų įsidiegti saulės elektrines.

    Svarbu atkreipti dėmesį, kad gyventojas, pasistatęs saulės elektrinę ant stogo, momentiškai suvartoja tik dalį energijos. Skaičiuojama, kad namo elektros energijos poreikis yra patenkinamas apie 20–30 proc. Likusioji pagaminta elektros energija yra perduodama į tinklą „pasaugojimui“. Tai sudaro apie 70–80 proc. energijos. Vėliau, kai atsiranda elektros energijos poreikis, elektra iš tinklo yra susigrąžinama. Toks cikliškumas atsiranda dėl to, kad saulės elektrinė iš esmės elektros energiją gamina dieną, kada gauna daugiausiai saulės spindulių. Tuo tarpu elektros suvartojimas savo viršūnę pasiekia du kartus per parą – ryte, kai visi namo gyventojai atsikelia, ruošiasi į darbą, gaminasi sau pusryčius bei įjungia kitus elektros prietaisus, ir vakare – kai visi grįžta iš darbų.

    Nuo 2015 m. Lietuvoje statomi dvigubos apskaitos skaitikliai, kuriais yra fiksuojama, koks energijos kiekis buvo pagamintas bei atiduotas į tinklą ir kiek buvo iš jo susigrąžinta. Dėl šios priežasties gaminantiems vartotojams nereikia pirkti akumuliatorių, kurie vis dar rinkoje išlaiko sąlyginai aukštas kainas, nes elektros tinklas atlieka akumuliacines funkcijas. Tokiu būdu yra suvaldoma ir kita rizika, kad namas pritrūks reikiamos energijos, jeigu, tarkim, dėl techninio gedimo ar kitų nenumatytų atvejų, saulės elektrinė nebepagamins elektros energijos.

    RINKOS PLĖTRA

    Skaičiuojama, kad šiais metais Lietuvoje buvo per 800 gaminančių vartotojų, kurie savo reikmėms daugiausiai gaminosi reikiamą elektros energiją iš saulės elektrinių. Pagrindiniai motyvai – siekis būti „žaliais“ bei inovatyviais, gamtos tausojimas bei įvaizdžio gerinimas, taip pat ir noras sumažinti išlaidas už elektros energiją.

    Žvelgiant iš valstybės pusės, gaminančių vartotojų plėtra prisideda prie energetinės nepriklausomybės didinimo, padeda pasiekti Europos Sąjungai įsipareigotas žaliosios energijos kvotas bei prisideda prie energiją taupančių priemonių. Šiuo metu LR energetikos ministerija yra išplėtusi kvotą gaminantiems vartotojams iki 100 MW. Dėl šios kvotos išplėtimo siekiama pritraukti per 87 mln. eurų iš privačių investuotojų bei į biudžetą surinkti per 20 mln. eurų mokesčių. Taip pat kaip teigiamas šalutinis efektas turėtų būti sukurta per 110 naujų darbo vietų. Ir nors šie skaičiai sąlyginai nėra dideli, tačiau turėtų prisidėti prie Lietuvos inovatyvumo ir „žalumo“ didinimo.

    Per artimiausius metus gaminančių vartotojų rinką ketinama didinti etapais – pirmame etape bus skatinama rinkos plėtra privačiuose namuose. Antras etapas, kuris prasidės jau kitais metais, bus nukreiptas į saulės elektrinių plėtrą ant daugiabučių namų, taip paverčiant namo gyventojus „gaminančiais vartotojais“. Trečiame etape siekiama atskirti geografinę bei fizinę elektros pagaminimo ir suvartojimo vietą. Tai numatoma padaryti suteikiant galimybę vartotojui turėti atskirą sąskaitą, kurioje būtų fiksuojamas elektros energijos pagaminimas, tarkim, ant sodybos stogo ir elektros suvartojimas name, kuris yra, pavyzdžiui, didmiestyje, kur ne visada yra galimybių instaliuoti saulės elektrinę. Na, ir ketvirtasis etapas yra numatomas nuo 2020 m., kai gaminantys vartotojai bus įtraukti į sisteminių paslaugų tiekimo rinką, kas leis gaminantiems vartotojams dalyvauti elektros energijos pirkimo ir pardavimo bei reguliavimo ir balansavimo rinkoje.

    Visgi svarbiausias tikslas yra mažinti biurokratinius trukdžius gyventojams tapti inovatyviais atsinaujinančios energetikos puoselėtojais.

  • ATGAL
    Energetikos klausimų sprendimas vasaros karštyje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.