Gamtos ir ekologijos paviliota | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Gamtos ir ekologijos paviliota

  • Data: 2013-06-10
    Autorius: Akvilė Stunžėnaitė-Aqua

    Į meditacijos ir jogos centro statybų erdvę kartą užklydo avių banda. Nuotrauka iš asmeninio Gintarės archyvo.

    Baigusi psichologijos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete, kaunietė Gintarė nusprendė pakeliauti po pasaulį. Kelionės ją nubloškė į Ispaniją, kur gyvenimas ekologiniame ūkyje visiškai pakeitė jos požiūrį į maistą, gyvenimo būdą, žmones ir į ją supantį pasaulį. Savo patirtimi ir įspūdžiais Gintarė sutiko pasidalyti su „Apžvalgos“ skaitytojais.

    Savanoriavimas jogų „sektoje“

    Pagal tarptautinę savanorystės programą Gintarė su draugu australu vyko savanoriauti į jogos ir meditacijos stovyklą Ispanijoje, kurioje buvo statomas jogos ir meditacijos centras. Atvykusi mergina buvo šokiruota: „Gyvenome palapinėse, nebuvo net vandens, Ispanijoje pavasaris nėra toks ir šiltas, o prausdavomės upelyje, tame pačiame upelyje ekologiškais muilas plaudavome rūbus“, – prisiminė Gintarė. Anot merginos, vieta net nepriminė stovyklos, buvo labiau panašu į gyvenimą natūralioje gamtoje. O tai, įpratus gyventi su visais patogumais, buvo nemažas išbandymas.

    Projekte, be lietuvės ir jos draugo australo, dalyvavo ir daugiau žmonių: iš Šveicarijos, Naujosios Zelandijos, Australijos ir Ispanijos. Pasak merginos, patirtis buvo labai smagi: dieną savanoriai dirbdavo – statė jogos centrą, o vakarais organizuodavo muzikos „džiamus“. Nors pradžioje nebuvo lengva dėl kalbos barjero, tačiau laikui bėgant ji išmoko kalbą ir pamilo Ispaniją.

    Savanoriauti Gintarė važiavo į ekologišką jogų centrą, o netrukus paaiškėjo, kad pateko į kažkokią keistą sektą, kurioje būdavo dainuojamos mantros ir verbuojami žmonės. „Mums pasisekė, nes stovyklos šeimininkai buvo tik du – žmona ir vyras“, – sakė mergina. Kiekvieną rytą jie bandydavo visus projekto dalyvius kelti keistomis mantromis ir gitara, tačiau savanorių buvo daug, jiems mantros nelabai rūpėjo ir nebuvo sunku atsispirti sektantų įtakai. Pasak merginos, sektantų porelei nepavyko nei vieno iš savanorių įtraukti į savo keistą veiklą.

    „Jogų stovykloje, kuri buvo panašesnė į sektą, pragyvenome dvi savaites“, – pasakojo Gintarė. Pasak jos, be interneto, telefono ir kitų patogumų išgyventi buvo labai sunku, be to, visiškai pasikeitė mityba. Mergina prisiminė, kad ką tik atvažiavus iš Lietuvos, kur iki tol mėgavosi tradicine lietuviška virtuve su cepelinais, bulviniais blynais ir bulvių koše, pakeisti savo mitybos įpročius buvo ne tik tikras moralinis, bet ir fizinis iššūkis. Stovyklavietėje buvo leidžiama tik jogiška mityba: jokios mėsos, žuvies, svogūno ar česnako. Paklausta, kodėl nevartojamas nei česnakas, nei svogūnas, Gintarė sakė, kad pagal jogus, tai yra afrodiziakai, kurie sujaukia dvasinę ramybę. „O jeigu užsimanydavai mėsos, reikėdavo eiti į artimiausią kaimą ir atgal, kas sudarė daugiau nei dešimt kilometrų, todėl mėsos poreikis dingo natūraliai“, – pasakojo Gintarė. Paklausta, kaip sekėsi išgyventi be cepelinų, Gintarė teigė, nežinojusi, kas su ja darosi, nes suvalgiusi pilną dubenį salotų po valandos vėl norėdavo valgyti. Pasak merginos, maitinantis tik šviežiomis daržovėmis ir vaisiais, iškęsti pirmas penkias dienas yra sunkiausia, vėliau pasidaro smagu, nes jautiesi lengvas, neapsunkęs ir pilnas energijos.

    Gyvenimo ekologinėje bendrijoje subtilybės

    Jogų stovykloje Gintarė neužsibuvo. Noras toliau ieškoti, patirti ir pažinti neišblėso, tad mergina nukeliavo savanoriauti į ekologinį kaimą – vieną iš ekologinių Ispanijos bendrijų, įsikūrusių netoli Čivos miestelio (isp. Chiva). Ekologinėje bendruomenėje, pasak Gintarės, gyvena alternatyvaus mąstymo žmonės, kurie kitaip žiūri į vartotojiškumą, sveiką gyvenseną, mitybą ir sveikatą. Merginos teigimu, panašaus mąstymo žmonės susirinko dideliame žemės plote, įkūrė ekologinę gyvenvietę ir ten apsigyveno. Bendruomenės nariai susitarė dėl bendrų dalykų, tokių kaip vanduo, kuris yra surenkamas ir filtruojamas per smėlį į gėlo vandens baseinėlį, iš kurio patenka visiems gyventojams. Tie, kuriems reikia daugiau elektros energijos, pasistatę asmenines saulės baterijas.

    Gyvenimas ekologiniame kaime, anot Gintarės, buvo fantastiškas. Bendrijoje visi gyventojai turėjo savo asmeninių ir bendrųjų išteklių: vieni naudojo vėjo energiją, kiti saulės, o vanduo buvo bendras. „Tai nebuvo grynas bendruomeninis ūkis, mat kiekvienas turėjo savo asmeninę erdvę“, – teigė mergina. Pasak jos, ekologinėje bendruomenėje žmonės gyvena nevienodai: vieni turi minimalius būstus, užimančius minimalią erdvę, kurioje vos telpa lova ir maža virtuvytė, kiti turi kiek didesnius ir patogesnius namus. Pavyzdžiui, vienas reiki* meistras, kuris grodavo gongais ir organizuodavo koncertus, turėjo medinį išlankstomą namą, kurį galėdavo susilankstyti, sutalpinti į sunkvežimio priekabą ir perkelti  visai į kitą vietą. „Namas atrodė normalus, medinis, su laiptais, dviem aukštais ir trimis kambariais. Buvo sunku patikėti, kad savo būstą galima susilankstyti ir sutalpinti į sunkvežimio priekabą“, – įspūdžiais dalijosi mergina.

    Ekologiniame kaime Gintarei teko užduotis su dar septyniais žmonėmis statyti meditacijos molio namelį, vadinamą kupola. „Įeiti į kupolą nėra jokių durų, ji atvira, bet iš lauko nematyti, kas dedasi viduje, nes ji tiesiog užsisuka, visai kaip sraigės namelis“, – pasakojo buvusi savanorė. Anot jos, statybos truko labai ilgai, nes buvo statoma rankomis, naudojant molį. „Jaučiausi kaip tikra kregždutė: minkai molį, maišai jį su smėliu ir šiaudais, o po to lipdai „pončkas“ vieną ant kitos“, – prisiminė  Gintarė. Vizualiai kupola priminė ne tik sraigės namelį, bet ir kregždės lizdą.

    Ekologiniame kaime, savaime supran­- tama, nebuvo tokių patogumų kaip skalbimo mašina, tekdavo drabužius skalbti rankomis. Nors maistą gamindavo naudodami dujas, kaip ir visi kiti Europoje ir Lietuvoje, vis dėlto buityje buvo juntama, kad gyvenama ekologiniame ūkyje ir prie tam tikrų nepatogumų teko priprasti.

    Gintarė buvo iš Lietuvos pasiėmusi kelis elektroninius prietaisus, tarp jų ir plaukų džiovintuvą. Kai ekologinės bendruomenės gyventojai pamatė šį prietaisą, mergina sulaukė priekaištų, kad valanda plaukų džiovinimo išeikvotų trijų dienų elektros energijos atsargas. Po tokio komentaro merginai dingo noras plaukus džiovintis džiovintuvu, ji ėmė labiau mėgautis saulės teikiamais privalumais. Gintarė, gyvendama ekologiniame ūkyje, suvokė, kokiais kiekiais Europoje naudojama elektros energiją, net nesusimąstant apie gamtos ištekliais, taigi po šios patirties ji tapo taupesnė ir atidesnė.

    Ekologinėje bendrijoje nebuvo ir kompiuterių bei interneto, todėl reikėdavo keliauti į artimiausią kaimą ir melstis, kad biblioteka būtų atidaryta, o internetas veiktų. Dėl komunikacijos trukdžių Gintarė labai retai bendraudavo su savo artimaisiais, todėl pasiilgo ir jų, ir draugų, ir gimtosios kalbos.

    Bendruomenės gyventojai valgė tik ekologišką maistą, gėrė daug sojų pieno. Jis Gintarei buvo didžiulis atradimas po Lietuvoje įprasto karvių pieno, kurį ji ne itin mėgo. Ir dabar, grįžusi į Lietuvą, Gintarė dažnai geria sojų pieną, tačiau, pasak jos, Ispanijoje ragautos sojos pupelės, iš kurių gaminamas šis gėrimas, stebuklingos ir turi dievišką skonį, gal todėl, kad auginamos su meile. To skonio mergina ir dabar dažnai pasiilgsta.

    Pasak Gintarės, ekologinės bendruomenės, kaimai ir gyvenvietės – gana populiarus reiškinys Ispanijoje, tačiau dalis šių bendruomenių yra apgyvendintos tokį gyvenimo būdą propaguojančių užsieniečių. Gintarės teigimu, didesnėse Ispanijos ekologinėse bendruomenėse gyvena nemažai vokiečių ir britų.

    Ekologinis kaimas pakeitė požiūrį

    Ekologiniame kaime Gintarė teigia išmokusi mėgautis maisto gaminimo ir valgymo procesu. Bendruomenėje, kurioje gyveno apie 50 nuolatinių gyventojų, maistą gamindavo ne po vieną, o grupelėmis.

    Pasak merginos, fantastiškas jausmas gaminti maistą, kurį mėgsti ir myli: „būdavo eini, lauke prisiskini šviežių daržovių ir prieskonių, gamini ir valgai bendruomenėje“, – dalijosi įspūdžiais Gintarė. Merginos draugė kartą prisipažino nemačiusi kito tokio žmogaus, kuris gamintų maistą su tokia didele meile. Pati Gintarė sakosi anksčiau nemėgusi gaminti. O dabar, tapusi vegetare, ji pakeitė požiūrį ne tik į tai, ką valgo, bet ir kaip gamina  –  juk su meile paruoštas maistas visada daug skanesnis.

    Pasikeitė ne tik Gintarės mityba, bet ir darbo su žmonėmis įgūdžiai. „Iki tol nemokėjau taip dirbti su žmonėmis, kaip dirbau ten“, – pasakojo Gintarė.  Ją sužavėjo darbo ritualas: „nesvarbu, ar statai meditacijos kupolą, ar ravi, bet jauti, kad prisidedi prie bendruomenės ir bendros gerovės, esi kažko vieno dalis“, – pasakojo mergina. Paklausta, kaip pasikeitė jos gyvenimas, Gintarė teigė išmokusi valgyti kitaip, labiau vertinti maistą, kurį valgo, gaminti su daugiau sąmoningumo ir meilės maistui. „Įgavau daugiau sąmoningumo ir džiaugsmo dirbti, išmokau priimti kitų kultūrų žmones. Vegetarizmas – tai didžiausias dalykas, kurį atradau ekologiniame kaime, iki šiol esu vegetarė“, – pasakojo Gintarė.

    Gyvenimas rojuje tapo nuobodus

    Gintarę sužavėjo bendruomenės pasirinkta gyvenamoji vieta – slėnis tarp kalnų, kur kiekvieną rytą matai saulę ir kalnus. Pasak merginos, ji jautėsi tarsi gyventų rojuje. „Atsibundi ryte ir jautiesi kaip rojuj: kalnuose kyla saulė, čiulba paukščiai, medituoji, darai jogos pratimus, pusryčiauji su bendruomenės nariais, kartu dirbi, tačiau vieną dieną pritrūksta dinamikos ir nuotykio“, – sakė Gintarė. Merginai pritrūko naujumo, todėl Gintarė tęsė kelionę toliau, kur teko miegoti ant smėlio paplūdimyje, dirbti bare ir gyventi visiškai priešingai, nei buvo pratusi ekologiniame kaime.

    Mergina pajuto, kad yra kažkur tarp ekologinio kaimo ir mums įprasto gyvenimo, todėl ėmė ieškoti balanso: po darbo bare kopdavo kalnais į atokius paplūdimius, eidavo pasivaikščioti po gamtą mėnesienoje. „Bandžiau išlaikyti ryšį su gamta“, – prisiminė mergina. „Po kiek laiko pasiilgau namų, savo kalbos ir kultūros. Kai supratau, kad kalbu lietuviškai su ispanišku/anglišku akcentu, nusprendžiau, kad laikas grįžti namo“, – juokėsi Gintarė.

    Ateityje – ekologinis kaimas

    Nors pasaulyje tokių bendruomenių, kurios gyvena ekologiškai, yra nemažai, statomi ekologiški namai, sunaudojantys mažai energijos, Lietuvoje tokie dalykai nėra įprasti, nors po truputį ir mūsų šalyje kuriasi ekologinės bendruomenės: vis daugiau žmonių pasirenka gyvenimą ne mieste, atsisako tam tikrų maisto produktų ir stengiasi vartoti mažiau, apriboja savo poreikius. Kol kas šia linkme eina daugiau pavieniai žmonės, bet atsiranda ir grupių. Pasak Gintarės, viena tokia bendruomenė įsikūrusi visai šalia Vilniaus.

    Gintarė vis pamąsto, ar norėtų pasirinkti gyvenimą ekologinėje bendruomenėje, bet pati sako, kad tai yra raidos dalykas: „vaikystėje daug laiko praleidi gamtoje, po to atsiranda mokslai, draugai, darbas, karjera ir miesto šurmulys, vėliau prioritetai keičiasi, nes norisi, kad tavo vaikai valgytų baltą, o ne juodą sniegą. Tada natūraliai gali pasitraukti į gamtą“. Kol kas Gintarei nesinori savęs apsunkinti žemės ir didelio namo priežiūra. „Po kokių dešimties metų matau save gyvenančią ekologiniame kaime, o kol kas mėgaujuosi miesto gatvės šurmuliu, – sakė ji. – Nestumiu savęs į rėmus, nes tai laužo sielą, o ne ją išlaisvina“. Gintarės teigimu, svarbu žinoti savo norus, pažinti save, o tada lengviau pasirinkti, nes žinai, kas tave daro laimingą.

    „Esu žmogus tarp gamtos ir miesto. Bandžiau save priversti susivokti, kur noriu gyventi. Metus laiko gyvenau už Trakų, tačiau pasiilgau senamiesčio. Man patinka jo šurmulys ir kultūra, lygiai taip pat man patinka gamta, saulėlydis, paukščiai“, – mintimis dalijosi Gintarė. Kartais valandos pasivaikščiojimo gamtoje jai užtenka ir norisi grįžti atgal į miestą prie facebook’o, o kartais, pavyzdžiui, žiemą, mergina gali Trakuose ledu vaikščioti nuo vieno ežero kranto prie kito nors ir visą dieną.

    Šiuo metu Gintarė dirba vaikų raidos psichologe, o kai tik atsiranda proga, būtinai keliauja. Kelionės Gintarę žavi tuo, kad keliaujant reikia įjungti visus savo jutimus, o tada tampi pastabesnis, akylesnis. „Kas rytą išėjęs į gatve nepamatai daug dalykų, o kelionėje viskas sujautrėja, kelionė praplečia akiratį, suvokimą, sutinki nuostabiausių ir įdomiausių žmonių“, – tvirtino Gintarė. Artimiausiuose merginos kelionių planuose – Maljorka ir Brazilija.

    * Reiki – XX a. pradžioje Japonijoje sukurtas streso šalinimo, meditacijos ir gydymo metodas.

  • ATGAL
    Mes gyvenam aukštyn kojom
    PIRMYN
    Žydriausios jūros ir balčiausių paplūdimių rojuje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.