Garsios LDK moterys | Apžvalga

Įžvalgos

  • Garsios LDK moterys

  • Temos: Istorija
    Data: 2015-02-26
    Autorius: Anelė Butkuvienė

    Barbora Radvilaitė (Laimos Tubelytės-Kriukelienės piešinys)

    Moterų vaidmuo Lietuvos istorijoje nušviestas nepakankamai. Ilgus amžius jos buvo užgožtos vyrų, tarsi nematomos. Kokios buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterys, ką mes žinome apie jas, per šimtmečius nutolusias mūsų seseris, kokie jų likimai? Ką jos davė mūsų tautos ir valstybingumo raidoje, ar  turėjo galimybę atsiskleisti, realizuoti save ne tik šeimoje, motinystėje, bet ir valstybės, visuomenės gyvenime? Reikia pripažinti, jog žinome labai nedaug ir tik apie kelias socialinio elito atstoves – valdovų arba didikų šeimų moteris. Apie kitų socialinių sluoksnių moteris nėra jokios dokumentinės medžiagos. Trumpai paanalizuosime kelių socialinio elito moterų, palikusių  pėdsaką LDK istorijoje, veiklos bruožus.

    Kunigaikštienė Birutė (apie 1331–apie 1381/1382) – didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmona ir didžiojo kunigaikščio Vytauto motina. Lietuvos Metraščio Plačiajame sąvade pateikiama romantiška Kęstučio ir Birutės pažinties bei vedybų istorija. „Kęstutis, viešpataudamas Trakuose, išgirdo Palangoje esant mergelę, vardu Birutė, kuri pagonišku papročiu buvo pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę ir pati buvo žmonių gerbiama kaip dievaitė. Nuvyko pats didysis kunigaikštis tenai ir labai ji jam patiko, nes gi buvo labai graži mergaitė ir protinga, prašė ją, kad būtų jo žmona. Ji nenorėjo sutikti ir atsakė, kad pažadėjo savo dievams skaistybę išsaugoti iki mirties. Ir paėmė kunigaikštis ją prievarta iš tos vietos, su didžia pagarba palydėjo ją į savo sostinę Trakus ir, sukvietęs brolius, iškėlė su savaisiais broliais dideles vestuves ir paėmė tą mergelę Birutę sau žmona.“

    Kęstutis ir Birutė susilaukė 6 vaikų – trijų sūnų  ir trijų dukterų. Aukso raidėmis įrašytas Birutės vardas, nes ji – didžiojo kunigaikščio Vytauto, iškėlusio Lietuvą į europinių šalių rangą, motina. Netgi Lietuvai nepalankus lenkų kronikininkas Janas Dlugošas, gyvenęs XV a., rašė: „Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, varganą ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi.“

    Apie Birutės vaidmenį politiniame LDK gyvenime kovų tarp Vytauto ir Jogailos dėl LDK sosto metu netiesiogiai liudija autentiškas XIV a. pabaigos Vytauto padiktuotas tekstas „Skundas prieš Jogailą ir Skirgailą“, kuriame sakoma: „Suėmė jie (t. y. Jogaila ir Skirgaila) mūsų tėvą ir jį nužudė. Ir mano motiną taip pat nužudė, o ir mane patį paėmė į nelaisvę.“ Tuo pačiu Jogailą kaltino ir vokiečių kronikininkai. Galime daryti išvadą, kad Birutės išsakė savo abejones vyrui Kęstučiui, tad Jogailos smurtas buvo nukreiptas prieš ją. Pagal legendą, Birutei mirus, jos palaikai palaidoti Palangoje, buvusioje alkvietėje – senovės lietuvių religinio kulto vietoje.

    Ona Sudimantaitė-Vytautienė (?–1418) ištekėjo už Vytauto apie 1370 m., galėjo būti dvidešimties metų. Buvo uoli krikščionė, tačiau nėra žinoma, kada ji krikštijosi. Jos vyras Vytautas 1383–1386 m. krikštijosi net tris kartus.

    Didžioji kunigaikštienė du kartus padėjo savo vyrui ypač sunkiomis jo gyvenimo aplinkybėmis. Pirmą  kartą Ona išvadavo Vytautą iš Krėvos pilies, kur jam grėsė arba jo tėvo Kęstučio likimas arba ilgametis kalėjimas, o antrą kartą – 1389 m., po nepavykusio sąmokslo paimti klasta Vilnių. Išvadavimas iš Krėvos pilies buvo drąsus ir labai rizikingas. Lietuvos metraštyje rašoma: ,,Didysis kunigaikštis kalėjo Krėvoje, o pas jį vaikščiojo dvi moteriškės kloti patalo jam ir kunigaikštienei.[...] Aplinkui budėjo sargyba. Ir jo didžioji kunigaikštienė išgirdo žmones vieną kitam sakant: ,,Jeigu didysis kunigaikštis ilgiau sėdės, bus kaip ir jo tėvui.“ Ji patarė vyrui taip: kai tarnaitė ateis kloti jam patalo, kad jis apsivilktų vienos tarnaitės drabužiais, o su antrąja tarnaite išeitų, o pirmoji pasiliktų su ja. Ir jis pagal jos patarimą apsivilko vienos tarnaitės drabužiais, o su antrąja išėjo ir, nusileidęs iš pilies, pabėgo į Prūsiją pas vokiečius.“

    Apie didžiosios kunigaikštienės Onos dalyvavimą Lietuvos politiniame ir socialiniame gyvenime to meto šaltiniuose duomenų nėra, bet jos vaidmenį liudija netiesioginiai faktai. Kai 1392 m. Vytautas Astravos dvare, netoli Lydos, pasirašė sutartį su Jogaila ir jo žmona Jadvyga, tai lenkai pareikalavo iš kunigaikštienės, kad ši laiduotų, jog jos vyras ištesės visus sutartyje numatytus pažadus. Kunigaikštienė Ona tai padarė, išdavusi Astravoje du garantijos dokumentus.

    Vokiečių ordinas labai aukštai vertino didžiosios kunigaikštienės Onos politinį vaidmenį Lietuvoje. Jai buvo siunčiamos brangios dovanos – muzikos instrumentai, puikūs Reino vynai, vynuogės. Kryžiuočių ordino sostinėje Marienburge jai buvo surengtas labai  iškilmingas priėmimas. Kunigaikštienei ir jos palydai dovanotos prabangios dovanos. Ordino sąskaitų knygose yra likę tų dovanų sąrašai. Dovanos liudija ne tik Vytautienės politinę reikšmę, bet ir jos išrankų skonį, kuriam norėta įtikti. Valdoviškos būdavo ir Vytautienės dovanos. Ji garsėjo kaip viena puošniausių Rytų Europos moterų.

    Reikia paminėti vieną faktą iš didžiosios kunigaikštienės Onos gyvenimo. 1400 m., lankydama šv. Daratos kapą, ji labai prašė  duoti knygutę su šv. Daratos gyvenimo aprašymu, o  gavusi dvi knygas,  labai apsidžiaugė. Manytina, kad Ona Vytautienė, skirtingai nuo savo amžininkių, mokėjo skaityti, nes vargu ar knygos būtų pradžiuginusios beraštę kunigaikštienę. Neabejotina tai, kad kultūrinis didžiosios kunigaikštienės ir jos aplinkos lygis buvo aukštas. Jos vyras Vytautas mokėjo kelias kalbas. Vytauto tėviškėje, Trakuose, buvo juntama nemaža Vakarų Europos įtaka. Vytautas fundavo pirmos parapinės mokyklos steigimą Trakuose.

    Gavęs žinią apie Onos Vytautienės  mirtį, Vokiečių ordino magistras įsakė atlaikyti už jos vėlę šv. mišias visose Ordino bažnyčiose.

    Karalienė Bona (1494–1557) kilusi iš Italijos kunigaikščių Sforcų giminės. Ji gavo puikų humanistinį išsilavinimą. Vienas iš Bonos mokytojų rašė: „Kunigaikštytė moka mintinai  keturias Vergilijaus knygas, Cicerono laiškus, daug italų kūrinių, taip pat Petrarkos poeziją, rašo ir kalba labai mokytai.“ Tokios erudicijos ir proto moters Lenkijos Lietuvos soste iki Bonos nebuvo. Politinėje srityje ji įtvirtino sūnaus teises į sostą, deja, pagrindinio tikslo – padaryti sostą paveldimu, nes valdovai Lenkijoje ir LDK buvo renkami, nepasiekė.

    Vienas didžiausių Bonos nuopelnų yra ekonomikos srityje – tai valakų reforma: LDK žemės ūkyje buvo įdiegta trilaukė sėjomaina, jis tapo europietiškas, daug našesnis.

    Su Bonos vardu siejamos naujovės ir buities kultūroje. Ji atvežė su savo dvariškiais Italijoje auginamas daržoves, kulinarines naujoves, midų keitė itališki vynai. Karalienė atvežė naują renesansinę itališką madą. Sodininkystės pradžia, pirmasis zoologijos sodas (vadinamasis žvėrinčius) LDK irgi siejamas su Bonos vardu.

    Karalienė Bona pasižymėjo kaip mecenatė. Renesansas Lenkijoje ir Lietuvoje plito jos dėka. Ji ne tik atvažiavo į savo naująją tėvynę su renesansinio dvaro žmonėmis, tarp kurių buvo daug menininkų, bet ir kvietė iš Italijos talentingus kūrėjus. Statyba Vilniuje Valdovų rūmų, dėl kurių jau mūsų laikais buvo tiek aistrų, yra karalienės Bonos idėja. Pradžią europietiškam renesansiniam didžiojo kunigaikščio dvarui Vilniuje, ypatingai klestėjusiam Žygimanto Augusto laikais, davė karalienė Bona. 1534 m. Vilniaus katedroje ji pastatė puošnų antkapinį paminklą didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Karalienė globojo vieną garsiausių XVI a. Lietuvos humanistų Abraomą Kulvietį, kuris Vilniuje įkūrė pirmąją aukštesniąją mokyklą, veikusią 1539–1542 m. Abraomas Kulvietis savo garsųjį laišką „Tikėjimo išpažinimas‘, laikomą XVI a. intelektualiniu manifestu, adresavo karalienei Bonai.

    Deja, po 38 metų Bona grįžo į Italiją, mirė Baryje, ten ir palaidota.

    XVI a. pab. jau galime kalbėti apie didikų šeimų moterų vaidmenį. Jos tampa mecenatėmis. Tą sąlygojo tarpkonfesinės kovos tarp katalikų ir evangelikų reformatų (kalvinistų). Nemažai LDK didikų tapo kalvinistais. Tarp jų buvo ir Sofija Mitkevičiūtė-Vnučkienė (?–1602), Rietavo tijūno Morkaus Vnučkos žmona. 1591 m. ji nupirko Šiluvą  ir padovanojo ją Šiluvos kalvinistams, paskyrė lėšų statyti mūrinei bažnyčiai šios konfesijos tikintiesiems. Prie bažnyčios S. Vnučkienė atidarė špitolę vargšams.

    S. Vnučkienė stengėsi įtvirtinti kalvinizmą ir švietimo pagalba. 1592 m. ji įsteigė Šiluvoje aukštesnio lygio (partikuliarinę) mokyklą, kurios svarbiausias uždavinys buvo rengti kunigus ir mokytojus reformatų religinėms bendruomenėms. Mokykloje galėjo mokytis ir katalikų vaikai, bet tik su viena sąlyga – kad jie lankys kalvinistų bažnyčią. Mokyklos mokytojai galėjo būti tik išpažįstantys kalvinizmą asmenys. Ji davė lėšų kalvinistų „Postilei“ lietuvių kalba išleisti. „Postilla lietuviška“  buvo išleista 1600 m. Tai – didžiausias LDK leidinys lietuvių kalba XVI a. Postilėje įdėta Jono Kazoko dedikacija lenkų kalba, kurioje mecenatė šlovinama poetiniu tekstu.

    Po Sofijos Vnučkienės mirties evangelikų reformatų pozicijos labai susilpnėjo ir įsitvirtino katalikų tikėjimas. Tam labai pasitarnavo Šiluvos šv. Mergelės Marijos pasirodymo stebuklas.

    Tuo pat metu Žemaitijoje  katalikybės stiprinimu rūpinosi garsi didikė Sofija Mieleckaitė-Chodkevičienė (1567–1619), Radvilos Juodojo vaikaitė. Ji buvo vieno žymiausių XVII a. pradžios Lietuvos karvedžio ir valstybės veikėjo  Jono Karolio Chodkevičiaus  žmona. Svarbiausias Sofijos, kaip ir jos vyro, gyvenimo tikslas buvo katalikybės įtvirtinimas. XVII a. pr. J.K. Chodkevičius gavo privilegiją Kretingos miestui steigti, miestas jo garbei buvo pavadintas Karolštadtu. Sofijai labiausiai rūpėjo bažnyčios ir vienuolyno statyba, į besikuriantį miestą buvo pakviesti vienuoliai bernardinai. Vienuolynas buvo baigtas 1612 m., o bažnyčia – 1617 m.  Bažnyčioje skambėjo geriausi visoje Žemaitijoje vargonai, parsiųsdinti iš Švedijos. Kaip ir Sofija Vnučkienė, Sofija Chodkevičienė įkūrė špitolę vargšams.

    Reikšmingas S. Chodkevičienės vaidmuo, steigiant Kražių kolegiją. 1614 m.  Sofija Chodkevičienė  iš savo palikimo užrašė Kražių kolegijai 7 ūkius ir pastatydino rūmus. 1616 m. laikinuose mediniuose namuose atidaryta pirmoji kolegijoje klasė – gramatikos klasė. Kražių kolegija kelis šimtmečius buvo Žemaitijos kultūros židinys. S. Chodkevičienė palaidota Kretingos bažnyčios mauzoliejuje.

    Moterų portretų galerija būtų nepilna be Barboros Radvilaitės (1520/1522–1551), kurią išgarsino ne dalyvavimas politikoje ar kultūroje, bet meilė. Galime drąsiai tvirtinti, kad meilė nugalėjo mirtį. Barbora Radvilaitė kilusi iš garsios didikų Radvilų giminės, Jurgio Radvilos dukra. Sosto įpėdinis Žygimantas Augustas – Žygimanto Senojo ir karalienės Bonos sūnus susipažino su jau našlaujančia Barbora 1544 m. Karalaičio pirmoji žmona Elžbieta Habsburgaitė dar buvo gyva. Po jos mirties Žygimantas Augustas slapta vedė Barborą 1547 m. Iškilo karūnavimo problema, nes Lenkijos ponija Barboros nenorėjo karūnuoti ir siekė, kad karalius su ja išsiskirtų. Seime karalius parodė neregėtą atkaklumą ir pareiškė: ,,Aš norėčiau, kad visi žmonės galėtų nevaržomai mylėti. Aš negaliu sulaužyti savo santuokos įžadų, nenusižengdamas sąžinei.[...] Skyryboms tikrai nėra jokių svarbių priežasčių.“ Karalius  pagrasino, kad greičiau atsisakys sosto, nei žmonos ir seimas nusileido. Buvo karūnuota 1550 m. gruodžio mėn., o 1551 m. gegužės mėn. karalienė Barbora mirė. Ji norėjo būti palaidota Vilniuje. Žygimantas Augustas šį prašymą įvykdė. Jos palaikai ilsisi Vilniaus arkikatedros mauzoliejuje.

    Nemažą vaidmenį Lietuvos istorijoje suvaidino ir lietuvaitės, ištekintos į svetimus kraštus.

    Sofija Alšėniškė-Jogailienė (apie 1405–1461), kilusi iš LDK didikų Alšėnų giminės, ketvirtoji Lenkijos karaliaus Jogailos žmona. Už Jogailos ištekėjo 1422 m., tuokėsi Naugarduke. Santuokoje susilaukė dviejų sūnų – Vladislavo ir Kazimiero. Sofija ir jos vyras lietuvis Jogaila tapo garsios ir įtakingos visoje Europoje Jogailaičių dinastijos (o tai yra Gediminaičių dinastijos atšaka) pradininkais. Sofija padėjo nemažai pastangų, įtvirtindama sūnų teises į sostą. Jos sūnus Kazimieras, būdamas trylikametis, išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o vėliau – ir Lenkijos karaliumi. Kaip rašoma metraštyje, tam ji panaudojo netgi amžinąjį moterų ginklą – ašaras.

    Jogailaičių valdymas Lenkijoje yra laikomas valstybės aukso amžiumi. XVI a. Jogailaičiai valdė Lenkiją, Lietuvą, Čekiją, Vengriją. Keturi Sofijos vaikaičiai tapo valdovais. Karalaitis  Kazimieras – vienintelis kanonizuotas Lietuvos šventasis. Amerikiečių istoriografijoje yra pateikta portugalų kilmės istoriko Manuelis Rosa versija, kad Amerikos žemyno atradėjas Kristupas Kolumbas  yra Sofijos Jogailienės vaikaitis, jos sūnaus Vladislovo Varniečio sūnus.

    Tapusi Lenkijos karaliene, Sofija pagarsėjo kaip mecenatė. Krokuvoje ji įsteigė mergaičių mokyklą, labai dosniai rėmė Krokuvos universitetą. Jogailienės iniciatyva į lenkų kalbą buvo išverstas šv. Raštas, vadinamoji karalienės Sofijos arba Šarošpato biblija. Tai – antrasis šv. Rašto vertimas į lenkų kalbą. Karalienės lėšomis Vavelyje buvo pastatyta tašyto akmens koplyčia, jos užsakymu šv. Kryžiaus koplyčia ištapyta bizantiškomis freskomis.

    Sofija Vytautaitė (apie 1374–1453) – vienintelė  Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Onos dukra, 1390 m. ištekinta už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I. Sofija buvo gera politikė, išmintinga, ambicinga, sumaniai stiprinusi savo naujos tėvynės galias. Labai tiksliai Sofijos vaidmenį įvertino istorikas Ignas Jonynas: ,,Sofija Vytautaitė žybtelėjo Rusijos istorijoje kaip iki tol nematytas meteoritas. Ji nebe savo vyro kukli tarnaitė, ji ne tik jam lygi, bet ir stengiasi vadovauti politiniam Maskvos gyvenimui.“ Sofija ir Vasilijus I susilaukė  gausaus būrio vaikų. Dukrelė Ana buvo sužadėta su Bizantijos imperatoriaus sūnumi, buvo išsiųsta į Konstantinopolį išmokti graikų kalbą, susipažinti su šalies ir rūmų papročiais. Deja, mergaitė mirė nuo maro.

    Po vyro Vasilijaus I mirties būsimajam sosto įpėdiniui tebuvo 10 metų, Sofija tapo regente. Jos energingų pastangų dėka pasikeitė sosto paveldėjimo tvarka. Iki tol po Maskvos didžiojo kunigaikščio mirties sostą paveldėdavęs vienas iš brolių, tačiau broliai tokios teisės neteko ir sostą paveldėjo Sofijos sūnus Vasilijus II. Dėl to net kilo vidaus karas, kurio metu Sofijos sūnui buvo išbadytos akys. Istorijoje jis vadinamas Vasilijumi Tamsiuoju. Po savo nelaimės  Maskvos didžiąją kunigaikštystę jis valdė dar 10 metų, be abejonės, savo išmintingosios motinos padedamas. Daug bylojantis faktas, kad mongolų totorių puolimo metu Maskvos gynybai vadovavo 80-metė Sofija, mat sūnus buvo išvykęs.

    Sofijos dėka Rusijos heraldiniuose ženkluose – Rusijos imperijos herbe ir Maskvos miesto herbe – atsirado lietuviškas vytis. Jų atsiradimo istorija tokia: Sofijos testamentas patvirtintas didžiojo kunigaikščio antspaudu, kuriame pirmą kartą pavaizduotas raitelis ant žirgo. Iki to laiko  būdavo arba  įrašomas valdovo vardas, arba išraižomi šventųjų atvaizdai.

    Pagal rusišką paprotį prieš mirtį Sofija išėjo į vienuolyną, priimdama Sinklitikijos vardą. Mirė, būdama daugiau kaip 80 metų, palaidota Kremliaus Dangun žengimo cerkvėje – didžiųjų kunigaikštienių ir carienių panteone.

    Cecilija Ziemovitaitė. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo duktė ir Jogailos sesuo Aleksandra ištekėjo už Mozūrijos kunigaikščio Ziemovito. Jiedu 1393 m. susilaukė dukters   Cecilijos (istorinėje literatūroje ji dažniausiai vadinama Cimbarka). 1412 m. Cimbarka tapo Ernesto Geležinio Habsburgo žmona. Vokiečių istorinėje tradicijoje vadinama „didžiąja motina“ , nes ji yra Austrijos ir Ispanijos Habsburgų dinastinių linijų pradininkė.

    Moterų vaidmuo Lietuvos istorijoje nušviestas nepakankamai. Ilgus amžius jos buvo užgožtos vyrų, tarsi nematomos. Kokios buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterys, ką mes žinome apie jas, per šimtmečius nutolusias mūsų seseris, kokie jų likimai? Ką jos davė mūsų tautos ir valstybingumo raidoje, ar turėjo galimybę atsiskleisti, realizuoti save ne tik šeimoje, motinystėje, bet ir valstybės, visuomenės gyvenime? Reikia pripažinti, jog žinome labai nedaug ir tik apie kelias socialinio elito atstoves – valdovų arba didikų šeimų moteris. Apie kitų socialinių sluoksnių moteris nėra jokios dokumentinės medžiagos. Trumpai paanalizuosime kelių socialinio elito moterų, palikusių pėdsaką LDK istorijoje, veiklos bruožus.

    Kunigaikštienė Birutė (apie 1331–apie 1381/1382) – didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmona ir didžiojo kunigaikščio Vytauto motina. Lietuvos Metraščio Plačiajame sąvade pateikiama romantiška Kęstučio ir Birutės pažinties bei vedybų istorija. „Kęstutis, viešpataudamas Trakuose, išgirdo Palangoje esant mergelę, vardu Birutė, kuri pagonišku papročiu buvo pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę ir pati buvo žmonių gerbiama kaip dievaitė. Nuvyko pats didysis kunigaikštis tenai ir labai ji jam patiko, nes gi buvo labai graži mergaitė ir protinga, prašė ją, kad būtų jo žmona. Ji nenorėjo sutikti ir atsakė, kad pažadėjo savo dievams skaistybę išsaugoti iki mirties. Ir paėmė kunigaikštis ją prievarta iš tos vietos, su didžia pagarba palydėjo ją į savo sostinę Trakus ir, sukvietęs brolius, iškėlė su savaisiais broliais dideles vestuves ir paėmė tą mergelę Birutę sau žmona.“

    Kęstutis ir Birutė susilaukė 6 vaikų – trijų sūnų ir trijų dukterų. Aukso raidėmis įrašytas Birutės vardas, nes ji – didžiojo kunigaikščio Vytauto, iškėlusio Lietuvą į europinių šalių rangą, motina. Netgi Lietuvai nepalankus lenkų kronikininkas Janas Dlugošas, gyvenęs XV a., rašė: „Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, varganą ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi.“

    Apie Birutės vaidmenį politiniame LDK gyvenime kovų tarp Vytauto ir Jogailos dėl LDK sosto metu netiesiogiai liudija autentiškas XIV a. pabaigos Vytauto padiktuotas tekstas „Skundas prieš Jogailą ir Skirgailą“, kuriame sakoma: „Suėmė jie (t. y. Jogaila ir Skirgaila) mūsų tėvą ir jį nužudė. Ir mano motiną taip pat nužudė, o ir mane patį paėmė į nelaisvę.“ Tuo pačiu Jogailą kaltino ir vokiečių kronikininkai. Galime daryti išvadą, kad Birutės išsakė savo abejones vyrui Kęstučiui, tad Jogailos smurtas buvo nukreiptas prieš ją. Pagal legendą, Birutei mirus, jos palaikai palaidoti Palangoje, buvusioje alkvietėje – senovės lietuvių religinio kulto vietoje.

    Ona Sudimantaitė-Vytautienė (?–1418) ištekėjo už Vytauto apie 1370 m., galėjo būti dvidešimties metų. Buvo uoli krikščionė, tačiau nėra žinoma, kada ji krikštijosi. Jos vyras Vytautas 1383–1386 m. krikštijosi net tris kartus.

    Didžioji kunigaikštienė du kartus padėjo savo vyrui ypač sunkiomis jo gyvenimo aplinkybėmis. Pirmą kartą Ona išvadavo Vytautą iš Krėvos pilies, kur jam grėsė arba jo tėvo Kęstučio likimas arba ilgametis kalėjimas, o antrą kartą – 1389 m., po nepavykusio sąmokslo paimti klasta Vilnių. Išvadavimas iš Krėvos pilies buvo drąsus ir labai rizikingas. Lietuvos metraštyje rašoma: ,,Didysis kunigaikštis kalėjo Krėvoje, o pas jį vaikščiojo dvi moteriškės kloti patalo jam ir kunigaikštienei.[...] Aplinkui budėjo sargyba. Ir jo didžioji kunigaikštienė išgirdo žmones vieną kitam sakant: ,,Jeigu didysis kunigaikštis ilgiau sėdės, bus kaip ir jo tėvui.“ Ji patarė vyrui taip: kai tarnaitė ateis kloti jam patalo, kad jis apsivilktų vienos tarnaitės drabužiais, o su antrąja tarnaite išeitų, o pirmoji pasiliktų su ja. Ir jis pagal jos patarimą apsivilko vienos tarnaitės drabužiais, o su antrąja išėjo ir, nusileidęs iš pilies, pabėgo į Prūsiją pas vokiečius.“

    Apie didžiosios kunigaikštienės Onos dalyvavimą Lietuvos politiniame ir socialiniame gyvenime to meto šaltiniuose duomenų nėra, bet jos vaidmenį liudija netiesioginiai faktai. Kai 1392 m. Vytautas Astravos dvare, netoli Lydos, pasirašė sutartį su Jogaila ir jo žmona Jadvyga, tai lenkai pareikalavo iš kunigaikštienės, kad ši laiduotų, jog jos vyras ištesės visus sutartyje numatytus pažadus. Kunigaikštienė Ona tai padarė, išdavusi Astravoje du garantijos dokumentus.

    Vokiečių ordinas labai aukštai vertino didžiosios kunigaikštienės Onos politinį vaidmenį Lietuvoje. Jai buvo siunčiamos brangios dovanos – muzikos instrumentai, puikūs Reino vynai, vynuogės. Kryžiuočių ordino sostinėje Marienburge jai buvo surengtas labai iškilmingas priėmimas. Kunigaikštienei ir jos palydai dovanotos prabangios dovanos. Ordino sąskaitų knygose yra likę tų dovanų sąrašai. Dovanos liudija ne tik Vytautienės politinę reikšmę, bet ir jos išrankų skonį, kuriam norėta įtikti. Valdoviškos būdavo ir Vytautienės dovanos. Ji garsėjo kaip viena puošniausių Rytų Europos moterų.

    Reikia paminėti vieną faktą iš didžiosios kunigaikštienės Onos gyvenimo. 1400 m., lankydama šv. Daratos kapą, ji labai prašė duoti knygutę su šv. Daratos gyvenimo aprašymu, o gavusi dvi knygas, labai apsidžiaugė. Manytina, kad Ona Vytautienė, skirtingai nuo savo amžininkių, mokėjo skaityti, nes vargu ar knygos būtų pradžiuginusios beraštę kunigaikštienę. Neabejotina tai, kad kultūrinis didžiosios kunigaikštienės ir jos aplinkos lygis buvo aukštas. Jos vyras Vytautas mokėjo kelias kalbas. Vytauto tėviškėje, Trakuose, buvo juntama nemaža Vakarų Europos įtaka. Vytautas fundavo pirmos parapinės mokyklos steigimą Trakuose.

    Gavęs žinią apie Onos Vytautienės mirtį, Vokiečių ordino magistras įsakė atlaikyti už jos vėlę šv. mišias visose Ordino bažnyčiose.

    Karalienė Bona (1494–1557) kilusi iš Italijos kunigaikščių Sforcų giminės. Ji gavo puikų humanistinį išsilavinimą. Vienas iš Bonos mokytojų rašė: „Kunigaikštytė moka mintinai keturias Vergilijaus knygas, Cicerono laiškus, daug italų kūrinių, taip pat Petrarkos poeziją, rašo ir kalba labai mokytai.“ Tokios erudicijos ir proto moters Lenkijos Lietuvos soste iki Bonos nebuvo. Politinėje srityje ji įtvirtino sūnaus teises į sostą, deja, pagrindinio tikslo – padaryti sostą paveldimu, nes valdovai Lenkijoje ir LDK buvo renkami, nepasiekė.

    Vienas didžiausių Bonos nuopelnų yra ekonomikos srityje – tai valakų reforma: LDK žemės ūkyje buvo įdiegta trilaukė sėjomaina, jis tapo europietiškas, daug našesnis.

    Su Bonos vardu siejamos naujovės ir buities kultūroje. Ji atvežė su savo dvariškiais Italijoje auginamas daržoves, kulinarines naujoves, midų keitė itališki vynai. Karalienė atvežė naują renesansinę itališką madą. Sodininkystės pradžia, pirmasis zoologijos sodas (vadinamasis žvėrinčius) LDK irgi siejamas su Bonos vardu.

    Karalienė Bona pasižymėjo kaip mecenatė. Renesansas Lenkijoje ir Lietuvoje plito jos dėka. Ji ne tik atvažiavo į savo naująją tėvynę su renesansinio dvaro žmonėmis, tarp kurių buvo daug menininkų, bet ir kvietė iš Italijos talentingus kūrėjus. Statyba Vilniuje Valdovų rūmų, dėl kurių jau mūsų laikais buvo tiek aistrų, yra karalienės Bonos idėja. Pradžią europietiškam renesansiniam didžiojo kunigaikščio dvarui Vilniuje, ypatingai klestėjusiam Žygimanto Augusto laikais, davė karalienė Bona. 1534 m. Vilniaus katedroje ji pastatė puošnų antkapinį paminklą didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Karalienė globojo vieną garsiausių XVI a. Lietuvos humanistų Abraomą Kulvietį, kuris Vilniuje įkūrė pirmąją aukštesniąją mokyklą, veikusią 1539–1542 m. Abraomas Kulvietis savo garsųjį laišką „Tikėjimo išpažinimas‘, laikomą XVI a. intelektualiniu manifestu, adresavo karalienei Bonai.

    Deja, po 38 metų Bona grįžo į Italiją, mirė Baryje, ten ir palaidota.

    XVI a. pab. jau galime kalbėti apie didikų šeimų moterų vaidmenį. Jos tampa mecenatėmis. Tą sąlygojo tarpkonfesinės kovos tarp katalikų ir evangelikų reformatų (kalvinistų). Nemažai LDK didikų tapo kalvinistais. Tarp jų buvo ir Sofija Mitkevičiūtė-Vnučkienė (?–1602), Rietavo tijūno Morkaus Vnučkos žmona. 1591 m. ji nupirko Šiluvą ir padovanojo ją Šiluvos kalvinistams, paskyrė lėšų statyti mūrinei bažnyčiai šios konfesijos tikintiesiems. Prie bažnyčios S. Vnučkienė atidarė špitolę vargšams.

    S. Vnučkienė stengėsi įtvirtinti kalvinizmą ir švietimo pagalba. 1592 m. ji įsteigė Šiluvoje aukštesnio lygio (partikuliarinę) mokyklą, kurios svarbiausias uždavinys buvo rengti kunigus ir mokytojus reformatų religinėms bendruomenėms. Mokykloje galėjo mokytis ir katalikų vaikai, bet tik su viena sąlyga – kad jie lankys kalvinistų bažnyčią. Mokyklos mokytojai galėjo būti tik išpažįstantys kalvinizmą asmenys. Ji davė lėšų kalvinistų „Postilei“ lietuvių kalba išleisti. „Postilla lietuviška“ buvo išleista 1600 m. Tai – didžiausias LDK leidinys lietuvių kalba XVI a. Postilėje įdėta Jono Kazoko dedikacija lenkų kalba, kurioje mecenatė šlovinama poetiniu tekstu.

    Po Sofijos Vnučkienės mirties evangelikų reformatų pozicijos labai susilpnėjo ir įsitvirtino katalikų tikėjimas. Tam labai pasitarnavo Šiluvos šv. Mergelės Marijos pasirodymo stebuklas.

    Tuo pat metu Žemaitijoje katalikybės stiprinimu rūpinosi garsi didikė Sofija Mieleckaitė-Chodkevičienė (1567–1619), Radvilos Juodojo vaikaitė. Ji buvo vieno žymiausių XVII a. pradžios Lietuvos karvedžio ir valstybės veikėjo Jono Karolio Chodkevičiaus žmona. Svarbiausias Sofijos, kaip ir jos vyro, gyvenimo tikslas buvo katalikybės įtvirtinimas. XVII a. pr. J.K. Chodkevičius gavo privilegiją Kretingos miestui steigti, miestas jo garbei buvo pavadintas Karolštadtu. Sofijai labiausiai rūpėjo bažnyčios ir vienuolyno statyba, į besikuriantį miestą buvo pakviesti vienuoliai bernardinai. Vienuolynas buvo baigtas 1612 m., o bažnyčia – 1617 m. Bažnyčioje skambėjo geriausi visoje Žemaitijoje vargonai, parsiųsdinti iš Švedijos. Kaip ir Sofija Vnučkienė, Sofija Chodkevičienė įkūrė špitolę vargšams.

    Reikšmingas S. Chodkevičienės vaidmuo, steigiant Kražių kolegiją. 1614 m. Sofija Chodkevičienė iš savo palikimo užrašė Kražių kolegijai 7 ūkius ir pastatydino rūmus. 1616 m. laikinuose mediniuose namuose atidaryta pirmoji kolegijoje klasė – gramatikos klasė. Kražių kolegija kelis šimtmečius buvo Žemaitijos kultūros židinys. S. Chodkevičienė palaidota Kretingos bažnyčios mauzoliejuje.

    Moterų portretų galerija būtų nepilna be Barboros Radvilaitės (1520/1522–1551), kurią išgarsino ne dalyvavimas politikoje ar kultūroje, bet meilė. Galime drąsiai tvirtinti, kad meilė nugalėjo mirtį. Barbora Radvilaitė kilusi iš garsios didikų Radvilų giminės, Jurgio Radvilos dukra. Sosto įpėdinis Žygimantas Augustas – Žygimanto Senojo ir karalienės Bonos sūnus susipažino su jau našlaujančia Barbora 1544 m. Karalaičio pirmoji žmona Elžbieta Habsburgaitė dar buvo gyva. Po jos mirties Žygimantas Augustas slapta vedė Barborą 1547 m. Iškilo karūnavimo problema, nes Lenkijos ponija Barboros nenorėjo karūnuoti ir siekė, kad karalius su ja išsiskirtų. Seime karalius parodė neregėtą atkaklumą ir pareiškė: ,,Aš norėčiau, kad visi žmonės galėtų nevaržomai mylėti. Aš negaliu sulaužyti savo santuokos įžadų, nenusižengdamas sąžinei.[...] Skyryboms tikrai nėra jokių svarbių priežasčių.“ Karalius pagrasino, kad greičiau atsisakys sosto, nei žmonos ir seimas nusileido. Buvo karūnuota 1550 m. gruodžio mėn., o 1551 m. gegužės mėn. karalienė Barbora mirė. Ji norėjo būti palaidota Vilniuje. Žygimantas Augustas šį prašymą įvykdė. Jos palaikai ilsisi Vilniaus arkikatedros mauzoliejuje.

    Nemažą vaidmenį Lietuvos istorijoje suvaidino ir lietuvaitės, ištekintos į svetimus kraštus.

    Sofija Alšėniškė-Jogailienė (apie 1405–1461), kilusi iš LDK didikų Alšėnų giminės, ketvirtoji Lenkijos karaliaus Jogailos žmona. Už Jogailos ištekėjo 1422 m., tuokėsi Naugarduke. Santuokoje susilaukė dviejų sūnų – Vladislavo ir Kazimiero. Sofija ir jos vyras lietuvis Jogaila tapo garsios ir įtakingos visoje Europoje Jogailaičių dinastijos (o tai yra Gediminaičių dinastijos atšaka) pradininkais. Sofija padėjo nemažai pastangų, įtvirtindama sūnų teises į sostą. Jos sūnus Kazimieras, būdamas trylikametis, išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o vėliau – ir Lenkijos karaliumi. Kaip rašoma metraštyje, tam ji panaudojo netgi amžinąjį moterų ginklą – ašaras.

    Jogailaičių valdymas Lenkijoje yra laikomas valstybės aukso amžiumi. XVI a. Jogailaičiai valdė Lenkiją, Lietuvą, Čekiją, Vengriją. Keturi Sofijos vaikaičiai tapo valdovais. Karalaitis Kazimieras – vienintelis kanonizuotas Lietuvos šventasis. Amerikiečių istoriografijoje yra pateikta portugalų kilmės istoriko Manuelis Rosa versija, kad Amerikos žemyno atradėjas Kristupas Kolumbas yra Sofijos Jogailienės vaikaitis, jos sūnaus Vladislovo Varniečio sūnus.

    Tapusi Lenkijos karaliene, Sofija pagarsėjo kaip mecenatė. Krokuvoje ji įsteigė mergaičių mokyklą, labai dosniai rėmė Krokuvos universitetą. Jogailienės iniciatyva į lenkų kalbą buvo išverstas šv. Raštas, vadinamoji karalienės Sofijos arba Šarošpato biblija. Tai – antrasis šv. Rašto vertimas į lenkų kalbą. Karalienės lėšomis Vavelyje buvo pastatyta tašyto akmens koplyčia, jos užsakymu šv. Kryžiaus koplyčia ištapyta bizantiškomis freskomis.

    Sofija Vytautaitė (apie 1374–1453) – vienintelė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Onos dukra, 1390 m. ištekinta už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I. Sofija buvo gera politikė, išmintinga, ambicinga, sumaniai stiprinusi savo naujos tėvynės galias. Labai tiksliai Sofijos vaidmenį įvertino istorikas Ignas Jonynas: ,,Sofija Vytautaitė žybtelėjo Rusijos istorijoje kaip iki tol nematytas meteoritas. Ji nebe savo vyro kukli tarnaitė, ji ne tik jam lygi, bet ir stengiasi vadovauti politiniam Maskvos gyvenimui.“ Sofija ir Vasilijus I susilaukė gausaus būrio vaikų. Dukrelė Ana buvo sužadėta su Bizantijos imperatoriaus sūnumi, buvo išsiųsta į Konstantinopolį išmokti graikų kalbą, susipažinti su šalies ir rūmų papročiais. Deja, mergaitė mirė nuo maro.

    Po vyro Vasilijaus I mirties būsimajam sosto įpėdiniui tebuvo 10 metų, Sofija tapo regente. Jos energingų pastangų dėka pasikeitė sosto paveldėjimo tvarka. Iki tol po Maskvos didžiojo kunigaikščio mirties sostą paveldėdavęs vienas iš brolių, tačiau broliai tokios teisės neteko ir sostą paveldėjo Sofijos sūnus Vasilijus II. Dėl to net kilo vidaus karas, kurio metu Sofijos sūnui buvo išbadytos akys. Istorijoje jis vadinamas Vasilijumi Tamsiuoju. Po savo nelaimės Maskvos didžiąją kunigaikštystę jis valdė dar 10 metų, be abejonės, savo išmintingosios motinos padedamas. Daug bylojantis faktas, kad mongolų totorių puolimo metu Maskvos gynybai vadovavo 80-metė Sofija, mat sūnus buvo išvykęs.

    Sofijos dėka Rusijos heraldiniuose ženkluose – Rusijos imperijos herbe ir Maskvos miesto herbe – atsirado lietuviškas vytis. Jų atsiradimo istorija tokia: Sofijos testamentas patvirtintas didžiojo kunigaikščio antspaudu, kuriame pirmą kartą pavaizduotas raitelis ant žirgo. Iki to laiko būdavo arba įrašomas valdovo vardas, arba išraižomi šventųjų atvaizdai.

    Pagal rusišką paprotį prieš mirtį Sofija išėjo į vienuolyną, priimdama Sinklitikijos vardą. Mirė, būdama daugiau kaip 80 metų, palaidota Kremliaus Dangun žengimo cerkvėje – didžiųjų kunigaikštienių ir carienių panteone.

    Cecilija Ziemovitaitė. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo duktė ir Jogailos sesuo Aleksandra ištekėjo už Mozūrijos kunigaikščio Ziemovito. Jiedu 1393 m. susilaukė dukters Cecilijos (istorinėje literatūroje ji dažniausiai vadinama Cimbarka). 1412 m. Cimbarka tapo Ernesto Geležinio Habsburgo žmona. Vokiečių istorinėje tradicijoje vadinama „didžiąja motina“ , nes ji yra Austrijos ir Ispanijos Habsburgų dinastinių linijų pradininkė.

  • ATGAL
    Jonas Žemaitis-Vytautas – okupacijai nepasidavusios Lietuvos prezidentas
    PIRMYN
    Klimato kaita toliau grasina pasauliui
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.