Gediminas Kijauskas SJ: Popiežiaus Pranciškaus tarnystė ves link mūsų visų bendrystės ir sutarimo | Apžvalga

Įžvalgos

  • Gediminas Kijauskas SJ: Popiežiaus Pranciškaus tarnystė ves link mūsų visų bendrystės ir sutarimo

  • Temos: Religija
    Data: 2013-05-03
    Autorius: Vaida Stundytė

    Gediminas Kijauskas SJ Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Kovo 13-ąją balti dūmai iš Siksto koplyčios pranešė, kad kardinolų konklava išrinko naująjį popiežių. Juo tapo Jorge Mario Bergoglio – jėzuitų kardinolas iš Buenos Airių, Argentinos, savo popiežiškuoju vardu pasirinkęs Pranciškaus vardą. Apie šį katalikų pasauliui reikšmingą įvykį bei popiežių Pranciškų ir pasikalbėjome su jėzuitų kunigu Gediminu KIJAUSKU SJ.

    Kai buvo pranešta, kad naujuoju popiežiumi išrinktas kardinolas J. M. Bergoglio, pasaulį apskriejo žinia, kad tai – istorinis įvykis, nes popiežiumi pirmą kartą tapo jėzuitas ir pirmą kartą Bažnyčiai vadovaus žmogus iš Lotynų Amerikos. Ką, Jūsų nuomone, toks kardinolų konklavos pasirinkimas reiškia katalikų bendruomenei ir apskritai visam pasauliui? Ką jis reiškia jėzuitams? Kokią žinią mums neša J. M. Bergoglio pasirinktas Pranciškaus popiežiškasis vardas?

    Jėzuitams tai buvo džiugi žinia, nes tai pirmasis popiežius jėzuitas nuo 1540 m., kada buvo įkurtas šis ordinas. Pirmasis popiežius jėzuitas kai kam galbūt yra staigmena, bet nemanau, kad tai yra esminis dalykas. Kardinolai, konklavoje rinkdami popiežių, pirmiausia atsižvelgė į esamą Bažnyčios padėtį, į jos poreikius ir iššūkius jai. Bažnyčia nuolat turi galvoti apie atsinaujinimą ir tai nėra kažkas ypatingo, nes ji visais laikais buvo lydima iššūkių ir į juos turėjo reaguoti. O dabartinė pasaulio padėtis yra ypač sudėtinga, susijusi su įvairių tautų ir įvairių žmonių grupių nesutarimais, įvykiais pačioje Bažnyčioje, Vatikane, su ten tarnaujančiais žmonėmis. Taigi šio popiežiaus išrinkimas nėra kažkas nerealaus – tai nulemta tikrovė, su kuria Bažnyčia nuolat susiduria.

    Kodėl J. M. Bergoglio pasirinko Pranciškaus vardą? Manau, pirmiausia dėl to, jog jam labai rūpi vargšai. Žinia, šv. Pranciškus Asyžietis, Pranciškonų ordino įkūrėjas, buvo ypač dėmesingas ir dosnus vargšams bei gyvenimo nuskriaustiesiems. Taigi popiežiaus Pranciškaus siekis – paliesti atstumtuosius, nutolusius, neturtinguosius – tuos, kurie užmiršti, tarsi visai nesvarbūs. Kitas dalykas, šv. Pranciškus Asyžietis susilaukė apšvietimo eiti ir atkurti Bažnyčią. Tai galėtų būti antras motyvas, dėl kurio kardinolas J. M. Bergoglio pasirinko Pranciškaus vardą. Nors, tiesą sakant, Bažnyčios atkūrimas nėra tai, kas būdinga tik mūsų laikams, tai – nuolatinis darbas. Tačiau kartais įeiname į sau įprastas vėžes ir nenorime iš jų išlipti, o tai neatliepia Kristaus Gerosios Naujienos šių laikų poreikių. Geroji Naujiena turi nuolatos būti naujai išreiškiama, išsakoma, dėl to reikia taisyti buvusius mūsų kelius, kurie savu metu galbūt buvo geri. Taigi Bažnyčios atkūrimas, atsinaujinimas reiškia, kad turime panaudoti geriausia, ką turime, Kristaus Gerosios Naujienos skelbimui.

    Mano nuomone, kardinolai J. M. Bergoglio popiežiumi išrinko dėl jo savybių, išryškėjusių jo gyvenime ir veikloje. Pirmiausia, jo rūpestis vargšais ir atstumtaisiais. Dar būdamas kardinolu J. M. Bergoglio daug dėmesio skyrė vargšų globai, rūpinosi teisingumu. Gyvename globalizacijos metu, kai pelnas pastatomas į pirmą vietą, o žmonės, kurie gyvena nepritekliuje, tarsi nesiskaito ir yra nustumiami į dar didesnį vargą.

    Kitas dalykas,  labai ryškus J. M. Ber­goglio gyvenimo kelionėje, yra jo atvirumas dialogui. 2011 m. J. M. Bergoglio kartu su Buenos Airių žydų seminarijos rektorium Abraham Skorka išleido savo pokalbių religinėmis ir filosofinėmis temomis  veikalą „Sobre el cielo y la tierra“ (Apie dangų ir žemę), kuriame J. M. Bergoglio taip apibūdina dialogą: „Dialogas gimsta iš pagarbos kitam asmeniui, iš įsitikinimo, kad kitas asmuo turi kažką gero pasakyti; su dialogu kartu eina prielaida, kad mano širdyje yra vietos kito asmens žvilgiui, nuomonei, siūlymui.  Norint vesti pokalbį, dialoguoti, atsiranda nuoširdus priėmimas, ne smerkimas.  Dialoguojant reikia nužeminti apsaugos sienas, atverti namų duris ir pasiūlyti žmogišką nuoširdumą.“

    Kardinolas J. M. Bergoglio šį atvirumą ne tik skelbė žodžiais, bet ir realiai įgyvendino, gyvendamas Buenos Airių mieste. Jis palaikė gyvą ryšį su įvairių tikėjimų žmonėmis – musulmonais, žydais, protestantais, stačiatikiais. Ir visi šie skirtingų tikybų žmonės dalyvavo jo inauguracijoje kovo 19 d. Vatikane.  Jis juos visus priėmė, rado ryšį.  Atrodo, ir su atitolusiais stačiatikiais. Dieve duok, tas ryšys augs ir plėtosis. Pasauliui šiandien labai reikia ir žmonės ilgisi būtent to, kad pagaliau sueitume ir galėtume kalbėti vieni su kitais kaip broliai ir seserys. Tuo tarpu dabar vis dėl kažko konfliktuojame, grumiamės, nerandame vietos ne tik pasaulyje, bet ypač – savo širdyse. Savo inauguracijos metu popiežius Pranciškus pabrėžė, kad norės turėti ryšį su įvairiomis tikėjimo, tautinėmis, socialinėmis grupėmis. Popiežius Pranciškus taip kalba apie dialogą su kitais žmonėmis: turime surasti savo širdyje vietos kitaip nusiteikusiam žmogui, nes neretai suabsoliutiname skirtumus ir nepabrėžiame to, kas mus sieja. Popiežiaus Pranciškaus mintis dėl dialogo yra nuostabi, ir reikia tikėtis, kad jo savųjų pareigų vykdymas ves link mūsų visų suartėjimo, bendrystės ir sutarimo, darbavimosi kartu dėl tų dalykų, kurie mus padaro viena, o ne skiria.

    Teigiama, kad naujasis popiežius perėmė vadovavimą Bažnyčiai, turinčiai rimtų problemų: kunigų trūkumą, Vatikano valdymo sunkumus, lytinio išnaudojimo krizę ir kt. Tuo tarpu popiežių Pranciškų, tikinčiuosius patraukusį savo kuklumu, paprastu gyvenimo būdu ir pompastikos vengimu, linkstama vadinti gana liberaliu popiežiumi. Ar tai reiškia, kad katalikų Bažnyčią neišvengiamai palies ilgai lauktos permainos?

    Tai nėra liberalumo ar konservatyvumo klausimas. Šiuo atveju turime reikalą su žmogaus nusiteikimais ir kartu Dievo apreikšta tiesa: kas yra Dievas, kas yra žmogus, kokie yra būdai žmogui save išsakyti. Žmogus savo nusiteikimą visuomet turi persunkti Kristaus Gerąja Naujiena, jo dvasia. Bažnyčios nusiteikimų daugeliu klausimų negalima rūšiuoti į „konservatyvius“ ar „liberalius“. Tam tikrų dalykų, kurie yra šventi, tiesiog negalima keisti. Pavyzdžiui, gyvybės apsaugos klausimą reikia labai atsargiai traktuoti, nes gerbti gyvybę yra Dievo mums duotas iššūkis. Spręsti, kad gyvybę galima nutraukti, nėra žmogaus galioje.

    Nenorėčiau taip kategoriškai teigti, kad mūsų popiežius Pranciškus yra liberalus ar konservatyvus. Bažnyčioje mes visi esame atsakingi už Kristaus Gerosios Naujienos atskleidimą. Matau tik viena – popiežius Pranciškus turi nuostabų atvirumą, nori, kad savo širdyje rastume vietos įvairių grupių paveldui, kad jas priimtume, rastume joms vietos ir nenurašytume vieni kitų. Kalbėti apie būsimus popiežiaus ėjimus – dar ankstoka, bet iš to, kas jo buvo daroma Buenos Airių  arkivyskupijoje, matome labai gražių krypčių, kurios ras vietą ir jo dabartinėje tarnyboje.

    Ar toks popiežius, laužantis įprastus kanonus, yra „patogus“ kai kuriems Katalikų bažnyčios hierarchams? Ar galima laukti iš jo pertvarkų Romos kurijoje, kurioje yra įsivešėję ne itin gražūs dalykai – tą parodė į viešumą iškilęs skandalas, susijęs su asmeniniu buvusio popiežiaus Benedikto XVI liokajumi?

    Manau, kad iš naujojo popiežiaus pertvarkymų galima laukti. Galima sakyti, kad jis juos jau pradeda vykdyti: jis net savo inauguracijoje atsisakė keleto valdžios simbolių, tikėjimą  izoliuojančio sustabarėjusio praėjusių šimtmečių galios ir autoriteto demonstravimo.                Tačiau klausimas, ar tie pertvarkymai visiems patiks. Be to, nesusipratimų ir skandalų būtų galima išvengti tik tuo atveju, jei Romos kurijoje pozicijas užimtų angelai. Tačiau ten dirba žmonės. O šie, atsidūrę tam tikrose padėtyse, gali imti piktnaudžiauti.

    Apskritai reikia ypač susirūpinti Evangelijos dvasia, kurią šiandien reikia įkūnyti. Tai liečia ir valstybių vadovus, verslo atstovus – pasaulio turtinguosius ir galinguosius. Jiems, kaip ir dabartiniam popiežiui, reikia būti reikliems ir atidiems viso pasaulio, ypač vargingųjų likimui. Būtų puiku, jei popiežius Pranciškus, siekiantis prisibelsti į viso pasaulio sąžinę, galėtų paveikti ir pasaulio galinguosius. Tačiau neturime pamiršti, kad su popiežiumi esame susieti ta prasme, jog rasti bendrą kalbą, išmokti džiaugtis vienas kitu, vienas kitą paremti nėra jo vieno darbas, tai – visos žmonijos darbas. Taigi kiek pajėgiame, turime eiti kartu su popiežiumi Pranciškumi, nes jo pasiūlymai ir pastangos yra mūsų visų reikalas. Kaip prieš šimtmečius kalbėjo šv. Irenėjus, „Dievo garbė – tai pilnutinai gyvuojantis žmogus“. Jėzuitų iššūkis – padėti žmogui tapti pilnutiniu žmogumi ir Dievo vaiku.  Džiaugiamės, kad naujasis popiežius yra jėzuitas.  Kaip jėzuitas jis savo kelionėje paveldėjo jėzuitų viziją: pirma, rasti Dievą visur ir kiekviename žmoguje; antra, tapti kontempliatyviu (mąstančiu) veikloje; trečia, į pasaulį žvelgti įsikūnijančios Kristaus Gerosios Naujienos šviesoje; ketvirta, siekti laisvės ir atsipalaidavimo nuo to, kas mus pavergia. Jėzuito dvasingume, kuris ne tik jam asmeniškai reikšmingas, bet taip pat atsilieps ir jam tarnaujant visai Bažnyčiai, išsiugdomas asmeninis ryšys su Jėzumi Kristumi. Ignacas Lojola, jėzuitų kūrėjas 16-tame šimtmetyje kreipė savo narius, ypač Dvasinių pratybų programoje, tapti „žmonėmis kitiems“, kurie paskiau pasišvenčia vesdami pasauliečius dvasinio brendimo keliu: mokyklose, parapijose, neturtingiesiems misijose, kad ir jie pamiltų Kristų ir atpažinę vykdytų Jo valią. Po tokio pasiruošimo, galime suprasti, kodėl popiežius Pranciškus pakyla virš praeities struktūrų ir painiavų ir žygiuoja kaip neturtingo Nazareto staliaus pasekėjas, kuris tiki ir gyvena Dievo Sūnaus mums atnešta naujiena: kaip begaliniai Dievas mus kiekvieną myli.

  • ATGAL
    Lietuvos-Lenkijos santykiai: išėjimo iš užburto rato beieškant
    PIRMYN
    Ieškantys Dievo „visuose dalykuose“
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.