Jurgos Tumasonytės kūryba | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Jurgos Tumasonytės kūryba

  • Data: 2013-03-21
    Autorius: Jurga Tumasonytė

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Geometrinė lygtis

    Tai ką, pone Bružai, laikykitės gydytojų nurodymų ir nepersitempkite. Iki pasimatymo“, – sako ligoninės administratorė, ant kurios piršto stambus žiedas su rožine akute.

    Eiti netoli – iki lifto, tada spausti 0, išlipti, o dešinėje bus rūbinė. Sūnus liepia tėvui palaukti, o pats pradeda čiupinėtis džinsų kišenėse. Tada mėsinėja savo putlų odinį krepšį: ištraukia tris knygas, raktų ryšulėlį, telefoną, rašiklius. Kuičiasi, kol apskritą pakabos ženklelį suranda piniginėje. Jiedu apsirengia ir pagaliau išsikrapšto į lauką.

    Lauke ponui Bružui pradeda gniauž­ti kvapą nuo žvarbaus oro. Kai tik atsigulė į ligoninę, buvo pats lapkričio vidurys – o dabar jau, žiūrėk, žiema. Sniegas primena vandeniu apipurkštus miltus, pašėlusiai girgžda po kojomis. Medžiuose tupi pulkas pilkų paukščių. Jeigu pilki su trupučiu juodo – tai varnėnai. Sūnus neprieštarauja tėvui dėl varnėnų. Varnėnai – tai varnėnai, jokio skirtumo.

    Jie pasuka į mašinų stovėjimo aikštelę. Trečioje eilėje stovi jo sidabrinės spalvos audi . Pirmą sykį savo mašinoje atsisėda ne į vairuotojo vietą. Sūnus įkiša raktelį, variklis iš pirmo karto neužsiveda. Jis pamėgina dar kartą ir dar – tuščias reikalas. „Ai, duok man geriau, nes nemoki“, – susierzina ponas Bružas ir jie apsikeičia vietomis. Mašina kaip protinga kumelė atpažįsta savo šeimininką ir nesispyriodama užsikuria. Ponas Bružas paspaudžia koja pedalą ir sukandęs dantis išvažiuoja į pagrindinį kelią. Mašinų ne tiek ir daug – kelias pabarstytas druska, tad važiuoti dabar vienas malonumas. Šiek tiek maudžia krūtinę, bet tikriausiai viskas normalu. „Tėti, ar tau tikrai viskas gerai?“, – nepatikliai klausia sūnus.

    Kai atvažiuoja iki savo namo, perleidžia sūnui vairą – lai pastato mašiną į garažą. Pats stovi lauke, įsikirtęs į šonus rankomis ir giliai kvėpuoja. Šiek tiek maudžia krūtinę, šiek tiek svaigsta galva. Bet kur tau nesvaigs po šitokios operacijos ir tiek dienų reanimacijoje, o po to palatose? Viskas normalu.

    Visa laimė, kad gyvena pirmame aukšte, tad nereikia kaip kokiam senam vorui ropštis viršun. Įėjęs į namus iškart užuodžia kitonišką kvapą. „Kažko čia prikvėpinai?“, – klausia sūnų. Jis papurto galvą ir iškart eina į virtuvę. Ponas Bružas lėtai nusisagsto paltą, apžiūri save veidrodyje – per tą laiką neteko daug svorio, skruostai įdubo, gali matyti kaip atrodo kaukolė. Ogi visai nebloga.

    Sūnus šildo buljoną, atidaręs parodo tėvui šaldytuvą, kurio lentynėlėse yra padėta maisto. „Čia tau teta viską suruošė“, – paaiškina. Pono Bružo sesuo gyvena netoli – dešimt minučių kelio pėsčiomis – identiškos statybos devynaukštyje. Tik jos butas vieno kambario, o pono Bružo trijų, dargi su dviem balkonais.

    Buljone plaukioja daug gelsvų rutuliukų: tie riebalai nuo storų kalakutų kaklų. Labai puikus dalykas – ir pigu, ir maistinga, o kaulai bus sesers Brisiui. Sūnus buljono nevalgo, sau išsiverda kavos. Jiedu sėdi prie stalo, jis klauso kaip tėvas pasičepsėdamas valgo sesers išvirtą srėbalą. „Tai kaip ten tavo tam teatre sekasi?“, – nutraukia tylą ponas Bružas. Vyriškis žino, kad sūnus jau kuris laikas kažką veikia su teatru. Na, rašo kažkokius straipsnius apie artistus, kartais važinėja į užsienį. Pats teatre lankėsi mažiausiai prieš penkiolika metų. Tada ėjo kartu su žmonele į „Velnio nuotaką“, o gal „Baltaragio malūną“ – kas dabar tą pavadinimą beatsimins. Sėdėjo beveik pirmoje eilėje, vaidino geri aktoriai. O dabar tie teatrai išsigimė, nieko įdomaus neberodo, tik visokias vulgarybes ir šlykštynes, kelia skandalus. Gaila, kad sūnus niekaip neužsiima vyriškesniu darbu. Negi visą gyvenimą nuomosis butą ir mašinos nenusipirks? O ir marčios vis neatsiveda. Trisdešimt vieneri. Pavasarį jam bus jau trisdešimt vieneri – kaip greitai bėga laikas…

    „Šį mėnesį nusimato dvi premjeros, tai darbo turim iki kaklo.“, – sako sūnus. – „O gal tu norėtum gruodžio dvidešimt antrą ateit? Tas spektaklis tau turėtų visai patikt – toks klasikinis, pagal Čechovo pjesę pastatytas. Gražios dekoracijos, rimtas kompozitorius. Ką?“. Ponas Bružas numoja ranka – ne spektakliai dabar galvoje, sveikt reikia. „Tai negi tu visą laiką ir sėdėsi namie užsidaręs?“. Sūnus iš lėto suka kavos puodelį aplink savo ašį. „Kaip – namie? Ne namie. Dar visokių reikalų…O ir šventėms reikės ruoštis. Kūčias valgysim pas tetą šiais metais, gerai?“.

    Kai sūnus išeina, ponas Bružas taip pat nusileidžia į laiptinę ir smulkiu rakteliu atrakina pašto dėžutę – kaip ir tikėjosi, niekas per tą laiką, kol jo nebuvo, pašto nepatikrino. Jis išsitraukia storą pluoštą ir grįžta į virtuvę. Prieš patikrindamas siuntą, užsikaičia gudobelių arbatos – galės lėtai gurkšnodamas viską apžiūrėti. Kai virdulys sucypia ir vanduo nupliko arbatžoles, jis pasideda puodelį prie savęs ir patogiai užkėlęs operuotą koją ant kėdės pradeda žiūrinėti laiškus. Vien slidus ir spalvotas popierius: „Kalėdų nuolaidos“, „Geros šventinės nuotaikos“, „Geriausi šventiniai pasiūlymai“, „Atsidarė nauja vegetarinė svetainė“, „Dėkojame, kad naudojatės Omnitel“, „Pigūs skrydžiai“, „Kalėdiniai siurprizai jūsų šeimai“ sąskaitos už dujas, elektrą bei vandenį. Jis vėl gurkšteli arbatos ir, tvarkingai sulankstęs spalvotus bukletėlius, padeda ant palangės – gal pravers, gal dar nereikia išmesti.

    Išgėręs arbatą, apeina valdas – tris savo kambarius. Miegamajame tvarkingai paklota lova, o ant atkaltės sulankstytos apatinės kelnės. Tikriausiai ir vėl bus apie viską pagalvojančios sesers darbas. Juk kai išvažiavo su greitosios pagalbos furgonu, paliko sujauktą migį. Svetainėje riogso kiek dulkėtas, jau senas, bet puikiai veikiantis, televizorius. Ant komodos – nuotraukos, dar žmonos sudėliotos. Vienoje – jų vestuvės: 1980 m. žiemą Vilniaus santuokų rūmuose. Kitoje dar nė metų neturėjusio sūnaus nuotrauka per krikštynas. Trečioje – portretinis spuoguoto sūnaus atvaizdas iš gimnazijos. Ketvirtoje – jie su žmona balkone. Nuotrauka su juodu kaspinu – vėl žmonos. Tiek ir to gyvenimo – kelios fotografijos ir smėlio kauburėlis, kurio ateinančios giminių kartos nebelankys, nes neatsimins.

    Jis įjungia televizorių ir prigula svetainėje. Kartoja laidą, kurioje visi šoka, pradedant politikais, baigiant nekaltomis mergelėmis, ištrauktomis iš mokyklos suolo. Nepatinka, bet ką daryt – daugiau nieko padoraus šiuo metu nerodo.

    Sesuo atsibeldžia tik vakarop, kai jau visai sutemsta. „Ko tu vaikštai naktim, dar kas išgvoltys“, – nepiktai suniurgzlena savo vyresniajai seseriai. Ji atneša apdaužytų lietuviškų obuolių ir susirenka apgraužtus kalakutų kaulelius. Pasirodo, kad lovos neklojo – čia sūnaus darbas.

    Kartu prisimena baisiąją operaciją, po kurios ponas Bružas buvo dar du kartus operuojamas, kadangi per gydytojų aplaidumą neapsieita be komplikacijų. „O man kas – užmigdė ir užmigau. Būčiau neprabudęs, tai net nesupratęs, kad numiriau“, – sako jis. Ir sesuo trumpam užverčia akis į lubas: negalima taip kalbėti.

    Jie pasėdi kartu virtuvėje, išklauso per radiją transliuojamas vakaro žinias. Sesuo paaiškina, ką jis turėtų pasigaminti iš maisto, palikto šaldytuve. Padejuoja dėl danties, kurį šiandien dvi valandas taisė, kol ponas Bružas vyko iš ligoninės. Nuplėšė didžiulę kainą ir dar kartą reikės ateit, nes iki galo nepabaigė: „Jėzus Marija, kokie svolačiai tie daktarai – ne tas žodis“.

    Su seserimi susitaria susitikti rytoj – didžiojoje „Maximoje“ prie patalynės skyriaus. Reikės nusipirkti apatinius baltinius, nes šie jau visai susidėvėjo, kilogramą bananų, kuriuose daug kalio, ir dar šio to. Jis išlydi seserį pro duris, užrakina abi spynas. Prieš eidamas miegoti, nusprendžia palįsti po dušu. Basi padai šlepsi per šaltas vonios plyteles. Šilta vandens srovė teka per jo randuotą krūtinę, kurioje spurda širdies raumuo. Šiek tiek maudžia ir silpna – bet taip juk ir turėtų būti. Pono Bružo kūnas dabar jam toks nepažįstamas – pilkas, kaulėtas ir beveik beplaukis, lyg balzganas muilo gabalas. Bet yra laiko, turės atsipenėti, vėl atvirsti į brandaus vyro kūną, sugebantį patenkinti bet kurios smagesnės moteriškės įgeidžius.

    Šluostydamasis rankšluosčiu, jis nusprendžia, kad kai tik pasveiks, būtinai paskambins tais numeriais, kuriuos buvo įsirašęs ant popierėlio prieš susirgdamas. Susipazinciau su vidutinio amziaus metu kulturingu, tvarkingu, dirbanciu vyriskiu. Man 39. Esu jaunatviska, siuolaikiska, linksma. Jaunimelis prasom nesivarginti.“. Ir: Tvarkinga 50–metė moteris, ieško tvarkingo, sąžiningo, vairuojančio, romantiško, su humoro gyslele vyriškio. Konkretu ir aišku – tik skambinti toms damoms reikėtų, kai sutvirtės.

    Pirmoji naktis sugrįžus namo tokia keista – jis atsigula, užsimerkia, o po akimirkos kažkas paliečia petį. „Tėti, kelkis“. Ponas Bružas pramerkia akis ir mato priešais stovintį sūnų. „Išviriau tau avižinės košės, užplikiau arbatos. Ateik.“. Jis klusniai atsikelia, susisiaučia į apsipūkavusį chalatą ir nušlepsi į virtuvę. Lauke vis dar tamsu – keista, kad sūnus toks ankstyvas, paprastai parpia iki vidurdienio. Jie sėdi prie stalo, vienas valgo košę, kitas geria kavą. Plyšauja radijas, kurį ligonis įjungė prieš atsisėsdamas prie stalo. „Tėti, norėjau pasakyti, kad per Kūčias nebūsiu su tavim ir teta. Važiuosiu pas vieną draugą į Suomiją, jau turiu bilietą“. Ponas Bružas nieko neatsako, kramto košę. „Jeigu tau ko nors reikės per šias dienas, tu man skambink – atvešiu, padėsiu.“. „Ša, ar negirdi – orus sako?“, – pertraukia tėvas. Ir tikrai – pranešėjas vardina temperatūrą Lietuvos miestuose, bet ponas Bružas jo negirdi, galvoja apie sūnų. „O kaip tavo darbas?“. „Teatras per Kūčias ir Kalėdas nedirba“, – atsako. „Kodėl tokiu laiku susigalvojai pas draugus važinėt? Kūčios yra šeimos šventė.“ „Taip jau išėjo, tėti. Atšvęsiu Kūčias Skandinavijoje.“. Jie kurį laiką sėdi tylėdami. „Einu apsirengsiu“, – burbteli ponas Bružas ir palieka nebaigtą košę.

    „Maxima“ pasipuošusi šventiniais blizgučiais kaip senio šalčio žmona, daug žmonių, kurie stumdosi vienas per kitą ir tempia sunkius pirkinių maišus namo. „Ot svolačiai, o dar sako, kad Lietuvoje pragyvenimo lygis žemas“, – keikiasi sesuo, kuri traukia savo brolį už parankės per pirkėjų minią link nukainotų bananų krūvos.

    Nusipirkęs baltinius ir vaisių, ponas Bružas sėdi svetainėje, fone murma televizorius, ant kelių – šios dienos laikraštis su pasaulio aktualijomis. Maudžia krūtinę – tikriausiai persitempė vaikščiodamas mieste. Vakarop ši veikla pradeda atsibosti. Jis vaikštinėja po kambarius ir neranda sau vietos. Ką reikės veikti visus tuos tris nedarbingumo mėnesius? Dabar per televizorių rodo diskusijų laidą apie skrandžio sumažinimą žiedu. Per kitą kanalą – išpurtusio veido girtuoklis įteikinėja rožių puokštę moteriai su violetine mėlyne po akimi – už kažką atsiprašo.

    Kai jis apsitaiso pižamą ir atsigula atrodo, kad lova kaip didžiulis lopšys kybo nesiekdama žemės. Vos užsimerki – ir vėl nauja, dar neprašvitusi diena. Sūnus jau atėjęs, kažką taiso virtuvėje. Ponas Bružas apsivelka chalatą ir, nusišlapinęs tualete, ateina į virtuvę. Jiedu sėdi prie stalo, tėvas valgo omletą su alyvuogėmis, prieš tai pyktelėjęs, kad sūnus pirko tokį nenaudingą dalyką kaip tos alyvuogės. Būtų užtekę svogūno galvutės. Valgo abu, radijas transliuoja dainą apie baltas Kalėdas. Ponas Bružas meta žvilgsnį į sūnaus veidą – dar jaunas, raukšlių nematyti. Bet kas jo antakiams? „Kas tavo antakiams?“, – paklausia. „Nieko“, – atsako sūnus. Antakius jis paveldėjo iš tėvo – jie ilgi, susišiaušę ir vešlūs. O dabar ant sūnaus kaktos tokie plonyčiai, lenkti. Na, visai tokie, kaip kad bobos išsipešioja. Argi čia vyro antakiai? Nesuprasi šių laikų madų.

    Dieną jis eina iki poliklinikos, ku­rioje, koks stebuklas, beveik nėra eilės. Gydytoja išrašo biuletenį iki balandžio trečios. Taigi turės ilgas atostogas. Grįž­damas namo, iš kiosko, ant kurio užrašyta „Karštos bandelės ir gėrimai“, nusiperka butelaitį tamsaus alaus. Atsikemša virtuvėje ir mažais gurkšneliai geria, tačiau skonis nemalonus – labai kartu, sprangiai slysta gerkle. Nepabaigia ir padeda į šaldytuvą – atiduos seseriai, kai ateis. Galės plaukams kaukę pasidaryti.

    Įsijungia televizorių: daug chosė ir marijanų, plaunančių smegenis moteriškėms, kurios po to prisigalvoja, kaip turėtų atrodyti romantika. Nesąmonė. Ponas Bružas paspaudžia smiliumi distancinio pulto mygtuką ir grįžta į virtuvę. Dar kartą peržiūri reklaminius bukletėlius, kuriuos anądien išsiėmė iš pašto.

    Kad kaži kas ne taip, jis pastebi vakare, kai atsigula į lovą, užgesina stalinę lempą ir užsimerkia. Kažkas atsisėda ant lovos krašto – aiškiai pajunta atsisėdusio kūno svorį. Atsimerkia – nieko nėra. Laikrodis rodo beveik septynias. Kaip galėjo taip greitai praeiti naktis, jeigu jis net nebuvo užmigęs? Tikriausiai vaistų poveikis – juos vis dar geria triskart per parą.

    Visos kitos dienos iki dvidešimt ketvirtosios praeina panašiai kaip ir ankstesnės – bimbinėjant namuose, retsykiais išeinant iki parduotuvės. Naktys keistos – vos užsimerki ir jau rytas.

    Kūčias jis švęs pas seserį, bus tik dviese. Sesers vaikai, Andriukas ir Audriukas, gyvena Amerikoje ir šiais metais negrįš. Susitaria penktai. Ponas Bružas apsirengia šventinį megztinį ir kostiumines kelnes. Lauke pusto – vėjas saujomis mėto sniegą į veidą. Jis iriasi per tuščius daugiabučių namų kiemus, praeina pro vienišas vaikų žaidimų aikšteles, nuogus gyvatvorių krūmus ir apsnigtas žmonių mašinas.

    Po penkiolikos minučių supranta, kad pasiklydo – žinoma, tai praktiškai neįmanoma, nes pažįsta tuos kiemus kaip savo penkis pirštus. Tačiau – štai dar vienas svetimų žmonių kiemas su tuščiomis sūpynėmis. Sesers namas jau turėjo būti čia, dešinėje. Bet ne tas namo numeris. Kaip tyčia, pamiršo įsidėti mobilųjį – paskambintų seseriai ir pameluotų, kad šiek tiek pavėluos, nes nori prieš šešias išgerti vaistus ir išklausyti orų prognozę.

    Dar po mažiausiai dvidešimties minučių, jis praranda kantrybę – pikta ant savęs ir ant sniego, blaškančio dėmesį, ir ant tų vienodų namų su vienodais kiemais. Būtų bent koks žmogus, pasiklaustų kelio – kur liaudis pradingo? Punta visi prie stalo. Lyg prieš tai būtų dorai pasninkavę.

    Kai įsuka į dar vieną svetimą kiemą, nutaria trumpam atsipūsti – prisėda vaikiškoje pavėsinėje ant miniatiūrinio suolelio. Šiek tiek maudžia krūtinę. Mato kaip žmogaus figūrėle artėja pro sniego pūgą į jo pusę – kaip gerai, kad kažkas šiuo metu lauke dar gyvas. Figūra išnyra į šviesą ir atsisėda prie pono Bružo. „Tai sėdi?“, – paklausia. Atrodo lygiai taip pat, kaip jo žmona – vienas prie vieno. „Tik trumpam prisėdau. Tuoj eisiu Kūčių švęst. O ko pati ne prie stalo?“. „O ar kvietei, ar galvojai apie mane?“. „Kartais pagalvoju. Bet gi pavasarį bus šešti metai kaip tavęs nebėr“. Moteris nieko neatsako, tik garsiai įtraukia į save snarglį. „Kažko krūtinę maudžia.“, – sako ponas Bružas. „Išsigalvoji“, – atsiliepia ji ir pakyla nuo suolelio. Jis norėtų taip pat pakilti ir ją apsikabinti, bet nesikelia. Lieka vienas – snaigės storai nuklojo jo viršugalvį žilais plaukais. Prakeikimas.

    Gal reikėtų užsimerkti, o kai vėl atsimerks bus jau rytas? Bet gaila Kūčių – sesuo tikriausiai visą dieną prastovėjo prie puodų: viena tiek maisto vis tiek nesuvalgys. Ponas Bružas atsistoja ir pasipurto sniegą lyg Brisius. Reikia tik gerai susikaupti, tada ir išeis iš šito daugiabučių labirinto.

    Kai kur sniegas jau siekia kulkšnis – kiemsargiai taip pat švenčia Kūčias. Kaip liūdna, kad sūnus šiais metais nesėdės prie stalo kartu su juo. Jų santykiai niekada nebuvo ypač šilti. Čia motina kalta, kad sūnų nuo mažumės kaip lepūnėlį augino. O ji gi norėjo mergaitės, būtų pavadinusi Sonata. Kažin, kaip čia būtų, jeigu vietoje sūnaus dabar toji Sonata gyventų? Gal turėtų gražią šeimą, šaunuolį vyrą, su kuriuo ponas Bružas kartu žiūrėtų krepšinį, o vasaromis žuvautų jų kaimo sodyboje? Jeigu žmona vis tiek būtų mirusi, šiuo metu jis turėtų draugę, raudonais kaip ugnis plaukais, odiniu sijonu. Ji keptų orkaitėje kiaulienos kulšį ir niekada nesišakotų prieš pono Bružo sumanymus. Jie švęstų Kūčias su Sonatos šeima, vėliau žentas visus nuvežtų į piemenėlių mišias. Ot, diedas nesąmones svajoja! Pakaks. Jis pagreitina žingsnį.

    Per tą pūgą, kai kurie žmonės ir numiršta. Štai – vakar sakė per radiją, kad vien tik Maskvoje per naktį sušalo trisdešimt aštuoni ar septyni žmonės. Jis sustoja prie vieno daugiabučio. Gal geriau traukti namo? Atsiguls šiltai į lovą ir praeis tos Kūčios be jo. Taigi apsisuka ir eina priešinga kryptimi.

    Oras tiesiog tragiškas. Ir vis dar nei vieno žmogaus. Tiesa, einant pro vieną apsnigtą mazdą, įsijungia signalizacija, kiaukteli kelias sekundes ir vėl nutyla. Tylu čia, kiemuose, šituose drūtų betoninių  medžių su langeliais vietoje akių, giraitėse.

    Kai pagalvoji, tai visas Pono Bružo gyvenimas, buvo kažko geresnio laukimas. Pavyzdžiui, nuo vaikystės norėjo būti gerbiamu gydytoju, bet taip ir netapo – įstojo į maisto technikumą, nes ten patekti buvo lengviau. Visada svajojo apie aukštą, liekną žmoną, kaštoniniais plaukais, o pradėjo draugauti su žema ir storoka blondine. Draugavo, kol apsiženijo. Svajojo apie nuostabius vaikus, o išėjo tik vienas sūnelis, kuris dabar niekais užsiima ir antakius skutinėjasi. Svajojo turėti namą, o jau trisdešimt metų gyvena bute, šitame prakeiktame vienodų namų knibždėlyne. Kas, kad svajojo – vis tiek tos svajonės niekada neišsipildydavo, o jis dėl to per daug ir nesigraužė.

    Štai tą lapkričio pirmadienį būtų ėmęs ir numiręs, jeigu ne gydytojai. Dabar galės švęsti antrąjį gimtadienį. Gal Dievas pagaliau ir jam šį tą atseikėjo? Juk niekada nebuvo blogas žmogus. Tiesiog vidutinis, niekur per daug neišsišokantis, niekam blogų darbų nedarantis. Mandagus, su humoro jausmu, inteligentiškas.

    Grįžti namo taip pat sudėtinga, kaip ir ateiti iki sesers. Vis tie patys kiemai. O ir pėdų, jo paliktų prieš tai, nebematyti – vėjas su sniegu nupustė. Štai tau boba ir devintinės. Ką daryti? Iš pradžių nedrąsu, tad dar kurį laiką pastovėjęs, jis pagaliau ryžtasi pasibelsti į vieno iš daugiabučių duris – pasiklaus kelio. Kai paskambina į pirmąsias duris, niekas neatidaro. Antrųjų taip pat. Šeštojo buto duris praveria senyva kaip susiraukšlėjusi razina, moterytė. Mirksi žlibomis akutėmis lyg apkvaišusi. Neapsimoka tokios ko nors ir klausti. Septintasis butas taip pat neatidaro durų. Ponas Bružas grįžta į lauką – audra kaip reikiant įsismarkavo.

    Kodėl nusprendžia atsigulti į purų sniegelį, jis ir pats nebeprisimena. Gal prieš tai paslysta? Guli ant nugaros, visai nešalta. Aplink balta, švari spalva. Kai užsimerki – irgi. Tiek švarios baltos spalvos kaip gyvas nėra matęs.

    „Mes labai apgailestaujame“, – po kurio laiko išgirsta nepažįstamą balsą. Norėtų paklausti, kas ir dėl ko čia gailisi, bet balta spalva lyg statybų glaistas sulaiko nuo žodžių. Aparate nutįsta skaitmeninė linija, žyminti širdies raumens darbą. Ponas Bružas visada mėgo tiesias linijas. ■

  • ATGAL
    Vaivos Markevičiūtės-Rykštės kūryba
    PIRMYN
    Jurga Tumasonytė: esu rašymo procese
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.