Giedantys himną | Apžvalga

Asmenraščiai

  • Giedantys himną

  • Data: 2012-08-20

    Vilniečiai liepos 6 d. Lietuvos himną giedojo Vinco Kudirkos aikštėje. Martynos Žilionytės nuotrauka

    Kai kurie vokiečių politikai, jų šalies futbolo komandai pralaimėjus Europos čempionato pusfinalyje, ėmė svarstyti, kad nesėkmė futbolininkus ištikusi dėl patriotizmo trūkumo – esą ne visi sportininkai giedoję šalies himną, gal net nemokėję… Tokie svarstymai, pasklidę žiniasklaidoje, tik kėlė šypseną ir galėjo pasirodyti labiau mosavimu kumščiais po mūšio ar mėginimu po pralaimėtų rungtynių kepurėmis užmėtyti varžovus. Politikai visada mėgsta įžvelgti jiems patiems aktualias, politiškai reikšmingas priežastis ir pasekmes. Vis dėlto turėčiau prisipažinti, kad stebėdamas „EURO 2012“ rungtynes pats atkreipdavau dėmesį, kurios komandos drąsiai ir su ugnele akyse gieda savo šalies himną ir kurių komandų nariams tai buvo labiau rutina nei veiksmas, kylantis iš širdies. Žinoma, į dūšią žmogui neįlįsi ir patriotizmo decibelais ar akių švytėjimu neišmatuosi, tačiau pats faktas, kad žiūrovas atkreipia dėmesį į tai, kaip sportininkas gieda savo valstybės himną, kalba pats už save. Ženklai ir simboliai netgi tokiam, rodos, toli nuo politikos nutolusiam, komercializuotam ir supopuliarintam reiškiniui, kaip profesionalų sportas, yra akivaizdžiai svarbūs. Dar svarbesni jie tampa, kai yra matomi (ar girdimi) per valstybės šventes.

                Štai jau kelinti metai Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną lietuviai visame pasaulyje renkasi į miestų aikštes ar kitas visuomenei atviras erdves giedoti Lietuvos himno. Puiki laisvų Lietuvos žmonių mintyse ir širdyse užgimusi ir jau įsibėgėjanti tradicija. Kasmet šio, viena vertus, spontaniško, kita vertus, jau tradiciniu tampančio renginio metu tautiška giesmė suburia vis daugiau Tėvynę mylinčių žmonių į bičiulišką bendruomenę.

    Dar iš carinės priespaudos vaduojantis užgimusi, vėliau tapusi jau oficialiu Nepriklausomos Lietuvos himnu Tautiška giesmė yra tiltas, jugiantis Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios respublikas. Beje, šiandien ji skamba ypač džiugiai, nes šią vasarą laisva Lietuva perkopė tarpukario Lietuvos gyvavimo laikotarpį. Kiekvieną dieną vis ilgiau ir ilgiau nei anuomet mūsų tėvai ar seneliai gyvename nepriklausomybės dvasia.

    Turėtume nepamiršti, kad už tą laisvės dvasios išsaugojimą per sovietmečio raudonąjį tvaną esame dėkingi būtent jiems – mūsų vyresniesiems. Skaudu, tačiau gali kilti įspūdis, kad šiandieninėje visuomenėje tai primirštųjų grupė, su kuria ne visada norisi lengva ranka dalintis naujai kuriama socialine gerove. Be to, neretai pareigą pasirūpinti senjorais esame linkę užkrauti vien tik krizės nualintai valstybei, pamiršdami asmeninę atsakomybę nebūti dvasiškai akliems, o ypač natūraliai žmogiškai padėti.

    Himno žodžiai „tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“ – tai ne abstrakcija. Ir Šventojo Rašto mums pateikiams didžiausias įsakymas mylėti Dievą ir artimą nė kiek neprasilenkia su meile Tėvynei. Mylėti Lietuvą nėra tas pats, kas mylėti žemėlapio lopinėlį ar savo sentimentus. Tai, visų pirma, mylėti konkrečius asmenis – tėvus, brolius ir seseris, sutuoktinius ir vaikus, bendruomenės narius, netgi pačių išsirinktus politikus. Jei dažniau giedotume Lietuvos himną, galbūt išnyktų ta nuolatinio nepasitenkinimo valstybe ir savo kasdieniu gyvenimu atmosfera. Gal iš tiesų mūsų širdys labiau degtų meile.

    Nepriklausoma Lietuva pragyveno jau 22 metus. Išaugome iš paauglystės ir pereiname į brandą. Tai atsispindi ir visuomenės gebėjime įvertinti visų savo narių įnašą į valstybę, tiek jaunų, tiek vyresniųjų. Daug metų su jaunatvišku maksimalizmu veržęsi į laisvąją Europą, laisvąjį pasaulį, pagaliau pradedame iš naujo atrasti tai, ką turime Lietuvoje. Pagaliau suvokiame, kad negalime paniekinti savų vertybių ir tik aklai žiūrėti į Vakarus. Imame vertinti savo tautinę tapatybę, drauge perlipdami per egoistinį individualizmą ir kosmopolitinį asmenybės, kaip visą ko mato, išaukštinimą. Todėl dabar formulė „tautiškumas plius religingumas“ tampa vis aktualesnė. Žinoma, jei nepasiduodama fanatizmui, o bet kokio perspaudimo išvengti vėlgi padeda meilės įsakymas – „mylėk savo artimą, kaip save patį“ (Mk 12).

    Meilės įsakymas ragina nepamiršti nė vieno – netgi to, kuris dar negimęs. Užsimezgusi gyvybė taip pat yra vieno iš mūsų gyvybė. Apie tai visos Europos Sąjungos mastu prabilo Europos piliečių iniciatyvos „Vienas iš mūsų“ organizatoriai. Tai pirmoji Europos piliečių iniciatyva, į kurią jungiasi ir Lietuva.

    Lisabonos sutartyje įteisintas ir galiausiai sulaukęs viso reikalingo reglamentavimo Europos piliečių iniciatyvos teisinis instrumentas yra pavyzdys, kad Europos Sąjunga vis labiau gręžiasi į savo piliečius, įsipareigodama atsižvelgti į jų nuostatas. Tad Europos piliečiai, gebėdami susitarti ir siekti vieno tikslo, tampa jėga, galinčia kovoti už savo vertybes ne tik nacionalinėse valstybėse, bet ir visos ES lygmeniu.

    Taigi, susitarimas ir vienybė. Gebėjimas egoistinius interesus peržengti dėl vertybiškai orientuotų sprendimų, matyt, yra tai, ko šiandien labiausiai reikia visiems – tiek mums, lietuviams, tiek visiems europiečiams. Jei būsime vieningi ir ištikimi savo valstybei, tai bus tvirta ir visa europinė Bendrija. Todėl kiekviename Lietuvos mieste ar kaime, gretimam Europos ar tolimam pasaulio krašte kiekvienas lietuvis, giedodamas himno žodžius „vardant tos Lietuvos vienybė težydi“, turi būti sąžiningas sau ir Tėvynei. Sakoma – dainuojantis žmogus negali būti blogas, tad giedantys himną negali meluoti.

  • ATGAL
    Eiti Lietuvos keliu
    PIRMYN
    Ši diena galėtų būti svarbi!
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.