Goda Gurinskaitė: Rašau iš tuštumos, iš vienatvės, iš ilgesio | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Goda Gurinskaitė: Rašau iš tuštumos, iš vienatvės, iš ilgesio

  • Data: 2015-09-18
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Goda Gurinskaitė (Nuotrauka iš asmeninio G. Gurinskaitės archyvo)

    Vasarai įsibėgėjus, kviečiame susipažinti su jauna poete bei dailininke Goda GURINSKAITE. Virbalyje gimusi ir užaugusi mergina šiuo metu studijuoja fotografiją ir medijos meną Vilniaus dailės akademijoje. Perfrazuodama žinomą poetą Aidą Marčėną, Goda sako: „Dažnai suabejoju rašymu, bet tam reikia laisvės. Kartais yra tik žinojimas, kad tu rašai ir reikia rašyti. O rašai dėl to, kad ne tik išorinis, bet ir tavo pasaulis baigiasi“. Merginos eilėraščiai ne kartą buvo publikuoti kultūrinėje spaudoje bei įvairiuose almanachuose. Dar mokykloje rašyti pradėjusi Goda buvo ne kartą atrinkta į nacionalinius jaunųjų filologų konkursus, kuriuose jos kūryba buvo įvertinta ir apdovanota. Be eilėraščių rašymo Goda piešia ir fotografuoja (http://gvisual.tumblr.com). Mergina prisipažino, kad jai „svarbesni dalykai yra belaikiai. Esu išsiblaškiusi ir man itin sunku susitelkti į tai, kas vyksta dabar, priešais“. Ji  mielai sutiko pasidalinti savo kūryba su „Apžvalgos“ skaitytojais bei atsakyti į keletą klausimų.

    Kaip susidomėjai poezija ir literatūra?

    Man atrodo, viskas įvyko labai natūraliai. Negalėčiau įvardinti ar prisiminti konkretaus taško ar paauglystės etapo, kada atsirado tam tikra knyga, kuri žymėtų domėjimosi literatūra pradžią. Daug reikšmės turėjo tai, kad visa mano šeima mėgo skaityti. Mūsų namuose gyveno knygos, literatūra. Mano teta dirbo bibliotekoje ir nuo pat mažumės ten praleisdavau popietes, o kai pradėjau lankyti mokyklą, grįždama namo ten taip pat užeidavau beveik kasdien. Mane sužavėjo ta daugybė knygų ir perspektyva jas perskaityti. Dažnai vaikai daug ką mistifikuoja, galbūt todėl man kiekviena knyga atrodė tarsi atskiras personažas, su kuriuo aš vėliau ketinau susipažinti ar būti supažindinta.

    O kaip vaizduojamieji menai, kaip jie atsirado tavo gyvenime?

    Tikriausiai aplinka tam taip pat turėjo nemažai įtakos. Viskas buvo it koks vienis. Mano mama tapė, tėvas lipdė skulptūras, teta dirbo bibliotekoje, kiti šeimos nariai, giminaičiai taip pat nemažai domėjosi kultūra, menu. Tai buvo mano vaikystės stotelės, kuriomis aš keliavau ir taip prisiliečiau prie įvairios kūrybos. Apskritai, vaikystė man atrodo kaip nuolatinė kelionė į vietas, kuriose dar niekada nebuvau buvusi, daug pirmųjų kartų. Žinoma, tai nebuvo vien teigiamos patirtys, vėliau buvau kiek komplikuota paauglė, nemažai kas keitėsi ir šeimoje. Keičiantis santykiams su artimiausiais žmonėmis, pradėjau ieškoti tam tikrų atramų, kitų pasaulių, į kuriuos galėčiau išeiti, juose pasislėpti. Tai buvo knygos, muzika, galbūt tuo metu daug laiko saviraiškai dar neskyriau, bet tai buvo laikas, kai jaučiau, kad visas istorijas, mintis ir melodijas reikia gerti į save ir filtruoti. Tam, kad mano asmenybė tvirtėtų, ir tam, kad atsirinkčiau, kas yra man artima.

    Tikriausiai ir rašyti pradėjai labai natūraliai?

    Gerai neprisimenu, bet man atrodo, tai buvo dar ankstyva paauglystė, kai pradėjau rašyti dienoraščius. Tai buvo naivus trumpalaikių įvykių, jausmų užrašymas. Galbūt tai buvo mokymosi raštu įvardinti savo jausmus, pastebėjimus pradžia. Apskritai, man vienas svarbiausių dalykų yra įvardinti sau, kas yra kas, bet nebūtinai tais žodžiais, kuriuos mes naudojame kasdien, kalbėdami tarpusavyje, kurie turi bendras, universalias reikšmes. Man norėjosi atrasti tas reikšmes, kurias tu pritaikai savam pojūčiui. Galbūt pats eilėraštis yra tam tikra prasme kaip sapnas, nes tai, kas į sapną atplaukia iš tavo pasąmonės ir patirties, įgyja visiškai kitokias formas ir jos būna visiškai laisvos, nenuspėjamai pakitusios ir, man rodos, panašiai nutinka, rašant poeziją. Rašantis, apskritai bet ką kuriantis žmogus yra jautrus stebėtojas. Rašymas man visada pirmiausiai yra dialogas, kalbėjimasis. Kartais rodos, kad mano eilėraščiai yra atsakas į įvairius netikėtumus, pastebėtus dalykus. Galbūt eilėraštis yra atsakymas. Į klausimus, kuriuos užduoti gali bet kas: priešais balkoną pražydęs medis, kurį pastebiu tik pavasarį, draugės megztinio spalva, debesys, savo forma primenantys veidus… ir aš žodžiais bandau į tai atsakyti. Tarp kitko, pastebėjau, kad itin jautriai matau ir pastebiu mėlyną spalvą. Ore, mieste, gamtoje. Nors iš esmės oras, atrodo, viską nudažo. Prisiminiau įdomų pašnekesį su dėstytoju akademijoje, jis pasakojo, jog domisi spalvų paletėmis, spalvų pavadinimais ir dabar pagalvojau, kad didžioji dalis mano pačios paletės spalvų yra mėlyni tonai ir pustoniai. Dažnai net mano rašomas eilėraštis yra mėginimas įvardinti mėlyną spalvą.

    Kas dar tau yra svarbu?

    Man svarbesni dalykai yra belaikiai. Esu išsiblaškiusi ir itin sunku susitelkti į tai, kas vyksta dabar, priešais. Aš su savo mintimis dažnai labai nutolstu nuo esamojo laiko. Tik kurdama aš esu dabar ir rašymo procesas galbūt sustiprina dabarties pojūtį. Manau, kad eilėraštis yra jungtis tarp visų gramatinių laikų. Rašydama neišvengiamai rašau dabartimi, bet visa tai apsipina ir mąstymais, nuojautomis iš kito laiko. Dažnai suabejoju rašymu, bet tam reikia laisvės. Kartais yra tik žinojimas, kad tu rašai ir reikia rašyti. O rašai dėl to, kad ne tik išorinis, bet ir tavo pasaulis baigiasi. Niekada nesu rašiusi iš pilnatvės jausmo, atvirkščiai, rašau iš tuštumos, iš vienatvės, iš ilgesio. Jei atvirai, rašydama gan dažnai jaučiuosi ribota. Negaliu išsakyti, apsakyti, turiu ribotą žodyną arba mintis per daug primityvi išreikšti tam, apie ką noriu kalbėti. Tada atidedu rašymą į šalį, ir daugiau laiko skiriu kitų autorių kūrybos skaitymui.

    Kaip atsiranda tavo eilėraščiai?

    Kai kurie mano eilėraščiai yra tam tikri didelių patirčių fragmentai. Apskritai, renkuosi nesirinkti. Man patinka žodis savaime. Jeigu jau rašau, jeigu tarp savo minčių raizgalyno pajuntu tam tikrą tašką, kuris juda ir kirba, man norisi iškrapštyti jį iš ten ir sužinoti, kas tai yra. Kokia tai detalė ir kokiomis kitomis detalėmis ji apsidėlios, užrašyta ant lapo. Prisimenu, kažkada atrodė, jog visi tekstai turi turėti pavadinimus, apskritai, būti rašomi pagal tam tikrą aiškią sistemą, tik vėliau supratau, jog tai gali būti visai nesvarbu. Man atrodo, kad tekstas niekada nėra išbaigtas, ir aš dažnai rašydama net nejaučiu, kad tekstą pradėjau. O teksto redagavimui man kartais prireikia nemažai laiko. Svarbu nuo teksto atsitraukti. Geriau, parašius vieną tekstą, rašyti kitą, nei iš karto pulti taisyti tai, ką užrašei, nes gali nutikti taip, kad redaguodamas pradėsi „rašyti naują tekstą“ tame pačiame tekste. Sutinku su autoriais, kurie sako, jog rašymas apskritai yra kaip bet koks kitas darbas. Tu sėdiesi prie stalo ir rašai. Tuo įsitikinau, kai galvojau, kad mano kūrybingumas bei produktyvumas priklauso nuo mano tam tikros emocinės būsenos, savijautos, bet paskui supratau, kad reikia prisėsti ir daryti. Galvoti reikia prieš rašant. Gal dėl to daug mano tekstų yra labai trumpi. Rašau sapnų dienoraštį ir kartais tokiu pačiu minčių srautu rašau ir eilėraščius, tarsi jie keliautų iš prisiminto sapno. Teksto trumpumas kyla dažniausiai iš to, kad tas patirties momentas, kurį aš noriu įvardinti, nėra istorija, tai nėra pasakojimas. Tai jau yra įvykę, dažnai net papasakota, ir dabar esu tik aš, kuri paleidžia ir užrašo tam tikrą fragmentą. Aplinka, kuri yra šurmulinga, šiek tiek apsunkina rašymą. Turiu galvoje, kad sunkiau susikaupti, tačiau tam tikra prasme ji ir padeda eilėraščiui. Jeigu galiu užrašyti tai, kas tuo metu apninka mąstymą ir neleidžia užrašyti nieko kito, kai esu apsupta įvairiausio kito judėjimo, vadinasi, tai tikra ir gyva.

    Kaip keitėsi tavo kūryba?

    Kitimą, kaip vientisą procesą, labai sunku apibendrinti. Būna atsitraukimo momentai, kai tu visiškai sąmoningai atsitrauki nuo rašymo, kūrybos. Sugrįžus jaučiasi tam tikras atokvėpis. Man atrodo, kad tas keitimasis yra tiesiog nuolatinė minčių apykaita, naujos ar tiesiog kitokios patirties atspindėjimas. Pastebėjau, jog mano kūryba dažnai keičiasi priklausomai nuo kraštovaizdžio. Kai gyvenau kaime, eilėraščiuose buvo daug gamtos, persikėlus į Vilnių, atsirado ir naujų, anksčiau neužrašytų, galbūt apskritai, nepatirtų, miesto motyvų. Visgi, būdama mieste, ilgiuosi laukinių obelų ir stirnų, ne tik savo tekstuose.  Ilgiuosi gamtos ir rašymo, ne rašymo apie gamtą, bet rašymo gamta ir mėginimo atrasti jungtį tarp savęs ir jos, nutiesti tą ryšį iki kūrybinio proceso.

    Gal gali papasakoti apie kitą savo kūrybos pusę – fotografiją. Gal kada bandei apjungti šias meno rūšis? Koks buvo tavo paskutinis fotografijų projektas?

    Dirbtiniu būdu jungti tikrai nesistengiu. Bet kuriuo atveju tai yra atskiri kūriniai, patys kalbantys. Aš niekada nemėginau iliustruoti. Yra simboliai, kurie yra man artimi, kurie vis sugrįžta, ne tik rašant tekstą, bet ir piešiant ar fotografuojant. Viename iš savo fotografijų ciklų turėjau siekį panaudoti šviesą ne tik kaip šaltinį, kuris kuria formas, jog jos taptų pažįstamos ir atpažįstamos, bet atvirkščiai – šviesa ištrinti tam tikrą daiktų konkretybę. Fotografavau daugiausia portretus, naudojau ilgą išlaikymą. Portretuose vaizdavau gerai pažįstamus žmones, o šviesa nuotraukose tiesiog  „ištrynė“ jų veidus. Norėjau kalbėti apie atsiribojimą, nutolimą nuo simbolių, kurie buvo reikšmingi praeity, bet dabar praradę savo prasmę. Tai buvo lyg prisipažinimas, jog nieko nebereiškia tai, kas kažkada buvo artima; daiktai praradę konkretumą, emocinis ryšys, atrodo, užmezgamas jau nebe su daiktų prasme, bet su beprasmybe. Iš ryšio su žmonėmis belieka pojūčiai, o mano nuotraukose belieka abstraktūs pavidalai. Iš viso to santykio, erdvės, kurioje būta, belieka nuogumas. Aiškios formos nuotraukose visai neišnyko, galbūt tiesiog sumažėjo riba tarp to, kas aišku, o kas abstraktu.

  • ATGAL
    Godos Gurinskaitės kūryba
    PIRMYN
    Kūrybinės mūzos iš Australijos
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.