Godos Gurinskaitės kūryba | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Godos Gurinskaitės kūryba

  • Data: 2015-09-18
    Autorius: Goda Gurinskaitė

    Godos Gurinskaitės piešinys

    tu niekas
    tik ryto upė
    įtekanti į mane
    kiekvieną pavasarį
    įplūstanti
    į mano smilkinius
    kiekvienąkart
    kad nubusčiau

    lijo smarkiai
    ant tavo rankų
    nutūpė paukštis
    žemai krito
    į balas mes
    sudėjom savo
    paskutinius veidus

    prisimenu tėvo ranką visą laiką
    ant mano rankų drėgnas smėlis
    iš sodo iš gėlių iš didžiausio bijūno
    iššoka paukštis ir krenta
    į dangų nes jau naktis
    ji pilna užmaršties todėl man sunku
    įsiminti tavo veidą ir snapą pilną medaus
    aptikom bijūną dar gražesnį bet ten nebuvo
    nei vieno paukščio

    gėrimas be pavadinimo tu be vardo be
    manęs esi niekas be dramblio nugaros
    tu nuskęstum toj upėj jos aukse verktum
    mane pamatęs užsidarytum kriauklės
    geldelėje būtum jos perlas jei tik užtektų
    tavo ašarų visai jūrai į kurią sunešė
    pavargusias medūzas ir šviesą
    drambliai vėją viesulais maišo
    tavo aukso gėrimą

    žiūrėjau į tavo žandikaulį lūžo
    šviesa nuo nosies iki lūpų nutekėjo
    šešėlis žemiau smakro ten
    kur nebegalėjau pasiekti
    pačios kaitriausios
    mėlynos saulės
    užtemimo

    duok man ženklą kai reikės išeiti patylom
    išsmuksiu iš gėlynų savo baimę paliksiu
    žieduose ir kai jie išsiskleis mus užklups
    tamsiausia pilnatis ant tavo veido
    kris šešėliai ilgiausiais pirštais
    nusities naktis užkiš rankas ir drieksis
    iki slapčiausios vietelės
    kur slepi savo ašara

    jei aš išvis buvau įrodyk man
    suskaičiuok paskutinius kartus
    kai trenkiaus į sieną
    norėdamas nebūti

    pašvaistės buvo toli

    mirgėjimas prisilietimo nebuvimas
    tylus tylesnis už iš sapno nubudimą
    ir nuogą kūną jei galėčiau užbarstyčiau
    sniegynais ir tylėčiau dar labiau
    nes vėliau juk tektų kristi
    ir jei man nepavyktų nusileisti
    aš mirčiau tiesiai tau ant lūpų
    nes sniegas būtų ten ištirpęs

    Godos Gurinskaitės piešinys

    man nieko nereiškia erškėčiai
    prie kelio dviračiai
    palikti prie kelio
    mes ėjom
    mes buvom
    nuogi

    skaičiuoti žingsnius
    iki lovos
    iki ėjimo pirmyn
    kitą rytą
    ar tu dar pasakosi man savo sapnus

    gyslota ranka į mano plaukus
    sega naktinį miesto ūžesį
    purslais per smilkinį suodžiai
    išbėga

    ir nuteka
    akys užmerktos

    šita saulė bažnyčioj
    per dulkes
    nebe saulė

    yra amžinas ratas
    palubėj paukštis

    nykstam visi pamažu
    atsimušam į lubas
    išspjaunam po dulkę

    iš gėlių į kraują į paukštį
    į tolimą kraštą vienatvės
    į vos gimusį kūną dar gyvą
    floating

    kriskim vienas į kitą bijokim
    laukimo bet laukim savęs
    po žemėm ir po vijokliais
    kol kaulą po kaulo sules
    mirtingi mirtingo gyvybę
    matuojas drabužį nešios
    po juo aš slėpiau ne nuogybę
    o prakaitą vakar dienos

    norėjau išsikirpti iš veidrodžio veidą
    parodyti kitiems galbūt net įsidėti
    į kišenę tamsią kur neapsišviestų
    akys neprarastų blizgesio
    neprarastų ašarų

  • ATGAL
    Kipras – sala tarp trijų žemynų
    PIRMYN
    Goda Gurinskaitė: Rašau iš tuštumos, iš vienatvės, iš ilgesio
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.