Gyva išeivijos tradicija – aukoti Lietuvai | Apžvalga

Pasaulio lietuviai

  • Gyva išeivijos tradicija – aukoti Lietuvai

  • Data: 2012-04-04
    Autorius: Kęstutis SALICKAS

    Paminklas Čikagos kapinėse, kur buvo palaidotas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK ) pirmininkas, vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovų ir įkvėpėjų Mykolas Krupavičius. Nuotrauka iš LKDP/„Apžvalgos“ archyvo

    Antrasis pasaulinis karas Lietuvai ir lietuviams atnešė ne tik karo baisumus, bet ir po karo dar 50 metų trukusią okupaciją, trėmimus, emigraciją. O baigiantis karui prasidėjo dar kitas – partizaninis karas. Tauta buvo visiškai išblaškyta ir išsklaidyta, tačiau dauguma lietuvių vienaip ar kitaip vis tiek buvo su Lietuva. Dalis tautiečių kovojo už savo gyvybes Sibiro taigoje, kiti kovojo partizaninį karą su okupantais Lietuvoje, dar kiti, pasinaudodami karo suirute, pasitraukė iš Lietuvos į Vakarų valstybes ir ten pradėjo intelektinę kovą už Lietuvos laisvę. 

    VLIK‘o atsiradimas 

    Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, subūręs daugumą savarankiškai veikiančių organizacijų ir veikėjų, veiklą pradėjo 1944 m. vasario 16 d. VLIK‘o įkūrėjai tikėjosi, kad karui pasibaigus, tarp sąjungininkų – SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos – kils nesutarimų dėl Europos valstybių ateities ir Lietuvai pavyks atgauti laisvę. 1944 m. VLIK‘as kreipėsi į lietuvių tautą pranešdamas, kad suvereni Lietuvos valstybė nėra išnykusi, tik savarankiškų valstybės valdymo organų veikla dėl karo yra sustabdyta. Šios deklaracijos paskelbimas žymi VLIK‘o veiklos pradžią. Deklaracijoje pranešama, kad okupantams pasitraukus iš Lietuvos teritorijos, toliau galios 1938 m. priimta Lietuvos Konstitucija. Šis deklaracijos teiginys iš tiesų buvo įgyvendintas, tačiau tai nutiko tik 1990 m. kovo 11 d., kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba sustabdė LTSR ir SSRS konstitucijų galiojimą ir trumpam atnaujino 1938 m. Konstitucijos veikimą Lietuvos teritorijoje. 

    Beveik 50 metų VLIK‘as įvairiomis priemonėmis kovojo dėl Lietuvos išlaisvinimo ir veiklą baigė tik 1992 m. gegužės 31 d. – tuomet, kai Lietuvos Nepriklausomybė buvo ne tik atkurta, bet ir pripažinta laisvojo pasaulio valstybių. 

    Tautos fondo veikla 

    Aktyviai VLIK‘o veiklai neabejotinai reikėjo didelių finansinių išteklių. Šiam tikslui buvo įkurtas Tautos fondas, kuris išaugo iš 1941 m. suformuotos rezistencinio Vyriausiojo lietuvių komiteto Finansų komisijos. Ši komisija 1943 m. perėjo į VLIK‘o rankas ir buvo pavadinta Tautos fondu. Po karo fondas kartu su VLIK‘u buvo perkeltas į Vokietiją, o 1955 m. – į JAV. Pagrindinis tuomečio Tautos fondo tikslas buvo finansuoti VLIK‘o veiklą ir atkurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, o nuo 1991 m. Tautos fondas ėmėsi dar vieno uždavinio – padėti Lietuvai atsikurti. „Lietuvos ūkio atstatymas, demokratinių institucijų sukūrimas ir spaudos demokratizavimas pareikalaus iš mūsų dar didesnių pastangų“, – rašoma Tautos fondo pareiškime 1991 m. pabaigoje. 

     Pagrindiniai Tautos fondo aukotojai buvo anapus geležinės uždangos, laisvame pasaulyje gyvenę lietuviai, kurie aukodavo fondui lėšas, minėdami tradicines patriotines šventes, pasirodžius žinioms apie okupantų veiksmus Lietuvoje. Pamažu prigijo paprotys aukomis Tautos fondui pagerbti mirusiuosius ar net šiam fondui testamentu paskirti palikimą. 

    1973 m. Tautos fondas buvo perregistruotas kaip savarankiška ir ne pelno siekianti organizacija. Šis statusas leido nemokėti mokesčių JAV Vyriausybei, o aukotojų aukos irgi tapo neapmokestinamos mokesčiais. Šie persitvarkymai išplėtė Tautos fondo galimybes ir padėjo surinkti daugiau lėšų   . 

    1979 m. Tautos fondas įsteigė Lietuvos laisvės iždą, kurio pajamos buvo kaupiamos kaip „kraitis atstatytai Nepriklausomai Lietuvos valstybei“, o už turtą sukauptos palūkanos naudojamos fondo administracinėms išlaidoms apmokėti. Į šį fondą buvo pervedami lietuvių testamentu palikti pinigai. Iš viso į šį iždą buvo surinkta 1 mln. 692 tūkst. dolerių. 1981 m. šalia šio iždo dar pradėjo veikti Lietuvos  atstatymo fondas, kuriam buvo skiriamos tikslinės Lietuvos atkūrimo reikalams skirtos aukos. 

    Iš fondo lėšų taip pat buvo remiami VLIK‘o leidžiami „Eltos“ žinių biuleteniai, kuriuose būdavo pateikiamos paskutinės žinios apie okupuotos Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių padėtį ir informacija apie rengiamas akcijas, skirtas JAV ir Europos valstybių vyriausybėms įtikinti, kad šios nepripažintų Sovietų Sąjungos valdžios okupuotose Baltijos valstybėse. „Elta“ buvo leidžiama septyniomis kalbomis: vokiečių, italų, anglų, ispanų, arabų, prancūzų ir portugalų. Iš lietuvių kalbos į septynias kalbas buvo verčiamas kiekvienas šio biuletenio numeris, kad žinios apie okupaciją būtų kuo veiksmingiau skleidžiamos užsienio kraštuose ir tarptautinėms organizacijoms. Žinoma, tai yra tik vienas iš daugelio Tautos fondo finansuojamos veiklos pavyzdžių. 

    Juozas Giedraitis – aktyvus Tautos fondo vadovas 

    Juozas Giedraitis. (LKDP/„Apžvalgos“ archyvas/Ramuno Danisevičiaus nuotrauka)

    Vienas iš aktyviausių ir ilgiausiai veikusių Tautos fondo vadovų buvo Juozas Giedraitis. „Tai vienas iš mūsų išeivijos iškiliųjų patriotų, kuris rūpinosi ne tik kad Lietuva būtų nepriklausoma, bet ir tvarkytųsi vadovaudamasi krikščioniškais principais“, – taip vyskupas Paulius Baltakis, rūpinęsis Amerikos lietuvių sielovada, prisimena aktyvų JAV lietuvių visuomenės veikėją, atsidavusį ir daug Lietuvos labui nuveikusį Tautos fondo valdybos pirmininką Juozą Giedraitį, 2001 m. už nuopelnus Lietuvai apdovanotą Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. 

    Juozas Giedraitis gimė 1910 m. Raseinių apskrityje, Paskynų kaime. Lietuva tuomet buvo carinės Rusijos sudėtyje, todėl J. Giedraitis vaikystėje patyrė okupacijos negeroves. Visgi jaunuolis nepasidavė rusinimui ir lenkinimui. J. Giedraičio tėvai stengėsi išauginti sūnų, gerbiantį lietuviškas patriotines ir krikščioniškas vertybes. Jaunasis Giedraitis sekė Lietuvos aušrininkų veiklą ir jų raginimus vertinti savo tėvų ir prosenelių istoriją, kalbą, tikėjimą ir kultūrą. 1918 m. Lietuvos Tarybai paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo nepriklausomybės kovos. Tokiomis aplinkybėmis dar vaikas būdamas J. Giedraitis mokėsi, kad savo tautinę, krikščioniškąją tapatybę, paveldėtą iš tėvų, yra svarbu saugoti, ginti bet kokiomis aplinkybėmis, reikia dėti nuolatines pastangas išlikti tauriu lietuviu. Nuo 1922 m. J. Giedraitis priklausė Ateitininkų organizacijai, o 1927 m. tapo Šaulių sąjungos nariu. 

    J. Giedraitis gimė ir augo Lietuvos kaime, todėl kaimiško gyvenimo sunkumai, žemės ūkio darbai jam nebuvo svetimi. Tačiau tai nesutrukdė įgyti išsilavinimą: 1930 m. jaunuolis baigė Raseinių gimnaziją, o 1938 m. Vytauto Didžiojo universitete gavo teisininko diplomą. Nuo 1937 m. tarnavęs kariuomenėje (buvo Lietuvos karininkas), 1941 m. pasirinko civilinį gyvenimą: dirbo pramonės įmonėse, vėliau – teisėju, advokatu. Karo veiksmams artėjant prie Lietuvos, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, iš jos 1949 m. persikėlė į JAV. 

    Jau gyvendamas Vokietijoje, J. Giedraitis ėmė talkinti Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK), rašė spaudai, o 1961 m. atvykęs į JAV įsitraukė į Didžiojo Niujorko lietuvių veiklą. 1978 m. J. Giedraičiui buvo pavesta vadovauti Tautos fondui. Pradėjęs pirmininkauti J. Giedraitis sudarė TF valdybą, kurios patriotiškas branduolys prisidėjo prie TF veiklos augimo. Perėmęs Tautos fondo vairą, J. Giedraitis rado 60 tūkst. dolerių fondo ižde. Su tokia pinigų suma VLIK‘o veikla būtų vos pajudėjusi. Kaip prisimena buvę J. Giedraičio kolegos, jo ryžtingumas siekti norimo tikslo prisidėjo prie sėkmingo aukų rinkimo Tautos fondui: per J. Giedraičio pirmininkavimo laikotarpį (1978–1991 m.) surinkta daugiau kaip 5 mln. dolerių. 3 mln. dolerių buvo paskirta VLIK‘ui, o kita dalis buvo paskirstyta ir vis dar skirstoma įvairiems Lietuvos projektams. Buvo steigiamos Tautos fondo atstovybės ne tik JAV miestuose, bet ir Europoje, Pietų Amerikoje, Kanadoje, Australijoje. J. Giedraitis pats savo lėšomis keliavo į Tautos fondo atstovybes, skelbdamas Lietuvos išlaisvinimo veiklą ir ragindamas lietuvių visuomenę aukoti Tautos fondui. Visose fondo atstovybėse dirbo beveik 200 fondui įsipareigojusių lietuvių talkininkų. 

    J. Giedraičio darbas kartu su lietuvių patriotų pagalba davė konkrečių rezultatų. Tai prisidėjo prie Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimo 1990–1991 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Tautos fondas paskyrė 300 tūkst. dolerių (apie 1,2 mln. litų) Lietuvos valstybės reikalams. Tautos fondas gyvuoja ir šiandien ir remia paramos prašymus iš Lietuvos. Lietuviškiems projektams naudojamos dar J. Giedraičio vadovavimo laikotarpiu surinktos lėšos ir šių dienų fondo narių aukos. 

    Juozo Giedraičio vardo fondas – Lietuvos vaikams 

    J. Giedraitis į amžinybę iškeliavo 2008 m. Įamžinti jo nuopelnams VLIK‘ui ir Tautos fondui buvo įsteigtas atskiras Juozo Giedraičio fondas. Šio fondo tikslas – remti patriotišką ir katalikišką švietimą, skiriant lėšų pavyzdingų Lietuvos kaimų moksleivių mokymuisi katalikiškose gimnazijose Lietuvoje. Jono Vainiaus, vieno iš fondo steigėjų, įsitikinimu, dabartiniam lietuviškam švietimui tenka didelė atsakomybė mokyti ir parengti naują lietuvių kartą būti patriotais, gyventi pagal krikščionišką moralę, nes auganti naujoji karta nėra susipažinusi su tautos nueitais vargingais ir kruvinais takais, o traukimas į vakarietišką gyvenimą menkina jos supratimą apie tautos lūkesčius ir istoriją. 

    Fondo steigėjai – vyskupas Paulius Baltakis, Jurgis Valaitis, Pranas Povilaitis, Algis Vedeckas, Jonas Vainius – kviečia lietuvių visuomenę aukoti Juozo Giedraičio fondui (per Tautos fondą). 

    Lietuvių išeivija, ilgus okupacijos metus nepaliaujamai rėmusi Lietuvos neprklausomybės siekį, šiandien viliasi, kad bendromis visų lietuvių pastangomis bus auginama patriotiška, krikščioniškas ir tautines vertybes puoselėjanti jaunoji lietuviu karta. 

    Daugiau informacijos apie galimybes aukoti Juozo Giedraičio fondui ir prisidėti prie informacijos sklaidos apie šio fondo tikslus ir siekus galima rasti „Apžvalgos“ tinklalapyje http://apzvalga.eu/juozo-giedraicio-vardo-fondas-kviecia-remti-lietuvos-kaimo 

     

    P. Povilaitis: Tautos fondas – tai Juozas Giedraitis 

    Pranas Povilaitis (trečias iš kairės) Lietuvos krikščionių demokratų partijos konferencijoje, 1997 m. rugsėjis. (LKDP/"Apžvalgos" archyvas/Antano Tumėno nuotr.)

    Pasidalyti prisiminimais apie veiklą Tautos fonde ir Juozą Giedraitį paprašėme Tautos fondo vicepirmininką, fondo atstovą Čikagoje, Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos, veikusios Jungtinėse Amerikos Valstijose, generalinį sekretorių, aktyvų Lietuvos laisvės gynėją Praną Povilaitį, kurio nuoširdus rūpestis Lietuvos reikalais neišblėso ir dabar, Lietuvai esant nepriklausomai. 

     Kokia buvo Jūsų atsakomybė, atstovaujant Tautos fondui Čikagoje? 

    Sudarius Tautos fondo atstovybę Čikagoje, buvau išrinktas jos iždininku. Dalis Amerikos lietuvių išeivijos pirmuosius sovietų okupacijos metus pergyveno dar Lietuvoje ir jau buvo patyrę persekiojimus, areštus, trėmimus ir kalėjimus, todėl jautė pareigą dalyvauti ar bent prisidėti prie kovos už Lietuvos išlaisvinimą. Okupacijos ir aneksijos žaizdos dar buvo labai jaučiamos išeivijoje. Mano pareigos buvo pajamuoti gautas aukas Lietuvos laisvinimo reikalams ir jas persiųsti į Tautos fondo centinę įstaigą Niujorke. Kiekvienam aukotojui siųsdavau padėkos laiškus, nuolat primindamas padėtį Lietuvoje, tautos persekiojimus ir naikinimus. Laidojant mirusius bendruomenes narius, patardavau mirusiam atminti vietoj greitai vystančių gėlių aukoti Tautos fondui. Išeivija tai priėmė palankiai ir dažnai, laidojant mirusįjį, aukodavo ir sudėdavo kartais net per du tūkstančius dolerių. 

     Kokiais būdais rinkdavote aukas Tautos fondui? Kas aukodavo pinigus? Ar tik lietuviai? 

    Lėšas rinkdavome per kasmetinius vajus, dažniausiai prie vakarienės stalų. Dalyviai aukodavo tikrai gausiai ir tiesiog lenktyniaudami sudėdavo iki dešimties tūkstančių ir daugiau dolerių. Po to vėl siųsdavau padėkos laiškus, primindamas aukotojų jautrumą , mūsų pavergtos Tėvynės, paliktų brolių ir seserų padėtį ir vargus. 

    Įvairios rinkliavos Amerikoje tuo metu buvo gana populiarios. Net darbovietėse darbininkai ir tarnautojai kartą per metus rinkdavo aukas pasirinktiems labdaringiems tikslams. Tokias aukas ragindavau skirti Tautos fondui ir tuo prisidėti prie kovos už Lietuvos laisvę finansavimo. Tas neprieštaravo JAV politikai. 

     Koki įspūdį Jums paliko J.Giedraitis? Koki jį prisimenate? 

    Tautos fondas tai ir buvo Juozas Giedraitis. Jis, dažniausiai lydimas gydytojos Leonidos Giedraitienės, apvažinėjo didesnes lietuvių bendruomenes JAV, Kanadoje, Anglijoje, Pietų Amerikoje, Australijoje – visur sudarydamas Tautos fondo atstovybes ar paskirdamas įgaliotinius. Savo namus prie Niujorko J. Giedraitis pritaikė susirinkimams. Čia susirinkdavo organizacijos įvairiems pasitarimams. Paskyrus mane Tautos fondo vicepirmininku, suvažiavimuose Niujorke apsistodavau pas Giedraičius ir pasisvečiuodavau net kelias dienas. J. Giedraitis nemėgo restoranų, o dr. Giedraitienė buvo (ir tebėra) pavyzdinga šeimininkė ir palepindavo savo svečius.

  • ATGAL
    Ar bankrotas užgesins olimpinę ugnį?
    PIRMYN
    Lietuvos skydas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.