Gyvasis laisvės fakelas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Gyvasis laisvės fakelas

  • Temos: Įvykiai
    Data: 2012-06-21
    Autorius: Julius Panka

    Romo Kalantos žūties 40-ųjų metinių minėjimas Kaune. (Aistės Stripaitytės nuotrauka)

    Gegužės 14 dieną visa Lietuva minėjo Romo Kalantos susideginimo dėl Lietuvos laisvės keturiasdešimtąsias metines, renginiai vyko ne tik Kaune, kur gyveno ir paaukojo gyvybę šis žmogus, bet ir Vilniuje, kituose miestuose. Romas Kalanta tapo simboliu, Lietuvos laisvės troškimo ir nemirtingos tautos svajonės simboliu. Tačiau net dabar, prabėgus tiek laiko nuo šios aukos, netyla dviprasmiški šio įvykio ir asmenybės vertinimai. Kartais bandomas kartoti sovietinių struktūrų paskelbtas šmeižtas, neva Romas buvo psichinis ligonis ir susideginimas buvo ne koks nors politinis veiksmas, o paprasčiausias nestabilios psichikos žmogaus priepuolis. Tenka girdėti diskusijų apie Romo Kalantos priklausymą ar nepriklausymą jaunimo subkultūroms, hipių bendruomenei. Tikriausiai ne vienam tikinčiam žmogui iškyla ir moralinis aspektas – ar ne nuodėmė atimti sau gyvybę, nors ir labai kilnių siekių vedamam? Ar tikrai šiuo atveju tiktų viduramžių posakis, kad „tikslas pateisina priemones“.

    Mėginkime pažvelgti į šį įvykį per aukos prasmės prizmę. Ar ši auka buvo vertinga, ar ji buvo laiku, kokią įtaką ji padarė sistemai ir mūsų pavergtai tautai?

    1972 metai Sovietų Sąjungoje buvo stagnacijos metai, šią imperiją valdė užimamų skambių postų čempionas ir blizgučių, vadinamų ordinais ir medaliais, rinkimo entuziastas Leonidas Brežnevas. Tarp Vakarų ir Rytų vykęs Šaltasis karas buvo pasiekęs apogėjų. Tarp supervalstybių vyko ginklavimosi varžybos, o imperijos viduje virė įnirtinga komunizmo statyba, vis pereinant iš vieno „didingo penkmečio“ į kitą. Lietuvoje jau pora dešimtmečių nesigirdėjo partizanų šūvių, seniai pasibaigusi kolektyvizacija, žmonės pradėję užmiršti, ką reiškia būti savo žemės šeimininkais. Mokyklose partiniai klapčiukai diegė prievartinį ateizmą ir sovietinio piliečio, mankurto be savos kilmės, kultūros ir vertybių, sovietžmogio identitetą. Tiesa, kartkartėmis pasigirsdavo, kad nuteisė vieną ar kitą disidentą, kuriuos tuometė spauda skambiai vadino „buržuaziniais nacionalistais“. Visą visuomeninį gyvenimą buvo apraizgęs glitus ir kibus KGB voratinklis. Kagėbistą galėjai sutikti visur – mokykloje, universitete, gamykloje, kirpykloje, o kartais net bažnyčios klausykloje. Niekur negalėjai būti saugus, niekur negalėjai atsipalaiduoti ir pasakyti, ką iš tikrųjų galvoji. Didelė dalis mūsų visuomenės iš spintos išsitraukdavo išeiginius drabužius, užsitempdavo ant veido kaukę su dirbtiniu džiaugsmu ir šypsena ir žygiuodavo spalvinguose „darbo žmonių“ paraduose Gegužės pirmąją.

    Tačiau ne vienas toks „tvarkingas“ pilietis kaip koks vilkolakis virsdavo tuo valdžios nekenčiamu ir nekenčiančiu „buržuaziniu nacionalistu“ ir, užsitempęs antklodę ant galvos, iki paryčių klausydavosi „Amerikos balso“ ar „Laisvosios Europos“ radijo laidų. Žmonės buvo verčiami gyventi dvigubą gyvenimą, turėti du veidus. Vienas – tai „tvarkingo tarybinio piliečio” veidas, o kitas – tikro, nesuvaidinto žmogaus, kuris atsimena, ką sovietų okupantai darė su juo, su giminėmis, kaimynais, su Lietuva.

    Romo Kalantos aukos prasmė yra tautos pažadinimas, neleidimas užmigti ir užmiršti, naujos kartos prabudinimas. Juk net tie, kurie buvo auklėjami tik sovietine dvasia, gavo progą suabejoti, pasidomėti, pasiaiškinti, ar tikrai tai, ko moko darželyje, mokykloje ir universitete, yra tiesa, ar tikrai mūsų tėvynė – Sovietų Sąjunga, ar tikrai sovietiniai kariai „stovi taikos sargyboje“? Todėl ši auka turi neįkainojamą aurą. Tai galima lyginti su nusilpusio žmogaus sąmonės pažadinimu, neleidžiant jam panirti į alpulį, kuris veda į organizmo pasidavimą, susitaikymą su lėta agonija.

    Po Romo Kalantos aukos prasideda neramumai Kaune, jaunimas masiškai išeina į gatves, protestuoja. Tauta bunda, ji ginasi, bando kovoti, nepasiduoti. Aišku, sistema nesugriaunama, santvarka nepasikeičia. Neramumų, gandų, nepasitenkinimo banga nuvilnija per visą Lietuvą, patenka į užsienio radijo stočių eterį. Ši auka dalį tautos įkvėpė kovoti, įkvėpė nepasiduoti, neužmiršti, kad Lietuva okupuota. Pradedama leisti keletą pogrindinių leidinių, 1975 pradeda eiti „Aušra“, kuri tęsė XIX amžiuje leistos „Aušros“ tradiciją, 1976 metais atsiranda leidinys „Laisvės šauklys“, kvietęs sukilti ir atsikovoti tai, kas turėtų priklausyti lietuvių tautai – suverenitetą, teisę spręsti. 1978 metais susikuria pogrindinė „Lietuvos laisvės lyga“, 1979-aisiais – „Lietuvos Helsinkio grupė“ ir „Lietuvių kalbos iniciatyvinė grupė“, ir daugybė kitų disidentinių, nepritariančių sistemai organizacijų ir grupelių. Tai buvo įžanga į įvykius, kurie prasidėjo 1987 metais, įžanga į daugiatūkstantinius mitingus, įžanga į Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

    Taigi, Romo Kalantos auka nenuėjo veltui, ji buvo kaip signalinė raketa, skelbianti kovos pradžia, laivės fakelas nušvito ir apšvietė kitus tautiečius. Jis liepsnose žuvo už tai, kad kiekvieno tautiečio širdyje įžiebtų laisvės troškimo liepsnelę, kuri ir atvedė prie didelio laivės laužo, prie pasiryžimo keistis ir keisti, kurti ir statyti. Mes turime būti dėkingi Romui už šį pasiryžimą, jis privalo amžiams likti kiekvieno lietuvio širdyje. Geriausias jo aukos įprasminimas būtų Lietuvos valstybės klestėjimas. Lietuvos tapimas tokia šalimi, kurioje norisi gyventi, iš kurios nesinori emigruoti, už kurią norisi atiduoti paskutinį kraujo lašą.

  • ATGAL
    Dėl ko neįvertinti dešinieji?
    PIRMYN
    Noriu būti dalijama kaip duona...
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.