Gyvenimas, išbūtas miške | Apžvalga

Įžvalgos

  • Gyvenimas, išbūtas miške

  • Temos: Istorija
    Data: 2012-10-12
    Autorius: Vaida STUNDYTĖ

    Kryžius žaliuojančiam miške - partizanų ir jų rėmėjų aukos Lietuvai simbolis (Martynos Žilionytės nuotraukos)

    Publicistas Vidmantas Valiušaitis žurnale „Miškai“ rašė: „Žodžių junginys „miškas ir lietuvis“ yra tapęs savotišku frazeologizmu, kupinu ne vien lyrinės, melancholiškos nuotaikos, bet ir dramatiško išgyvenimo, nelengvai perduodamo ilgesio, užgniaužto sielvarto, drauge – nedrąsiai ir nekonkrečiai reiškiamos vilties geresne ateitimi ženklu.“ Tai patvirtina ir Lietuvos partizanų kovų istorija – miškas partizanams buvo nepaprastai, netgi gyvybiškai svarbus, jame svajota ir kovota už šviesesnį, laisvės rytojų.

    Lietuvos patriotiškumo istorijos pėdsakai šįkart atvedė į Pasvalį, kur vyko projektas „Broliai“ partizanų apygardose“, kvietęs į paskaitas, parodas, viktoriną moksleiviams, grupės „Skylė“ programos „Broliai“ koncertą, buvo galima apžiūrėti J. Vitkaus inžinerinio bataliono pastatytą partizanų bunkerį. Projektą Pasvalyje rėmė ir Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas, pats atvykęs į renginį bei apdovanojęs moksleivių viktorinos laimėtojus.

    Pasvaliečiai ir miesto svečiai buvo pakviesti į nedidelę išvyką partizanų keliais Paįstrio kryptimi Žaliojoje girioje kartu su dr. Vykintu Vaitkevičiumi iš Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto bei Panevėžio kraštotyrininku Broniumi Mažyliu. Taigi išvyką mišku – erdve, kurioje, anot dr. V. Vaitkevičiaus, galima labai greitai pasislėpti, išlikti nematomam, nežinomam, tyliam, kurioje be patogumų buvo ryžtamasi praleisti savaitę, metus, keletą metų… Šioje erdvėje svarbu pabūti, norint suvokti partizanų ginkluoto pasipriešinimo metus.

    Pokarinės partizaninės kovos prasidėjo 1944 m., kai Sovietų Sąjunga antrąkart okupavo Lietuvą ir pradėjo į frontą imti vyrus. Kadangi lietuviai nenorėjo už kažin ką padėti galvas, pasirinko eiti slėptis į miškus. Anot B. Mažylio, buvo tikimasi, jog netrukus prasidės karas su amerikiečiais ir rusai bus išprašyti atgal, todėl neteks slapstytis ilgiau nei pusmetį. Visgi įvykiai susiklostė kitaip ir miškas lietuvių prieglobsčiu liko ilgiau, nei buvo manyta.

    Rezistencijos istoriją priminė ir Lietuvos partizanų bunkerių vietas rodė kraštotyrininkas Bronius Mažylis ir istorikas dr. Vykintas Vaitkevičius

    Žaliojoje girioje (Pasvalio r.) bunkerių sistema, slėpusi apie 30–40 vyrų iš gretimų apylinkių, buvo sukurta apie 1945 m., dar tęsiantis karui. Bunkeriai buvo įrengiami uždarose vietose – po tankiomis eglėmis, vienomis ištikimiausių partizanų pagalbininkių. „Kai miškas yra iškirstas, bunkeriai, jų vietos netenka svarbiausio prieglobsčio, priedangos, kuri iki tol juos slėpė“, – tikino dr. V. Vaitkevičius. Žiemos metu prie bunkerių būdavo sunku prieiti nepaliekant pėdsakų, taigi juos buvo stengiamasi statyti dar ir arčiau kelių.

    Statybinės medžiagos bunkeriams būdavo parankinės: pušies ar eglės rąsteliai, kurių tarpai būdavo užkamšomi samanomis, taip pat viena kita lenta, gauta iš ūkininkų, grindims ar luboms. „Tuo metu, kai bunkeriai buvo statomi, niekas negalvojo, kad jie bus amžini, – pasakojo dr. V. Vaitkevičius. – Jei būtų apie tai pagalvoję, juos būtų lieję iš betono, būtų naudoję šulinių betoninius žiedus ar panašiai.“ Istoriko teigimu, dažniausiai pasikartojantis bunkerio dydis yra 2 iš 3 metrų. „Todėl, kad nuo seno yra standartas, kaip pjauti medį, – kalbėjo dr. V. Vaitkevičius. – Medis pjaunamas 6 metrų, jį labai patogu dalyti, nelieka jokių atliekų. [...] Ta 6 metrų žaliava dalijama į tris dalis arba pjaunama pusiau.“ Kadangi buvo svarbu likti nepastebėtiems, statant bunkerį tekdavo sukti galvas, kur paslėpti žemes ar statybines atliekas, kad jos nesukeltų įtarimo.

    B. Mažylio teigimu, rąstai nepadėdavo apsisaugoti nuo vandens ir, atėjus pavasariui, kada prasidėdavo polaidis, partizanams tekdavo bėgti iš bunkerių, nes šie tvindavo. Visgi pavasarinis polaidis nebuvo vienintelė problema bunkeriuose: dėl nuolatinės drėgmės ir šalčio, kurį įveikti padėdavo tiktai krosnelė su žarijomis ar primusinė lempa maistui šildyti, tarp partizanų buvo paplitusios reumatinės ligos.

    Rekonstruotame partizanų bunkeryje - minimali erdvė, buitis ir nenumaldomo laisvės troškimo dvasia

    Apskritai partizanų buitis buvo primityvi, be jokių patogumų. Pasak dr. V. Vaitkevičiaus, su savimi jie turėdavo tiek, kiek telpa kuprinėse, kiek netrukdytų pasislėpti po medžiu, krūmu ar šalia akmens kryžkelėje. „Bunkeris yra tokia ypatinga vieta, kur žmogus tegali turėti labai mažai iš to, ko turi labai daug“, – tvirtino istorikas. Išeinant į mišką yra paliekami ne tik būtini daiktai, bet ir artimieji, visa lieka Dievo valioje. Partizanai ne tik ėjo į žygius (apžiūrėti kraštą, palaikyti tvarką ar ją įvesti ten, kur jos nėra), kovėsi mūšiuose, vykdė karines operacijas, siekdami sulaukti laisvės, bet pirmiausia mėgino išgyventi tokiomis tiek fiziškai, tiek psichologiškai sunkiomis sąlygomis.

    Bunkerių vietos, aplankytos Žaliojoje girioje, kurioje pačių bunkerių jau nelikę, jie sunykę, sugriuvę, anot B. Mažylio, dar nebuvo tyrinėtos, todėl gali daug slėpti. Kraštotyrininkui antrino ir dr. V. Vaitkevičius: „Bunkerių yra šimtai ir tūkstančiai. Netiesa, kad tarp jų svarbiausi yra tie, kurie mena žūtį, ar tie, iš kurių buvo vadovaujama. Svarbus yra kiekvienas bunkeris. Kiekvienas jų turi savo istoriją, tačiau ne visų jų istorija yra žinoma. Čia yra mūsų problema. Tai, jog mes nežinome, laiku nesuskubome, neprakalbinome, nesužinojome, nereiškia, kad ta vieta yra kažkuo menkesnė ar prastesnė. Gali atsitikti taip, kad kažkokiu neįtikėtinu būdu čia atsiras archyvas, koks nors užkastas bidonas ar stiklainis, kuris aukštyn kojomis apvers mūsų įsivaizdavimą, jog šita vieta yra visiškai nevertinga. Gali paaiškėti, kad šita vieta yra pati reikšmingiausia visame krašte.“

    Ženklas, liudijantis Mitabynės kaimo kovas ir tragediją

    Visgi istorikas dr. V. Vaitkevičius yra įsitikinęs, jog autentiška vieta, aplinka yra pati vertingiausia, todėl, jei įmanoma išvengti kasinėjimo, taip reikėtų ir daryti, nes kasama tik vieną kartą ir tas, kuris tai daro, mato kasinėjamą žemę vieną vienintelį kartą. „Vienas mentelės brūkštelėjimas ir viskas – tas centimetras yra sunaikintas“, – tvirtina istorikas.

    Pasak V. Vaitkevičiaus, Lietuvoje yra atstatyti 39 bunkeriai autentiškose vietose, tačiau tik 2–3 iš jų yra tikrai ištyrinėti. „Visi kiti, vedant pačių geriausių, patriotiškiausių jausmų, yra sunaikinti, – kalbėjo istorikas. – Nebijau sakyti šito žodžio. Nes jei ateinama tirti Jono Žemaičio bunkerio, kur jis sirgdamas praleido ne vieną savaitę, o daugiau kaip metus, ir tiriant bunkerį randama vos 12–13 daiktų, tokių, kurie didesni nei abu mano delnai, tai reiškia, kad visi kiti mažieji daiktai yra prarasti, išmėtyti, nepastebėti.“ Dr. V. Vaitkevičius taip pat prisiminė ir paskutinį įvykį Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signataro Juozo Šibailos bunkerio vietoje Kėdainių rajone, Dovydų miške. Šioje vietoje buvo vykdomas neteisėtas, nelegalus ir niekaip nesuderintas kasinėjimas. Istorikas įsitikinęs, kad norint įamžinti, išsaugoti bunkerius, geriau yra ne kasinėti, o paženklinti, pažymėti tas vietas. Čia dr. V. Vaitkevičius paminėjo B. Mažylį, kuris dar sovietmečiu suprato bunkerių vertingumą, tai, kad juos reikia saugoti, pažymėti, jais rūpintis, rinkti jų istorijas, ir tuo užsiima iki dabar. „B. Mažylis buvo arba pralenkęs laiką, arba taip patriotiškai nusiteikęs, kad jo negąsdino oficiali sovietinė nomenklatūra. [...] Mes turime suprasti, kad tokių žmonių dėka mes turime turtingą savo kultūros žemėlapį – tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme, – aiškino dr. V. Vaitkevičius. – Tam, kad pajustume, išgyventume, nebūtina gadinti tų vietų, kurių vertė yra tūkstančiai, milijonai. Jos neturi kainos. Kaina yra pati istorija.“

    Žuvusiųjų atminimą saugo beržai

    Antras išvykos partizanų keliais Žaliojoje girioje taškas buvo Mitabynės kaimas– vieta, glaudžiai susijusi su partizaniniu karu, įtraukusiu, palietusiu ir paprastus žmones. Vieta, kuri dar kartą įrodė žmogaus ir gamtos ryšį.

    Pasak B. Mažylio, Mitabynės kaime 1945 m. vasarį veikęs Petro Kulbio-Aukštuolio būrys sumanė surengti pasalą po kaimą vaikščiojantiems stribams. Jiems nepavyko – penki partizanai žuvo, be to, stribų buvo išžudyta į kryžminę ugnį patekusi Savickų šeima (tėvas, motina ir duktė), šalia kurios sodybos vyko susišaudymas. Jų namas buvo padegtas. Tuo tragedija nesibaigė. Žuvusiuosius buvo uždrausta laidoti, prigrasinus, jog ketinantiems tai daryti, baigsis taip pat. Susišaudymui vykus, namuose nebuvusi kita Savickų dukra, sužinojusi apie nelaimę, išėjo į Pumpėnų valsčių prašyti leidimo artimiesiems palaidoti, tačiau atgal nebegrįžo… Gyvas teliko tik Savickų sūnus, nelaimės metu taip pat nebuvęs namuose. „Tai yra mažasis Pirčiupis Žaliojoje girioje, – kalbėjo kraštotyrininkas B. Mažylis. – Visi gerai žinome Pirčiupių tragediją, tačiau tokių Pirčiupių Lietuvoje buvo ne vienas ir ne du.“

    Mitabynės pušis, menanti dar 1863 m. sukilimą, - šalia šio, seniausio girios medžio buvo sukilėlių stovykla

    Simboliška tai, kad vėliau šalia namo palaidojus žuvusiuosius, toje vietoje išaugo keturi beržai. Anot dr. V. Vaitkevičiaus, tai nesurežisuota buvusios sodybos žemės nepaprastumo istorija: kadangi žmonių gyvybės buvo atimtos prieš jų valią dramatiškomis aplinkybėmis, jų neišgyventas gyvenimas turi būti išbūtas kitur – tai gali būti ir medis, paukštis ar vabalėlis. Tai atsispindi senovės lietuvių kultūroje.

    Partizanų ryšys su gamta, mišku yra gilus, nes miškas partizanams yra nepaprastai svarbus: viena vertus, jis reikalingas tol, kol partizanai kovoja, kol jiems reikia vietos pasislėpti, kita vertus, jis vienodai svarbus tuomet, kai partizanai, dalyvavę kovoje, žūsta – miškas tampa jų vėlių buveine.

    Apskritai, anot dr. V. Vaitkevičiaus, į mišką galima žiūrėti įvairiai: kaip į medieną, kada miškas matuojamas kubiniais metrais ir pelnu, nesuvokiant, kad medžiui užaugti reikia daugybės laiko; kaip į erdvę, kuri būtina gyvūnams, augalams ir kitiems gyvosios gamtos elementams, todėl reikalingą apsaugos; ir kaip į ypatingą atmintį turinčią vietą, kurioje galima rasti nusiraminimą, ryšį su savo protėviais.

    Bendra nuotrauka prieš koncertą - su Aiste Smilgevičiūte, Roku Radzevičiumi ir grupe "Skylė", projekto "Broliai" nuolatiniu rėmėjų EP nariu Algirdu Saudargu, Seimo nariu Pauliumi Saudargu, Pasvalio r. meru Gintautu Gegužinsku ir mero pavaduotoju Povilu Balčiūnu


    Algirdas Saudargas, Europos Parlamento narys: Jau nemažai metų praėjo nuo valstybės nepriklausomybės atkūrimo, ir nors turime daug kasdienių rūpesčių, džiugu, kad iš jaunimo kyla tokios mums visiems svarbios iniciatyvos. Man džiugu, kad Lietuva „atželia“ šituose jaunuose žmonėse. „Atželia“ teisinga, tikra Lietuva. Tai reiškia, kad lietuvių kančios Sibiro lageriuose, partizanų pralietas kraujas nenuėjo veltui. Vasarą teko būti Mėnaičiuose, taip pat Balandiškyje, kur požeminiame bunkeryje užsidarę Lietuvos partizanai, tuometinis jaunimas, kūrė valstybę. Dabartinis jaunimas tiki Lietuva ir turi savo herojus, į kuriuos gali atsiremti. Kaip ir kiekvienam augalui, Lietuvos medžiui labai svarbu turėti šaknis.

    Algirdas Saudargas (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Antanas Matulas, Seimo narys: Projektas „Broliai“ savo dvasia, manau, yra vienas iš patraukliausių būdų ugdyti Lietuvos žmonių, ypač moksleivijos, patriotizmą, skatinti domėtis šalies istorija. Šiame projekte prie istorinių pokario įvykių leidžiama prisiliesti betarpiškai, o tai jautriai paliečia turbūt kiekvieno, atėjusio į projekto renginius, širdį. Pasirinkta labai patraukli istorinių įvykių pateikimo forma: galima apsilankyti improvizuotoje partizanų žeminėje, pamatyti istorinius įvykius liudijančią parodą. Jei ne šis projektas, pasiekęs daugelį Lietuvos miestų, vargu ar tiek žmonių būtų kada aplankę tas vietas, kur kovojo ir žuvo Lietuvos laisvės gynėjai, nors daugelis tokių vietų galbūt yra ir netoli mūsų kaimo ar miestelio. O kur dar populiarios, ypač tarp jaunimo, grupės „Skylė“, daugelio mylimų atlikėjų Aistės Smilgevičiūtės ir Roko Radzevičiaus dainos, kurių žodžiai tiesiog virpina sielas. Įspūdį labai sustiprina ir tai, kad iš pačių atlikėjų lūpų gali išgirsti jų mintis apie Tėvynę, partizanų kovas, apie tai, ką mes visi turėtume prisiminti, vertinti, saugoti, pagerbti, išdainuoti…

    Antanas Matulas(Nuotrauka iš asmeninio A. Matulo archyvo)

    Gintautas Gegužinskas, Pasvalio r. savivaldybės meras: Džiaugiuosi, kad „Brolių“ projektui keliaujant po Lietuvą, Pasvalys neliko nuošalyje. Ir partizanų bunkerio ekspozicija, ir kelionė į mišką partizanų takais, galiausiai pats koncertas žmonėse kažką gilaus palieka. Per tokius renginius galime mūsų jaunimą priartinti prie istorijos, ugdyti jų meilę Lietuvai.

    Gintautas Gegužinskas (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    Povilas Balčiūnas, Pasvalio r. sav. pavaduotojas: Projektas „Broliai“ – tai gyva istorijos pamoka, kai pabūni konkrečioje kovos už laisvę vietoje, pakvėpuoji tuo miško oru, kuris kadaise kvepėjo paraku… Mūsų jaunimas turi suprasti laisvės vertę. Sausas aiškinimas apčiuopiamų rezultatų neduoda, bet šiandien dalyvavę projekte, manau, ir patys atsimins, ir su kitais pasidalys įspūdžiais ir įgytomis žiniomis.

    Povilas Balčiūnas (Martynos Žilionytės nuotrauka)

  • ATGAL
    Paulius Saudargas: rusai sutiko draugiškai, tačiau nuo papildomų paieškų „saugojo“
    PIRMYN
    BEMIP - Lietuvos energetikos ateities garantas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.