Hannah Arendt: neišgalvota istorija | Apžvalga

Įžvalgos

  • Hannah Arendt: neišgalvota istorija

  • Data: 2013-05-06
    Autorius: Edita Mieldažė

    Hannah Arendt Margarethe von Trottos filme įkūnijo aktorė Barbara Sukowa Nuotrauka iš Kino pavasario festivalio organizatorių archyvo

    Šiemet kino festivalyje „Kino pavasaris“ rodytas vokiečių režisierės Margarethe von Trottos filmas „Hannah Arendt“ sulaukė didžiulio Lietuvos žiūrovų dėmesio. Tai buvo vienas iš keleto festivalinių filmų, kuriuos pamatyti reikėjo planuoti iš anksto – bilietai buvo išparduoti dar gerokai iki šio filmo seansų pradžios. Ir tie, kurie tą padarė, neliko nusivylę! Filme pasakojama vokiečių žydės filosofės Hannah Arendt istorija žiūrovui leido nusikelti ne tik į asmeninę šios garsios moters erdvę, bet ir plačiau pažvelgti į blogio prigimties, paklusnumo valdžiai ir asmeninės atsakomybės ištakas. Ne mažiau filme apie Hannah Arendt svarbi žodžio laisvės tema, parodanti, koks gali būti stiprus nesusikalbėjimas, susidūrus tradicinei nuomonei ir naujai idėjai!

    Režisierė ir aktoriai

    Filmo „Hannah Arendt“ premjera įvyko 2012 m. rugsėjo 11 d. Toronto kino festivalyje (Kanadoje), tačiau tik nuo 2013 m. pradžios pasiekė didžiuosius ekranus. Septyniasdešimt vienerių metų filmo režisierė M. von Trotta – ne naujokė kino pasaulyje. Ji atstovauja naujajam vokiečių kinui ir yra viena iš pagrindinių feminisčių režisierių pasaulyje. Tačiau šios vokiečių režisierės filmuose feminizmas nėra politiškai agresyvus, M. von Trottai svarbiau moteriškas asketizmas ir per jį atskleidžiami stiprių ir dramatiškų moterų paveikslai. Tai ryškiai atsispindi ankstesniuose jos filmuose „Švininiai laikai“ (1981), „Rosa Luxemburg“ (1986) ar „Vizija“ (2009). Šių filmų moterys siekė pakeisti pasaulį ir sukurti daugiau lygybės, tačiau dažniausiai dėl to paaukodavo savo gyvybę.

    Kodėl režisierė M. von Trotta pasirinko būtent Hannah Arendt, o ne kitą žymią moterišką figūrą? Pati režisierė į šį klausimą atsako taip: ,,Hannah Arendt yra moteris, kuri įsispraudžia į mano asmeninius, istoriškai svarbių moterų, kurias pavaizdavau savo filmuose, rėmus. „Aš siekiu suprasti“ – tokiu principu vadovavosi ji (Arendt, – aut. past) . Jis (toks principas, – aut. Past.) taip pat tinka ir man bei mano filmams“.

    Naujausias M. von Trottos filmas „Hannah Arendt“ nufilmuotas per įspūdingai trumpą laiką (37 dienas) 2011 m. pabaigoje. Filmuojama  buvo Vokietijoje, Jeruzalėje ir Liuksemburge. Tiesą sakant, filmas galėjo būti sukurtas ir anksčiau, 2004–2005 m., nes filmo scenarijus jau tada buvo parašytas, tačiau nebuvo reikalingų filmo rėmėjų. Kai finansavimas atsirado, M. von Trottai dar teko nemažai paplušėti, kad filmo investuotojus įtikintų, jog pagrindiniam H. Arendt vaidmeniui tinka būtent Barbara Sukowa, o ne kita aktorė. Kaip viename interviu teigė režisierė, ,,man nuo pat pradžios buvo aišku, kad tai bus ji (B. Sukowa, – aut. past.), ir turėjau stipriai pasistengti, kad ji gautų šį vaidmenį, nes keletas investuotojų negalėjo to įsivaizduoti. Ir aš pasakiau jiems: „Nekursiu filmo be jos“. Barbara Sukowa, vokiečių aktorė, dirbo su tokiais garsiais kino režisieriais kaip W. F. Fassbinderis, L. Von Trieras ir J. Turturras. Ji taip pat vaidino keliuose ankstesniuose M. von Trottos filmuose, tad H. Arendt vaidmuo B. Sukowai nebuvo pirmasis darbas su šia vokiečių režisiere. Tačiau filmui apie H. Arendt suspindėti padėjo ir kiti aktoriai (Axel Milberg, Ulrich Noethen, Michael Degen, Julia Jentsch, Janet Mc Teer) bei garsi prancūzė operatorė Caroline Champetier, 2011 m. gavusi prancūzišką „Cezarį“ (apdovanojimą) už ankstesnį darbą filme „Žmonės ir dievai“ („Des hommes et des dieux“).

    H. Arendt istorija

    Filme užfiksuotas trumpas 1960–1964 m. laikotarpis iš politikos teoretikės ir filosofės Hannos Arendt gyvenimo. M. von Trotta yra prasitarusi, kad pradžioje turėjo minčių filme pavaizduoti visą filosofės gyvenimą, tačiau sutrumpino jį iki ketverių metų, nes juose tilpo tiek H. Arendt filosofinės mintys, tiek gyvenimiška patirtis. Tačiau negirdėjusiems, kas yra Hannah Arendt ir kodėl ji tapo pasaulinio masto intelektuale, reikia išgirsti jos istoriją.

    H. Arendt gimė 1906 m. Hanoveryje pasaulietinėje Vokietijos žydų šeimoje. 1924 m. ji kartu su Martinu Heideggeriu, su kuriuo turėjo trumpą, bet intensyvų romaną, įstojo į Marburgo universitetą studijuoti filosofijos. Vėliau H. Arendt buvo prikaišiojamas šis studentiškų laikų ryšys, mat M. Heideggeris, žinomas filosofas, rėmė nacių partiją, būdamas Freiburgo universiteto rektoriumi. Tai atsispindi ir M. von Trottos filme, kuriame filosofės draugas žydas Hansas Jonas, įsižeidęs dėl H. Arendt minčių apie žydų lyderių bendradarbiavimą su naciais, pavadino ją „mažąja Heideggerio mylimąja“.

    1929 m. H. Arendt, vadovaujama žinomo filosofo Karlo Jasperso, apsigynė daktaro disertaciją  „Meilė Šv. Augustino mokyme“. Tais pačiais metais ji ištekėjo už pirmojo savo vyro Günterio Sterno. 1933 m. H. Arendt buvo priversta palikti Vokietiją, kad nereikėtų dėstyti šios šalies universitetuose, mat į valdžią atėjo naciai. 1933–1939 m. filosofės laikinais namais tapo Paryžius, kur ji dirbo su žydų pabėgėlių organizacijomis, susipažino su antruoju savo vyru, vokiečių poetu ir kairiųjų pažiūrų filosofu Heinrichu Blücheriu. Už jo ištekėjo 1940 m., o jau po metų, naciams okupavus Šiaurės Prancūziją ir ėmus vežti žydus į koncentracijos stovyklas, buvo priversta su vyru ir motina bėgti į Jungtines Valstijas. Su šeima apsistojusi Niujorke, ji pradėjo labai produktyvų savo gyvenimo etapą. 1941–1945 rašė žydų laikraščiui „Aufbau“, o nuo 1944 m. pradėjo vadovauti Europos žydų kultūros atkūrimo komisijai, kelis kartus vyko į Vokietiją,  bendradarbiavo su žydų organizacijomis. 1950 m. gavo JAV pilietybę ir tapo vizituojančia mokslininke Kalifornijos, Berklio, Čikagos ir Prinstono universitetuose. Tačiau labiausiai H. Arendt buvo susijusi su Naująja socialinių tyrimų mokykla Niujorke, kurioje užėmė politinės filosofijos profesorės pareigas iki pat savo mirties 1975 m.

    Antisemitizmo ištakos

    Gyvendama Niujorke, H. Arendt sukosi tarp įtakingų intelektualų, pati rašė nemažai straipsnių. Tačiau pirmoji ir pagrindinė jos knyga „Totalitarizmo ištakos“ pasirodė tik 1951 m., t.y. po dešimties metų gyvenimo Jungtinėse Valstijose. Šioje knygoje, tapusioje vėlesnių jos įžvalgų pagrindu, H. Arendt pabrėžė, kad tiek komunizmas, tiek nacizmas savo kilme susiję su antisemitizmu ir imperializmu, o abu šie režimai yra vienodai tironiški.

    Kalbėdama apie antisemitizmą (neapykantą žydams), filosofė teigė, kad žydai nebuvo pagrindinis Holokausto elementas, o veikiau – patogus tarpininkas. Pagrindinė politinio antisemitizmo priežastis, pasak H. Arendt, „buvo ta, kad žydai buvo atskira visuomenės dalis, o socialinė diskriminacija atsirado dėl progresuojančio žydų sulyginimo su visomis kitomis grupėmis“. Taip teigdama, politikos teoretikė turėjo omenyje gyvenimo sąlygų lygybės (suvienodinimo) problemą, dėl kurios modernioje epochoje tapo sunku paaiškinti realius skirtumus tarp žmonių, tačiau dėl to padaugėjo nelygybės tarp pavienių žmonių ir grupių. Šią problemą H. Arendt susiejo su socialinės neapykantos žydams augimu, nes, anot jos, kuo žydų gyvenimo sąlygos buvo panašesnės į ne žydų, tuo labiau stulbino žydų kitoniškumas. Antižydiškos nuotaikos buvo labai paplitusios išsilavinusiuose Europos sluoksniuose per visą XIX a., tuo tarpu, pasak H. Arendt, antisemitizmas kaip ideologija, išskyrus retas išimtis, liko puspročių ir lunatikų prerogatyva. Ji rašė: „užgrobęs valdžią, totalitarizmas visus aukščiausius rango talentus, nepriklausomai nuo jų simpatijų, neišvengiamai pakeičia tais pamišėliais ir kvailiais, kurie neturi nei protinių, nei kūrybinių gabumų, o tai ir yra geriausia jų lojalumo garantija“. Apie nelaisvo žmogaus konformizmą, veikiant totalitariniam režimui, H. Arendt prabilo ir vėlesnėje knygoje „Eichmanas Jeruzalėje: blogio banalumas“ (1963 m.), kuri tapo M. von Trottos filmo „Hannah Arendt“ pagrindu ir konfliktų susidūrimo židiniu.

    Eichmanas

    Filmo „Hannah Arendt“ pirmoje scenoje rodomas organizuotas pagyvenusio vyro pagrobimas ir iškart po šio epizodo pereinama prie moters, besiklausančios klasikinės muzikos, motyvo. Šie du žmonės – tai Adolfas Eichmanas ir Hannah Arendt – dvi centrinės filmo figūros, apie kurias, kaip mus bando nuteikti M. von Trotta, ir suksis visas filmas.

    Filme įvykiai chronologiškai nuo­seklūs – nuo A. Eichmano pagrobimo ir ilgo kalinimo Jeruzalėje iki H. Arendt publikacijos apie šį procesą žurnale „The New Yorker“ ir reakcijos į ją visuomenėje. Į šią įvykių seką įsimaišo H. Arendt santykiai su vyru, drauge Mary McCarthy, klasioku Hansu Jonu, draugu ir politiniu globėju Kurtu Blumenfeldu. Šie keturi veikėjai filme – tai dvi skirtingos visuomenės grupės, antitezės, kurios atspindi susipriešinimą dėl H. Arendt publikacijos apie A. Eichmaną: jos vyras ir draugė M. McCarthy palaiko H. Arendt, o H. Jonas ir K. Blumenfeldas nutraukia su ja draugystę. Rodos, vienas žmogus (A. Eichmanas) gali sukelti tiek daug galvos skausmo garsiai filosofei H. Arendt. Taigi, kas jis?

    Adolfas Eichmanas buvo nacių karininkas ir vienas pagrindinių holokausto organizatorių nacistinėje Vokietijoje. Dėl savo organizacinių talentų ir ideologinio patikimumo buvo atsakingas už logistines priemones, gabenusias žydus į koncentracijos stovyklas (juose žuvo 6 mln. žydų), ir jų administravimą. Po karo, siekdamas išvengti Niurnbergo tribunolo, pabėgo į Argentiną. Tačiau 1960 m. gegužę Mosadas (Izraelio slaptoji tarnyba) po ilgų paieškų Buenos Airėse A. Eichmaną sugavo ir slaptai išvežė į Jeruzalę. Prasidėjus teismo procesui 1961 m. balandį, A. Eichmanui buvo pareikšti kaltinimai dėl 15 nusikaltimų, įskaitant nusikaltimus žmogiškumui, karo nusikaltimus ir nusikaltimus prieš žydus. Tačiau iki teismo proceso pradžios jis beveik metus buvo uždarytas Jeruzalėje be aiškių kaltinimų. Izraelis siekė išgauti A. Eichmano prisipažinimą dėl jo padarytų nusikaltimų. 1962 m. A. Eichmanas po ilgo ir nuspėjamo teismo proceso buvo pakartas.

    Banalus blogis

    H. Arendt atidžiai stebėjo A. Eich­mano bylos eigą tiek Jeruzalėje, tiek Niujorke, nagrinėdama įvairius su šiuo procesu susijusius dokumentus. Jos tikslas buvo apie A. Eichmaną parašyti straipsnį prestižiniam amerikiečių žurnalui „The New Yorker“. Tą padariusi, straipsnio pagrindu 1963 m. H. Arendt išleido ir knygą, dėl kurios sulaukė didžiulės kritikos. Pirmiausia dėl minties, kad A. Eichmanas nebuvo nei antisemitas, nei psichopatas, o paprasčiausiai dirbo savo darbą, paklusdamas įsakymams ir norėdamas kopti karjeros laiptais. Pasak H. Arendt, teismo proceso metu Izraelio valdžia atsiuntė šešis psichologus, kurie padarė išvadą, kad A. Eichmanas yra psichiškai sveikas ir „normalus“. Todėl filosofė padarė išvadą, kad nebūtinai, kaip įprasta manyti, nacių nusikaltimus darydavo psichopatai ar „nenormalūs“ žmonės. Visgi ji nesutiko su mintimi, kad esant totalitarinei sistemai tokie „normalūs“ žmonės neturėjo moralinio pasirinkimo. H. Arendt buvo įsitikinusi, kad net jei tas „normalus“ individas, pavyzdžiui, A. Eichmanas, buvo politiškai bejėgis, jis vis tiek privalėjo būti atsakingas už tokį savo pasirinkimą. Savo knygoje apie Eichmaną filosofė rašė: „Visi galėjo pamatyti, kad šis žmogus nėra monstras, tačiau buvo sunku susilaikyti nuo minties, kad jis ne klounas“.

    H. Arendt sulaukė kritikos ne tik dėl tokio, kaip teigė oponentai, naivaus požiūrio į A. Eichmaną, bet ir dėl Izraelio valdžios kritikos teismo proceso metu. Ji teigė, kad A. Eichmanas buvo neteisėtai suimtas Argentinoje ir kalintas Izraelyje, be jokio aiškaus kaltinimo. Be to, anot H. Arendt, Izraelio tuometis premjeras Davidas Ben-Gurionas iš šou virtusio A. Eichmano teismo proceso siekė priminti savo tautai, ką žydai patyrė per Holokaustą. Kitaip sakant, filosofė manė, kad A. Eichmanas buvo tik sraigtelis Izraelio valdžios rankose, norint suvienyti žydus bendrai skaudžiai istorijai. Visgi H. Arendt savo knygoje priminė ir dar vieną kontroversišką faktą, kad kai kurie žydų lyderiai, ypač M. C. Rumkowski (lenkų žydas verslininkas ir geto vadovas), glaudžiai bendradarbiavo su naciais. Dėl šios minties vieši žydų veikėjai apkaltino H. Arendt šaltumu ir atjautos Holokausto aukoms trūkumu. Tad nėra ko stebėtis, kad ir pati knyga „Eichmanas Jeruzalėje: blogio banalumas“, kaip ir kitos žydės H. Arendt knygos, buvo išverstos į hebrajų kalbą tik po 1999 metų.

    Ko siekė režisierė

    Po kontroversiškos publikacijos apie A. Eichmaną režisierė M. von Trotta nupiešė gana slogų H. Arendt supantį klimatą: viešas kaltinimas iš visuomenės ir filosofės atsisakymas eiti į kontaktą su kritikais. H. Arendt grįžta dėstyti į Naująją mokyklą, kurios profesūrą sudaro beveik vien žydai. Jie vengia ir šalinasi kolegės, ir slogi nuotaika įpareigoja mokyklos valdžią paprašyti, kad H. Arendt pasitrauktų iš šios aukštosios mokyklos. Tačiau ji atsisako tai padaryti, nes jaučiasi įsipareigojusi savo studentams. Toks perdėtas įsipareigojimas matyti ir kitoje filmo scenoje, kai jos draugė McCarthy atvažiuoja pas H. Arendt su žinia, kad jos vyrui H. Blücheriui infarktas ir jis ligoninėje. H. Arendt, išgirdusi tokią naujieną, tiesiog grįžta  į auditoriją pas studentus. Tačiau tai nereiškia, kad režisierė M. von Trotta siekė parodyti, kokia beširdė ir šalta buvo H. Arendt, – kaip dažnai mėgsta pabrėžti šios filosofės nemėgstantys kritikai. Veikiau režisierė bandė atskleisti, kokia užsidariusi ir viduje stipri buvo filosofė.
    ßM. von Trotta filme nesiekė atsakyti į klausimą, ar H. Arendt buvo teisi, ar neteisi dėl savo publikacijos apie Eichmaną. Greičiausiai režisierės užmojis buvo tiek sau, tie žiūrovui paaiškinti, kodėl
    H. Arendt priėjo prie tokių išvadų. Galbūt filme kiek trūko asmeninio gyvenimo intarpų iš filosofės gyvenimo, tačiau juos puikiai kompensavo režisierės siekis atskleisti H. Arendt ne kaip mylimąją ar namų šeimininkę, o kaip gilią mąstytoją ir naujų idėjų puoselėtoją.

  • ATGAL
    „Apžvalga“ siūlo apsilankyti
    PIRMYN
    Gediminas Numgaudis OFM: krikštas yra dovana, kurią neretao pamirštama išpakuoti...
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.