Henrikas Jatautis-Gintvytis: Žmones traiškė tankais | Apžvalga

Istorijos pėdomis

  • Henrikas Jatautis-Gintvytis: Žmones traiškė tankais

  • Data: 2018-12-17
    Autorius: Užrašė Paulius SAUDARGAS Ir Goda KARAZIJAITĖ

    Ištrauka iš P. Saudargo ir G. Karazijaitės knygos „Gulago partizanai“

    Henrikas Jatautis/Nuotrauka iš H. Jataučio albumo

    Gimiau 1926 m. rugpjūčio 15 d. Alantoje. Šeimoje augau kartu su dvejais metais jaunesniu broliu. Nuo šešerių pradėjau lankyti Alantos pradinę mokyklą, kadangi ji buvo visai šalia namų, o ir skaityti bei skaičiuoti jau buvau pramokęs. 1944 m., atsimokęs aštuonias klases, baigiau Utenos Saulės gimnaziją ir prisijungiau į partizanų gretas.

    PARTIZANINIO PASIPRIEŠINIMO GRETOSE

    Mūsų partizanų būrys priklausė Didžiosios kovos apygardai. Rinktinės vadas buvo Juozas Petrauskis-Laimutis. Jis žuvo 1949 metais. Paskui Didžiosios kovos apygarda su agento Markulio „pagalba“ buvo sunaikinta. Patikėjo Misiūnas juo… (Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, Didžiosios kovos apygardos vadas – red. past.) Vėliau priklausėme Vytauto apygardai. Paskui mane išleido į rezervą. Gavau dokumentus, padėjo klebonas Simašius – net pajaunino mane. Gavęs dokumentus išėjau. Jei tavęs reikia – praneša ir važiuoji atlikti vieną ar kitą užduotį.

    Atsirado pas mus labai bjaurių okupantų pakalikų. Atsimenu, 1944 metais, kai vėl užėjo komunistai, suvešėjo toks Navikas, pradėjo visus ir šaudyti, ir gaudyti. Čia buožė, čia banditas, čia toks, čia toks… Kiek jisai čia prišaudė nekaltų žmonių. Tris berniokus jaunus nužudė. Jų net kariuomenė nelietė. Dar stribų nebuvo, o jis vaikščiodavo su keletu kitų chuliganų ir šaudydavo. Mano gerą draugą, su kuriuo vienoje klasėje mokėmės, nušovė. Jau buvo baigęs gimnaziją ir gavęs dokumentus, paskirtas dirbti mokytoju. Jį tampė, tampė, miškan nusivedė ir sušaudė. Negana to, dar milicijos viršininką atsiuntė, tokį buvusį raudonąjį partizaną Baniūną. Dieve apsaugok – žvėris, sadistas.

    1944 metais mes ir nutarėme – reikia tą Naviką ir Baniūną, milicijos viršininką, likviduoti. Kad dar tas Navikas biednas būtų, tai velnias – būk sau. Šešis hektarus žemės puikiausios turėjo prie Utenos, laikė kokias 4 karves, porą arklių, turėjo švedišką kuliamą mašiną, gyveno kaip reikiant. Maža vis jam mat. Apie 400 gal partizanų karių apsupome visą miestelį. O tamsu, o tamsu… Lapkričio mėnesio pabaiga, kaipgi bus šviesu. Apsupom, trobesius uždegėm, ėmėm šaudyti, o jisai išbėgo, judošius. Tas Navikas ir Baniūnas kartu išbėgo ir pasislėpė abudu melioracijos vamzdyje. Taip ir išgyveno tada. Tenai dar kalėjimas buvo. Iš kalėjimo išleidom visus kalinius, o kalėjimo viršininkas irgi labai žiaurus buvo, kolaborantas. Tai tą irgi nupylėm. Sudegė visas kalėjimas ir tas viršininkas kartu. Prisišaukt nieko negalėjo, telefono ryšį buvom nutraukę, tai kariuomenė tik po trijų dienų atvažiavo. Tada jau prasidėjo ėmimas į stribus. Kiti ir nesuprato, nepagalvojo, gal pamanė, kad neištrems tada. Kiti kai pamatė, kas čia per dalykas, pasitraukė. Tuomet daug suimdavo, daug ištremdavo.

    O tas Navikas sulaukė pelnyto atpildo. Įsisiautėjo, galų gale šešis žmones suėmė – pašto viršininką, paštininką ir dar kitus vyrus. Pašto viršininkas – senas žmogus, paštininkas irgi jau nebejaunas. Vežė suimtuosius į Uteną ir staiga čia prie Leliūnų miestelio ėmė ir sašaudė visus. Tiktai vienas pabėgo, o vieną sužeidė. Triukšmas kilo, žmonės paskambino į Utenos miliciją, kad netoli Leliūnų žmones sušaudė. Atvažiavo apskrities saugumo viršininkas ir Navikui – antrankius: „Kokią tu teisę turi šaudyt?“ Nuteisė jį 10 metų lagerio. Vorkutoje, šachtoje, kažkas davė galvon ir užmušė. Tenai jau žinojo, kas čia toks atvažiavo. Va ir pasibaigė jam.

    Iš pradžių aš išėjęs „į rezervą“ dirbau ramiai. Po kelių metų saugumas ėmė aiškintis. Tuomet pasitraukiau į Troškūnus, Anykščių rajone. Bet ir ten sekė, sekė ir susekė. Gal 16 mūsų žmonių susodino. Vieną sušaudė, mes penkiese gavom po 25 metus, kiti po 10 metų lagerio. Tris mus išvežė į Kengyrą, du Karagandoje paliko, kitų likimas kitaip susiklostė.

    POGRINDIS KENGYRO LAGERYJE

    Kengyre buvo stiprus politinių kalinių pogrindis. Žinoma, ne visi jame dalyvavo. Pagrindas, organizatoriai – tik keliasdešimt žmonių. Labai stipriam lietuvių pogrindžiui vadovavo Sutkus. Didžiausias pogrindis buvo ukrainiečių, nes jų apskritai daugiausia lageriuose buvo – sudarė didesnę kalinių pusę. Estai, latviai ne kažin kiek organizavosi, mat jų visai nedaug buvo. Paprastai šliedavosi prie mūsų, prie lietuvių, kurių buvo nemažai.

    Lagerio valdžia buvo labai bjauri. Ypač bjaurus buvo operatyvinio skyriaus viršininkas – kūmas, Beliajevas. Taip juos vadindavo lagerio gyventojai – kūmais. Bieliajevas ar pusiau rusas, ar kazachas – maišytas toks. Labai žiaurus žmogus. Jie jautė, kad yra pogrindis, bet niekas neišsiduoda. Spaudė spaudė visokiais būdais. Galų gale atvežė 500 recidyvistų, galvojo – išsipjausim. Bet recidyvistai pasitaikė ne šiaip, bet zakonnikai. O zakonnikas tai toks nusikaltėlis, kuris iš žmogaus nevogs, tiktai iš valstybės. Bankus plėšia ir kitaip grobia valstybinį turtą. Tie zakonnikai į darbą neina, niekaip jų neišvarysi… Valdžia manė, kad tarp jų ir politinių kalinių bus trintis, įvyks neramumai ir pogrindis iššsiduos. Tačiau mes su zakonnikais atvirai pasikalbėjom, perspėjom, kad pas mus tvarka. Jie ir sako: na, žinot, mes čekistams netarnavom ir netarnausim…

    SUKILIMO PRADŽIA

    Lageris buvo padalintas į atskiras, sienomis atitvertas zonas: moterų, vyrų, nuteistų dešimt metų, ir mūsų, nuteistų dvidešimt penkiems metams. Dar kampe buvo lagerio vidaus kalėjimas – būras. Neramumai prasidėjo gegužės 17 ar 18 dieną. Pirmiausia, mes, tie dvidešimtpenkiniai, šiek tiek laisvesni pasijutę, sugalvojome susijungti su dešimtukais. Tvora aukšta, bet siaura, per vieną samanę. Turėjom reikiamų įrankių, laužtuvų ir naktį pradėjom versti. Padėjo ir kriminalistai, laužia atsigulę, drąsiai, tikri užgrūdinti kaliniai, kai kurie jau kalintys po keliolika metų. Išvertėm galiausiai tvorą ir susijungėm su dešimtukais. Galvojam, reikia versti tvorą ir į moterų lagerį, ką jos ten snaudžia! Išvertėm ir tenai. O tada pradėjo kulkosvaidžiai pilti iš sargybinių bokštelių. Tą pirmą naktį žuvo apie trisdešimt žmonių. Žuvo ukrainiečių, rusų, vienas lietuvis žuvo, toks Seikalis. Anksti rytą visi suėjom į savo barakus ir atsigulėm. Kariuomenė vėl sustatė, sulipdė visas tvoras. Galvojam – „lipdykit, lipdykit”. Kitą naktį vėl kaip vertėm, išvertėm visiškai, visai tvoras sunaikinom. Ir jie jau nebešaudė, bijojo vėl šaudyti. Kitą dieną niekas į darbą nebeina, šūkį iškabinom: „Svoboda ili smert“ („Mirtis ar laisvė“). Čia jau valdžiai blogai… Pirmą kartą, pirmom dienom jie patys galvojo, kaip nors susitvarkysią. Paskui mato, kad nebeišeina. Šachtos sustojo, statybos sustojo, visi darbai sustojo.

    SUKILIMO KOMITETAS, KOMISIJA IŠ MASKVOS

    Susidarė politinių kalinių sukilimo komitetas. Jam vadovavo anksčiau pogrindžiui vadovavęs pulkininkas, baltarusis Kuznecovas. Nedidelio ūgio, iškalbus, Berlyną šturmavo, bet su Stalino politika nesutiko, tai uždarė 25-riems metams. Sukilimo vadovo pavaduotojas buvo lietuvis – Juozas Kundrotas. Lietuvoje buvęs inžinieriumi. Kitas pavaduotojas – ukrainietis. Stengėmės lageryje palaikyti tvarką, ėjome sargybą ginkluoti geležiniais strypais. Komiteto nurodymu miestelio link aitvarų pagalba buvo leidžiami atsišaukimai. Trumpai informavom apie padėtį, išdėstėm kalinių reikalavimus. Visokių specialistų turėjom. Mūsų derybinės pozicijos buvo stiprios, išsilaikėme ilgai, net 40 dienų. Mat pas mus buvo miesto produktų sandėliai. Mieste laikyti negalėjo, nes išplėšdavo, mat visokių vagių buvo pilna, tai laikė griežto režimo lagery. O čia tvarka buvo. Mes streikuodami tuos maisto produktus pagal griežtas normas imdavom, tik tiek, kiek reikalinga žmogui. Jeigu šitų atsargų nebūtume turėję, tai mus badu būtų per kokias 10 dienų prispaudę.

    Tuomet jau iškvietė valdžią iš Maskvos. Atvažiavo vidaus reikalų ministro pavaduotojas ir kitokie čekistų vadai. Tuomet lageryje buvo paruoštas stalas prie vartų ilgiausias, vienoj pusėj kalinių delegacija, kitoje pusėje – šitie. Na ir tariamės. Reikalaujame paleisti nepilnamečius, invalidus, peržiūrėti bylas ir t. t. Beveik jie ir sutinka… Kaipgi nenusileis, kad jau visas pasaulis žino. Vorkutoj buvo, Norilske buvo sukilimai, nuskambėjo per visą pasaulį, tai dabar Kengyre jie jau bijo. O čia Kengyre 12 tūkstančių kalinių – ne juokas! Norilske 1953 m., truputį vėliau mėnesiu-dviem – Vorkutoj, o paskui 1954 m. jau pas mus. Su nuolaidom sutiko, išvažiavo, bet vis vien niekas nieko nedaro. Vieną kitą išleidžia, kuriems jau baigiasi bausmė, ir viskas. Tai mes toliau į darbą neinam, laikomės… O po 40 dienų tuomet tankais įsiveržė.

    SUKILIMO NUMALŠINIMAS

    Tą naktį aš su geležiniu strypu ėjau sargybą. Paryčiais girdžiu, koks čia velnias užėjo?! Lagerio vartai geležiniai tik atsivėrė ir įsiveržė tankai. Kas pakliuvo – tas pakliuvo po tankais. Kiek žuvo – kas ten žino, negaliu pasakyti. Aš pats už pirties tokios užlindau, tai manęs nepamatė. Šaudė iš tuščių šovinių, dujom į barakus, kad visi išeitų. Dieve mano! Žmonės troško. Paskui aš bėgau slėptis kitur. Žiūriu – lietuvaitė be kojos, tankas pervažiavęs. Jinai ištarė tiktai: „Pribaik mane.“ Ko gi aš pribaigsiu… Kažkur nuo Suvalkijos buvo ta lietuvaitė. Paskui, pasakojo, išvežė ją į ligoninę, išgydė, lyg protezą įdėjo. Taigi žmones traiškė tankais.

    Tuomet, po tankų atakos, visus išvarė iš lagerio į stepę. Prižiūrėtojai viduj kratas atliko, o kalinius pradėjo skirstyti. Vienus atgal suleido, o kelis šimtus pralaikė tris dienas suguldytus ant žemės. Valgyt duodavo. Kareiviai ginkluoti apstoję. Kaip tyčia, paskutinę dieną kad prapliupo lietus. Šiaip tai lietaus kaip nėra, taip nėra. O Viešpatie, visi šlapi šlapiausi, tokius į vagonus ir sukišo. Visą sukilimo komitetą išvežė į kalėjimą. O visus nenuoramas, apie 600 kalinių (jie žinojo, jautė kurie), surinko ir išsiuntė į Magadaną. Pradžioje nuvežė į persiuntimo lagerį Buchtovaniną, prie vandenyno. Tenai praleidome gal du mėnesius, į darbą nevarė, klimatas puikus, oras gražus pasitaikė. Paskui, jau rugsėjo pradžioj, susodino visus į laivą „Lunočarskij“. Tenai triume – Dieve mano… Plaukėme į Magadaną, prie Japonijos sienos, gal aštuonias dienas. Vieną naktį užėjo štormas, pradėjo svaidyti laivą į šalis visą naktį ir dieną. Visi apsirgo. Keli jaunesni, tvirtesni buvome paskirti virti ir nešioti valgyti. Ir aš pakliuvau į tą būrį. Kareiviai mūsų jau nebežiūrėjo. Guli ir vemia. Mums duodavo kažkokių vaistų nuo jūros ligos. Leisgyviai kareiviai prašo „dai i mne piliuločku“ („duok ir man piliulę“). Galiausiai išlaipino Magadane. Čia rugsėjį jau pasnigę, šalta, o mes atvykom lengvai apsirengę. Pirmiausia į karantiną nuvežė dviem savaitėm, paskui į lagerį. Magadane 10–20 lagerių buvo. Tuomet pradėjo jau mus rikiuoti į darbus pagal specialybes. Daugiausia į statybas, nes pačiam Magadane tik statybos ir ėjo, daugiau nieko. Režimas čia lengvas, labai prižiūrėtojai mūsų ir nežiūrėjo. Bet klimatas – tai oi, oi.. Vėjas kaip duoda iš jūros, tai, Viešpatie, apsaugok. Kartais net būna ištiestos virvės nuo barako iki barako, iki valyklos, vadinamos „sančiast“ (sanitarinis punktas), kad nenuneštų vėjas, reikia laikytis. Kas ten dėdavosi! Kai tik sninga, tuomet labai didelis vėjas, o kai pradeda šalti, tuomet vėjas sumažėja. Kai labai stiprus vėjas ar šaltis (žemiau 40 laipsnių šalčio), tai į darbus neveža, mat ir mašinos neužsiveda. Magadane visi gyventojai – tai tie, kurie atliko bausmę. Iki 1953 metų iš Magadano nieko neišleisdavo. Baigei bausmę ir gyvenk čionai… Vat kaip buvo.

    H. Jatautis (dešinėje) kartu su S. Normantu kaimo statybose/Nuotrauka iš H. Jataučio albumo

  • ATGAL
    Lietuvos diplomatijos šimtmetis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.