Hillary Clinton revanšas: ar pavyks tapti JAV prezidente | Apžvalga

Įžvalgos

  • Hillary Clinton revanšas: ar pavyks tapti JAV prezidente

  • Data: 2015-09-17
    Autorius: Edita Mieldažė

    Hillary Clinton (Scanpix/REU TERS /Jim Young nuotrauka)

    Buvusi JAV senatorė, valstybės sekretorė ir buvusi pirmoji JAV ponia Hillary Clinton šių metų balandį viešai paskelbė, jog 2016 m. sieks užimti pirmos prezidentės JAV istorijoje postą. 2008 m. nesėkmingai bandžiusi tą padaryti, H. Clinton ne tik kad nenuleido rankų, bet, kaip pasakytų Eleanora Roosevelt, kurią H. Clinton mėgsta cituoti, „įgavo stiprybės, drąsos ir pasitikėjimo, kai nustojo į kiekvieną patirtį žvelgti su baime“. Visgi jau dabar galima konstatuoti, jog būsimi rinkimai H. Clinton nebus lengvi, nes nebus taip paprasta atsiriboti nuo bendrapartiečio prezidento Baracko Obamos politikos kurso ir pasiūlyti rinkėjams kažką naujo. Taip pat nebus paprasta susigrąžinti gausiausios rinkėjų grupės – moterų – prielankumą, prarastą dėl pernelyg vanagiškos H. Clinton pozicijos tam tikrais politiniais klausimais. Ir visgi H. Clinton dalyvavimas prezidento rinkimuose valstybėje, kurioje jokia moteris niekada neužėmė šio garbaus posto, yra šis tas daugiau nei politinių asmenybių ir partijų varžybos. Kaip teigia žurnalo „The New Republic“ vyriausioji redaktorė Rebecca Traister, „per šiuos rinkimus būtina padėti šaliai suprasti, kad moterys politikės yra tokios pat, kaip ir „normalūs“ politikai“, tačiau negalima šio siekio užkrauti ant vienos H. Clinton pečių. Anot R. Traister, „kitų moterų dalyvavimas JAV prezidento rinkimuose būtų geras postūmis H. Clinton pasitempti ten, kur kartais jai pritrūksta drąsos“. Juk ne be reikalo yra sakoma, jog efektyviausias būdas kritikuoti moterį yra leisti kitai moteriai tą padaryti. Tad šiame straipsnyje yra šiek tiek kritikos, istorijos ir pasvarstymų apie moterų siekius JAV prezidento posto ir, konkrečiai, H. Clinton politines ambicijas visame šiame reikale.

    H. Clinton startas

    2012 m. B. Obamai antrą kartą laimėjus JAV prezidento rinkimus, H. Clinton savo noru pasitraukė iš JAV valstybės sekretorės pareigų. Daugelis amerikiečių net neabejoja, jog tai ir buvo ilgai laukto H. Clinton revanšo pradžia – tinkamai, po 2008 m. nesėkmės, pasiruošti JAV prezidento rinkimams: kiek atsitraukti nuo politikos ir bendrapartiečio prezidento B. Obamos kurso bei sukurti tokią rinkimų strategiją, kuri patrauktų kuo daugiau rinkėjų balsų. Todėl balandį viešai paskelbdama apie savo dalyvavimą prezidento rinkimuose, H. Clinton kovingai kreipėsi ne atskirai į ispanakalbius, demokratus ar juoduosius, o bendrai į „paprastą amerikietį“: „Paprastam amerikiečiui reikia kovotojo ir aš noriu būti šiuo kovotoju. Todėl jūs galite daug daugiau nei praeiti pro šalį – jūs galite žengti į priekį ir likti priekyje“. Regis, H. Clinton rinkimų strategija primena 2012 m. B. Obamos perrinkimo kampaniją, kurioje prezidentas irgi pabrėžė viduriniosios klasės svarbą. Tik šįkart H. Clinton „vidurinę klasę“ paslėpė po „paprasto amerikiečio“ rūbais.

    Visgi, pati būdama „nelabai paprasta amerikietė“, H. Clinton meškerę metė ir į gausiausiai pastaruosius kartus prezidento rinkimuose balsuojančią grupę – moteris. Prieš septynerius metus pirmoje kovoje dėl prezidento posto H. Clinton buvo sutelkusi nemažą moterų rinkėjų būrį, tačiau B. Obama amerikietėms pasirodė tinkamesnis ir liberalesnis atstovauti. Todėl 2015 m. jau ryžtingiau H. Clinton ragina amerikietes „žengti į priekį“ ir „likti priekyje“ kartu su ja: „Nesvarbu, moterie, kas tu ir iš kur tu, tu taip pat gali būti kovotoja dėl pokyčių. Nesvarbu, ar tu studentė, ar menininkė, ar žurnalistė, ar ambasadorė, o gal net būsima prezidentė“. Kitaip tariant, H. Clinton amerikietes vėl bando įtikinti, kad „aš irgi esu moteris ir turiu istorinį šansą tapti pirmąja JAV prezidente, tad, moterys, palaikykite mane, nes sieksiu pokyčių“. Ar įsivaizduojami pokyčiai galėtų būti susiję su gausesniu ir aktyvesniu amerikiečių moterų dalyvavimu politikoje? Norint tai suprasti, pravartu pažvelgti, kaip gausiausias JAV elektoratas ėjo link šių pokyčių.

    JAV moterų kelias į politiką

    1920 m. devynioliktoji  JAV Konstitucijos pataisa suteikė amerikietėms moterims teisę balsuoti. Tiesa, moterų bandymai dalyvauti politikoje prasidėjo dar gerokai prieš 1920 metus. Pirmoji moteris, 1872 m. Lygių teisių partijos nominuota kandidate į prezidentus, buvo Viktoria Woodhull. Vėliau 1884 m. ir 1888 m. tą patį bandė padaryti ir pirmoji moteris prokurorė Belva Lockwood. Visgi, kaip pastebėjo Jo Freeman knygoje „Mes būsime išgirstos: moterų kovos dėl politinės galios JAV“, be dviejų moterų bandymų XIX a. iki pat 1964 m., kada senatorė Margaret Chase Smith iš Maino tapo kandidate, nė viena moteris nebandė perimti JAV prezidento vairo. Tačiau per 1964–2004 m. laikotarpį moterų dalyvavimas JAV politikoje pagerėjo, ir daugiau nei 50 JAV moterų buvo nominuotos pirminiuose rinkimuose kandidatėmis. Visgi tik keletas iš šių moterų buvo žiniasklaidos ir visuomenės matomos. Viena tokių – Shirley Chisholm, 1972 m. gavusi daugiausia balsų iš visų moterų, kada nors XX a. dalyvavusių prezidento rinkimuose. Ji yra prisipažinusi, jog, dalyvaudama politikoje, „susidūrė su didesne diskriminacija dėl to, kad yra moteris, nei kad yra juodaodė“. Pagaliau 1992 m. buvo tituluoti „moterų metais“, nes „net“ 4 moterys pateko į Senatą. Stebėtina, jog prieš 23 m. JAV tai buvo įvykis, nors nuo pat XX a. 6 dešimtmečio moterys sudaro didžiausią rinkėjų grupę ir pastebimai palaiko Demokratų partijos kandidatus. Tačiau ironiška, kad didžiausia rinkėjų grupė vis dar tiek mažai moterų išrenka į svarbiausius JAV politikos postus.

    Žurnalo „The New Republic“ vyr. redaktorė R. Traister pastebi, jog yra simptomiška, kad XXI a. JAV vis dar sunkiai, kaip išimtį ar kokią anomaliją, įsivaizduoja prezidente moterį: „Esame painiame etape: trykštame idėja apie tai, kaip normalizuoti moterų valdžioje principą, bet vis dar esame įstrigę sistemoje, kurioje politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai dominuoja baltieji vyrai. Vis dar esame pagauti savo neteisingos praeities šmėklos ir esame nepakankamai subrendę, kad iš jos išsilaisvintume“. Tai teigdama, R. Traister turi omenyje ne tik viešąją nuomonę, kuri, beje, per 100 metų moterų atžvilgiu smarkiai pagerėjo: 1937 m. tik trečdalis respondentų norėjo balsuoti už moterį prezidentę, 1945 – jau 50 proc., 1972 m. – 70 proc., o 1990 m. – net 90 proc. Žurnalistė R. Traister nori pasakyti, jog „ketinimas balsuoti“ ir „balsavimas“ už moteris JAV rinkimuose vis dar išlieka neišspręsta dilema iki pat šių dienų. Remiantis „Amerikiečių moterų ir politikos centro“ duomenimis, 2015 m. moterys JAV Kongrese sudaro tik 19,4 proc. (104 narės) iš 535 galimų vietų. Iš šių 104 Kongreso atstovių 76 moterys priklauso Demokratų partijai, tuo tarpu tik 28 atstovės – Respublikonų partijai. Vykdomosios valdžios aparate šiuo metu  dirba 78 moterys (35 demokratės, 42 respublikonės ir viena nepartinė), kurios sudaro 24,5 proc. visų 318 galimų vietų. Šiais metais 50-tyje JAV valstijų gubernatoriaus vietas užima 6 moterys (3 demokratės ir 3 respublikonės). Beje, per pastaruosius 100 metų tik 37 JAV moterys 27 JAV valstijose buvo išrinktos gubernatorėmis. Iki šiol 23 JAV valstijose nė viena moteris nėra užėmusi šios įtakingos vietos. Ar H. Clinton gali ką nors pakeisti šioje statistikoje?

    H. Clinton gyvoji istorija

    Autobiografinėje knygoje „Gyvoji istorija“ H. Clinton prisipažino, jog „nuo tada, kai dar buvo maža mergaitė, stengėsi išsikovoti teisę būti savimi, išlaikyti nepriklausomybę“. Mokykloje politikė buvo aktyvi tarybos narė, o vėliau, įstojusi studijuoti politikos mokslų, aktyviai dalyvavo ir universitetiniame gyvenime. Visgi H. Clinton užaugo šeimoje, kurioje nebuvo labai įprasta matyti moterį, siekiančią nepriklausomybės. H. Clinton tėvas buvo smulkus verslininkas, o mama – namų šeimininkė, auginanti dar du Hillary brolius. Tačiau būtent mama buvo ta, kuri ir skatino Hillary eiti pirmyn, o tėvas regėjo savo dukros vietą tradicinėje šeimos sampratoje. Kad ir kaip ten būtų, šeimos vidinės skirtybės nesutrukdė H. Clinton baigti ir teisės studijų prestižiniame Jeilio universitete. Iš tiesų, teisė tapo H. Clinton pragyvenimo šaltiniu ir gyvenimo būdu. Net ištekėjusi už Bilo Clintono, tuomet (1978 m.) tapusio Arkanzaso valstijos gubernatoriumi, H. Clinton sugebėjo tapti visateise vienos teisės firmos dalininke ir 13 metų uždirbti daugiau nei jos vyras. Tiesa, 1990 m. H. Clinton turėjo minčių pakeisti savo vyrą gubernatoriaus poste, tačiau tuomet apklausos jai nebuvo palankios, tad tokio plano politikė atsisakė. Dviems kadencijoms (1993–2001) B. Clintoną išrinkus JAV prezidentu, H. Clinton tapo pirmąja ponia, turinčia magistro laipsnį ir kabinetą Baltuosiuose rūmuose. Visgi net ir pirmosios damos pozicijoje H. Clinton lydėjo virtinė skandalų, pradedant nekilnojamo turto sandoriais ir baigiant M. Levinsky istorija. Tačiau, kaip sakoma, net ir po audros ateina saulėta diena, taip tapo aišku, kad H. Clinton pati sieks politinių tikslų, nepasiduodama provokacijoms. Realus H. Clinton dalyvavimas politikoje prasidėjo 2000 m., kai ji buvo išrinkta į Senatą.

    H. Clinton – senatorė

    Pradėjusi darbą Senate, H. Clinton pasižymėjo kaip JAV invazijos į Afganistaną (2001 m.) ir Iraką (2002 m.) šalininkė. Dėl Irako politikė išreiškė „vanagišką“, daugiau respublikonų, bet ne demokratų poziciją, kuri bylojo, jog Irako demokratizacijos planas negali būti greitai nutrauktas. 2007 m., H. Clinton pirmąkart kovojant dėl JAV prezidento posto, Irako klausimas tapo skiriamąja linija tarp jos ir taiką pabrėžiančio B. Obamos. Kaip pastebėjo rinkimų strategas Carteris Eskew, „kada esminiais klausimais netinkamai balsuoji, yra labai sunku save pateikti kaip kandidatą, siekiantį permainų“. Su juo sutiko ir portalo ‚Politico“ apžvalgininkas Davidas P. Kuhnas, teigdamas, jog H. Clinton neturėjo šansų 2007 m. laimėti rinkimų, nes buvo pernelyg tikra dėl savo pergalės, tačiau nemokėjo savęs tinkamai kaip geriausios kandidatės „parduoti“ visuomenei. Be to, rinkėjai vis dar siejo H. Clinton su jos vyro prezidentavimo laikotarpiu ir ta patirtimi, kurią ji įgavo, būdama pirmąja dama. Prezidentas B. Obama, atvirkščiai, buvo „permainų“ kandidatas, ir rinkėjai aiškiai už to užsikabino. Visgi per pirmus prezidento rinkimus H. Clinton pavedė ir gausiausios rinkėjų grupės – moterų nusigręžimas nuo jos. Mokslininkė Kathryn Kish Sklar pastebėjo, jog tai atsitiko dėl to, jog H. Clinton kampanijos metu elgėsi kaip „vyras-jėga“: bandė sumenkinti B. Obamą kaip pernelyg „moteriškos-švelnios“ pozicijos šalininką būti prezidentu, atsisakė pripažinti savo klaidą, balsuojant dėl Irako ir siekė parodyti rinkėjams, kad ji yra puiki ginkluotųjų pajėgų vadė, gebanti, jei reiks, geriau nei B. Obama valdyti raudoną mygtuką ir „išspręsti“ Irano klausimą. Iš kitos pusės, H. Clinton parodė, kad moterys JAV geba varžytis dėl aukščiausių politinių postų, tačiau konkuruojant, o ne sąjungoje. Visgi K. K. Sklar įsitikinusi, jog moteris kandidatė į prezidentus – ypač tokia, kuri save kampanijos metu pateikia kaip progresyvią kandidatę – turėtų demonstruoti daugiau nei ištvermę ir kompetenciją: „Didžiausias paskatinimas jai formuoti progresyvią darbotvarkę – tai parodyti, jog ,,vyriškoji-jėgos“ strategija neveikia ir mums (moterims – E. M.) pademonstruoti, kaip kovoti dėl prioritetų, pagrįstų žmogaus, bet ne mačo vertybėmis“. Ar H. Clinton, antrą kartą kandidatuodama į prezidentus, nedarys tų pačių klaidų?

    H. Clinton – valstybės sekretorė

    2007 m. H. Clinton nepavykus įsirašyti į JAV istoriją kaip pirmai prezidentei, B. Obama jai pasiūlė užimti labai svarbų JAV valstybės sekretorės postą. Stebėtina, bet nuo to laiko, kai politikė sutiko tapti valstybės sekretore, jos įvaizdis visuomenės akyse smarkiai pagerėjo. Žinoma, ir pati H. Clinton nesėdėjo rankų sudėjusi, pati gerino savo įvaizdį, pavyzdžiui, sėdėdama kariniame lėktuve su mobiliuoju telefonu rankose. Kurdama savo kaip veiklios, mobilios ir šiuolaikinės moters politikės įvaizdį, H. Clinton neprašovė pro šalį, nes jos reitingai tarp jaunimo išaugo. Be to, H. Clinton aplankė daugiausia užsienio valstybių (112!) iš visų kada nors buvusių JAV valstybių sekretorių. Jos kelionės turėjo tikslą stiprinti JAV įvaizdį ir diplomatiją pasaulyje. Skirtingai nei ankstesnėje politinėje veikloje valstybės sekretorės pozicijoje H. Clinton parodė mokanti būti komandos dalimi ir veikti be konkurencinės kovos dėl valdžios. Ir, nors H. Clinton kritikai tikina, jog ji mažai ką pasiekė per savo ketverius vadovavimo JAV diplomatijai metus, įtakingas laikraštis „The Financial Times“ tvirtai įsitikinęs, jog tai netiesa: „Nors ir nėra novatoriškų susitarimų, kuriais H. Clinton galėtų pasigirti, ji padėjo prezidentui B. Obamai įtvirtinti jo politikos kursą ir atsisakyti pirmtako G. W. Busho agresyvaus vienašališkumo“. Be to, H. Clinton buvo tas žmogus, kuris įrėmino B. Obamos centrinį žvilgsnį į Aziją, ir šis regionas iki šiol išlieka JAV užsienio politikos prioritetų aukštumoje. H. Clinton taip pat padėjo pasistūmėti seniai įstrigusioms deryboms dėl Irano branduolinės programos, prisidėdama prie sankcijų Iranui inicijavimo. Buvusi JAV valstybės sekretorė bandė inicijuoti ir šiltesnius santykius su Rusija, kai jos prezidentu buvo Dmitrijus Medvedevas – ji padovanojo Rusijos diplomatijos vadovui Sergejui Lavrovui simbolinį santykių atnaujinimo mygtuką. Žvelgiant bendrai, H. Clinton tapo pirmąja JAV valstybės sekretore, kuri nuosekliai pradėjo naudoti „protingos galios“ sampratą, suvokdama ją kaip „kietos“ (karinės) ir „minkštos“ (diplomatijos) galių samplaiką. Iš kitos pusės, H. Clinton išlieka karingesnės, daugiau respublikonams būdingos ,,vanagiškos“ JAV užsienio politikos šalininke. Ar tai blogai? Kaip teigia „The Financial Times“, „tai, kad H. Clinton yra karingesnė nei B. Obama – ne nuodėmė. Jos centristinės pažiūros plačiai sutampa su Amerikos viešąja nuomone“.

    Visuomenės nuomonė

    Šių metų kovo 25–29 d., kai jau viešai ėmė sklisti kalbos apie H. Clinton dalyvavimą JAV prezidento rinkimuose ir teliko sulaukti viešo politikės patvirtinimo, JAV apklausų organizacija „Pew Research Center“ apklausė Demokratų partijos ir už demokratus balsuojančius rinkėjus. Paaiškėjo, jog 59 proc. respondentų (2007 m. tokių buvo 44 proc.) buvo įsitikinę, jog H. Clinton turi „gerus šansus“ laimėti prezidento rinkimuose ir jie už ją balsuotų. Tik vienas iš penkių demokratų rinkėjų „gerus šansus“ laimėti rinkimuose suteikė rimtų ketinimų stoti kovon su H. Clinton dar nepareiškusiems Demokratų partijos atstovams – tai dabartiniam viceprezidentui Joe Bidenui (22 proc.) ir senatorei iš Masačiusetso Elizabeth Warren. Žvelgiant į H. Clinton palaikančių rinkėjų grupes, paaiškėjo, jog moterys (64 proc.) daugiau palaiko politikę nei vyrai (54 proc.), afro-amerikiečiai (74 proc.) labiau nei baltieji amerikiečiai (54 proc.), o vyresnio amžiaus ir turinčių aukštąjį  išsilavinimą  žmonių grupė (61 proc.) labiau nei jaunesnė rinkėjų grupė ir amerikiečiai be išsilavinimo (56 proc.).

    Kiek anksčiau, prieš metus darytoje apklausoje „Pew Research Center“ prašė amerikiečių išskirti H. Clinton veiksmus, savybes, reakcijas, kurie, jų manymu, matomi kaip pozityviausi ir negatyviausi per politikės karjerą. Turint omenyje, kad apklausa daryta dar prieš elektroninių laiškų skandalą, procentas galvojančiųjų, kad H. Clinton nesąžininga ar tiesiog jos nemėgsta, būtų veikiausiai aukštesnis, nei kad matome 2014 m. apklausoje. Naujausias skandalas, pramintas „imeilgeitu“, kilo kovo mėnesį, kai paaiškėjo, jog, eidama JAV valstybės sekretorės pareigas, H. Clinton naudojosi privačia, o ne vieša elektroninių laiškų dėžute.  Blogiausia buvo, kad politikė delsė apie tai prabilti, o kai prabilo, teisinosi, kad elektroninius laiškus perduodavo savo padėjėjams ir jokio nusikaltimo nėra padariusi. Tačiau apklausoje amerikiečiams labiausiai užkliuvo ne šis faktas, o kaip H. Clinton reagavo į Benghazi atvejį Libijoje, kurio metu 2012 m. žuvo JAV ambasadorius ir dar trys amerikiečiai. Nors H. Clinton pripažino savo atsakomybę, tačiau per tiesmukai į visa tai reagavo. Politikė tiesiog konstatavo, jog yra negyvi keturi amerikiečiai, ar tai atsitiko dėl protestų, ar dėl to, jog apsauginiai išsivaikščiojo, nes nusprendė, kad tąnakt nieks amerikiečių nepuls: „Koks skirtumas, kuri versija tinkama? Mūsų darbas išsiaiškinti, kas atsitiko, ir padaryti viską, kad tai daugiau nepasikartotų“. Iš kitos pusės, amerikiečiai palankiai įvertino H. Clinton buvimą JAV valstybės sekretore, jos indėlį į moterų dalyvavimą politikoje, sveikatos apsaugos reformą bei jos patirtį ir intelektą. Tačiau ką visgi H. Clinton siūlo savo rinkėjams?

    Už Hillary

    Iš tiesų, sunkiai įmanoma per porą minučių parodyti tai, ką ketini nuveikti per ketverius metus, bet H. Clinton stengėsi savo video klipe atspindėti pagrindines gaires. Jų pagrindu tapo teiginys „stipri šeima – stipri valstybė“. O šeima politikei – tai amerikietė, ieškanti savo vaikui geresnio darželio, motina, po penkerių vaiko auginimo metų grįžtanti į darbo rinką, ispanakalbiai verslą pradedantys broliai, afroamerikiečių pora, besilaukianti kūdikio, gėjų pora, laukianti savo vestuvių ir pagyvenusi moteris, siekianti užsiimti sau patinkančiu verslu, kai netrukus išeis į pensiją. Iš pirminių H. Clinton pasisakymų aiškėja, jog politikė, tapusi JAV prezidente, planuoja šeimoms didinti išmokas, kad jos galėtų ilgiau auginti vaikus, ketina plėsti priešmokyklinį ugdymą, o aukštąjį mokslą padaryti prieinamesnį. Politikė taip pat sieks plėsti ekonomines galimybes vidurinei klasei ir darbininkų šeimoms. Iš esmės, H. Clinton pažadai mažai kuo skiriasi nuo dabartinio B. Obamos politikos kurso. Ar tai būtų didesnės lėšos infrastruktūrai, ar daugiau darbo vietų, ar imigracijos politikos sureguliavimas. Aišku viena, kad B. Obamos politika padėjo atgaivinti JAV ekonomiką, ir H. Clinton gali perimti ne blogiausią JAV ekonomikos variantą. Tad didžiausias iššūkis H. Clinton yra įtikinti rinkėjus, kad jai labiau nei B. Obamai pavyks sukurti tinkamas sąlygas dvipartiniams veiksmams tarp prezidento administracijos ir respublikonų dominuojančio Kongreso. Reikia manyti, kad H. Clinton, būdama JAV prezidente, parodys ir didesnį pasiryžimą įtraukti JAV į tarptautinių reikalų sprendimą. Be to, H. Clinton, niekada nenuolaidžiavusi Rusijai, turėtų aktyviau spręsti Rusijos-Ukrainos konfliktą bei daugiau dėmesio skirti NATO stiprinimui. Taigi, kol kas H. Clinton nėra lygių varžovų artėjančiuose prezidento rinkimuose ir nors politikė teigia nesiruošianti laimėti rinkimų, nes tikisi juos užsitarnauti, jai nebus lengva atremti kritikos laviną. Būsimi prezidento rinkimai pasisuktų įdomesne linkme, jei respublikonai rastų tinkamą kandidatę moterį. Dvikova tarp dviejų moterų padėtų labiau išryškinti kandidačių prioritetus. Juk ne be reikalo sakoma, kad geriausias būdas kritikuoti moterį yra leisti kitai moteriai tą padaryti.

  • ATGAL
    Islamo valstybė: ar įmanoma stabdyti ekstremizmą, jį bombarduojant?
    PIRMYN
    Didžiosios Britanijos referendumas dėl narystės ES. Kokios pasekmės laukia?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.