I. Degutienė: su knyga rankose laikas prabėga taip greitai, kad nepajauti, kaip pasikrauni | Apžvalga

Laisvalaikis

  • I. Degutienė: su knyga rankose laikas prabėga taip greitai, kad nepajauti, kaip pasikrauni

  • Data: 2014-02-17
    Autorius: Kalbino Vilius Arlauskas

    Irena Degutienė Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Tęsiame pokalbių ciklą „Politikai skaito“. Šį mėnesį mūsų rubrikoje svečiuojasi Seimo narė Irena DEGUTIENĖ. Kalbėdamiesi apie skaitymą, knygas ir literatūrą neišvengėme ir kitų temų. Politikė pasidalijo prisiminimais iš savo studijų metų, nuomone apie šeimos svarbą vaikų auklėjimui, išryškėjančias jaunosios inteligentijos laikysenos problemas, prieštaringo politikų elgesio viešojoje erdvėje ištakas ir priežastis.

    Kaip pasikeitė skaitymas jums augant, žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos?

    Skaitymo galimybės iš tikrųjų pasikeitė. Yra didelis kontrastas tarp to, ką mes jaunystėje galėjome skaityti, ir to, koks platus dabar yra knygų pasirinkimas. Juk anksčiau knyga buvo deficitas. Knygynuose jų pasirinkimas buvo skurdus, o galų gale, jei ir radai, ką norėtum perskaityti, reikėjo turėti „blatą“, kad galėtum knygą nusipirkti. Dėl minėtų priežasčių labai daug laiko teko praleisti bibliotekose. Ten praleistas laikas buvo tarsi palaima. Man labai patinka bibliotekose tvyranti ramybė, visų susikaupimas. Buvimas susikaupus, buvimas vieno su knyga bibliotekoje man yra įstrigęs ir palikęs stiprų įspūdį. Šiame dešimtmetyje viskas kitaip – tik turėk pinigų ir galėsi viską įsigyti.

    Ką Jūs dažniausiai skaitėte anuomet? Kokių rašytojų kūrinius skaitėte mokykloje?

    Tuomet man buvo įdomi rusų klasika. Nors rusiškų knygų skaitymas kai kam atrodė nemadingas, bet aš manau, kad L. Tolstojus, A. Čechovas, I. Turgenevas yra klasika. Skaičiau originalo kalba, gėrėjausi rašytojų įvaldyta kalba, mintimis. Rusų klasika tuomet buvo prieinama, aišku, mokykloje buvo ir privalomų knygų sąrašai. Kartu su draugėmis skaitėme T. Main Rido kūrybą. Žinote, kaip viskas būna mokykloje: viena draugė perskaito ir greitai sudomina kitas. Taip mūsų būrelyje atsirado tuometis „topas“ – Ž. Sand knyga „Konsuela“. Tuo metu tai buvo populiari knyga, joje daugybė emocijų, jausmų ir meilės. Ši knyga buvo labai patraukli paauglystėje, kai mes buvome visai jaunos. Mums pasisekė gauti šią knygą, nes vienos draugės mama buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ir savo namuose turėjo sukaupusi didelę biblioteką. Taip mes dažnai gaudavome iš jos knygų.

    Ar dabar, eidama atsakingas pareigas, randate laiko knygai, grožinei literatūrai?

    Randu, bet mažai. Dažnai tai priklauso ir nuo mano nuotaikos. Kartais esu tiek pavargusi nuo politinio gyvenimo ir įtampos, kad norisi atsipalaiduoti. Gėda pasakyti, bet tokiu momentu į rankas pasiimu literatūriniu atžvilgiu gal ir visišką niekalą – lengvą skaitalą, populiariąją literatūrą. Tiesiog norisi pasinerti į kitą gyvenimą. Labiausiai mėgstu skaityti detektyvus. Tai intriguoja, įtraukia. Ne tik skaitai, bet ir mąstai, kokia galėtų būti pabaiga.

    Daugiausia skaitau atostogų metu. Televizorių namuose stengiuosi žiūrėti kuo rečiau, mudviem su vyru labiau patinka knygos. Saulutė šviečia, paukščiukai čiulba, sėdi sau terasoje su knyga rankose ir įsitrauki, laikas prabėga taip greitai, kad pats nepajauti, kaip pasikrauni. Kalbant apie paskutinius metus, mane sudomino Čilės rašytoja I. Allende. Žinomiausias jos romanas yra „Dvasių namai“, pagal kurį yra sukurtas ir kino filmas. Taip pat skaičiau ir kitas autorės knygas: „Inesė“, „Visos mūsų dienos“, „Fortūnos duktė“. Ten yra ir politikos, ir gyvenimiškų istorijų, susipynę skirtingų politinių pažiūrų žmonių likimai. Knygos įtraukiančios, sužavėjo rašymo maniera, o siužetas nėra vien tik „muilo opera“. Skirtingų socialinių sluoksnių žmonių meilė, kapitalizmas, socializmas, na, patys suprantate – veiksmas vyksta Čilėje.

    Kitas autorius, kurį norėčiau išskirti, yra D. Golsvortas ir jo „Forsaitų saga“. Knygoje pasakojama trijų kartų gyvenimo istorija. Labai daug veikiančių asmenų, reikia atidžiai sekti, bet knyga sužavi. Skaitydamas tarsi pradedi gyventi knygoje aprašomą gyvenimą. Domėjausi ir Dž. Grišemo bei Dž. Irvingo kūryba. Niekad nepamiršiu Dž. Irvingo knygos „Sidro namų taisyklės“, taip pat skaičiau ir „Pasaulį pagal Garpą“, „Ketvirtąją ranką“, „Maldą už Oveną Minį“. Nors iš Dž. Grišemo kūrybos skaičiau ir „Testamentą“, „Gatvės advokatą“ bei „Bendradarbį“, labiausiai įstrigo „Verdiktas“ – knyga apie Amerikos prisiekusiųjų teismą. Viena vertus, tai yra tik romanas, tačiau jame galima susipažinti su Amerikos teisine sistema – ne per sausą publicistiką, bet per kūrinyje veikiančius asmenis. Tai buvo labai įdomi knyga, todėl pradėjau skaityti ir kitas autoriaus knygas, kurios tikrai nėra prastesnės.

    Kokio kito žanro literatūra domėjotės anksčiau ir dabar?

    Maždaug 70-aisiais pasirodė knygų serija „Siluetai“ – trumpos įdomių pasaulio žmonių – nuo garsių kompozitorių iki Napoleono – autobiografijos. Mes su vyru įsigijome šių knygų ir beveik visas perskaičiau. Tuo laikmečiu tai buvo pažintinė literatūra, nes juk negalėjome niekur išvažiuoti. Jos padėjo praplėsti akiratį.

    Didelę savo gyvenimo dalį buvau gydytoja, tad skaičiau nemažai profesinės literatūros. Tuo metu, kaip žinote, medicininės literatūros lietuvių kalba praktiškai nebuvo. Jei buvo galimybių, užsisakydavome knygų iš Maskvos, arba jei tekdavo važiuoti į stažuotes, nuvykę sėdėdavome bibliotekose ir skaitydavome. Jei vienas iš medikų nusipirkdavo knygą, verstą iš anglų ar vokiečių kalbos, tai buvo didelė vertybė, tomis knygomis dalydavomės. M. Mažvydo bibliotekoje, kurioje bandydavome iškapstyti gerų knygų, praleidome nemažai laiko. Atverto lango į pasaulį nebuvo, o žinių reikėjo, tad jas bandėme gaudyti įvairiais kitais būdais.

    Būdama gydytoja domėjausi ir psichologija. Nesvarbu, kokios srities gydytojas esi, bendraujant su pacientu psichologija yra reikalinga.

    Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėjau daugiau domėtis istorine literatūra. Su sveiku kritiniu požiūriu šiuo metu skaitau E. Hobsbawmo knygą „Kraštutinumų amžius. Trumpasis XX amžius: 1914–1991“. Tai knyga apie Europos politiką, kurioje skleidžiasi individualus autoriaus požiūris. Artėja Europos Parlamento rinkimai, tad vyksta daug diskusijų, kokioje kryžkelėje Europa yra atsidūrusi. Skaitant kyla diskusinių klausimų: kur mes esame šitoje Europoje, kaip mes iki to atėjome, kaip Europos Sąjungą modeliavo jos pirmieji ,,architektai“, kokia ji turėtų būti ir kaip ji keičiasi, ar mes nenukrypome nuo to pradinio įsivaizdavimo, kurį turėjo užsibrėžę tie, kurie tai pradėjo. Prieš tai baigiau skaityti S. Raštikio knygas „Kovose dėl Lietuvos“. Patiko pažvelgti į kai kuriuos įvykius autoriaus akimis. Dvi knygos dalis perskaičiau su malonumu. Neseniai perskaičiau ir T. Snaiderio studiją „Tautų rekonstrukcija: Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569–1999“. Sakyčiau, šiandien tai ypač aktuali knyga, padedanti atsakyti į daugybę klausimų, kodėl mūsų regionas susiformavo būtent toks, kodėl mes, lietuviai, o taip pat ir mūsų kaimynai – lenkai, baltarusiai – sugebėjome išsaugoti savo etnines tapatybes, išvengdami didesnių konfliktų. Šioje studijoje galime rasti ir kai kuriuos atsakymus, kuriuo keliu šiandien galėtume eiti, spręsdami tautinių mažumų klausimus, itin aštrius šiandieniniame politiniame gyvenime.

    O kaip lietuvių literatūra?

    Ankstyvoje jaunystėje ir pirmaisiais studijų metais domėjausi V. Bubnio kūryba, P. Širvio poezija. Paskui perskaičiau ne vieną K. Sajos knygą. Skaičiau ir R. Gavelio kūrybą. Su juo buvome pažįstami ir asmeniškai, mokėmės toje pačioje vidurinėje, kartu lankėme muzikos mokyklą. Įdomi man ir J. Ivanauskaitės kūryba, lygiai taip pat kaip ir naujosios kartos rašytojos K. Sabaliauskaitės kūriniai. Iš poetų man visada patiko Maironis, taip pat dabar jau šviesios atminties J. Marcinkevičius.

    Mūsų namų mažoje bibliotekoje yra visi nuo pat 1990 m. „Poezijos pavasario“ festivalių išleisti almanachai. Būna akimirkų, kai pavartai, paskaitai ir pastebi, kaip keičiasi poetų kūryba, mintys. Panašiai, kaip mūsų valstybė keitėsi, vystėsi, taip ir poetų eilėraščiai kito.

    Prisipažinsiu, kai būna labai liūdna, jog norisi verkti, turiu nepakeičiamą geros nuotaikos knygą, kurią man, jau tapus gydytoja, kažkada padovanojo vienas chirurgas. Tai – A. Lindgren knyga vaikams „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Kai labai liūdna, ši knyga tikrai padeda, ji fantastiška. Personažai yra nepakartojami, tiesiog imk ir cituok. Lygiai taip pat įdomūs yra ir M. Tveno „Tomo Sojerio nuotykiai“. Šios vaikams skirtos knygos, manau, niekada nepasens. Kartos keisis, bet šios knygos išliks ir vaikams, ir suaugusiems, ir tokiems truputį nuprotėjusiems, kaip aš.

    Prisimindama vaikystę, galiu pasakyti, kad man ir sesei tėtis labai daug skaitydavo. Tikriausiai kaip ir visuose namuose buvo skaitomos „Haufo“, „Brolių Grimų“ „Tūkstančio ir vienos nakties“ bei lietuvių liaudies pasakos. Šias knygas esame išlaikę, kad galėtume ir anūkams parodyti. Aišku, dabar jau yra pasirodę nauji, daug gražesni šių knygų leidimai su puikiomis iliustracijomis, kaip diena ir naktis besiskiriantys nuo tų knygų, kokias turėjome mes.

    Kaip manote, ar svarbus patriotinis ugdymas mokyklose? Kaip, Jūsų nuomone, prie to gali prisidėti knygos?

    Mums patriotinį ugdymą davė ne mokykla, ne knygos, o tėvai. Viską gavome šeimoje. Gyvenome dvigubą gyvenimą. Vienas buvo viešasis, o kitas – privatus, asmeninis. Tai, ką mums įdiegė tėvai, tą ir turime. Apie kokį patriotinį ugdymą galėjai kalbėti tarybinėje mokykloje? Žinoma, šiandien patriotiškumas turėtų būti skatinamas mokyklų programose. Nereikia pamiršti, kad šiandien knygų apie Lietuvos istoriją pasiūla yra labai didelė. O mūsų kartai literatūros trūko. Mano tėtis turėjo užsislėpęs A. Šapokos „Lietuvos istoriją“. Tiksliai nežinau, kiek mums buvo metų, trylika ar keturiolika, kai jis mums ją parodė ir davė perskaityti. Ji buvo dar „smetoniško“ leidimo. Kai mano vaikai mokėsi, ši knyga buvo jau perleista ir prieinama. Žinoma, visos atsakomybės negalima suversti vien knygoms ir mokykloms, labai svarbu, kaip vaikas yra ugdomas šeimoje, kokie yra tėvų prisiminimai, kad ir apie nepriklausomybės atgavimą, ar vaikai tai žino, ar jiems yra pasakojama. Neseniai minėjome Sausio 13-osios įvykius. Svarbu apie šiuos dalykus pasakoti vaikams. Iš tiesų viskas priklauso nuo pateikimo. Prievarta nieko neįbruksi. Esame maža tauta, tad tik nuo mūsų priklauso mūsų ateitis, o ji pirmiausia prasideda nuo mūsų vaikų auklėjimo.

    Kokios knygos ar knygų autorius jums įsiminė, tapo pavyzdžiu ar praplėtė Jūsų pasaulėžiūrą?

    Pasakyti, kad kažkokia viena knyga mano mąstysenai padarė didelius pokyčius nebūtų teisinga. Pagrindines vertybines nuostatas man įskiepijo mano tėvai. Mano, kaip žmogaus, pagrindinis uždavinys buvo perduoti tas vertybes savo vaikams. Aš džiaugiuosi, kad mano vaikai jas skiepija savo vaikams. Aš dėkinga savo tėvams, kurie buvo tikri katalikai, dori žmonės, kurie nors ir turėjo sunkų ir sudėtingą gyvenimą, bet niekada nebuvo pikti, kerštingi. Kartais man susidaro įspūdis, kad šiandien mums pateikiama tiek daug blogio, o apie gėrį kalbėti pamirštama. Kartais atrodo, kad gėrio suvokimas yra savaime suprantamas, todėl apie jį nereikia šnekėti, o blogis labiau bado akis, todėl labiau afišuojamas. Dabartiniais laikais yra atsiradę labai daug egoizmo ir individualizmo. Aš buvau auklėta kitaip. Kai kas nors pradeda ką nors kritikuoti, visada kartoju tokį posakį: pradėk nuo savęs. Pirmiausia pagalvok, kaip elgiesi ir kodėl taip elgiesi tu. Gyvenime vadovaujuosi ir dar viena taisykle: visada suklysi, jei galvosi, kad kitas galvoja taip, kaip tu. Visi esame labai skirtingi.

    Esate dviejų vaikų mama, tikiu, kad esate perskaičiusi ne vieną pasaką. Kaip kito knygos vaidmuo Jums auginant vaikus ir dabar, augant Jūsų anūkams? Ar knyga vis dar yra namuose, ar jos neišstūmė kompiuteris?

    Jeigu norėsi sudominti, pirmiausia sudominsi skaitydamas. Kai augo mūsų vaikai, nebuvo vakaro, kai prieš miegą nebūtų skaitomos pasakos. Tai yra būtina vaiko vystymuisi. Skaitant pasakas plečiasi vaiko žodynas, kalbos vaizdingumas. Dabar ypač stebiu savo anūkus. Nepaisant to, kad tėvai vėlai grįžta po darbo, jiems skaito kiekvieną dieną. Jei nuo mažens vaikui skaitysi, jis be to toliau negalės gyventi, tai taps jo gyvenimo būdu. Mano anūkų laikas, praleidžiamas prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano, yra stipriai ribojamas.  Knygų jų bibliotekėlėje, nors vaikams dar tik ketveri ir šešeri metai, yra jau labai daug, o vyresnėlis, kuris jau pažįsta raides, skaityti nori pats.

    Daugiau nei prieš metus knygos „Lietuvos politinės minties antologijos 1918 – 1940“ I tomo pristatyme sakydama sveikinimo kalbą teigėte, kad „Galbūt šios knygos išleidimas vėl suburs mūsų inteligentiją daugiau ir plačiau mąstyti, nelikti nuošalėje, statant Lietuvos valstybės rūmą“. Kaip manote, kodėl Lietuvos inteligentija nėra pakankamai susivienijusi? Kokios to susiskaldymo priežastys?

    Mano kartos žmonės, atrodo, mąsto plačiau. Tenka bendrauti su kolegomis, medikais, menininkais, kurie dar analizuoja, kas vyksta. Tačiau jaunesnėje kartoje išryškėja individualizmas, karjeros siekimas, pasigendu platesnio mąstymo. To priežastis paprasta – dabar galimybės yra daug platesnės ir jiems nelabai rūpi, kas čia, Lietuvoje, bus. Iš mūsų inteligentų dažnai girdžiu tai, kad jų politika nedomina. Tačiau mąstantį žmogų, nori ar nenori, tai turi dominti, nes tai yra mūsų gyvenimas. Politika yra viena iš gyvenimo detalių.

    Ar Jums neatrodo, kad pradeda įsivyrauti pragmatiškumas?

    Istorija rodo, kad žmogus atsibunda tada, kai įvyksta kažkoks sukrėtimas. Kada pamatai sudrebinami, tada atsipeikėjama. Tai rodo ne tik Lietuvos pavyzdžiai.

    Kokia jūsų nuomonė apie politinę kultūrą Lietuvoje, politikų elgesį viešojoje erdvėje? Kaip manote, kodėl dažna diskusija negali įvykti be vienas kito pertraukimo, pakelto balso, o kartais ir asmeninių įžeidinėjimų?

    Politinė kultūra yra bendros kultūros požymis. Mūsų bendros kultūros lygmuo yra gana žemas. Jūs pasižiūrėkite, kaip žmonės tarpusavyje bendrauja. Juk politikai iš dangaus nenukrenta, juos išrenka Lietuvos piliečiai. Kad ir kaip būtų keista, dažniausiai tie politikai, kurių elgesys yra kvestionuojamas, yra vis perrenkami naujoms kadencijoms Seime. Negaliu pasakyti, kad Lietuva yra išskirtinė, tai yra visų posovietinių šalių sindromas. Vakarų Europos demokratija, politinė kultūra siekia ne du dešimtmečius, o ne vieną šimtmetį, todėl ji taip ir skiriasi. Viskas prasideda nuo asmeninės kultūros. Man atrodo, kad po gero dešimtmečio mūsų politinė kultūra pasikeis, atėjus kitai kartai.

    Kalbant apie medijas, vengiu dalyvauti šou laidose, kur esu kviečiama kaip politikė, kadangi neretai jose net vedėjai ji elgiasi nepagarbiai, nekultūringai. Ką jau kalbėti apie mūsų bendravimą Seime ar plenarinių posėdžių metu… Visgi politinės diskusijos privalo vykti, kadangi be kalbėjimo yra ir klausymas. Dviejų žmonių arba skirtingų ideologinių grupių dialoge kitą pusę svarbu išklausyti.

    Ar Jums lieka laiko pasidomėti kitomis meno formomis? Koks įsimintiniausias paskutinis kultūrinis renginys, kuriame teko apsilankyti?

    Turiu pomėgį menui, bet tam turiu mažai laiko. Dabar daug dėmesio skiriu anūkams, savo mamai, kurią reikia prižiūrėti. Tačiau mėgstu nueiti į filharmoniją ar Kongresų rūmus, stengiuosi nepraleisti J. Jurašo spektaklių premjerų. Paskutinis spektaklis, kuriame lankiausi buvo J. Vachtangovo teatro gastrolių Lietuvoje metu R. Tumino režisuotas „Eugenijus Oneginas“. Spektaklis paliko įspūdį. Didžiuojuosi, kad turime tokį režisierių. ■

  • ATGAL
    Antano Poškos keliais Indijoje
    PIRMYN
    Literatūros refleksijų vieta tinklaraščių gyvenime
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.