I. Gudmonaitė: tikroji tapatybė – netapatinti savęs su tuo, kas nesi | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • I. Gudmonaitė: tikroji tapatybė – netapatinti savęs su tuo, kas nesi

  • Data: 2014-02-17
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Ieva Gudmonaitė Nuotrauka iš asmeninio Ievos Gudmonaitės archyvo

    Šį mėnesį Jus, „Apžvalgos” skaitytojai, norime supažindinti su Ieva GUDMONAITE. Jaunoji rašytoja praėjusiais metais Vilniaus dailės akademijoje įgijo tapybos bakalauro išsilavinimą. Vien tapymu mergina savęs neriboja: domisi vaizdo menu, kuria eilėraščius, rašo prozą. Šiuo metu Ieva dėlioja savo pirmąją knygą. Tikimės, kad jos ilgai laukti nereikės, o dabar norime pasiūlyti pokalbį su jaunąja rašytoja apie jos kūrybą, bakalauro darbą, jį lydėjusius performansus, miestą, namus ir kitus dalykus, perskaityti keletą jos eilėraščių ir prozos ištrauką, pasigrožėti tapybos darbais.

    Praėjusiais metais baigei Vilniaus dailės akademiją. Teko girdėti, kad sukėlei nemažą triukšmą. Kas atsitiko? Buvai nepatenkinta akademine sistema? Kokie buvo tie metai?

    Paskutiniai metai akademijoje buvo labai prieštaringi. Man norėjosi kūrybinės laisvės – mėgautis procesu, o ten buvo ribojimai, reikalingi sukurti rezultatui. Kita vertus, tai padeda kažką padaryti, neišsisklaidyti tarpinėse kūrybinėse būsenose. Aš net savo bakalauro darbą kūriau susijusį su tais apribojimais – susidūrimas su jais ir buvo mano inspiracija. Įrašinėjau pokalbius su dėstytojais. Kiekvieną kartą kalbėdamasi su jais aš pasakydavau vis ką kitą, nes iš tikrųjų tuo metu man buvo sunku susigaudyti ir išgryninti idėją.

    Susidūriau su problema, kaip pateikti tą galutinį rezultatą, kai tavyje yra nuolatinė kaita? Pats gyvenimas ir kūryba man yra nuolatinė kaita, o sistema reikalauja visada kažko apibrėžto ir konkretaus. Tai visada prieštaravo mano natūrai ir požiūriui į gyvenimą, kuris yra tapsmas. Žinoma, reikia pamatyti patį darbą ( http://www.youtube.com/watch?v=Zpz0d-5Snqo&feature=youtu.be ). Jis susideda iš vaizdo ir tapybos darbų. Bakalaurinis man buvo tarsi toks žaidimas. Pagal pačios susigalvotą mainų programą „Prizmus“ (vietoje Erasmus) išvykau Erasmus į Telšių dailės fakultetą, vieną Dailės akademijos filialų, nors iki mano studijų pabaigos buvo likę vos keli mėnesiai. Tuo metu buvau labai pasimetusi idėjų sraute ir nežinojau, ką išvis aš čia darau. Prieš tai kalbėjau su dėstytojais, jog noriu nuvažiuoti į Telšius, o jie sakė, kad tai nesąmonė – tokios programos nėra – jie labai rimtai pažiūrėjo į tai, nežinodami, kad jų pokalbiai buvo įrašinėjami. O viskas galų gale pavirto rimtu reikalu – bevaikščiodama Masčio ledu man gimusi ir ten įgyvendinta bakalauro darbo idėja. Apskritai, jei pradedu kažką daryti tarsi juokais, viskas išeina rimtai, o jei noriu padaryti labai rimtą kūrinį – dažnai nepavyksta. Taip ir su kitais dalykais yra kūryboje ir gyvenime. Taigi iš pradžių nesisekė todėl, kad akademijoje, Tapybos katedroje nuotaika buvo be galo rimta – buvo reikalaujama jau metų pradžioje išspausti konceptą (o aš tik koncertuoti mokėjau), o ir pati jaučiau, kad save slegiu, žūtbūt bandydama sukurti kažką apčiuopiamo. O kai atsipalaidavau ir pradėjau žaisti, kūrinys atslinko pats – ėmė ir pasirodė. Beliko įgyvendinti.

    Praėjusiais metais buvai viena iš poezijos skaitymų VDA valgykloje organizatorių. Teko girdėti ir apie kitus tavo renginius – pasirodymus. Papasakok apie juos daugiau.

    Tai nebuvo tradiciniai skaitymai, gal labiau akcija. Tą paskutinį pusmetį akademijoje aš atlikau daug performansų/akcijų. Galų gale pajutau, kad viskas vyksta tarsi apsakyme, kurio niekaip neišeina užrašyti ir kurio pagrindinis herojus esu. Taigi poezijos skaitymų valgykloje metu išlūžo kolonėlės, kurią buvau pasiskolinusi, lizdas. Kaip paaiškėjo vėliau, tai tapo ilgesnės istorijos pradžia. Profesorius Viktoras Liutkus sakė, kad reikės padengti tą žalą, kuri buvo padaryta. Reikėjo kažkaip suktis iš situacijos – sugalvojau ir toliau tęsti tą žaidimą. Prie valgyklos durų atsinešiau prožektorių ir piešiau portretus už pinigus. Skelbime buvo parašyta, kad renku pinigus sutaisyti kolonėlės lizdui, kad bandymas įsidarbinti valytoja akademijoje buvo nesėkmingas (taip iš tikro buvo, dar prieš visą istoriją, tačiau buvau nepriimta)… Kadangi surinktų už portretus pinigų nebūtų užtekę, sugalvojau kitą planą – ne pavogiau, bet pasiskolinau tautinį kostiumą iš Kirtimų jaunimo centro ir prie VDA valgyklos gal tris valandas be sustojimo užrištomis akimis dainavau liaudies dainas, sutartines. Ten man labai pasisekė. Užsirašiau tą patį, ką ir prie valgyklos durų, surinkau gal penkiasdešimt litų… Užrištos mano akys kai kam atrodė it gėdos slėpimo ženklas, kad kolonėlę sulaužiau, kad nepriėmė manęs į darbą, kad nesėkmės mane persekioja. Iš dalies performansas ir buvo apie menininką, apie tai, ką tu veiksi po studijų, ką veiksi baigusi tapybą, koks bus tavo likimas. Tada apie tai aš dar visai negalvojau. Aš tik dabar apie tai pagalvoju, o tada, kai manęs klausdavo, ką tu veiksi, tik juokas imdavo. Galvodavau, ko jie čia visi klausinėja, bet kai baigi, iš tikrųjų pradedi galvoti, kas dabar bus.

    Beje, akademijoje, savo tapybos studijoje organizavau diskusiją apie kūrybą su Dariumi Ražausku (fone mano darbai) – http://www.youtube.com/watch?v=orvzF-IbBGk.

    Kaip supratau, viskas baigėsi bakalauro darbo pristatymu?

    Taip. Negalėjau rimtai į tai žiūrėti, bet, kita vertus, į tai labai rimtai žiūrėjau, nes visus studijų metus galvojau apie šitą savo darbą ir galų gale padariau jį gana sistemišką, atitinkantį šiuolaikinio meno standartus. Buvo gerai įvertintas. Tada aš tarsi tapau „pripažinta“. Aš čia taip rimtai žaidžiau. Buvo labai įdomūs metai.

    Po studijų baigimo praėjo metai. Minėjai, kad buvai nuo visko atitolusi. Kur buvai išvykusi?

    Tiesiog gyvenau vidinį gyvenimą, užsiėmiau dvasiniais ieškojimais – susidomėjau vedų dvasine filosofija. Skaičiau Šrilos Prabupados, tokio švento žmogaus, knygas. Pradėjau justi tai, apie ką jis ir rašo, – kad širdies srity glūdi paramatma ir jos pagrindinis troškimas yra užmegzti ryšį su Dievu. Viskas labai keitėsi – tie žaidimai, kuriuos žaidžiau, iš esmės tapo nebe tokie įdomūs, pradėjau gyventi labiau vidinį gyvenimą ir išorėje per daug nesireiškiau. Suvokiau, koks vis dėlto menininkų didelis ego, ir kad jį patenkinti yra sunku ir reikia verstis per galvą, ir vis dėlto kenti ir iš tos kančios sukuri kažką. Labai sunku atskirti, kam tu pataikauji – ar savo ego (noras būti pripažintam), ar tikrai atlieki tau skirtus uždavinius, kuri tam, kad duotum kažką.

    Dabar toks eksperimentavimo, ieškojimo metas, tarpinė būsena. Nenoriu įsipareigoti vienam institutui. Pavaikščioti, pažiūrėti, kas tam pasauly dedasi. Pagaliau pradedu dėlioti ir poezijos knygą.

    Paskaičius tavo kūrybos, man kilo mintis apie žmogų, kuris gyvena terpėje, kurioje yra daug technikos, mašinų, ir jis ieško natūralumo. Tavo kūryboje yra tokių gamtinių detalių. Kaip tau atrodo, ar žmonėms trūksta gamtos? Šiandien tarp jaunų žmonių yra labai populiarūs gamtiniai judėjimai, mieste daugėja vegetarinių kavinių…

    Konkrečiai gamta nėra man svarbi. Klausimas, kas ta gamta, ar ji nėra visur? Ta materija, atomai, ji yra tiek gamtoje, tiek mieste. Tai, iš ko mes sudaryti, – yra gamta. Aišku, kaime energija švaresnė, bet mes gyvename mieste, o čia tos gamtos taip pat yra. Nėra taip, kad jos nebūtų, bet man atrodo, kad žmonėms trūksta dvasinių dalykų, ryšio su pačiais savim. Kita vertus daugėja žmonių, kurie ieško, užsiima dvasinėmis praktikomis. Tik tokiu būdu gali pradėti vystyti savo užslėptas galimybes ir galų gale pajusti, kad esi daugiau negu šitas kūnas, netgi daugiau nei protas ir intelektas, kuris kuria tekstus. Galų gale suvoktum, kad ne tu juos kuri.

    I. Gudmonaitė "Laukai prie Vilnelės" 2013 m. (iš bakalaurinio darbo darbų serijos)

    Bandau į tam tikrą struktūrą sudėti patyrimus. Kažkokiu būdu materializuoti tai, kas yra neapčiuopiama, tomis patirtimis pasidalyti. Ar tai būtų gamtos, ar miesto motyvai, nėra labai svarbu, jais tik pasinaudojama norint kažką perteikti. Dažnai jaučiu tą pirmapradę būsena, kažką, kas nenori pakelti susidūrimo su materialiomis struktūromis, tačiau nuolat tenka. Tada patiri kančią, trintį, ir ji paskatina tave kažką sukurti. O jei nuolat būtų palaima – tuomet nereikėtų ieškoti, užsibūtume vienoje vietoje. Išties kurti reiktų harmoningose būklėse, o ne destruktyviose, ką kartais daro menininkai – nes būsenos persiduoda per kūrybą.

    Galiausiai gali rasti būdus, kuriais gali natūraliai (ypač padeda dvasinė praktika) į tas pirmaprades būsenas grįžti – dėl ko menininkai dažnai vartoja alkoholį – o galima ir be to pakelti savo sąmonę ir tyrinėti, kaip ten tos pasaulio struktūros egzistuoja ir kaip su jomis susiduri. Ir kaip gimsta kūriniai. Paskui vėl rašai ir tarsi išriši, ir vėl sugrįžti į tą dvasinį pojūtį, vidinį išgyvenimą, šokinėji.

    Man asmeniškai nėra didelio skirtumo, ar rašau ranka, ar naudoju klaviatūrą.

    Ši eilutė gimė, kai susimąsčiau, kam išvis reikalinga kūryba, vėliau realizavau, kad net ji gali būti materialu. Tas blyksnis yra kaip dabartis. Tu įsitrauki į dabartį ir nebegali tos praeities rašyti ir išeina taip, kad tavo pats rašymas tampa materialesnis nei būsena, kurią išgyveni tą akimirką nerašydamas. O technologijos yra žmogaus išradimas ir tiek. Svarbu, su kokia sąmone žmogus jas naudoja ir kam.

    Vienas tavo prozos kūrinėlis baigiasi taip: „Rankos jau tiesėsi link klaviatūros, tai, kas įvyko, jau buvo bevirstą tekstu – užmigimo minutės įvardintos ir įteisintos, užfiksuotos, bet staiga akį patraukė pro langą pamažu didėjančio kaštono lapo krintantis atspindys, įtraukiantis mane į spinduliuojančią ir niekaip neužrašomą dabartį.“ Žmogus it tarpininkas, ryšininkas tarp mašinų, technologijų ir gamtos. Ar jauti kažkokią baimę, kad technologijos mus atitolina nuo gamtos, atima iš mūsų vis daugiau laiko? Aišku, tai gali būti ir kūrėjo metafora, bet visgi.

    Ši tema labai svarbi. Esu sukūrusi ne vieną vaizdo kūrinį, susijusį su namais (tarp jų ir vaizdo darbas „Be namų“). Namai šiais laikais yra tarsi iliuzija. Seniau tuose pačiuose namuose gyvendavo tavo seneliai, protėviai, tai būdavo tavo gimtinė, iš kurios tu ateidavai, ir žinodavai, jog ten tavo namai ir bet kada gali į juos grįžti. Tai ką dabar galvoti? Užaugau kažkur Kalvarijų gatvėje, Šatrijos stotelėje, ten net medžio jokio nėra. Tai ką, dabar ten jau mano gimtinė? R. Gavelis yra rašęs, kad tie daugiabučiai – kaip laikinieji karstai. Ten tarsi glaudiesi, pojūtis toks, kad viskas greitai praeis. Žodžiu, numirsime ir nebebus tų namų, bet bus galbūt kiti. Galų gale po ilgų paieškų pamatai, kad tų tikrųjų namų žemėje nėra, todėl vėl pradedi žaisti: pagyveni tai vienaip, tai kitaip, eksperimentuoji, ieškai naujų formų realybėje.ame tavo eilėraštyje jaučiamas svyravimas, nestabilumas: „(…) pasislėpus pusny, garsiai pustant, sau žaisiu namus/ ir bus nebaisu, kad namų jau senai nebėra“. Ar tau svarbus nestabilumas, o gal atvirkščiai – tas nenusistovėjimas neleidžia sustabarėti?

    Paskutiniais metais daug kur teko pagyventi. Galbūt tokiame amžiuje stabilumo ir nebus, o su laiku ir atsiras. Tačiau ši tema yra labai daugialypė. Mano kūryboje namų tema dažnai skleidžiasi ir apie tai galėčiau kalbėti be krašto.

    Nemanai, kad žaisdami nusimetame truputį atsakomybės?

    Galbūt, bet kai pradedu kažkur gyventi, atrodo, kad ten visada gyvensiu, visą širdį atiduodu. Tačiau būna, kad pokšteli į galvą, ir jau išeinu. Nemanau, nes visų pirma turi atrasti, kam tą atsakomybę duoti. Atrasti savo vietą. O tada jau tapti už ją atsakingas.

    Čia keliauju iš namų į namus, žaidžiu, bet žaidimas rimtas. Ta riba tarp tikro ir netikro tampa labai neaiški. Ir tu išgyveni, ir kiti tai išgyvena.

    Skaitydamas jaunimo kūrybą pastebiu, kad ateinantys kūrėjai turi gal dar besiformuojantį, bet jau savitą stilių, yra įvaldę skirtingas pasakojimo technikas, jaučia žodį, moka kurti atmosferas ir būsenas, dalijasi savo patirtimis, bet pasigendu aiškios ir tvirtos pozicijos. It kūryba tapo politiškai korektiška. Ar tau taip neatrodo? Tarsi apie jiems svarbias vertybes, pozicijas kalbėti nemadinga arba tai gal net ne poetų ir prozininkų užduotis.

    I. Gudmonaitė "Nematomų daiktų tapytoja" 2013 m. (iš bakalaurinio darbo darbų serijos)

    Galbūt taip ir yra – konkrečias idėjas ir pozicijas gali reikšti ir verbališkai, ir tie žmonės, kurie nekuria. Pati irgi nemanau, kad menininko užduotis yra skleisti politines idėjas.

    Mūsų net tapatybė nėra jau tokia ir aiški. Gali išvykti, nėra ryšio su žeme, gali būti bet kuo, gali būti bet kokios filosofijos atstovas, bet kokios šalies atstovas. Štai gali pabūti tokioje lietuvio nuotaikoje, bet paskui gali pereiti ir į visai kitą nuotaiką. Ar daug kas dabar kurdamas galvoja, kad aš lietuvis? Dabar yra labai mažai žmonių, kurie tai akcentuoja. Visiškas nutolimas nuo to nėra labai gerai, bet taip galbūt atsiskleidžia galimybė labiau save suvokti kaip sielą, kad nesi šitas kūnas. Jei tu nesi šitas kūnas, tai tada koks skirtumas, ar tu dabar čia, ar ten. Tu gyveni kaip siela, o ir kai rašai, tu nelabai galvoji, tu lietuvis ar ne. Manau, žmogaus sielos prigimtis yra save realizuoti (kaip sielą, ir suvokti, kad esame mažos Dievo dalelytės), tuomet atsiveria visai kiti klodai ir kūrybos galimybės. Tik tiek, ką aš realizavau, aš ir galiu pasakyti. Tas pagrindas yra stiprus ir tvirtas, o jei žmogus savo tapatybę stato, bet neprideda to esminio dalyko, tai nežinau, kas jam iš tos tapatybės, to žinojimo, kas jis toks. Tikroji tapatybė –  netapatinti savęs su tuo, kas nesi. Juolab kad mes keičiamės. Vienu metu žmogui vienos vertybės yra svarbios, bet po septynerių metų visos jo ląstelės pasikeičia, ir jo pasaulėžiūra gali būti visai kita, jis gali savęs neatpažinti. Būna, pažvelgia į save iš laiko perspektyvos ir stebisi, negali patikėti, kad ten jis. Koks pastovumas įmanomas? Tu vaikas, paskui jaunas, senas ir tada tu numirsi, nėra stabilumo, kaip ir toji tapatybė –  ne tapatybė, bet yra tapsmas.

    Tarp rašančių žmonių nepastebiu nei vienijančių idėjų, nei manifestų, nei požymių apie bendruomenės buvimą, nors atrodo, kad yra ženklų, kad tokio dalyko patiems rašantiems reikia.

    Galbūt tas kartu būdavo seniau, kažkokie judėjimai ir pan., o dabar to nėra. Kai kūrėjai kuria, tai yra tarsi tam tikra bendravimo forma. Vis dėlto jaučiuosi labiau viena, atitrūkusi, gal ir kiti taip jaučiasi? Jie kažką rašo, patiria, gal išleidžia, gal tai padeda, bet to buvimo drauge nėra. Galėtų būti daugiau bendros veiklos, padedant vieni kitiems kurti ar redaguoti tekstus. Visi – labai skirtingos asmenybės. Išorinio ryšio lyg ir nėra, bet galbūt tekstuose yra koks bendrumas?

    Galbūt tai dabar nepastebima dėl laiko perspektyvos. Visgi skaitydamas jaunų žmonių kūrybą randu ir labai gražių bei džiaugsmingų dalykų, nei mums neretai pateikia žiniasklaida. O kaip tu, kuo tu džiaugiesi?

    Tuo, kad atradau, kaip gyvenime gali keistis ir jį transformuoti, stebint, kaip keičiasi sąmonė, daiktai, vietos, laikas. Išties be galo džiaugiuosi, kad atradau bendraminčių, Šrilos Prabupados knygas. Džiaugiuosi, kai tuo ir kitomis patirtimis galiu pasidalyti su kitais. Jog Dievas suteikė galimybę užsiimti kūryba ir galimybę mokytis, išgyventi, patirti. Taip pat, kad turiu mamą, tėtį, sesių, senelių – ir daugybę kitų dalykų.

    Paskutinį klausimą norėčiau pradėti vieno tavo personažo žodžiais: „Kažkodėl tą vakarą, kai prisėdau prie stalo rašyti, tai yra pratęsti savo būties raidėmis ir ženklais (…)“. Kaip tu suvoki rašymą, kodėl rašai?

    Kai bendraujame, veikia daug logikos dėsnių, veikia sąmonė, kūnas, mūsų pačių matomas pavidalas daug ką riboja. O kai rašai, veikia labiau pasąmonė, nes loginę kalbą išardai. Išardymas leidžia perteikti gilesnius potyrius, žodžiais neperteikiamas realizacijas. Ir kai tai sekasi, jauti, kad rašyti malonu, kad gal ir egzistuoji ne šiaip sau.

  • ATGAL
    I.Toleikytė: telkti dėmesį į patį procesą, norėti rašyti, o ne parašyti
    PIRMYN
    I. Gudmonaitės kūryba
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.