I. Gudmonaitės kūryba | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • I. Gudmonaitės kūryba

  • Data: 2014-02-17
    Autorius: Ieva Gudmonaitė

    (Nuotrauka iš asmeninio I. Gudmonaitės archyvo)

    SNIEGO APRAŠYMAS

    o dabar einu,
    kūnas – kosmonauto kostiumas
    užsisagstau sagas, kad vėjas nepūstų kiaurai,
    kad nepabirtų iš dulkių pastatytas namelis,
    iš stalų dulkių, kėdžių, knygų, tavo dulkių,
    kad nesugriūtų šitas namelis su stalais, kėdėm, knygom,
    tavim, nes paskui gali atrodyt, kad jo reikėjo,
    o viskas labiausiai tada ir yra, kai atrodo, kad to nereikia,
    ir dabar aš tariu: nereikia, išjunk šviesą, išeik iš namelio
    ir pasiimk namelį, ir kai sakau tas tūkstantį kartų ir vyksta,
    aš tūkstantį kartų negrįžtu ir milijoną kartų matau tave,
    išeinantį su nameliu ir daiktais,
    tada nuvalau dulkes nuo stalų, knygų, kėdžių
    ir  tave mano dulke skaitau,

    ir atrodo kad tai netgi nesikartoja o tik nėra viso to nėra,
    kaip nėra kėdžių, stalų, knygų, porceliano kaip nėra žiemos,
    laiko, tavęs ir dulkių nėra, nėra to kostiumo o tik kosmonautas
    ir tik žiema, po kurią jis keliauja ir iš kurios niekaip negali sugrįžti,
    ir yra tai kaip jis žiūri į sniegą, galiausiai tik tai ir yra,
    o kosmonauto nėra ir nebuvo, ir išvis apie ką čia

    KRITULIŲ METAS

    visą dieną klausiau
    kaip į balas krito sniegas

    paskui, kaip liūčių skalaujamos
    lėtai iro pusnys.

    kai būdavo
    spengiančiai tylu, žinodavau –
    sniegas krinta
    į sniegą

    tai būdavo
    be galo retai,
    bet kai prasidėdavo –
    trukdavo paras.

    ilgai laukdavau
    į žemę sugrįžtančio garso,
    pirštais barbendavau į baldus,
    imituodama lietų,

    tačiau kai užeidavo liūtys
    sniego niekaip
    negalėdavau atkartoti,
    net nejudėdama buvau užpildyta garsais.

    iki tol,
    kol suirdavo plonytė veidrodžio plokštuma
    skyrusi mane nuo manęs,
    kambarį nuo mano kambario -

    kambariui liečiant kambarį,
    stalui – stalą,
    grindims – grindis,
    spintoms – spintas

    nesigirdėdavo
    net pūgos uragano,
    viesulo,
    įsiurbiančio mano namą
    su lėtai besidalyjančiais daiktais –

    ***

    kiek bus dar žiemų, o tavęs tiek pat kartų nebus,
    tavo – mano kieme sūkuriuodama baigsis era –
    pasislėpus pusny, garsiai pustant, sau žaisiu namus
    ir bus nebaisu, kad namų jau seniai nebėra,

    kad nėra šito kiemo, tik snaigės man kambarius piešia –
    arbatinį, stalus, ir sekundę, kuria tu ateisi –
    serviruoju mums laiką – daugiau niekam laiko nelieka –
    net laukti. net žaisti. galiausiai – net grįžti į sausį,

    kuris ima ir baigias – tavęs nei manęs nesulaukęs,
    ir snaigės išnyksta, nespėdamos virsti į sniegą –
    gęsta pusnys, lediniai daiktai išplaukia,
    pavėjui atsimerkiu, ir žiūriu, kaip nieko nelieka,

    bet galiu dar tikėt, gal ateisi, kai baigsis žiema –
    kartais būna namai ir po laiko – skaisti žydruma.
    o jei ne, tai ateisi, kai baigsis metų laikai.
    Kai snaigės jau net atmintim negalėtų sužeisti.

    ***

    virpa viduj mažytės mandalos –
    ar jos virpa ar man čia sklaidytis jau laikas –
    bet kai sakau „gal jau laikas“
    nustoja virpėt, ir tada jos namas yra
    todėl ne laikas, dar ne laikas.

    ***

    tada buvo lapų deginimo šventė -
    visi rajonų žmonės išėjo į kiemus,
    uždegė laužus,

    po to patys neprisiminė,
    kodėl sudegino savo batus,
    sukneles, paveikslus,
    stalus, kilimus, indus,
    staltieses, šachmatų lentas tuščias,
    buteliukus su šampūnais ir muilą,

    kodėl sudegino
    kompiuterius, tinką sienų rieškučiom
    sėmė ir metė, užuolaidas degino,
    grindų lentas, popierių,
    laikraščius senus suglamžytus mažumėle,

    kodėl metė laikrodžius, užrašų knygeles
    dėmėtas, kalbant
    apipiltas kava; lapelius prirašytus,
    vaizdajuostes metė, spintas visokias,
    kelnes, šmelnes, prulmukus,
    tratalšėlius, pratalžynus, rožančius,
    viską, kas siejas su gaubliais,
    karolius, veidrodžius metė,
    lovas, siūlus, lempas, siurblius,
    maišelius polietileno, dieve,
    kaip degė, kaip mirtinai pavojingai
    plieskė laužas

    o po to
    buvo žiema, stovėjom
    visi nuogi, peršviečiami,
    tartum lapus pametę,

    jau šviesėja -
    žydra šviesa krenta,
    vis atsiskiria, krenta ir dega.
    atsiskiria, krenta ir dega.

    NEPAKELIAMOS LENGVYBĖS

    Išsirpinęs dangų akyse iki nenusakomo žydrumo, paleidęs vėjais viską, ant ko būtų buvę galima ką nors realaus pastatyti ar užauginti, daiktus išsklaidęs iki neapčiuopiamo virpėjimo, mane – išsisklaidžiusią, išvaikščiojusią, prasiautusią, pavasario vėju mitusią – kovas galų gale pasodinęs prie stalo. Mane, pamažu išsigąstančią dėl daugybės nepadarytų darbų, neparašytų ir neperskaitytų tekstų. Nes visą tą, rodytųs, išsisklaidžiusį laiką – klaidžiodama,

    braudamasi į kitų erdves, sėdinėdama, gulinėdama paupiais, žiūrinėdama, uostinėdama, be perstojo dainuodama, kalbindama nepažįstamus, kalbinama, šokdinama, besikraustanti – be perstojo kūriau raštą kūnu – raižiau buvimo žemėlapius – linijas, punktyrus, dermes, chaotiškas kreives, dėjau taškus – visas miestas buvęs manęs pilnas, manimi prisirpusios padangėm klaidžiojo žmonių akys. Ne tik manimi, taip pat ir vieni kitais, ir tuo pačiu dabar jau įsileidžiančiu kamuolinius debesis dangumi. Tai buvo matomas raštas, mano paliktų pėdsakų ir ženklų virtinė, ritmiška, skirtingais dažniais viena kitą kartojanti, besiplečianti iki nesuvokiamo dydžio, kaskart save ištrinanti ir sukurianti iš naujo – atspindinti pačios visatos pulsavimą, makroženklų struktūras, kurios atsikuria mūsų regoje kaip mažos, kaip viduje pakeitęs dydį įvykių atsiminimas, kažkas dvelkiančio nuo mažų daiktelių – tai ir buvo tai, ką skaičiau. Užrašytą realybę pakeitus į rašomą – čia ir dabar vykstančią, kunkuliuojančią, sūkuriuojančią, įstumiančią į keisčiausias situacijas, išmušančią pagrindą iš po kojų, tau pačiam bėgant – bandant išvengti protui nesuvokiamo naujumo – bėgant ir atbėgant į tai, nuo ko bėgai.

    Kažkodėl tą vakarą, kai prisėdau prie stalo rašyti, tai yra pratęsti savo būties raidėmis, ženklais, nematerialiais gestais, neapčiuopiama virtine žodžių – kažkodėl vėlgi ėmė konkuruoti būtis, tik šį kartą patempė ne į išorę, ne į pievas, kuriose ganiausi, lakiojau – su džiugesiu, – o į dar mažiau materialią sferą – miegą. Net nepastebėjau, kaip prieš pat švariai paruoštą popieriaus lapą ir virpančią, spindėjimu atsiduodančią žvakę, bandančią man įkvėpti rašymo dvasios, o lapui spinduliuojant „rašyk į mane“ devyniasdešimt laipsnių kampu nulinko galva, akys užsimerkė ir būtis prasitęsė kažkur, kur aš nesuprantu, neužčiuopiu, galų gale negaliu užrašyti, nes tai ne visada pavaldu atminčiai. Atsiminiau ir Proustą, romaną pradedantį aprašymu, kaip jis užmiega prie stalo. Prabudusi iškart šoktelėjau – miegas sėdint mane sutrikdė, netgi, sakyčiau, išgąsdino – nes tai tik parodė, kad niekada negali žinoti, kada ta kita sfera „įsikiš“, tave, norintį valdyti (šiuo atveju – valdyti teksto tėkmę, transformuoti savo paties būtį), užvaldys pati, įtrauks į sapno erdvę, kurioje pats būsi valdomas, tau nežinant vedamas kur nors susitikti, ką nors pamatyti, šiaip ar taip, net neaišku, ar būnant tuo, kas esi. Tai pavyzdys, kaip gali imti ir staiga savęs netekti, tapti savęs nevaldantis, pavaldus tik neaiškiems dėsniams, kuriuose nedalyvauja kūnas.

    Šoktelėjusi iš miego ir pajutusi, kad nuo miego sėdomis maudžia kaklą, – dar gal net visai nepabudusi, užpūčiau žvakę. Jau būčiau pradėjusi rašyti apie tai, kas ką tik nutiko – kad besiruošiant rašyti mane staigiai įsiurbė miegas ir kad valdoma noro viską tuoj pat užrašant įteisinti, įforminti, iš baimės išsisklaidyti, paleisti viską vykti be priežiūros norėjau įvardinti, užfiksuoti neužfiksuojamą – miego fazę, tarpą laike, juodąjį įtrūkį, kažką, ko neatsimenu, kažką, kur nebuvo mano valios. Norėjau užrašyti, kad tą vakuumą, plyšį užpildyčiau, pateisinčiau, įveikčiau – mane tai vertę daryti tuštumos, o gal dabarties baimė, nenoras įsileisti kitą čia ir dabar galintį įvykti judesį, kažką, ką pačia tavimi realybė galėtų nupiešti. Noras naują judesį erdvėje transformuoti į vidinį judesį, t. y. tarsi pramušant to, kas jau įvyko, paviršių, žaisti gelmėje – nesunkius atminties žaidimus, be perstojo tai, kas buvo, keičiant kitu – taip eksperimentuojant su savo sąmone, be baimės – nes tai, ką aprašysi, niekada nebebus tai, kas buvo anksčiau. Tai bus jau kažkas prasiplėtusio, erdvesnio, veikiančio dabartį.

    Rankos jau tiesėsi link klaviatūros, tai, kas įvyko, jau buvo bevirstą tekstu – užmigimo minutės įvardintos ir įteisintos, užfiksuotos, bet staiga akį patraukė pro langą nuo pamažu didėjančio kaštono lapo krintantis atspindys, įtraukiantis mane į spinduliuojančią ir niekaip neužrašomą dabartį.

  • ATGAL
    I. Gudmonaitė: tikroji tapatybė – netapatinti savęs su tuo, kas nesi
    PIRMYN
    Tomas Norkaitis: Eilėraštis yra tarsi mįslė pačiam sau. Kartu ir atsakymas...
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.