I.Šimonytė: turime mažinti atotrūkį tarp pajamų ir išlaidų | Apžvalga

Įžvalgos

  • I.Šimonytė: turime mažinti atotrūkį tarp pajamų ir išlaidų

  • Data: 2010-11-01
    Autorius: Kalbino Ingrida VĖGELYTĖ

    Apie esminius 2011 metų biudžeto formavimo principus ir apie tai, kaip mūsų valstybė ir mes, Lietuvos piliečiai, gyvensime 2011 metų siūlomo biudžeto sąlygomis „Apžvalga“ kalbėjosi su finansų ministre Ingrida Šimonyte.

    Ingrida Šimonytė skaito pranešimą LR Seime. (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    Ar galėtumėte apibendrintai išvardyti, kuo esmiškai skiriasi Seime pateiktas 2011-ųjų nacionalinio biudžeto projektas nuo 2010 metų nacionalinio biudžeto?

    Primenu, kad planuojant 2010-ųjų metų biudžetą pajamos buvo prognozuojamos net mažesnės nei 2009-aisiais, nors dėl geresnių ekonomikos perspektyvų šis skirtumas faktiškai bus gerokai mažesnis, nei atrodė praėjusių metų rudenį. Rengti 2010-ųjų metų biudžetą buvo nelengva, nes, iš vienos pusės, toliau krito pajamos, iš kitos pusės, – išlaidos buvo linkusios natūraliai augti toliau dėl daugiausiai 2007–2008 metais priimtų sprendimų jas didinti. Taigi, pagrindinis uždavinys, rengiant 2010-ųjų metų biudžetą, buvo stabilizuoti deficitą, t. y. kaip pajamoms ir išlaidoms traukiant tokiomis nepalankiomis mums kryptimis, neleisti prarajai tarp jų dar labiau atsiverti. Tai mums pavyko ir faktinis rezultatas bus net geresnis nei tikėjomės, nes deficitas šįmet buvo ne tik stabilizuotas, bet ir bus mažesnis nei 2009-aisiais.

    Kitąmet pajamų perspektyvos šviesesnės, pajamos jau turi didėti, tačiau išlaidų spaudimas išlieka – net jeigu įvairių institucijų ir programų finansavimas išlieka iš esmės 2010-ųjų metų lygio, visgi kai kurios išlaidos, kaip antai palūkanų mokėjimai už skolą, didėja, nes tai yra augančios  skolos pasekmė. Jeigu to nebūtų, deficitas, o ir skolinimosi poreikis kitąmet mažėtų dar daugiau nei mažėja. Kita vertus, pozityvu tai, kad rengiant kitų metų biudžetą išvengta diskusijų apie „pjaustymus ir karpymus“ – dabar reikia koncentruoti savo pajėgas į išmintingą taupymą per struktūrines reformas, o ne visų išlaidų mažinimą vienodu procentu ar panašius dalykus, kadangi mažinti atotrūkį tarp pajamų ir išlaidų mums reikės ir 2012-ais, ir toliau – kol nesubalansuosime biudžeto, antraip skola niekada nenustos augusi.

    Kartu su biudžeto projektu yra teikiamas paketas įstatymų pakeitimų. Kas iš jų ir kaip palies paprasto žmogaus kasdienybę? Ar tiesa, kad Vyriausybė planuoja didinti minimalią algą. Kiek realūs šie ketinimai ir kiek būtų didinama ta minimali alga?

    Teikiami kartu mokesčių įstatymų keitimai nėra kokia nors mokesčių reforma, tačiau vienus gali pradžiuginti – tuos žmones, kurie galvoja apie kokią nors individualią veiklą, bet vis nesiryžta to imtis, galbūt paskatins gyventojų pajamų mokesčio sumažinimas iki 5 procentų, o kitus nuliūdinti – rūkaliams pabrangs cigaretės, kažkiek (apie 12 centų už litrą) gali pabrangti dyzeliniai degalai. Tačiau akcizų cigaretėms ir dyzeliniams degalams didinimas nulemtas mūsų įsipareigojimų pagal ES teisę. Kalbant apie minimalią algą – Vyriausybė neteikia tokių siūlymų kartu su biudžetu, juoba kad pats savaime MMA didinimas reikštų didesnes išlaidas – kurioms tikrai neturime lėšų – iš valstybės biudžeto (nors ir didesnes pajamas „Sodros„ biudžetui). Mano nuomone, problema, reikalaujanti sprendimo, yra visai kita – kaip padaryti, kad dirbti už mažą algą apsimokėtų. Ir čia ne paskutinį vaidmenį vaidina socialinės paramos sistema, taip pat kiti aspektai, todėl nagrinėti reikia viską kartu ir pasiūlyti kompleksinius sprendimus. Vien MMA didinimas neišspręs jokių aktualių problemų – padidins valstybės biudžeto išlaidas ir gali lemti lėtesnį nedarbo mažėjimą ar žmonių, dirbančių ne visą darbo dieną, skaičiaus didėjimą.

    Vienas iš dažniausiai opozicijos ir žmonių išsakomų priekaištų šiai Vyriausybei – per didelis skolinimasis iš komercinių bankų už dideles palūkanas. Pristatant 2011 metų Lietuvos biudžetą ir A. Kubiliaus Vyriausybės atstovai vis garsiau kalba apie tai, kad svarbiausia – suvaldyti valstybės skolą. Gal galėtumėte išvardyti pagrindines mūsų valstybės skolos susidarymo priežastis ir pagrindinius žingsnius, kurie yra būtini šiai problemai spręsti? 

    Valstybės finansai ne itin skiriasi nuo šeimos finansų, tik nulių daug daugiau, taigi pradėkime nuo pradžių: kai pajamos tampa mažesnės už įvairius finansinius įsipareigojimus (išlaidas), ką daro šeima? Žinoma, bando kuo labiau sumažinti atotrūkį tarp pajamų ir išlaidų, tačiau tą nebūtinai pavyksta greitai padaryti, todėl  kurį laiką, kurį išlaidos viršija pajamas, gyvena iš anksčiau sukauptų pinigų arba skolindamasi stygiui padengti. Taip atsitiko ir valstybei, kai „perkaitimo“ pajamos 2009 metais staigiai dingo, o išlaidos, kurių didinimo sprendimai buvo priimti daugiausia 2008-aisiais, augo toliau. Santaupos? Valstybė jų neturėjo, nes Lietuvos „bumo“ laikų politikai, skirtingai nuo Estijos politikų, nematė reikalo kaupti perviršio blogesnei dienai – norėjo kuo greičiau pajamas išleisti, nekreipdami dėmesio net į tai, kad tos pajamos – laikinos, kiek laikinas pats ūkio kaitimas. Todėl 2009 m. atsivėrė milžiniška skylė tarp pajamų ir išlaidų, kurią bandėme visais būdais mažinti. Žinoma, galėjome ir nesiskolinti, tačiau tam visas išlaidas (o net 70 procentų lėšų išleidžiame socialinei apsaugai, švietimui ir sveikatos apsaugai) būtų reikėję sumažinti trečdaliu ar net daugiau – keista girdėti, kai tie politikai, kurie pernai aršiai priešinosi bet kokiam išlaidų mažinimui ar mokesčių didinimui, dabar rypuoja dėl skolos – jeigu būtume klausę jų pernykščių patarimų „stimuliuokime ūkį išlaidomis ir mažesniais mokesčiais“ jau pernai pabaigoje mūsų skola būtų siekusi 40 procentų bendrojo vidaus produkto, skolai aptarnauti turėtume išleisti ne 2, o 3 ar daugiau milijardų litų. Tam, kad skola nustotų augti (nors šįmet ji augs lėčiau, o kitąmet dar lėčiau), stabilizuotųsi ir imtų mažėti, turime ir toliau siekti to paties tikslo – mažinti atotrūkį tarp pajamų ir išlaidų. Kadangi gyvenimą apsunkina ne tik pati skola, jos aptarnavimui, t. y. palūkanoms, turime atiduoti vis didesnę sumą, kuri suvalgo nemenką dalį mūsų biudžetų pajamų, išstumdama kitas, produktyvesnes išlaidas.

    Parengta pagal "Eurostat" duomenis, šaltinis - LR finansų ministerija.

    Jau keletą metų iš eilės ekonominio nuosmukio sąlygomis formuojant nacionalinį biudžetą Vyriausybei ir Finansų ministerijai tenka demonstruoti išradingumą ieškant papildomų įplaukų ir mažinant išlaidas. Šiais metais buvo atsigręžta į valstybės įmonių valdomą 18 mlrd. dydžio turtą. Ketinta kurti specialų holdingą „Visuomis“ šioms įmonėms efektyviau valdyti ir siekiant gauti iš jų didesnes pajamas, tačiau ši idėja žlugo. Ar neplanuojama negriaunant dabar esančios valstybės įmonių struktūros įvesti didesnę jų kontrolę, keliant didesnius reikalavimus valstybės biudžeto ir visų piliečių naudai? Ar 2011 metų biudžete yra suplanuotos didesnės pajamos iš valstybės įmonių, kurių Lietuvoje yra apie 300?

    Iš Finansų ministerijos girdime, kad valstybės įmonės, valdančios 18 mlrd. vertės turtą, teduoda kasmet tik keliasdešimt milijonų grąžos. Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija kviečiasi valstybės įmonių atstovus išsiaiškinti tikrąją padėtį. Štai generalinis miškų urėdas pateikė frakcijai ataskaitą, kurioje rodoma, kad veiklos ir pelno mokesčių – „dividendų“ – į valstybės biudžetą 2010 m. suplanuota sumokėti 46 mln. Ir tai tik viena iš 300 valstybės įmonių. Iš kur tokia  Finansų ministerijos skelbiamų skaičių ir valstybės įmonių pateikiamų duomenų neatitiktis?

    Neabejotinai, kiekvienas įmonės vadovas ieškos būdų, kaip atsakyti į priekaištus, tačiau galime skaičiuoti, kaip norime, o grąža mokesčių mokėtojams už jų turimą turtą yra nepakankama. Pelno mokestį moka visos pelningos įmonės, nepriklausomai nuo to, ar savininkai privatūs asmenys, ar valstybė.

    Pridėtinės vertės mokestį (PVM) kiekvienas šio mokesčio mokėtojas paima iš savo klientų ir perveda į biudžetą. Darbo mokesčius moka visi darbdaviai. Todėl skaičiuojant savo indėlį valstybės įmonėms ar kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms pridėti ir šiuos mokesčius yra nei pagrįsta, nei teisinga – klausimas yra, kodėl palyginamomis sąlygomis, t. y. po pelno mokesčio, grąža už investuotą turtą (o tai yra dividendai) yra tokia menka ir daug menkesnė nei privačiame sektoriuje, taip pat daug menkesnė nei kitose valstybėse, kur pelno mokesčiai, beje, yra daug didesni. Tokie skaičiavimai primena Lietuvoje gajų mitą apie „didžiausią mokesčių mokėtoją – „Mažeikių naftą“, nors didžiausias mokesčių mokėtojas iš tikrųjų yra nemenkais mokesčiai apmokestinama produkcija (benzinas ir dyzeliniai degalai). Įmonė tuos mokesčius tik perveda į biudžetą.

    Bijau, kad bandydami „žaisti skaičiukais“, pražiūrime esminę problemą, kurią būtina skubiai spręsti, – mes privalome apsispręsti, kas Lietuvoje yra verslas, o kas – viešoji paslauga, ir šias skaidriai finansuoti iš biudžeto, pasirenkant pigiausią alternatyvą, užuot užkrovus šias paslaugas valstybės įmonėms, kurias jos teikia nebūtinai pigiausiu būdu. Mes apskritai nebūtinai žinome, kiek jos kainuoja, – žinome tik tai, ką teigia įmonių vadovybė. Tas pats galioja ir valstybės įmonių investicijoms – valdymo organams, kuriuose daugiausia dalyvauja valstybės tarnautojai, tikrai sunku įvertinti, kiek šiuo metu daromos investicijos yra prasmingos ir būtinos ilgalaikei įmonės plėtrai. Todėl yra būtina atskirti verslą nuo viešųjų paslaugų ir patikėti verslą valdyti ne ministerijų darbuotojams, o profesionalams. Valstybės įmonėms turi būti formuluojamos konkrečios užduotys ir veikla vertinama pagal rezultatus. Gaila, kad ir mūsų diskusijų pradžioje per daug dėmesio buvo skirta, mano supratimu, techniniams dalykams: ar holdingas turėtų valdyti įmonių akcijų paketus, ar turėtų būti pasirinktas kitas sprendimas (praktikų pasaulyje yra įvairių), „pražiūrint“ tikrąsias problemas. O jos tokios: skirtingi valdymo standartai, „trenerio ir teisėjo“ susitapatinimas, skirtingas užduočių formulavimas ar jų neformulavimas apskritai. Manau, kad tai yra problemos, kurias reikia spręsti nedelsiant, o ne diskutuoti dėl holdingo ir jo pavadinimo ar dėl skaičių, bandant jais dar ir manipuliuoti.

    Kalbant apie valstybės biudžetą, tarp mūsų šalies piliečių vyrauja nuomonė, kad „valdžiažmogiai“, t. y. valdininkai ir tarnautojai, sunaudoja didesnę valstybės biudžeto dalį. Taip pat manoma, kad liūto dalis iš jų surinktų mokesčių tenka kariuomenei. Kaip Jūs manote, kas lemia tokį klaidingą žmonių įsivaizdavimą, kur ir kam yra išleidžiama didžiausioji mūsų visų sumokėtų mokesčių dalis, ir kaip reikėtų su tokiais klaidingais stereotipais kovoti?

    Manau, kad vienintelis sprendimas – šviesti visuomenę, skleisti kuo daugiau informacijos įvairiais mums prieinamais būdais ir kanalais, ką Finansų ministerija stengiasi ir daryti. Įtarčiau, kad ir ekonomikos programos mokykloje per mažai dėmesio skiria viešiesiems finansams, o šiuos pagrindus dėstyti būtina, norint išugdyti sąmoningą mokesčių mokėtoją. Kita vertus, kol bus „neskanių“ viešųjų lėšų naudojimo pavyzdžių, kuriuos dėl jų skandalingumo narstys žiniasklaida, tol dirbti tą darbą bus sunku, manau, kad valstybės institucijos, pareigūnai, politikai turi kelti maksimaliai aukštus reikalavimus sau, o nusižengimai turėtų būti nuosekliai persekiojami ir už juos turi būti baudžiama.

    Parengta pagal "Eurostat" duomenis, šaltinis - LR finansų ministerija.

    Ar nemanote, kad tai yra ilgametis antilietuviškų propagandinių jėgų įdirbis, stengiantis mus nuteikti prieš nepriklausomą Lietuvą ir jos kariuomenę?

    Manau, kad viešosios informacijos turinį nulemia ir polinkis į skandalingas ir pikantiškas neigiama prasme žinias, taip pat įvairūs interesai, įskaitant ir propagandinius. Tačiau labai apmaudu, kai politikai ar tarnautojai pačioje Lietuvoje pasitarnauja tiems propagandos interesams, sukurdami situacijas, kuriose tiesiog labai paprasta žmonėms įpiršti įvairias nuvalkiotas klišes , kad „visi – vagys“ ir galbūt iš kažkur gali „nusileisti“ kitokie, tyri ir dori veikėjai. Manau, įrodydami visuomenei, kad bausmė už nusižengimą ir nusikaltimą yra neišvengiama, nesvarbu, kad ir koks būtų aukštas pažeidėjo statusas, stiprindami tikėjimą valstybe, pasiektume geriausių rezultatų kovodami su šia propaganda.

    Ar tikite, kad lietuviai, kaip danai, kada nors supras mokesčių didinimo priežastis ir būtinybę?

    Pradžiai pakaktų, kad suprastume, kodėl mokesčius reikia mokėti. Tada jau galėsime kalbėti apie supratimą, kada juos reikia didinti. Krizė, kad ir kaip tai būtų paradoksalu, turėjo ir teigiamų pasekmių – žmonės gerokai daugiau dabar domisi viešaisiais finansais nei anksčiau. Ir tai yra gerai, net jeigu tas pažinimas nėra toks paprastas, o demagogijos, mitų ir klišių – aibės. Tikrai tikiu, kad visos šios diskusijos išeis į naudą – žmonės supras, kad biudžeto drausmė yra jų turtas ir neleis politikams ateityje jo švaistyti ar naudoti aplaidžiai.

  • ATGAL
    Biudžeto kodas 2011
    PIRMYN
    Ar biudžetą išgelbės šešėlis?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.