I.Toleikytė: telkti dėmesį į patį procesą, norėti rašyti, o ne parašyti | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • I.Toleikytė: telkti dėmesį į patį procesą, norėti rašyti, o ne parašyti

  • Data: 2013-12-30
    Autorius: Vilius Arlauskas

    I. Toleikytė Benedikto Januševičiaus nuotrauka

    Šį mėnesį „Mūzos dvelksmo“ rubrikoje – jaunoji kūrėja Ieva TOLEIKYTĖ. Skandinavistikos magistro studijas tęsianti mergina rašo jau ne pirmus metus. Dar 2009 m. merginai laimėjus rašytojų sąjungos kasmet organizuojamą pirmosios knygos konkursą, pasirodė jos apsakymų knyga „Garstyčių namas“. Apie šią ir kitas knygas, vaikystę, rašymą, kritiką, prisiminimus bei kitus dalykus ir pasikalbėjome.

    Skaitydamas tavo knygą „Garstyčių namas“ galėjau sekti pasakojama istorija, bet, rodos, tau rūpi kur kas kiti dalykai – priėjimas prie tam tikros emocijos.

    Nėra taip, kad viena svarbu, o kita ne. Reikia turėti omenyje ir tai, kad šie apsakymai seniai parašyti, dabar rašau šiek tiek kitaip. Tada man buvo labai svarbu sukurti kažkokią nuotaiką, kad kiekvienas tekstas turėtų savo spalvą. Dabar mano siekiamybė yra tekstas, kuriame turinys ir forma yra sulydyti į vieną, kai tampa sunku ir beprasmiška bandyti šiuos du dalykus atskirti.

    Dažnai tavo apsakymai turi tam tikrą formulę. Apsakymo pradžioje veikėjai pakeičia erdvę, ten atsiduria ribinėje situacijoje ir įgyja tam tikrų patirčių, kurios juos pakeičia.

    Dabar stengiuosi ieškoti kitų kelių. Kai rašiau pirmosios knygos tekstus, turėjau labai nedaug patirties. Viskas vyko tarsi savaime. Jaunystė nešė. Tada net nepastebėjau, kad kiekvienoje novelėje „neša“ tuo pačiu keliu. Vėliau, kai išėjo knyga, buvo sunku ja džiaugtis, nes daugumos tekstų jau gėdijausi, mačiau juos kitomis akimis. Pati net neturiu savo knygos. Keistas jausmas. Knyga lyg tavo gyvenimo nuolauža. Turėjau pradėti mokytis rašyti iš naujo.

    Tavo kūryboje daug augmenijos, kvapų, jusliškumo. Iš kur visa tai?

    Esu labai jusliškas žmogus, beveik kaip gyvūnas. Nuolat viską uostau, gaudau kvapus, skonius, prisilietimus. Einu į paskaitas ir staiga užuodžiu dilgėlių ir šlapios žemės kvapą ir persikeliu prieš penkiolika metų.  Viename parkelyje, kur geriau neiti naktį, visada kvepia topoliai. Šitos detalės į tekstus ateina natūraliai, kaip jaučiu pasaulį, tokį bandau ir sukurti. Norisi taip parašyti, kad tekstas būtų tarsi maža pasaulio patirtis. Man įdomus teksto materialumas. Būna tekstų lyg iš oro, tokių bekūnių, kad net nepastebi fizinio jo aspekto, o mane visada traukė jusliški tekstai, tiek turinio, tiek formos prasme. Vasarą skaičiau Hrabalą. Buvau ekstazėj – kokia kalba!

    Skaitydamas tavo kūrybą pastebėjau, kad dažnai sugrįžtama į vaikystės prisiminimus. Atrodo, kad tau labai svarbios vaikystės patirtys.

    Mano santykis su vaikyste, o ypač paauglyste, prieštaringas. Vaikystės ir paauglystės laikas baisus tuo, kad eini per gyvenimą aklas. Esi labai priklausomas nuo kitų, vaikystėj fiziškai, o paauglystėj psichologiškai. O reikia kažkaip gauti savo akis. Kita vertus, esi labai pagavus, per pora mėnesių gali paaugti sprindį, o pirmos vaikystės patirtys nepaprastai ryškios, su tavim visam gyvenimui. Šita  prasme aš jaučiu didelę trauką, nostalgiją tai praeičiai prieš žodį, tam, kaip jutau pasaulį. Tačiau norėčiau išvengti sentimentalumo ir vaikystės, kaip tokios, idealizavimo. Man įdomiau betarpiškas pasaulio patyrimas. Turbūt dėl to nepaleidžia vietos, ypač tos, kurių nebėra. Rašydama dažnai bandau jas atkurti – dėl to man taip svarbu pojūčiai tekste – pabūti jose ir priimti Kitą.

    Paminėjai, kad nenori būti sentimentali. Tačiau dabar, kai esu perskaitęs tavo knygą ir kas nors paminės tavo vardą, tikrai prisiminsiu ir tuos tavo aprašymus, išplėtotas situacijas, vaikystės prisiminimus.

    Sentimentalumas man asocijuojasi su dvasios silpnumu ir paviršutiniškumu. Todėl laikau jį rašančio žmogaus priešu. Nežinau, kiek manyje jo yra, bet ko tikrai netrūksta ir su kuo nuolat turiu kovoti – tai susireikšminimo ir dramatizavimo. Man reikia išmokti humoro. Išmokti pasijuokti iš savęs, nes pernelyg susireikšmindama, nueinu paviršiumi.

    Esi susireikšminusi?

    Žinoma. Juk aš – pasaulio centras. Pagrindinis veikėjas pasaulyje. Aš taip dažnai galvoju, galbūt ne tais pačiais žodžiais, gražiau, bet vis tiek. Tik kai pasakai kitam žmogui, supranti, kaip baisiai ar net absurdiškai tai skamba.

    Ne tik tavo, bet ir kitų autorių kūryboje pastebiu vis daugiau kalbėjimo tai vyro, tai moters vardu. Kodėl tu taip darai?

    Aš taip nebedarau. Anksčiau maniau, kad tai labai faina. Vienas iš dalykų, kuriuos supratau per paskutinius metus, yra tas, kad aš rašau apie save. Anksčiau mėgdavau išdidžiai pareikšti, kad nerašau apie save, kad kuriu istorijas. Tik vėliau supratau, kad savo tekstuose esu kaip ant delno. Klausimas, kaip sąmoningai su tuo „sugyventi“, kaip parašyti, kad atsirastų vietos ir skaitytojui. O jei tekste matyti tiesa, tai matyti ir dirbtinumas. Manau, kad turiu per mažai patirties ir įsigilinimo, kad galėčiau kalbėti vyro ar berniuko balsu, bet galbūt vėliau prie to grįšiu, jei tekstas prašysis vyro žvilgsnio. Nežinau.

    Paminėjai skaitytoją, ar galvoji apie jį?

    Rūpestį skaitytoju aš suprantu kaip rūpestį tekstu. Niekada negalvoju, ar tai bus kam įdomu, ar įtiks kažkieno skoniui. Bent jau stengiuosi taip negalvoti. Bandau klausytis teksto, nes pirmieji sakiniai pradeda tave vesti. Aš truputį „užstrigus“ su tom pradžiom. Man atrodo, kad pradžia yra lemtinga, taip pat ir teksto pradžia. Aišku, skirtingai nei „gyvenime“, tekste tu visada gali sugrįžti, tarsi pakeisti praeitį, bet nujaučiu, kad didesnę atsakomybę jaučiu už savo tekstus, o ne kasdienybę.

    Kai kuriuose tavo apsakymuose riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio yra tik sąlyginė. Kodėl taip darai?

    Mano atsakymas labai paprastas. Aš tiesiog perskaičiau Gabrielio Garcia Marquezo knygą „Šimtas metų vienatvės“. Supratau, kad tekste viskas įmanoma. Todėl pradėjau užsiimti savotiška stebukladaryste ir tą dariau labai sąmoningai. Paskui išsikėliau naują uždavinį – pasiekti tekste tą patį, tik be jokių „magijų“. Kita vertus, juk žmonės nuolat galvoja apie mirusius ir jeigu vizualizuotum, kas vyksta jų galvoje, pamatytum, kad tie mirusieji lyg niekur nieko čia sukinėjasi. Ypač jei mirę tau artimi žmonės, juk jie niekur neišnyko.

    Ar jautiesi priklausanti tam tikrai kartai?

    Ne. Anksčiau daugiau bendravau su rašančiais žmonėmis, todėl jutau tą bendrumą, tą mes, bet jis nebuvo pagrįstas kažkokiu vienijančiu manifestu, bendra buvo tai, kad mes rašėm ir dauguma pradėjom nuo rasyk.lt. Negali sakyti – „šita karta“, nes ją apibrėžti būtų labai sunku. Ne dėl to, kad tie jaunieji būtų labai skirtingi, bet tiesiog nėra vienijančios idėjos ar noro ją kurti; yra draugai ir nedraugai.

    Kalbant apie kultūrinį gyvenimą, nesi tarp tų, kurie aktyviai dalyvauja renginiuose ar publikuojasi?

    Jeigu pakviečia, visada dalyvauju, bet taip aktyviai kaip anksčiau – ne. Iš pradžių buvo toks noras kuo daugiau reikštis, jaunystė nešė. Nuolatos siųsdavau publikacijas, kas dabar atrodo juokinga. Aišku, kitas kraštutinumas – išvis nesipublikuoti. Kai pradedi matyti, atsiranda ir baimė. Jaunam rašančiam žmogui dažnai reikia kažkokio patvirtinimo „iš aukščiau“, pagyrimo, paskatinimo, bet tai ir išblaško, nukreipia dėmesį nuo to, kas svarbu. Dabar suprantu, kad daug savo tekstų parašiau iš tuštybės ir jų meninė vertė atsitiktinė, todėl kai galiu, stengiuosi nerašyti; rašau tik tai, kas ateina pas mane ir nepalieka. O tam reikia laiko.

    Donaldo Kajoko knygos "Lapės gaudymas" pristatyme Rašytojų sąjungoje tarp klausytojų (I. Toleikytė – dešinėje). Iš kairės: poetas Aidas Marčėnas be fotografas, keliautojas ir poetas Paulius Normantas (Benedikto Januševičiaus nuotrauka)

    Ką galvoji apie literatūros kritiką?

    Pas mus Lietuvoje vyrauja įdomus stilius – arogantiškai apvemti kitą, tai yra, stilingai sumalti į miltus. Man pačiai kartais taip nutinka. Labai lengva pamiršti, ką darai. Tarkime, esi literatūros ar kino kritikas. Klausimas, ar tu esi prieš blogus režisierius ir gerus, ar tu esi su jais. Man atrodo, kad kritikos prasmė yra apmąstyti tai, kas vyksta, ir padėti tam vyksmui, radus kibirkštį, įpūsti ugnį. Nemanau, kad rašytojas parašys geresnę knygą, jei pasakysi, kad ji – šlamštas. Juolab kai argumentus užgožia kritiko iškalba. Kita vertus, aš esu už tai, kad recenzija nebūtų vien tik knygos apžvalga, bet ir mažas kritikuojančiojo manifestas, kad kritikas neštų savo žinią, turėtų savo balsą, bet iš atsidavimo kinui arba literatūrai, o ne sau. Kritikas turėtų megzti pokalbį, sukurti erdvę dialogui, o tai – labai sunku, ne lengviau, nei parašyti apsakymą.

    Ar bijai būti nesuprasta?

    Būtų juokinga norėti, kad mane suprastų kažkokiu konkrečiu būdu, kad suprastų „teisingai“. Tikra literatūrinė diktatūra! Daugiausia, ką rašytojas gali padaryti – tai būti dosnus, sukurti tokią erdvę, kurioje yra vietos skirtingiems skaitytojams. Tada ir atsiranda prasmės. Gali ir išprotėti, jei pradėsi galvoti „o ar mane teisingai suprato?“. „Metuose“ buvo publikuotas mano tekstas „Kelionė į Baku“, kurį rašiau labai ilgai ir išgyvenau kaip nesėkmę. Man tada buvo labai svarbu, o tai supras ar nesupras? Pagal idėją turėjo taip būti, kad skaitai skaitai, o pabaigoje tik – (spragteli pirštais) – ir nušvinta. Daviau perskaityti tą tekstą artimam draugui ir paskui klausiau jo: tai kaip, ar supratai? Ką? Ar supratai tą dalyką? Kokį dalyką? (Jau beveik verkiu.) Na . Na, ne, nepagalvojau, o kas? Jam tai net įspūdžio nepadarė, bet jis gavo savo. Tai buvo labai gera pamoka. Kokia prasmė skaityti, jeigu tekstas turėtų vieną ir tą pačią prasmę visiems žmonėms? O juk tekste, kaip gyvenime, niekad nežinai, kur jis tave nuves, bet kelionės tikslą dažnai lemia tai, kas tu esi. Tekstas keičiasi su kiekvienu skaitytoju, todėl jis gyvena savo gyvenimą ir nereikia į jį kištis.

    Ką tekstas turi turėti, kad pavyktų sukurti tą lauką?

    Tekstas turi turėti kažkokį vidinį nuoseklumą, logiką, tada tos reikšmės ir gali prisilipdyti aukštais. Aš rašau iš intuicijos. Mano knyga turėtų patikti mergaitėms. Nepamanyk, aš nesmerkiu tos savo knygos. Tiesiog jauno žmogaus tekstas yra lyg dokumentika, nes padarai daug klaidų, esi labai nuoširdus arba ne, bet vis tiek tekstas tave išduos. Gali pridaryti tokių pasaulėžiūros „klaidų“, nes dar esi pusaklis, apsvaigęs nuo pasaulio ir ypač – nuo savęs, o patirtis – tokia mažytė, bent jau manoji tokia buvo. Bet! Praėjus tam tikram laikui klaidos gali pačios įgauti prasmę, tapti tavo amžiaus atspindžiu, neatsiejama to kūrinio dalimi. Man įdomūs autoriai, kurie klysta, autoriai, kurie daro vis naujų klaidų. O kas būtų, jei išmokčiau parašyti tobulą knygą – tuomet jos visos būtų vienodos. Dėl to mano pirmieji apsakymai ir yra panašūs – maniau, kad išmokau parašyti „gerą apsakymą“. Labai mėgstu šitą šūkį – pirmyn į nežinią!, bet tik po truputį pradedu suprasti, ką tai reiškia.

    Kokia ištrauka pasidalysi su mūsų skaitytojais?

    Tai ištrauka iš teksto, apie kurį galvoju jau pora metų. Iš pradžių gimė istorijos idėja, kurią būtų galima perteikti apsakyme, bet tada supratau, kad nebegaliu ir nebenoriu taip rašyti; tad prasidėjo ilgas ėjimas aplinkkeliais. Paprastai tariant, tai istorija apie mergaitę, kuri rado miške lokio kailį, bet vėliau supratau, kad iš tikrųjų tai istorija apie rašymą, taigi istorija apie mane. Apie tai, kaip žmogus trokšta perduoti savo patirtį kitam žmogui (pajausk tai, ką aš jaučiu) ir kas tada atsitinka. Aš pradėjau eiti į tą istoriją apie kailį iš toli – kurti pagrindinę veikėją ir pasakotoją, iš mažų fragmentų dėlioti jos pasaulį. Tad pasidalysiu ištrauka iš šito būsimo kūrinio, teksto proceso, kuris, jei atvirai, nežinau, kur mane nuves. Nors dabar neturiu daug laiko pačiam rašymui, bet tai antroji pamoka, kurią gavau per paskutinius metus (pirma buvo, kad rašau apie save) – nenorėti pabaigti. Kaip baisiai skamba – kaip numirti. Telkti dėmesį į patį procesą, norėti rašyti, o ne parašyti. Mane dažnai kamuoja tas noras parašyti. Negerai.

  • ATGAL
    I. Toleikytė. Pamėja arba pasakojimas apie kailį
    PIRMYN
    I. Gudmonaitė: tikroji tapatybė – netapatinti savęs su tuo, kas nesi
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.