Ieškantys Dievo „visuose dalykuose“ | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ieškantys Dievo „visuose dalykuose“

  • Temos: Religija
    Data: 2013-05-03
    Autorius: Rasa Baškienė

    Jėzuitų ordino įkūrėjo Ignaco Lojolos paveikslas Vatikano muziejuje Nuotrauka iš asmeninio Vytauto Sadausko SJ archyvo

    Išrinkus popiežiumi Pranciškų „urbi et orbi“ apskriejo žinia, kad pirmą kartą Apaštalų sostui vadovaus Jėzaus draugijos narys. Kartu tai yra pirmasis popiežius, pasirinkęs Pranciškaus vardą. Du garsūs šventieji – šv. Pranciškus iš Asyžiaus, pranciškonų ordino įkūrėjas, ir šv. Pranciškus Ksaveras, Ignaco Lojolos, jėzuitų ordino įkūrėjo bičiulis ir bendražygis – yra praturtinę dviejų tūkstančių metų Katalikų Bažnyčios istoriją. Abu šventieji savo gyvenimu teigė visų žmonių brolybę, paprastumą, grįžimą prie Bažnyčios ištakų, kai krikščionys tarpusavyje dalijosi tuo, ką turėjo, ir mylėjo Dievą bei artimą.

    Paprašęs gausiai susirinkusios minios jį palaiminti popiežius Pranciškus mums priminė Jėzų, pasilenkusį nuplauti savo mokiniams kojų ir sakantį: „Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas…“ (Mt 23, 1–12). Dar būdamas Buenos Airių arkivyskupu, o vėliau tapęs kardinolu, popiežius Pranciškus visuomet buvo kartu su paprastais žmonėmis. Išrinktas naujuoju Katalikų bažnyčios ganytoju jis jau nuo pirmųjų minučių pabrėžia, jog yra toks kaip visi. Visą pasaulį apskriejo žinia apie linksmą nesusipratimą, kai Vatikano operatorius, išgirdęs telefono ragelyje: „Sveiki, čia popiežius Pranciškus…“, atšovė: „O aš – Napoleonas!“. Laužantis įprastas taisykles, tačiau paklūstantis jėzuitų ordino generolui, Pranciškus primena, jog yra labai disciplinuotos ir veiklios draugijos – Jėzaus draugijos – narys.

    Ignacas Lojola – Jėzaus draugijos įkūrėjas

    „Imk ir priimk, Viešpatie, visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią, viską, ką turiu ir valdau. Tu, Viešpatie, man tai davei, Tau viską grąžinu. Viskas yra Tavo, tad viską tvarkyk pagal savo valią. Tik suteik man savo meilę ir malonę, – nes man to užtenka.“ Tokiais žodžiais į Kūrėją kreipiasi Ignacas Lojola, jėzuitų ordino įkūrėjas (1491–1556). Ispanų aristokratas, karys, moterų gerbėjas  – toks jis buvo iki lemtingos nelaimės Pamplonoje, kai sviedinys sužeidė abi kojas. Ilgais sveikimo mėnesiais nenusitverdamas, kuo užsiimti, Ignacas pradėjo skaityti knygas apie Kristų ir šventųjų gyvenimus. Tuo metu Ignacą lankydavo įvairios mintys: tiek apie pasaulio dalykus, tiek apie šventuosius ir atsiskyrėlius. Tos skirtingos mintys ir svajonės sekė viena kitą, kol galiausiai Ignacas pajuto, kad tikrą vidinį džiaugsmą ir pilnatvę jis gali išgyventi tik svajodamas apie tarnystę Jėzui. Būdamas labai impulsyvaus būdo šiai svajonei atsidavė visas iki galo – atidavęs rūbus elgetai ir atlikęs viso gyvenimo išpažintį jis 7 mėnesius praleido urve, iš kurio išlįsdavo tik padėti slaugyti ligonius. Tuo pačiu metu rengėsi maldingai kelionei į Jeruzalę. Su dideliais vargais pasiekęs Jeruzalę norėjo ten ir likti, tačiau pranciškonų vyresnysis jam šito neleido, tad teko grįžti atgal. Grįžęs į Europą Ignacas mokėsi Paryžiuje lotynų kalbos, filosofijos ir teologijos. Vasarą elgetaudavo, kad galėtų išgyventi besimokydamas. Studijuodamas universitete sutiko bendraminčių, trokštančių gyvenimą skirti sielų gelbėjimui ir vykti į Jeruzalę. Prasidėjus karui su turkais jie pakeitė planą ir išvyko į Romą, kur La Stortos koplyčioje Ignacas pamatė Jėzaus, nešančio kryžių, viziją. Jėzus jam taręs: „Romoje tau būsiu palankus…“

    Atvykę į Romą Ignacas ir jo bičiuliai nusprendė kurti ordiną, kuriame visi gyventų bendruomenėje ir klausytų savo vyresniojo, paklusnaus šv. Tėvui. Jie norėjo būti Kristaus mokslo skelbėjais, pasirengę vykti visur, kur juos pasiųs Katalikų bažnyčios vadovas. 1540 m. rugsėjo 27 d. naujasis ordinas buvo oficialiai paskelbtas popiežiaus bule, o Ignacas jam vadovavo 15 metų – iki savo mirties 1556 m.

    Romoje stovi Jėzaus vardo („Il Gesu“) bažnyčia – pirmoji barokinė bažnyčia Europoje, kurios pavyzdžiu buvo statomos jėzuitų bažnyčios visame pasaulyje, taip pat ir Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje. Šv. Ignacas labai troško, kad ordinas turėtų bažnyčią, vertą Jėzaus vardo, dėjo itin daug pastangų, ieškodamas lėšų jos statybai, tačiau bažnyčia buvo pastatyta tik praėjus 12 metų po jo mirties, kai kardinolo Farnezės ambicija įsiamžinti susijungė su jėzuitų siekiu turėti savo bažnyčią.

    Azijos kraštų evangelizacija

    Aktyvūs ir veiklūs Jėzaus draugijos nariai vadovavosi principu: „Viskas didesnei Dievo garbei“. Nuo pat ordino įkūrimo didžiausias dėmesys buvo skiriamas evangelizavimui, imantis labai aktyvios misijų veiklos, taip pat kovai su reformacija. Didelė reikšmė buvo teikiama išsilavinimui:  stojant į ordiną reikėjo 10 metų lavintis. Jėzuitų mokyklos buvo pripažintos geriausiomis Europoje, o jų auklėtiniai buvo gabūs pamokslininkai, švietėjai, misionieriai. Jie vykdavo į tolimiausius kraštus: į neseniai atrastą Amerikos žemyną, į Kiniją, Indiją, Japoniją. Vykdavo kartu su kolonizatoriais, susidurdami su sunkumais, nes reikėjo atskirti misionieriškus tikslus nuo kolonijinių ir komercinių. Pranciškus Ksaveras, Ignaco Lojolos bendražygis, 1549 m. atvyko į Kagošimą Japonijos pietvakariuose, kur iš pat pradžių bandė užmegzti santykius su Japonijos budistais. Jam pasisekė susitikti su to meto religiniais autoritetais, su kuriais jis galėjo diskutuoti apie išgelbėjimą ir žmogaus laimę. Patyręs nesėkmę Indijoje, kur misionieriams sunkiai sekėsi įveikti kultūrinius ir religinius barjerus, Japonijoje jis su kitų religijų atstovais bendravo labai pagarbiai ir stengėsi tarp abiejų religijų rasti sąlyčio taškų. Užsimezgė jo draugystė su Ninshitsu – dzen budistų Fukušodžio šventyklos vyresniuoju. Pasak Jėzaus draugijos generolo Adolfo Nicolas SJ, šiame bendravime jau buvo galima matyti naują požiūrį: pagarbą ir domėjimąsi kito žmogaus tikėjimu. Pranciškus Ksaveras buvo giliai įsitikinęs, kad net neatsivertę vienuoliai galėtų būti geri ir gyventi pagal Dievo įstatymą. Tokiu požiūriu Ksaveras ir jo pasekėjai peržengė tuometinės Romos katalikų bažnyčios ribas.

    Matteo Ricci, Pranciškaus Ksavero ir jo bendražygių pasekėjas, buvo garsus Kinijos evangelizuotojas, troškęs sukurti kinišką krikščionybę. 1582 m. atvykęs į Kiniją jis pasinėrė į kinų kultūrą, studijavo Kinijos istoriją ir Konfucijaus mokymą. Matteo Ricci buvo atviras labai sudėtingam tarpreliginiam ir tarpkultūriniam dialogui: priimdamas kitokią kultūrą ir likdamas atviras Dievo balsui, kalbančiam nepažintu būdu, jis niekada nesistengė kitam primesti to, ko pastarasis negali pakelti. Matteo Ricci paliko pėdsaką Kinijos kultūroje, jo raštai prisidėjo prie korėjiečių mokslinės bendruomenės įkūrimo XVIII amžiuje.

    Iš lietuvių jėzuitų misionierių žinome Andrių Rudaminą, kuris Japonijoje ir Kinijoje lankėsi XVII a. pirmoje pusėje.

    Pasak Adolfo Nicolas SJ, jėzuitų Pranciškaus Ksavero, Matteo Ricci bei jų bendražygių veikla atvėrė kelią į naująją evangelizaciją, kuriai reikalinga nauja misijos teologija. Tą atlikti stengėsi pirmieji jėzuitų misionieriai, tačiau dėl kategoriškos tuometinės Katalikų bažnyčios nuostatos kitų religijų atžvilgiu šis žygis buvo sustabdytas. Vatikano II susirinkimas atvėrė duris naujam požiūriui, ir čia dar galės pasitarnauti šv. Ignaco sekėjai.

    Pietų Amerikos misionieriai

    XVI–XVIII a. į naujai atrastą Amerikos žemyną kartu su kolonizatoriais vyko ir misionieriai. Atvykę jie stengėsi krikščionybę perteikti čiabuviams priimtinu būdu: išmokdami jų kalbą, gerbdami papročius, apeigas, kartu rūpindamiesi jų gynimu nuo atvykėlių išnaudotojų, taip pat šviesdami bei gydydami. Labai daug nuveikė XVII–XVIII a. Amazonijoje misijas kūrę ir jose darbavęsi jėzuitai, kurie po 1750 metų Madrido sutarties (sutartimi buvo nustatytos Ispanijos ir Portugalijos imperijų sienos Pietų Amerikoje) buvo išstumti, o jų įkurtos misijos sunaikintos, indėnai išvaryti. 1986 metais britų sukurtas filmas „Misija“ vaizduoja tuos įvykius, akcentuodamas išvaromų indėnų guaranių, kurių jau kelios kartos gyveno misijose, padėties tragizmą. Jėzuitų dėka ši indėnų gentis iki mūsų dienų išlaikė savo kalbą.

    II Vatikano susirinkime, vykusiame 1962–1965 metais, skelbta, kad kiekvienai tautai Dievas save apreiškia savaip, kiekvienas žmogus gali garbinti Jėzų, laikydamasis savo kultūrinių tradicijų. Misionieriai, išmokdami vietinių tautų kalbas ir susipažindami su papročiais bei tradicijomis, stengiasi tai išsaugoti. Į Amazonės indėnų gyvavimo istoriją prasmingai yra įsilieję ir lietuviai misionieriai, apie kuriuos rašo kunigas Antanas Saulaitis SJ savo knygoje „Trys dešimtmečiai Pietų Amerikoje“. Knygoje aprašyti misionieriai – tai kunigas ir daktaras Ferdinandas Aleksandras Bendoraitis, vienuolė sesuo Ksavera Emilija Šakėnaitė, daktaras Vytas Kiaušas, sesuo Liucija Maziliauskaitė, kunigas Kazys Jurgis Bėkšta. Pasak A. Saulaičio SJ, norint aprašyti lietuvių misionierių veiklą, reikėtų plačios studijos ir daugybės tomų. Jų gyvenimas ir darbas yra Lietuvos ir Lietuvos Bažnyčios istorijos dalis.

    Jėzuitai Lietuvoje

    Jėzuitai į Lietuvą atvyko 1569 m. Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu. 1570 m. Vilniuje jie įkūrė kolegiją, kuri 1579 m. popiežiaus Grigaliaus XIII bule buvo perorganizuota į Vilniaus akademiją. Taip atsirado pirmoji aukštoji mokykla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurios pirmuoju rektoriumi tapo iš Krokuvos atvykęs mozūras jėzuitas Petras Skarga (1536–1612). 1608 m. buvo įkurta savarankiška Lietuvos jėzuitų provincija (apėmė LDK teritoriją, taip pat Mazoviją su Varšuva ir Varmiją). Veiklūs jėzuitai steigė kolegijas, mokyklas, globojo teatrą, muziką, įdiegė humanitarinio mokslo modelį, kur didžiulis dėmesys buvo skiriamas  retorikos studijoms, iškalbos menui, taip ruošiant puikius pamokslininkus. Tai buvo labai svarbu kovojant su protestantizmu.

    Vilniaus universitetas iki pat uždarymo 1832 m. buvo svarbiausias kultūros centras, studijų kokybe nenusileidžiantis Prahos, Krokuvos, Vienos ar Romos universitetams. Vilniaus universiteto profesorių veikalai pasiekė kitų katalikiškų kraštų universitetus, taip pat ir Angliją, o Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezija buvo skaitoma Europos universitetuose vietoj įprastos Horacijaus poezijos (1646 m. išversta iš lotynų į anglų kalbą). Gamtos mokslai taip pat garsino universitetą: apie 1752 m. matematikos profesorius Tomas Žebrauskas (1714–1758) suprojektavo ir įsteigė vieną pirmųjų Europoje ir ketvirtąją pasaulyje observatoriją, kuri, Vilniaus universiteto astronomo Martyno Počobuto nuomone, prilygo Grinvičo observatorijai.

    Vilniaus universitete dėstė įvairių Europos tautų mokslininkai, kuriuos vėliau keitė puikiai išsilavinę vietiniai mokslo žmonės. Universiteto įtaka sklido į stačiatikiškąsias Rytų Europos sritis – į šiaurę ir į rytus.

    Jėzuitai Lietuvoje aktyviai darbavosi švietime, sielovadoje, globojo sergančius ir kenčiančius. Deja, 1773 m. popiežius Klemensas XIV nusprendė Jėzuitų ordiną išformuoti. Galingas ir organizuotas ordinas užkliuvo tuomečiams Apšvietos idėjų paveiktiems Europos valdovams. Ilgus metus jėzuitai buvo demonizuojami – gal dėl griežtos, hierarchiškai organizuotos struktūros, paplitusios visame pasaulyje, žmonės juos laikė pavojingais sąmokslininkais, darančiais įtaką politiniams ir visuomeniniams procesams. Garsus psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas savo autobiografinėje apysakoje rašė apie įspūdį, kurį jam ankstyvoje vaikystėje sukėlė žodis „jėzuitas“ – pakako nugirsti tėvo pokalbį apie šio ordino atstovus, ir ilgiems metams jaunojo C. G. Jungo sąmonėje jie tapo suktumo ir grėsmės simboliu.

    Rusijos carienė Jekaterina II Rusijos teritorijoje dar leido ordino veiklą, tačiau 1820 m. caras Aleksandras I savo dekretu jėzuitus galutinai išvijo.

    1814 m. jėzuitų ordinas vėl buvo atkurtas visame pasaulyje, tačiau Lietuvoje jis atgijo tik 1919 m. jėzuito Benjamino Andruškos pastangomis. 1924 m. Kaune buvo atidaryta jėzuitiška gimnazija, o 1936 m. Lietuvoje buvo įkurta jėzuitiška provincija, kurios provincijolu tapo
    B. Andruška.

    Pokario metais buvo uždarytos Vilkaviškio, Telšių ir Vilniaus kunigų seminarijos, liko tik Kauno kunigų seminarija, kurios dalis buvo priglausta Kauno jėzuitų vienuolyne. Tuo metu išaugo jėzuitų skaičius, nes kunigai buvo ruošiami pogrindžio seminarijoje. 1972 m. pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, kurios vyriausiuoju redaktoriumi buvo jėzuitas t. Sigitas Tamkevičius, vėliau už šią veiklą kalintas lageryje. Aktyviai veikė ir kiti jėzuitai: t. Karolis Garuckas, t. Jonas Danyla ir kt. 1989 m. t. Jonas Boruta SJ buvo paskirtas iki tol negalėjusios veikti Lietuvos jėzuitų provincijos provincijolu, tais pačiais metais jėzuitams sugrąžinta Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje, Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčia Kaune. 1995 m. Vilniuje atkurta Jėzuitų gimnazija, o 1999 m. Šiauliuose atkurtas naujokynas.

    * * *

    Šv. Ignacas mums paliko savo „Dvasines pratybas“ – vadovėlį, kuriame mokoma „Dievą atrasti visuose dalykuose“, pasitelkiant mintis ir vaizduotę, taip pat atliekant kasdienę sąžinės peržvalgą. Meldžiantis užmezgamas ryšys su Dievu, labai svarbi tampa aplinka, kūno padėtis, sveikata bei kiti dalykai. Evangelijoje aprašyti įvykiai atkuriami vaizduotėje, vidumi įsiklausant į tai, ką tai sako pačiam žmogui. Svarbu išgirsti Dievo balsą savyje, o tam reikia išorinės ir vidinės tylos. Labai svarbios tampa rekolekcijos, kartais trunkančios savaitę ir daugiau, kuomet žmogus gauna ypatingą progą pabūti tik su Dievu, išgirsti Jo kvietimą.

    Mūsų laikų žmogus ieško tikro patyrimo, tad labai teisingai šią situaciją apibūdina garsus teologas Karlas Rahneris, kuris sako, kad „…rytdienos maldingas žmogus bus arba „mistikas“, tas, kuris šį tą patyrė, arba jo nebebus, nes rytdienos maldingumas nebebus palaikomas jau iš anksto su asmeniniu apsisprendimu derančio, savaime suprantamo viešo įsitikinimo ir visų žmonių religinio papročio, nes šis ligi šiol įprastas religinis ugdymas galės būti vien kaip labai antrarūšė institucinio religingumo dresūra…“

    Šiandien Jėzaus draugija visame pasaulyje turi apie dvidešimt du tūkstančius narių. Jie tarnauja Bažnyčiai, vadovaujami generolo t. Adolfo Nicolas SJ. Jėzuitai globoja daugiau nei 3000 mokslo įstaigų, auklėja apie 2 470 000 įvairaus amžiaus žmonių visame pasaulyje. Atsiliepdami į pokyčius Bažnyčioje ir visuomenėje, 1980 m. jėzuitai surengė pasitarimą Romoje, kurio metu nusprendė steigti nuolatinį komitetą švietimo klausimams spręsti. 1982 m. buvo įsteigta Tarptautinė jėzuitų švietimo apaštalavimo asociacija (ICAJE), kuri parengė „Jėzuitų auklybos pagrindus“ (1986). Šiame dokumente išsamiai atskleisti jėzuitų ugdymo bruožai, tikslai bei principai. Jėzuitų administruojamos švietimo įstaigos yra populiarios visame pasaulyje.

    Kinija ir Afrika yra prioritetiniai žemynai jėzuitų veikloje. Popiežius yra patikėjęs kelių universitetų globą jėzuitams, tarp kurių yra ir t. Lionginas Virbalas SJ, buvęs Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius, šiuo metu vadovaujantis popiežiškajai „Russicum“ kolegijai Romoje.

    Lietuvos ir Latvijos provincijoje yra 37 jėzuitai: 2 vyskupai, 27 kunigai, 4 scholastikai, 1 brolis ir 3 naujokai.

    „Apžvalga“ kalbina Vilniaus Jėzuitų gimnazijos direktorių Artūrą SEDEREVIČIŲ SJ:

    Artūras Sederevičius SJ (Nuotrauka iš asmeninio A. Sederevičiaus SJ archyvo)

    Vilniaus jėzuitų gimnazija buvo atkurta 1995 metais. Ši gimnazija garsėja savo sena istorija: ji buvo įsteigta 1570 m. liepos 17 d., o pirmuoju jos rektoriumi buvo jėzuitas Stanislovas Varševickis. Jėzuitai šią mokslo įstaigą visada globojo, ir dabar jai vadovaujate Jūs, Jėzaus draugijos narys. Žinoma, kad ši gimnazija yra labai populiari, kasmet į ją stoja nemenkas būrys moksleivių iš kitų mokyklų. Kuo patraukli yra jėzuitų gimnazija? Kokioms disciplinoms skiriamas didesnis dėmesys? Kokius mokslus renkasi baigę gimnaziją moksleiviai?

    Dirbti švietimo srityje, steigti mokyklas jėzuitus skatino troškimas „padėti žmonėms ir veikti didesnei Dievo garbei“. Nuo pat savo veiklos pradžios jėzuitai ugdė jaunuolius, norinčius tapti Jėzaus Draugijos nariais. Vėliau prisidėjo istorinės aplinkybės, žmonių poreikiai. 1599 m. išleistas svarbus dokumentas – Ratio studiorum (Studijų planas), susisteminęs Ignaco švietėjišką viziją ir davęs pagrindą bendrai pedagoginei sistemai. Tarp to, kas žmogiška, ir to, kas dieviška, nėra priešiškumo. Šventasis Raštas sako, kad Dieve mes „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). Kai leidžiame laiką laboratorijoje, tyrinėdami gamtos paslaptis, kai rodome meilę kitam žmogui, kai paprasčiausiai padedame kitiems, mūsų veiksmai nėra vien tik žmogiški – viskas, kas žmogiška, kartu yra ir dieviška, šventa. Dievo kūryba dar nebaigta, ji tęsiasi mūsų darbuose ir veikloje. Dievo buvimas ir veikimas pasaulyje pasireiškia mumyse ir per mus. Dvasia nėra svetima ar priešinga medžiagai – Dievą patiriame vienydamiesi su medžiaginiu pasauliu ir tarpusavyje. Dieviškumo nepatirsime, nusigręžę nuo Žemės. Mūsų gyvenimas ir dvasinis pašaukimas glaudžiai susiję su viskuo, kas egzistuoja. Aš manau, kad tai ir yra mūsų gimnazijos patrauklumas – pagalba jaunam žmogui suprasti tą vienybę. Ugdymo procese skiriamas dėmesys mokiniui ir jo protiniams, dvasiniams, socialiniams, meniniams bei fiziniams poreikiams. Man būtų sunku atsakyti į jūsų klausimą, kokius mokslus renkasi mūsų gimnazistai. Žinoma, man nėra sudėtinga pasakyti, kokiuose universitetuose ar specialybėse jie studijuoja, bet ar tai yra jų ar jų tėvų pasirinkimas, aš nežinau.

    Ar Vilniaus jėzuitų gimnazija patenkina šiuolaikinio jauno žmogaus lūkesčius? Kokiais žmonėmis norite išugdyti savo auklėtinius?

    Turėdami ilgaamžę jaunų žmonių ugdymo patirtį, turime pripažinti, kad šiuo metu reikia žengti dar vieną atsinaujinimo žingsnį. Šiuolaikinio jauno žmogaus lūkesčiai dažnai yra individualistiški, o mes norime atkreipti jų dėmesį į bendruomenę. Prieš metus dalyvavau viso pasaulio jėzuitų vidurinio ugdymo įstaigų vadovų konferencijoje Bostone, kur šalia kitų temų buvo kalbama apie sparčią kaitą šių dienų pasaulyje. Mes norime išugdyti žmones matančius šalia savęs kitą, suprantančius, kad kiekviena gyvenimo diena yra nauja pamoka, gebančius eiti į dialogą šių dienų pasaulyje. Kol klasės mūsų gimnazijoje netuštėja, manau, kad tie jaunų žmonių lūkesčiai yra
    patenkinami.

  • ATGAL
    Gediminas Kijauskas SJ: Popiežiaus Pranciškaus tarnystė ves link mūsų visų bendrystės ir sutarimo
    PIRMYN
    Šiaurės Korėjos absurdo teatras tęsiasi
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.