(Į)kvepiantis globalios Lietuvos kultūros žiedas Šiaurės Amerikoje | Apžvalga

Pasaulio lietuviai

  • (Į)kvepiantis globalios Lietuvos kultūros žiedas Šiaurės Amerikoje

  • Data: 2015-09-21
    Autorius: Martynas Pilkis

    Liepos 3–5 dienomis Čikagoje, Ilinojaus universiteto paviljone įvyko dešimtoji Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventė (Ernesto Staniulio nuotrauka)

    Dainų šventė šiuolaikinėje Lietuvoje – tai mūsų (o ir UNESCO) paveldas, gražus, malonus bei įsimintinas reginys. Kitoje Atlanto pusėje, Šiaurės Amerikoje, jau beveik 60 metų periodiškai rengiama Šiaurės Amerikos lietuvių Dainų šventė žymiai mažesnė, tačiau… kur kas reikšmingesnė nei Lietuvoje! Šią netikėtą išvadą padariau, nuvykęs į JAV ir savo akimis pamatęs dešimtąją Šiaurės Amerikos lietuvių Dainų šventę bei bendravęs su – nebijau taip vertinti – didvyriškais jos organizatoriais.

    Lietuvos žiniasklaidoje šykščiai nušviestą renginį galite pamatyti patys ir nekeliaudami į JAV – profesionaliai paruoštas vaizdo įrašas randamas oficialioje šventės svetainėje adresu dainusvente.org/video. Straipsnyje panagrinėkime, visų pirma, niuansus, kurių ekrane nepamatysi.

    Pasiruošimas, ministro lūkesčiai, dirbančiųjų prakaitas

    Likus porai dienų iki didžiojo įvykio, autostrada lekiame į Čikagą. „Štai, lietuvių mašina. Ir dar viena!“ – pirštu virš vairo vis rodo Asta, šventės režisieriaus Vyto Čuplinsko žmona. Lietuviai plūsta: kas dalyvauti, kas žiūrėti, kas draugų, giminių sutikti. Daug kas pas juos ir apsistos, o kiti – viešbučiuose. Net ir kai kurie Čikagos priemiesčių lietuviai Dainų šventės dienoms užsisakė viešbučius pačiame centre, kad tik galėtų kuo ilgiau lietuvybės katile vakarais virti.

    „Jaučiu iš balso, koks pavargęs“, – atsidūsta Asta, pakalbėjusi su vyru telefonu. Vyriausio režisieriaus atsakomybė šventėje, nemiegotos naktys – ir jos rūpesčiai. O daugiavaikei mamai jų nestinga: su Asta važiuojame vaikų pilna mašina iš didžiulės ateitininkų šeimų stovyklos (200 žmonių!), kurią pati Asta ir padėjo organizuoti. Įspūdinga Čuplinskų aistra dėl lietuvybės.

    Šventės išvakarės. Visi 65 chorai susirinko pirmai ir vienintelei, sekinančiai 9 valandų trukmės repeticijai. Su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, atvykusiu darbinio vizito į JAV šventės dienomis, nedainuojame, o neriame į užkulisius. Juokaudami, jog ne atsitiktinumas, kad šventė vyksta krepšinio varžyboms lengvai pritaikomoje arenoje, kalbame apie lūkesčius. L. Linkevičius tiki, kad rytoj pajusime „vienybės ir jėgos dvasią“. O ar gali būti kitaip?  „Mūsų, lietuvių, pasipriešinimas yra tvirtas nebūtinai ginklu, bet daina – daina apgynėme savo laisvę prieš dvidešimt penkerius metus!“ – pompastiškais akcentais iš būsimos šventinės kalbos dalinasi ministras.

    Dainos kokybė – lietuvybės kokybė?

    Dainos ypatingas vaidmuo tarsi jau aptartas iki nuvalkiojimo, tačiau vargiai mes, atvykę iš Lietuvos, galime suprasti dainų švenčių svarbą ten gimusiems lietuviams. Perskaitęs Dainų švenčių Šiaurės Amerikoje istoriją ir gyvai pamatęs pastarąją šventę, esu įsitikinęs: užsienio lietuviai savo lietuvybę bei išeivijos gyvybingumą matuoja pagal tai, kaip gerai pavyksta Dainų šventė. Kaip išeivijos istorinės krizės joje atsispindi? Jei choristai nereguliariai susitinka ar prastai moka lietuvių kalbą, krinta Dainų šventės programos atlikimo lygis arba reikia atrinkti tik nesudėtingus kūrinius. Jei susirenka mažai dalyvių ir žiūrovų, jei prastas režisūros lygis – tai rodo menkstančią išeivijos organizavimosi gebą. Galiausiai, jei šventė ilgesnį tarpą nerengiama, pradedama abejoti išeivijos misijos globaliame pasaulyje prasmingumu apskritai.

    Dainų šventė, periodiškai rengta Šiaurės Amerikoje nuo 1956 metų, tūkstantmečių sandūroje ilgokai (1991–2006) nevyko. Kodėl? Iš dalies paaiškina iškalbinga 2002 metais prof. Vytauto Jakelaičio rašyto teksto ištrauka: „Išeivijos autoritetai vieningai sako, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo gerokai sunkiau tapo organizuoti kultūros renginius ir pagreitėjo nutautinimas. [..] neliko tikslo, dėl kurio viskas buvo daroma, taigi ir dainų šventės užjūriuose jau nebebus“ (Vytautas Jakelaitis, „Saulei leidžiantis – toks buvimas drauge“, leidykla Alka, 2002). Galvota, jog aktyvesni išeiviai pasitenkins skraidymu į Lietuvoje vykstančias dainų šventes.

    Prasto nusiteikimo nusikratyta, išeivijos istorija rašoma toliau. Atsiradęs talentingų ir drąsių organizatorių būrys 2006 m. suruošė šventę, kuri – puikiai pavykusi – įstrigo dalyvavusiųjų širdyse. Nutarta grįžti prie periodiško Dainų švenčių organizavimo. Renginiai auga, jų organizavime dalyvauja labai didelė dalis aktyvių užsienio lietuvių. Šįmet dainavo beveik 1400 choristų, kurių pasirodymą stebėjo bent keletą sykių didesnė auditorija. Grįžtama į geriausius laikus: iki šių metų dainininkų skaičiumi gausiausios buvo 1971m. šventė Čikagoje ir 1978 m. šventė Toronte, kuriose irgi dainavo apie 1400 dainininkų. Ši statistika svarbi nedalyvavusiems šventėje, o ten buvusiems lietuviams visą gyvenimą teužteks prisiminti ne skaičius, o nepaprastai euforišką nuotaiką, atsistojus ir kartu visiems užtraukus „Mūsų dienos kaip šventė!“

    Šlapias nuo prakaito ir besišypsantis ligi ausų Darius Polikaitis, chorvedys, šventės meno vadovas stovi prie manęs, praėjus kelioms minutėms po ovacijų. Jis – šios šventės siela. „Didelis džiaugsmas ir pasitenkinimas visų darbu. Esu taip patenkintas choristais, visais statistais, visais!“ – dalinasi emocijomis jis. Pavykusi šventė yra didelis įkvėpimas sunkiems Amerikos lietuvių kasdienos apsisprendimams: šeštadieniniam vaikų vežimui į kalbos mokyklą, nuolatiniam pinigų, laiko aukojimui lietuviškos veiklos vardan, dvigubo – lietuviško ir amerikietiško – gyvenimo būdo vedimui. Nenuostabu, kad dažnai Amerikos lietuviai Lietuvoje išgirsta čionykščių nusistebėjimų, kad, gyvendami taip toli nuo Lietuvos, jie išlaiko tokį tyrą patriotizmą.

    Pamokanti holivudiška muzika

    Anot D. Polikaičio, prabėgusios Dainų šventės programa sukosi aplink tai, ką daina reiškia tautai ir žmogui. Meilės, stovyklinėmis, darbo ir kitomis proginėmis dainomis pradėjus šventę, antroje renginio dalyje ausys gavo paragauti tautai istoriškai svarbių dainų ir ypatingo deserto: šviežiai parašyto kūrinio „Dainuojanti revoliucija“. Penkios jo dalys buvo choro partijos apie penkias svarbias nepriklausomybės atgavimui datas: mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo, Vingio parko mitingą, Baltijos kelią, Kovo 11-ąją ir, galiausiai, Sausio 13-ąją.

    Dainų šventės rengėjų sumanymą įgyvendino jaunas, neseniai į ketvirtą dešimtį įkopęs kompozitorius Kęstutis Daugirdas bei jauna kūrėja iš Lietuvos Rugilė Kazlauskaitė, parašiusi kūrinio žodžius. Abu susipažino ateitininkų stovykloje JAV, gyvena skirtingose Atlanto pusėse, o ilgą kūrybinį procesą nuveikė, nuolat bendraudami internetu. Dar iki baigdamas muzikinės filmų kompozicijos studijas Berklio muzikos akademijoje, K. Daugirdas jau buvo parašęs smulkesnio masto kūrinių dviem praeitoms Šiaurės Amerikos dainų šventėms. Anot jo, minėtos studijos ir dabar Los Andžele atliekamas įprastas darbas, kuriant muziką filmams, reklamoms ir video žaidimams padėjo ir „Dainuojančios revoliucijos“ gimime, nes šis kūrinys „turėjo būti parašytas kaip dramatiškų įvykių pasakojimas muzikos kalba“.

    Pasakojimas buvo papildytas miuziklui būdingais elementais: chorui dainuojant, šokėjai ir aktoriai greta vaidino minėtus Sąjūdžio laikų įvykius. Nepaisant keleto kruopščiai pagamintų ir gražiai panaudotų dekoracijų, pats vaidinimas tiesiog neįprastai atrodė šventės paviljono aplinkoje. Aktoriai buvo per daug panašūs į visai šalia sėdinčią publiką, nejudėjo tvarkingai, trūko distancijos. Tačiau muzikinė pusė atpirko. „Tikrai pavykęs eksperimentas ir publika taip pat tai parodė“, – apie šiltai žiūrovų sutiktą kūrinį po šventės kalbėjo D. Polikaitis.

    Prabėgus savaitei nuo šventės, teko būti lietuvių moksleivių ateitininkų stovykloje Mičigane. Buvo puiku matyti jaunuolius, kartu spontaniškai (!) užtraukiančius „Baltijos kelias – kelias į laisvę“ arba kurią kitą eilutę iš „Dainuojančios revoliucijos“. Lietuvos istoriją giliai išmanyti, esant paaugliu, gimusiu Jungtinėse Valstijose, yra retas dalykas. Džiugu suprasti, jog tokie kūriniai, kaip aptariamasis, puikiai pasitarnauja pagaviai išsilavinimo plėtrai tarp jaunų Amerikos lietuvių. Šią praktiką neabejotinai reikėtų perkelti į Lietuvą.

    Apskritai, visą Dainų šventę galima traktuoti kaip tęstinį ugdomąjį projektą: daugybė moksleivių ir vaikų kiekvieną sekmadienį arba šeštadienį ištisus metus susitikdavo savo choruose, kad išmoktų programą, kuri atlikta buvo tik vieną kartą. Įspūdingas triūsas.

    Apie „kvailus“ organizatorius

    Daug kam iš šventės žiūrovų (man taip pat) buvo nežinomas faktas, jog ypatingai didelį darbą atlikę pagrindiniai šventės organizatoriai visa tai darė už dyką. Teisus buvo tėvas Lukas Laniauskas, aukojęs Šv. Mišias Dainų šventės rytą, teigdamas, kad dalyvių – bet ypač organizatorių! – atliekamas darbas yra „nesavanaudiška dovana, visiškas savęs atidavimas – Lietuvai, Amerikai, Pasauliui“. Nedaug kas tai pajėgūs suprasti, ypatingai, jei anksčiau nėra užėmę tokių pareigų ir tokio darbo nedirbę, ypatingai, jei niekada nėra dykai atidavę savaitgalių ir atostogų savanoriškam darbui tautiečių labui.

    Trys didvyriai, ant kurių pečių patikimai dienos šviesą pasiekė dešimtoji Š. Amerikos lietuvių dainų šventė, buvo jau minėti režisierius V. Čuplinskas, meno vadovas D. Polikaitis bei dar neminėtas šventės organizacinio komiteto pirmininkas Kastytis Giedraitis.

    Iš karto po šventės pagavau V. Čuplinską, šiek tiek liūdną, greičiausiai iš nuovargio. Dainų šventėje jam teko galybė darbų – nuo logotipo kūrybos, svetainės programavimo iki įspūdingai parengtos video medžiagos kūrimo ir visos šventės režisūros. „Prieš trejus metus sutikau eiti šias pareigas kaip kvailys. Kvailys, nes nežinojau, kiek darbo čia bus“, – pripažino jis, iš karto pridėdamas, kad nė kiek nesigaili dėl padaryto darbo. Pasuku kalbą prie režisieriaus sugalvotų dalykų, kurie puikiai pavyko: pavyzdžiui, pilna galimybė renginyje dalyvauti dvikalbėms šeimoms, mintis padaryti sklandų renginį, vietoj vedėjų panaudojant 20 m skersmens ekraną ir t.t. Režisieriaus akys atgyja, tai pasakojant. „Kai planai pradeda lipdytis, tada apima tikrai geras jausmas, kad ne be reikalo tiek dirbta“. Savanorystė dar nebaigta: po šventės bus tvarkomi jos video įrašai, kita medžiaga. Atsiradusį gausesnį laisvą laiką V. Čuplinskas paskirs daugiavaikei šeimai.

    Atskiro žodžio (jei ne straipsnio) vertas kitas Dainų šventės finansinis aspektas – privačių asmenų aukos. Nepaisant to, kad bilietų kainos yra aukštos (apie 50 JAV dolerių), to nepakanka, kai nėra skiriamas dosnus valstybinis finansavimas. Kaip atsiranda pinigai? Paaukoja lietuvių šeimos, ir ne SMS žinutėmis, o tūkstančiais dolerių, kai kurios šeimos – netgi virš 10 tūkst. dolerių. Įprasta, jog Šiaurės  Amerikos dainų šventės pradedamos organizuoti, neturint praktiškai nė vieno cento, tačiau išeivijos paramos ir organizacinės komandos pasišventimo dėka jos tampa džiugia tikrove. Argi ne dėl to, jog šis kultūrinis stebuklas yra toks trapus, jis yra ir toks gyvas? Laisvos rinkos žemėje Dainų šventei lengviau išvengti sustabarėjimo.

    Šventė baigėsi, kita šventė artėja. Visiems kirbėjusias mintis po įspūdingo renginio labai taikliai išsakė Marijus Gudynas, Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje: „Kai suvoki, kad visi tie žmonės daro tai laisvu nuo darbo metu, iš tikrųjų matai, kad jie  yra geriausi lietuviškos kultūros ambasadoriai. Kol Lietuva turi tokių žmonių diasporoje, tol mes visada būsime globalia valstybe, didele Lietuva. Mes būsime nenugalimi.“ Stiprėkime.

  • ATGAL
    Kiek kainuoja grynieji pinigai Lietuvoje?
    PIRMYN
    Kūrybinės mūzos iš Australijos
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.