Imigrantų problema – ES vienybės testas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Imigrantų problema – ES vienybės testas

  • Data: 2015-09-21
    Autorius: Edita Mieldažė

    Scanpix/AP Photo/Mauro Buccarello nuotrauka

    2015 m. rugpjūtį Tarptautinė migracijos organizacija (TMO) konstatavo liūdnus faktus: vien šiais metais, siekdami perplaukti Viduržiemio jūrą ir pasiekti ES šalių krantus, nuskendo daugiau nei 2 tūkst. imigrantų iš Afrikos ir Artimųjų Rytų regiono. Vieni – bėgdami iš pilietinio karo nuniokotos Sirijos, kiti – iš bevaldystės apimtos Libijos, treti – iš skurdžiosios Afrikos. Dalis migrantų paaukojo savo gyvybes vardan geresnio gyvenimo, kiti, o jų net 255 tūkst., vien per septynis šių metų mėnesius sugebėjo pasiekti pažadėtąją Europos žemę. Kaip teigia TMO direktorius Williamas L. Swingas, „yra nepriimtina, kad XXI a. žmonės, bėgdami nuo konfliktų, persekiojimų, skurdo ir šalies degradacijos, turi patirti tokius baisius išgyvenimus savo gimtojoje šalyje, jau nekalbant apie patirtį migracijos kelyje, kol galiausiai miršta ant Europos slenksčio“.

    Dauguma tarptautinių žmogaus teisių organizacijų meta priekaištus Europos Sąjungai dėl nevieningos ir nesureguliuotos migracijos politikos tarp šalių narių. ES, savo ruožtu, bando pasauliui parodyti, kad gali veikti kaip sąjunga – po ilgų diskusijų nusprendė kvotų pagalba paskirstyti imigrantus po visas šalis nares. Kol kas dėl šio sprendimo valstybės narės dideliu džiaugsmu netrykšta, nes vienos nesupranta, kodėl turi solidarizuotis, kitos bijo kitos rasės ir kultūros imigrantų, trečios yra išsigandusios ekonominės naštos, kuri jas užklups, kai įsileis imigrantus. Panašias abejones dėl kvotų reikalingumo dar labiau įaudrina tokių politikų, kaip Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro Philipo Hammondo mintys, kad „Europa negali savęs apsaugoti, išlaikyti savo gyvenimo standartų ir socialinės infrastruktūros, jeigu visa tai praris milijonai migrantų iš Afrikos“. Taigi, ką daryti ES su imigrantais, kai tarp šalių narių toks skirtingas požiūris į imigrantų problemos sprendimą?

    Kosas, Graikija

    Kosas – nedidelė Graikijos sala Egėjo jūroje, mėgstama turistų iš Vakarų Europos. Tačiau šiais metais sala virto imigrantų iš Sirijos ir kitų šalių užuovėja. Kiekvieną dieną, o tiksliau naktį, į Koso salą persikelia daugiau nei 600 imigrantų. Didžia dalimi šie karo, skurdo ir priespaudos iškankinti žmonės plaukia laivu iš Turkijos, nutolusios nuo Koso maždaug valanda kelio. Atkeliavę į Koso salą, imigrantai dažnai apsigyvena po atviru dangumi be jokių sanitarijos sąlygų. Dauguma imigrantų Kose, kaip ir visoje Graikijoje, yra iš pilietinio karo nusiaubtos Sirijos. Štai viena keturiolikos asmenų šeima iš Alepo, didžiausio Sirijos miesto, kažkada buvusio vienu iš Šilko kelio strateginių vietų, persikėlė į Kosą, nes jų namai Alepe buvo sugriauti. Sirų šeima atvyko į Kosą per Turkiją, mokėdami tarpininkui nemažus pinigus. Kose bandė išsinuomoti butą, tačiau nieks jiems jo nenuomavo. Apsigyveno sirų šeima palapinėje po palme, be vandens, dušo ir elektros. Tačiau šie sirai Kose – ne vieninteliai tokie. Liepos pradžioje Koso valdžia aptvėrė daugiau nei 2,5 tūkst. pabėgėlių futbolo stadione ir paliko juos trims dienoms be pavėsio, su mažai maisto ir vandens. Šiems imigrantams nieks nesiteikė paaiškinti, kiek jie bus tokioje padėtyje, kol situacija tapo nevaldoma ir Graikijos policijai lazdomis teko malšinti nežinioje likusius imigrantus.

    Kaip teigia vokiečių žurnalo „Spiegel“ žurnalistė Raniaha Salloum, „vienintelis dalykas, kuris pasirodė veikiantis Koso saloje – tai graikų biurokratija“. Turima omenyje, jog kiekvienas naujas atvykėlis privalo prisistatyti pakrantės apsaugai, vėliau užsiregistruoti policijoje. Visa tai užima laiko, nes tai yra Graikija – šalis, kur nieks niekur labai neskuba. Pabėgėliai iš Afrikos dažniausiai turi laukti savaites, kol juos kas užregistruos. Kaip pastebėjo pabėgėlis iš Malio, tokiu būdu „graikai nori mus, juodukus, išsiųsti atgal“. Sirai ir irakiečiai Kose, kaip ir visoje Graikijoje, yra prioritetiniai imigrantai, nes tai pabėgėliai iš karo nuniokotų valstybių. Užsiregistravę policijoje, jie dažniausiai keliasi keltu į žemyninę Graikiją ir migruoja į Vokietiją, Didžiąją Britaniją ar Skandinaviją. Dalis lieka Graikijoje.

    Remiantis Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos (UNCHR) statistika, šių metų liepos mėnesį Graikiją pasiekė daugiau imigrantų (50,2 tūkst.) nei per visus praeitus metus (43,5 tūkst.). Vien per vieną šių metų rugpjūčio savaitę (8–14 d.) į Graikiją atplaukė 20,8 tūkst. žmonių, tarp kurių dauguma sirai (16,9 tūkst.), afganai (2,8 tūkst.) ir irakiečiai (582).

    Imigrantų kilmė

    Šiais metais didžiausia migrantų grupė Europoje yra sirai. Daugiau nei ketverius metus besitęsiantis pilietinis karas tarp prezidento Basharo al Assado ir oponuojančių grupių pasmerkė 4 mln. sirų emigruoti į Graikiją, Turkiją, Libaną, Jordaniją, Iraką ir Egiptą. Šiame konflikte kol kas niekas nemato šviesos tunelio gale, nes didžiosios valstybės Sirijoje turi savo interesų: Iranas ir Rusija remia B. al Assadą, JAV, Prancūzija ir D. Britanija – opozicinę grupę. Tiesa, JAV praeitais metais prašė Turkijos tarpininkauti derybose tarp konfliktuojančių pusių, tačiau Ankara atsisakė. Jungtinės Tautos, savo ruožtu, irgi bandė ieškoti taikos, organizuodama konferencijas. Deja, nesėkmingai. Todėl sirai pasirinko kitą kelią – nelaukti galimos taikos gimtinėje, o emigruoti į kaimynines šalis ir galiausiai į Europą.

    Be sirų kita didelė dalis imigrantų Europoje yra afganai, taip pat imigrantai iš Eritrėjos, Nigerijos ir Somalio. Imigrantai iš Afrikos – daugiausia negęstančių konfliktų židinių aukos. Imigrantų iš Eritrėjos atveju – tai dažniausiai jauni vyrai, bėgantys nuo privalomos karinės tarnybos, primenančios vergovę. Pagal organizacijos „Freedom House“ politinių ir pilietinių teisių indeksą, Eritrėja kartu su Somaliu užima paskutinę vietą net tarp savo Afrikos kaimynių.

    Šiaurinėje Afrikoje, turinčioje priėjimą prie tos pačios Viduržiemio jūros, kurios krantai skalauja ir pietinę Europą, atsiveria mažai kontroliuojama teritorija imigrantų kontrabandininkams. Prieš kelerius metus, kai Arabų pavasaris sudrebino Šiaurės Afrikos ir Arabų valstybes, didžiausia dalis migrantų į Europą buvo iš Tuniso ir Egipto. Šiais metais į šį verslą įsijungusi ir konfliktų įaudrinta Libija, kur kovojančios pusės niekaip nepasidalina valdžios. Tokia suirutė itin pasitarnauja imigrantų gabenimo verslui, nes niekas nieko nekontroliuoja ir kiekvienas atsako tik už save.

    Libietis Zubeiri – profesionalus imigrantų gabentojas. Jis iš vakarinio Libijos miesto Zuaros gabena imigrantus į artimiausią Europos punktą – Italijos salą Lampedūzą. Už laivą, kuriame telpa 80 imigrantų, jis susižeria 17,6 tūkst. eurų. Remiantis Jungtinių Tautų duomenimis, praeitais metais Libijoje iš šio verslo uždirbta 170 mln. JAV dolerių, tad Zubeiri uždarbis, regis, tėra tik lašas jūroje. Dažniausiai kelionė iš Libijos į Italiją kainuoja apie 1000 JAV dolerių, tačiau jeigu imigrantas keliauja, pavyzdžiui, iš Sudano į Libiją, papildomai turi sumokėti dukart tiek. Sirų migrantams kelionė dažniausiai kainuoja daugiau nei broliams afrikiečiams. Kaip pastebi žurnalistė iš Vašingtono radijo Leila Fadel, „mokestis už migrantų gabenimą svyruoja nuo 2 tūkst. iki 5 tūkst. eurų už žmogų, o mokesčio dydis priklauso nuo tautybės ir teisinio migranto statuso“.

    ES reakcija

    Kai balandžio mėnesį prie Libijos krantų nuskendo imigrantų laivas su 800 žmonių, ES sušaukė specialų susitikimą, kad aptartų šią tragediją. Tuo metu pagrindinė ES deklaracija buvo tokia: „mes padarysime viską, kas įmanoma, kad apsaugotume žmones nuo mirties jūroje“. Tad 28 ES valstybės paprašė Europos Komisijos parengti planą, padėsiantį sureguliuoti imigrantų problemą. Planą pristatė EK komisaras migracijai graikas Dimitris Avramopoulos, pabrėždamas, kad EK rekomenduoja tiesiogiai ES šalims narėms priimti 20 tūkst. pabėgėlių per dvejus metus, naudojant kvotų sistemą. Antra, pietinėse ES valstybėse susikoncentravęs didelis imigrantų kiekis (maždaug 40 tūkst.) bus sumažintas, perdalinant juos visoms ES valstybėms narėms.

    Nereikia nė sakyti, kad toks EK pasiūlymas sulaukė kritikos. Vengrija buvo viena pirmųjų, neigiamai reagavusių į kvotas. Jos prezidentas Viktoras Orbanas pastebėjo, kad „idėja, jog kažkas įleis pabėgėlius į savo šalį ir paskui paskirstys juos po kitas šalis yra kvaila ir neteisinga“. Lenkija išreiškė susirūpinimą dėl primesto EK sprendimo ir savanoriškumo stokos, kitos šalys, kaip antai, Lietuva, Slovakija, Čekija, Ispanija ir Rumunija nuogąstavo dėl primesto solidarumo. Beje, Lietuva išreiškė nepasitenkinimą, kad jai reikės priimti didesnį migrantų kiekį nei Lenkijai, nors pastaroji didesnė plotu ir žmonių skaičiumi. Beje, imigrantų kvotas kiekvienai šaliai narei EK apskaičiavo pagal valstybės dydį, ekonominę galią, nedarbo lygį ir pan. Dėl to beveik penktadalis imigrantų bus dislokuoti Vokietijoje, o tokiose šalyse, kaip Lietuva ar Kroatija tebus apgyvendinta tik keli šimtai pabėgėlių.

    Kodėl kvotos nepopuliarios

    Europos Vadovų tarybos susitikime, kuriame buvo nagrinėjamas imigrantų klausimas, tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas teigė, kad „ES valstybės turėtų būti pasirengusios dėl bendros gerovės paaukoti kai kuriuos nacionalinius interesus“. Su juo sutiko ir Europos liaudies partijos frakcijos Europos Parlamente lyderis Manfredas Weberis, sveikindamas Komisijos pasiūlytą „solidarumo mechanizmą“: „Mes, europiečiai, turime drauge reaguoti į migracijos iššūkį“. Tačiau Europos Parlamente, kaip ir tarp valstybių narių, ne visi džiaugėsi kvotomis. Konservatorių ir reformistų atstovas Timothy Kirkhope kritikavo planus paskirstyti prieglobsčio prašytojus tarp ES šalių: „Taip, turime moralinę pareigą padėti vieni kitiems, tačiau tikras solidarumas yra tuomet, kai pagalba suteikiama dėl to, jog taip elgtis yra teisinga, o ne dėl to, jog mes verčiami tai daryti“.  Panašią nuomonę išreiškė ir Latvijos vidaus reikalų ministras Richardas Kozlovskis, pasisakęs už savanorišką, bet ne privalomą pabėgėlių priėmimą. Todėl nenuostabu, jog rugpjūčio pradžioje Rygos centre keli šimtai Latvijos gyventojų (turbūt panašiai, kiek į Latviją turėtų pagal kvotą atvykti pabėgėlių) protestavo prieš pabėgėlių įsileidimą į Latviją ir prašė surengti šiuo klausimu referendumą. Dalis protestuotojų nuogąstavo, kad pabėgėliams reikės mokėti pašalpas, kiti, kaip ir Lietuvoje kilusiose diskusijose, nuogąstavo, jog pabėgėliai gali atsinešti su savimi terorizmą ir ne pačius geriausius papročius. Tiksliau sakant, keli šimtai latvių protestuotojų įkūnijo dilemą, aktualią visiems ES piliečiams: kas – Europos Sąjunga ar nacionalinė valstybė turėtų spręsti daugumą grėsmių, kylančių individui. Iš kitos pusės, kaip pasakytų profesorius Barry Buzanas, „valstybė yra pagrindinis ir grėsmių, ir saugumo atskiram individui šaltinis, o individai, savo ruožtu, yra kartu ir priežastis, ir ribos valstybinei saugumo užtikrinimo veiklai“. Kornelio Universiteto profesorius emeritas Benediktas Andersonas piliečių, valstybės ir supranacionalinių veikėjų dilemą paaiškintų per ,,įsivaizduojamos visuomenės“ požiūrį: „tautos yra socialiai sukurtos pagal žmonių, kurie save suvokia kaip grupę, įsivaizdavimą“. Šis  „įsivaizduojamos tautos“ žiūros taškas išlieka aktualus ES versus nacionalinės valstybės dominavimo ginče, nes bando parodyti, kaip nacionalinės valstybės, apsiribodamos savo tapatybe, siekia spręsti, pavyzdžiui, migrantų problemas. Štai dėl ko yra paprasta tokiems politikams, kaip, pavyzdžiui, Marine Le Pen, Prancūzijos Nacionalinio fronto lyderė, būti tokiems populiariems, nes jie žino „savo visuomenės“ bėdas ir solidarizuojasi su ja. Nesvarbu, ar  tai lozungai prieš imigrantus, ar ES kvestionavimas. Ir tokių kaip M. Le Pen yra ne vienas du Europoje. Tokie veikėjai kelia galvos skausmą šalių narių valdžios atstovams, nes kvestionuoja bendrą ES idėją, o ką jau kalbėti apie solidarumą dėl imigrantų kvotų. Tačiau, kaip sakoma, nebūtų namų be dūmų, jei viskas būtų gerai su bendra ES migrantų politika.

    ES migracijos politika

    Nuo 1997 m. ES siekia plėtoti imigrantų politiką regione. 1999 m. priimta Tamperės programa, dar vadinama „Dublino II“ susitarimu, įgalino imigrantus prašyti prieglobsčio tik ten, į kur pirmą kartą ES teritorijoje imigravo. Pavyzdžiui, imigravęs iš Libijos į Italiją, imigrantas pabėgėlis prieglobsčio turėtų prašyti Italijoje, o ne Vokietijoje ar Švedijoje. Todėl, remdamosi „Dublino II“ susitarimu, šalys narės turi teisę imigrantus grąžinti į pirmąją jų atvykimo ES vietą. Štai dėl ko toks didelis nepasitenkinimas Italijoje, Graikijoje, o šiais metais jau ir Vengrijoje, nes į šias šalis imigrantai suplūsta pirmiausia. Tai reiškia, kad iš Vakarų Europos į šias valstybes ir grąžinami imigrantai. Tiesa, jau kurį laiką Vokietija ir Švedija stengiasi laikytis politikos, kad pabėgėlių grąžintų kuo mažiau. Didžiosios Britanijos, kuri kartu su Airija ir Danija nedalyvauja, vykdant „Dublino II“ susitarimą, valstybiniame lygyje vyrauja migracijos mažinimo nuotaikos. Štai kodėl Prancūzijos mieste Kalė, artimiausiame Didžiajai Britanijai, susitelkusi daugiau nei 3 tūkst. imigrantų stovykla. Visi jie nori patekti į Didžiąją  Britaniją – šeimos, kad susijungtų, kad rastų darbą ar tiesiog atvertų naują puslapį savo gyvenime. Tačiau britų premjeras Davidas Cameronas pasisako už migrantų šalyje mažinimą, o šalies užsienio reikalų ministras Ph. Hammondas siūlo Kalės imigrantus tiesiog grąžinti atgal į tėvynę. Savo ruožtu, Prancūzija kaltina Didžiąją Britaniją, kad ši palieka pabėgėlius Kalėje pastarosios atsakomybėje ir tuo pačiu daro viską, kad tik imigrantai nepakliūtų į Didžiosios Britanijos teritoriją per Italiją. Galiausiai Vengrija, sulaukusi šiais metais daugiau nei 35 tūkst. imigrantų iš Serbijos, žada problemą spręsti, statydama tvorą ties siena su Serbija. Kaip pastebi britų dienraštis „The Guardian“, „visur Europos politikai baiminasi tos pačios priešiškos reakcijos į imigrantus arba siekia, ją pasitelkę, padėti pamatus savo karjerai“. „Europoje mes griauname sienas, o ne statome naujas“, – deklaruoja EK komisaras migracijai D. Avramopoulos. Dar daugiau, jis ragina ES šalis mąstyti ir veikti kaip sąjungai ir visų šalių narių valdžioms parodyti atsakomybę: „kas populiaru ir nepopuliaru turi būti palikta vidaus politikai, bet privalome nepasiduoti populizmui ir ksenofobijai“. Vokietijos kanclerė Angela Merkel neseniai pareiškė, jog prieglobsčio prašytojų problema ES gali tapti rimtesne problema už Graikijos skolų krizę. Tad reaguojant į visa tai, rugpjūčio pradžioje EK patvirtino 2,4 mlrd. eurų vertės paketą, padėsiantį per 2014–2020 m. ES šalims spręsti imigrantų integracijos ir saugumo klausimus.

  • ATGAL
    Su kuo „maišoma“ politika?
    PIRMYN
    Europos neutralumo mitas pasaulio pabėgėlių krizėse
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.