Asmenraščiai

  • IN MEMORIAM NEPAILSTANČIAM LIETUVOS AMBASADORIUI – VYTAUTUI ANTANUI DAMBRAVAI

  • Data: 2016-02-27
    Autorius:

    Eidamas 96-uosius, po sunkios ligos, vasario 5 dieną mirė vienas iškiliausių Lietuvos diplomatų, žurnalistas, visuomenininkas, teisės mokslų daktaras Antanas Vytautas Dambrava. Nors likimas nuo jaunystės negailėjo jam sunkių išbandymų, tačiau per visą gyvenimą šį žmogų vedė jo tvirta valia ir energija spinduliuojantis charakteris.

    Vytautas Antanas Dambrava gimė 1920 m. birželio 10 d. Babinavičiuose, Vitebsko sr., Baltarusijoje. 1941 m. birželio mėn. okupantai V. A. Dambravos tėvus ir tris mažamečius broliukus bei sesutę ištrėmė į Sibirą. Pats V. A. Damb­rava liko stovėti Naujosios Vilnios traukinių stotyje – be artimųjų, be namų. Likęs be šeimos įsidarbino Lietuvos sveikatos ministerijos gydymo ir profilaktinių įstaigų valdybos sekretoriumi ir Vilniaus 6-osios infekcinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju administracijai. 1943 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir 1944 m. pasitraukė į Vakarus: pradžioje – į Austriją (ten rūpinosi lietuvių emigrantų švietimu, aktyviai dalyvavo įsteigiant Austrijoje V. Krėvės-Mickevičiaus lietuvių gimnaziją, kurioje dvejus metus pats mokytojavo, toliau gilinosi į teisės mokslus), 1948-aisiais – į Jungtines Amerikos Valstijas. V. A. Dambrava anglų kalbos nemokėjo, todėl iš pradžių  JAV šlifavo durų rankenas nedideliame fabrikėlyje. Šiek tiek prasigyvenęs ir susipažinęs su vietos lietuviais ėmė reikštis vietinėje lietuviškoje spaudoje. Vėliau tapo akredituotu laikraščio „Draugas“ korespondentu, Jungtinių Tautų korespondentu. Kaip teigė pats V. A. Dambrava: „Galėjau daug padėti net ir Lietuvai, nes turėjau priėjimą prie svarbių pasaulyje asmenų – raginau juos atkreipti dėmesį į okupuotos Lietuvos padėtį, kelti problemą“.

    Nuo 1951 m. dirbo radijo stoties „Amerikos balsas“ Niujorke ir Vašingtone lietuviškų laidų tekstų kūrėju, vadovu ir komentatoriumi, vedė laidą ,,Antano Aukštaičio pastabos“. Apie šią laidą šviesios atminties Ambasadorius sakė: “Laidoje „Dulkinau sovietus“ smarkiai, o vienoje savo knygų net pateikiau to „dulkinimo“ pavyzdžius. Aš maniau, kad nėra tikslo mums iš esmės politiškai ginčytis – mėginti rodyti, kad demokratija yra viena, o sovietinis režimas – kitka. Man atrodė, kad tai tas pats, kas religinės kovos – nei mums verta spręsti, nei mes galime ką nuspręsti. Aš siekiau surasti silpną sovietų vietą ir ją išjuokti – norėjau, kad visi žmonės juoktųsi. Tai patenkino lietuvių norą – atsirado žmogus, kuris kalba taip, kaip jie ir sako tai, ko jie pasakyti negali. Net ėmėme gauti laiškus, lietuviai juos siuntė iš Suomijos ir kitų kraštų, nes iš Lietuvos bijojo – buvo 1953–1954 metai“.

    Ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava pasižymėjo ne tik kaip puikus diplomatas, visuomenės veikėjas, bet ir kaip gerai plunksną valdantis žmogus. 1969–1971m. išėjo jo straipsnių serijos Bolivijoje ir Meksikoje apie baltų tremties literatūrą, Venesueloje – apie Molotovo-Ribentropo pakto užkulisius, apie nusikalstamos psichiatrijos naudojimą Sovietų Sąjungoje. Nuo 1982 m. reguliariai skelbė straipsnius Venesuelos spaudoje apie Baltijos šalių likimą ir padėtį. 1995 m. išėjo knyga „Kelyje į laisvę“, 2000 m. pasirodė nauja istorinio turinio publicistinė knyga „Vakar, šiandien, visuomet“ ir „Širdis – Lietuva“. Šioje knygoje skelbiami diplomato biografija bei jį pažinojusių žmonių prisiminimai apie V. A. Dambravos veiklą Lietuvos labui.

    V. A. Dambrava – vienas iškiliausių Lietuvos diplomatų. Atkūrus nepriklausomybę, jis 1992–1999 m. dirbo Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Pietų Amerikos šalyse – buvo Lietuvos atstovas Kolumbijai, Argentinai, Brazilijai, Urugvajui, specialiųjų misijų ambasadorius Lotynų Amerikai ir Karibų jūros regionui. 1999–2004 m. V. A. Dambrava buvo nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Ispanijai, nuo 2001 m. – taip pat Marokui ir Andorai. 2004 m. buvo paskirtas tuometinio prezidento atstovu specialiesiems pavedimams. Buvo išrinktas Pasaulio lietuvių bendruomenės vicepirmininku. A. Dambravos nuopelnai Lietuvai įvertinti valstybiniais apdovanojimais. Pasak Europos Parlamento nario Algirdo Saudargo, ambasadorius A. Dambrava visuomet buvo Lietuvos diplomatų mokytojas, neįkainojamas Lietuvos diplomatijos turtas: “Tai didi asmenybė ir būtent jam tinka žodžiai – “šviesi atmintis lieka”. Antanas Dambrava buvo iš tos kartos kur mūsų valstybė tikrai yra laiminga, kad mes dar po 50 metų galėjom mokytis iš tos kartos žmonių. Visai mūsų kartai, jaunųjų diplomatų kartai, Antanas Dambrava buvo tikras mokytojas ir mokytojas ne tų smulkių tokių praktinių dalykų, bet gilių esminių dalykų: kaip ginti savo šalį diplomatinėmis priemonėmis, kaip ginti ją garbingai, bet kartu labai energingai ir efektyviai”.

    Pirmasis faktinis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis BNS sakė, kad Lietuva neišnaudojo visų mirusiojo diplomato Vytauto Antano Dambravos gabumų įsitvirtindama tarptautinėje politikoje ir siekdama energetinės nepriklausomybės: „Mes, kaip valstybė, ne visiškai panaudojome ir pasinaudojome jo gabumais, jo iniciatyvomis, jo sugebėjimais įtvirtinti Lietuvą tarptautiniuose politiniuose ir ekonominiuose, energetiniuose reikaluose, kuriuos jis gerai suprato ir stengėsi, kad Lietuva greičiau ir anksčiau išeitų į energetinę nepriklausomybę, kurios kelyje jau esame nemažai pasiekę. Galėjome pasiekti anksčiau ir daugiau, jei būtume pasinaudoję visais jo patarimais ir pastangomis“. „Labai džiaugiausi, kad jis sutiko ateiti į bendrą Lietuvos valstybės ir diplomatinį darbą. Nors jis buvo kuklus, nuoširdžiai kuklus, tarsi abejodamas, kad galės būti naudingas, o buvo nepaprastai naudingas. Jis padėjo mums išplėsti ryšius į Lotynų Amerikos šalis, o paskui ir Ispanijoje“,– pasakojo prof. Vytautas Landsbergis.

  • ATGAL
    KONRADAS ADENAUERIS – LYDERIS, PAKEITĘS EUROPĄ
    PIRMYN
    Donaldo Trumpo fenomenas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.