Indrė Meškėnaitė: skaitymas „neišaugamas”, jei netyčia ryžtamasi pradėti | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Indrė Meškėnaitė: skaitymas „neišaugamas", jei netyčia ryžtamasi pradėti

  • Data: 2012-09-24
    Autorius: Vilius ARLAUSKAS

    Indrė Meškėnaitė (Nuotrauka iš asmeninio I. Meškėnaitės archyvo)

    Šįkart ,,Apžvalgos” skaitytojus norime supažindinti su Indre MEŠKĖNAITE. Iš Kauno kilusi mergina studijuoja filosofiją Bolonijos universitete. ,,Mūzos dvelksmo“ skiltyje Indrė yra neatsitiktinai. Kaip teigia ji pati, kūryba jai nėra svetima, viskas prasidėjo nuo dar vaikystėje paimto šaukšto, teptuko, o vėliau ir rašiklio. Su ja susitikau kiek keistomis aplinkybėmis. Kai dauguma mūsų studentų vasaras leidžia atostogaudami, Indrė atliko praktiką Vilniuje, „Baltų lankų“ leidykloje. Apie praktiką, kūrybą, literatūrą, gyvenimą ir pasikalbėjome. Indrė teigia, kad geriausiai atsiskleidžia per eilėraščius, tačiau šiandien jums siūlysime paskaityti jos novelę.

    Gal galėtum save apibūdinti, pavyzdžiui, per knygos ar filmo personažą, kuris tau labai artimas?

    Nemėgstu apie save šnekėti. Be to, manau, kad niekas nesugebėtų mūsų apibūdinti taip klaidingai, kaip mes patys. Tai vadinama subjektyvumu ir aš stengiuosi jo vengti.

    Man artimi personažai? Esu įsitikinusi, kad kai žiūrima įdėmiai – viskas mums artima.

    Papasakok, kodėl apsisprendei studijuoti užsienyje, Italijoje, ir būtent filosofiją?

    Nemanau, kad išvažiavimas studijuoti ar gyventi į užsienį yra koks nors apsisprendimas. Man nepatinka šitas terminas. Galima būtų paklausti, o kodėl jūs apsisprendėte likti čia? Tikriausiai jokių didelių sąmoningai išsikeltų svarstymų nebuvo. Taip ir man. Kiekvienam savo drambliai, pasakytų Romain Gary. O kas dėl filosofijos – ji dar niekam nepakenkė. Tikriausiai todėl.

    Studijuodama ten jau ne pirmus metus gali pasidalyti savo įžvalgomis apie tenykštę mokymo sistemą, kokie jos privalumai, trūkumai?

    Palauk dar pusmetį, kol gausiu diplomą, tada ir imsiu šaukti, kad ji bloga ir neteisinga. O jei rimtai – visos mokymo sistemos yra vienodai geros, tik ne visos jos ir ne visiems vienodai veikia. Vadinkit mane De Gaulle, bet aš stočiau ją ginti.

    Kada pirmą kartą prisilietei prie kūrybos?

    Tikriausiai tada, kai išmokau rankoje laikyti šaukštą. Nuo jo tiesiu keliu ėjau iki pieštuko, paskui dažų. Vaikystę praleidau prie baltų lapų ir teptukų. Paskui juos iškeičiau į microsoft word lapą ir klaviatūrą. Sunku pasakyti, kada. Manau, paauglystėje. Juk tai tas metas, kai sudreba vertybių skalė?

    Indre, norėčiau išgirsti tavo nuomonę apie skaitymą, tiksliau apie grožinės literatūros skaitymą? Kaip manai, ar jis vis dar reikalingas? Neseniai atliktoje apklausoje apie lietuvių skaitymo įpročius paaiškėjo, kad daugiau nei 52 % apklaustųjų visiškai neskaito knygų, o 25 % skiria šiai veiklai mažiau nei 3 val. per savaitę. Ką manai apie tokius rezultatus?

    Na, visų pirma – nemėgstu „manyti“ nacionaliniu mastu. Bet jei jau būtina, tikiu, kad svarbiau yra ne kiekybė (arba tas intervalas, šiuo atveju), o kokybė. Juk galima taip pat sėkmingai, kaip ir neskaitant visai, praleisti visą gyvenimą prie netinkamų skaityti knygų. Nežinau, ar grožinės literatūros skaitymas yra reikalingas – vieniems taip, kitiems, kaip matom, ne, bet žinau, kad jis „neišaugamas“, o tai jau daug, jei netyčia ryžtamasi pradėti.

    Norėjau paklausti apie tavo laisvalaikį, jei jo lieka, koks jis? Ar klausaisi muzikos? Jei taip, tai kokios? Ar mėgsti vaikščioti į spektaklius, o gal tau labiau priimtinas kinas? Gal turi dar kitokių pomėgių?

    Laisvo laiko sąvoka man visuomet išspaudžia šypseną. Filosofijos studentui visas laikas yra laisvas tiek, kiek ir nelaisvas – mes lyg ir niekur neskubam, bet turim nemažai ką pasivyti. Skaityti man tenka vidutiniškai 7 val. per dieną, tad pati maloniausia muzika yra ta, kuri užgožia bet kokias per tas valandas kilusias mintis. Spektakliams ir kinui nelabai lieka laiko, be to, nemėgstu šiuolaikinio kino, tad dažniausia mano kelionė yra iki parko ir atgal. Laisvalaikiu bėgioju. Kiti pomėgiai? Jų nemažai ir jie dažnai keičiasi.

    Esi gimusi ir užaugusi Kaune? Koks tai miestas? Ar būdama užsienyje jo pasiilgsti? Kaip apibūdini miestą, savo šalį, besidomintiems bendramoksliams universitete?

    Kaunui apibūdinti man visuomet pritrūksta žodžių. Ir ne todėl, kad tai būtų perdėtai blogas ar geras miestas. Tiesiog jis kažkur „tarp“ ir aš nežinau, kaip tai įvardyti. Nesu linkusi prisirišti prie vietos: pasiilgstu žmonių ir situacijų, bet ne aplinkos.

    Mane visuomet šiek tiek stebino ir turbūt net ir šiandien glumina žmonių įsitikinimas, kad jais kažkas domisi. Man tikrai retai tenka išgirsti klausimą, iš kur aš esu, daug dažniau esu paklausiama, kodėl esu ten, kur esu. Paslaptis, padedanti išsisukti iš abiejų klausimų ir kaip mat nebejausti jokių skirtumų, yra trumpai atsakyti: iš Europos.

    Kokia tavo nuomonė apie literatūrinius konkursus? Kiek žinau, pati esi ne viename dalyvavusi? Kaip manai, ar jie reikalingi, galbūt Lietuvoje jų turime per mažai? Pasidalyk  savo patirtimi.

    Taip, esu turėjusi ne iš kelmo spirtą lietuvių kalbos mokytoją ir su manim buvo gan nesunkiai susidorota. Manau, esu dalyvavusi geroje dešimtyje konkursų, nemažai jų laimėjusi. Ar jie reikalingi, manau, yra dviprasmiškas klausimas. Kol mokiausi mokykloje, visuomet jaučiausi taip, lyg jų labiau reikėtų mano mokytojai nei man. Dabar manau, kad jų nereikėjo nei vienai iš mūsų. Ir tikrai nemanau, jog jų yra per mažai: man visuomet atrodė, kad jų yra gerokai per daug.

    Indre, gal pasidalytum savo kūrybinio proceso užuominomis. Turiu galvoje tai, kaip gimsta eilėraštis ar novelė? Ar mintį/idėją brandini, ar tai atsitiktinumo dalykas, o gal siužetus kuri pasiremdama asmenine patirtimi? Apskritai, koks tavo santykis kaip kūrėjos su kūriniu? Ar esi iš tų, kurie teigia, kad jų kūryba neturi nieko bendro su asmenine patirtimi, o gal atvirkščiai?

    O kaip gimsta vaikas? Galima išsiaiškinti, kažkur pasiskaityti, bet tai vis tiek kažkuria dalimi lieka neaišku. Aš galvoju trumpais, gan konkrečiais, metaforinio tipo sakiniais, kurie mane užgriūna netikėtai ir dažniausiai nelaiku. Kai galiu – užsirašau juos, nes antrą kartą jie niekuomet nebegrįžta tokie patys. Jie kaip ašis, apie kurią, kai turiu laiko, apsuku orbitas. Kai rašau, dažniausiai nežinau, apie ką rašau, bet beveik visuomet esu įsitikinusi tuo, ką rašau. Kartais rašydama ką nors prisipažįstu kito balsu, tačiau tai nutinka ne taip ir dažnai: man artimesnis monoteizmas.

    Gal galėtum papasakoti apie savo praktiką leidykloje ,,Baltos lankos”. Kaip taip įvyko, kad būtent čia atlieki savo praktiką? Ar tokios praktikos yra privalomos, ar ją pasirinkai savanoriškai? Kokią patirtį įgijai?

    Turbūt vienintelė patirtis, kurią iš tiesų įgyja žmogus, arba bent jau bando įgyti, yra gyvenimo patirtis. Kažkuria prasme mokausi ne tik seniausiame, bet ir viename iš geriausių Europos universitetų, todėl, kad man beveik niekas nėra privaloma. Praktika, kaip ir dauguma kitų pasirinkimų, yra savanoriška. Apsispręsti buvo nesunku: galvojau apie žmones, su kuriais norėčiau pabūti už Italijos ribų, ir apie darbą, kuris man būtų įdomus. Savo pasirinkimo nesigailiu.

    Ką šiuo metu skaitai?

    Sartriškas klausimas. Juk, jei neklystu, tai buvo jis, kuris sakė, kad verta skaityti tik tokias knygas, kurių, jei netyčia įpusėjus nusibaigtum, nebūtų gėda. Prieš kelias dienas baigiau skaityti Romaino Gary „Aitvarus“. Savąjį nuo šiandien vėl leidžiu Immanuelio Kanto pavidalu. Nesididžiuoju, bet ir negėda.

  • ATGAL
    Maciejus Drygas: apie kino archeologiją ir laisvę nelaisvės sąlygomis
    PIRMYN
    Indrės Maškėnaitės kūryba
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.