Indrės Maškėnaitės kūryba | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Indrės Maškėnaitės kūryba

  • Data: 2012-09-24

    Fonas

    (Vaidos Stundytės nuotrauka)

    „Net nežinau, ar esu įdomus žmogus“, – galvojau eidamas link baro. Kažką juk turėjau galvoti, kad netektų eiti tyloje.

    Tiesą sakant, visad buvau apsuptas įdomių žmonių, taigi būti tokiu pačiam asmeniškai neiškilo būtinybė. Aišku, išoriškai atrodydamas gana ambicingas, kaip ir visi bailiai, galbūt kokioje ypač palankioje situacijoje galėjau bandyti tokiu pasirodyti; nors, tiesa, dabar nepajėgiau prisiminti nė vienos akimirkos, kurioje būčiau pasirodęs bent kiek įdomiu žmogumi.

    „Ne, vienareikšmiškai. Negana to, į galvą nešauna net ir viena vienintelė nesėkmė bandant tokiu apsimesti: išties nesu įdomus.“ Beveik pradėjau graužtis, kad niekad netapau aktorium. Kad net nepabandžiau. Savigrauža man būtų leidusi daugiau nebegalvoti. Galvojimas vargina.

    Nepaisant to, kad aplink mane, kaip jau minėjau, sukosi labai įdomi fauna, pats įdomiu taip ir netapau. Esu nelankstaus charakterio nuoboda nelyginant visi tie, kurie kasdien viskuo skundžiasi.

    Retai persigalvoju dėl ko nors ar apskritai keičiu idėjas. Daug dažniau tenka keisti žmones, kurie man tam tikras idėjas reprezentuoja. Mėgstu būti apsuptas, tačiau tik iš toli. Bijau būti užpultas.

    Kaip ir daugelis kitų, priklausančių padermei, kurios nekenčiu, daug skaitau ir įdėmiai analizuoju gyvenimo patirtį. Daug mažiau dėmesio skiriu pačiam gyvenimu, kuris man atrodo nuobodus beveik tiek, kiek ir aš pats. Su šiais pamąstymais artėjau prie baro, kurio pavadinimas visiškai nėra svarbus. Nežinau, ar pastebėjote ir ar jums tai galėtų pasirodyti svarbu, tačiau nei vieta, nei gėrimas, kurį užsisakai, nėra svarbūs; tai, kas yra svarbu, yra žmogus, su kuriuo susitinkama ir su kuriuo kažkas užsisakoma. Žinoma, jei jau būtinai turim kažkam suteikti svarbą. Kitu atveju geriau pamiršti ką sakiau. Nemėgstu gaišinti žmonių laiko.

    Na, o kas liečia mane, jei jums įdomu, turėjau intenciją užsisakyti kavos. Be jokios priežasties: iš įpratimo, kuris atitraukia nuo pagundos gyventi. Dėl tos pačios priežasties rankoje turėjau knygą, kurios pavadinimo, kaip jau supratote, neatskleisiu. Nemanau, kad tai svarbu: niekad jos neskaičiau.

    Turiu ypatingą santykį su knygomis: skaitau tik tas, kurios ant viršelio turi kokią nors nuotrauką. Man tiesiog patinka su savimi nešiotis kieno nors nuotrauką. Ypač jei ji išspausdinta ant knygos viršelio. Mėgstu turėti įrodymų, kad manęs tuo momentu, kai buvo užfiksuotas kadras, nebuvo arba kad aš buvau kažkur kitur. Nebepasiekiamos vietos ar, matyt, nebesugrąžinamas laikas man nėra svarbūs. Tai, kas yra svarbu, yra būti kažkur kitoje pusėje, nedalyvauti. Nesu patriotas nei geras pilietis, bet ir patys supratot.

    Taigi glosčiau knygą, kurią turėjau rankoje, neapsigaudinėjau dėl savo asmenybės ir buvau už kelių metrų nuo baro. Kai jau atsidūriau visiškai priešais – sustojau: nenorėjau priversti manęs laukti, bet ateiti pirmam būtų buvę netinkama, be to, tai  jam būtų leidę suprasti tai, ko leisti suprasti aš nenorėjau. Būdamas mažas buvau auklėjamas ir kažkas iš viso to man dar buvo išlikę.

    Jau senokai su nekantrumu laukiau, kad mane pakviestų. Ir taip belaukiant lėtai praslinko beveik dvidešimt metų nuo tada, kai jis išvyko. Beveik, nes niekad neįpratau skaičiuoti.

    Ne, nebuvo jokios ypatingos istorijos, kuri galėtų paaiškinti, kodėl aš negalėjau pirmas jo pakviesti ir baigti šitą nepatogią situaciją, kurioje ilgainiui buvau įsipatoginęs. Žinoma, kad galėjau tai padaryti, tačiau, suprantat, aš esu vienišas žmogus, o vienišas žmogus niekad nieko nekviečia. Net jei dėl to, taip sakant, turėtų mirti nuo vienatvės. Tai vienas iš TŲ pasirinkimų. Kaip pavyzdžiui būti vegetaru ar kariškiu. Atrodo, galėtum apsieiti ir be to, galėtum spjauti į veidą kiekvienai šiek tiek žmogiškai būtybei ir save išgelbėti, bet to nedarai. Štai ir viskas.

    Visad maniau, kad viešos vietos yra tiek pat nepakenčiamos, kiek ir reikalingos. „Kad įsirodytum“, – visuomet sakydavau tam gražiam jaunuoliui, kuris dabar sėdėjo prie stalelio ir kažkada leidosi vadinamas mano genijum. Ištiesiau jam ranką: nežinojau, ką su ja daryti.

    „Geriau nereikia, pone. Aš ką tik baigiau dirbti: mano rankos purvinos“, – paaiškino su mano išraiška veide. Šiek tiek drovesne ir jaunesne. Nesigėdysiu, sunkiai ją atpažinau. Pažiūrėjau į jį vienu iš tų žvilgsnių, kuriais ponas plaka savo vergą, tačiau paskui nuleidau galvą: jis man nebepriklauso. Atsisėdau.

    – Norėtumėte užsisakyti kavos, pone? – paklausė padavėjas, išniręs iš tos tuštybės, kurią tik gyvas žmogus gali išbandyti egzistuodamas.

    – Ne, ačiū. Aš bijau vandens, – atsakiau bandydamas be jokios priežasties pabūti malonus. Būčiau dar ir nusišypsojęs, jei būčiau turėjęs kam.

    Žiūrėjom vienas į kitą tylėdami. Iš pradžių trise, paskui dviese. Padavėjas išėjo. Kai mano genijus nusisuko, žvilgtelėjau sau į vidų. Ten nieko nebuvo.

    Turbūt jau buvo metas paklausti, ką jis čia veikė? Kodėl sugrįžo? Kodėl norėjo mane pamatyti? Ir visų tų kitų dalykų, kurios mano rūšis tikėjosi, kad žinosiu, jei norėjau bent kažką teigti apie žmogų, kuriuo buvau kai man vis dar priklausė ta išraiška, kuri dabar egzistavo prieš mane kitoje stalo pusėje. Ir toliau į jį nežiūrėjau, jau sakiau, kad esu bailys ir kad nebebuvau šeimininkas, paskui paklausiau:

    – Kodėl tavo rankos purvinos?

    – Valau batus ponams aikštėje. Turiu užsidirbti, kad pabėgčiau nuo tapsmo, kuris mane persekioja. Norėjau būti jūreiviu, bet… pats žinot.

    „Bijau vandens, – pakartojau ir atsisukau į padavėją, – persigalvojau: man vieną puodelį kavos. Espresso, ačiū.“

    Nežinau, kodėl taip pasielgiau. Turbūt mane dirgino jo oficialumas.

    Jis pažiūrėjo į mane šiek tiek nustebęs. Tokiu žvilgsniu, kurį tau geba pasiūlyti tik tas, kuris kelioms sekundėms atpažįsta save tavyje. Paskui vėl atsiplėšė. Kai mane paliko, tęsė: „Taigi jūrininku taip ir netapau. Tapau druska“, – ir pabandė nusijuokti vienu iš tų dirbtinų juokų, kurie prasiveržia, kai nori mirti, bet esi priverstas ir toliau gyventi.

    Trumpai į jį pasižiūrėjau, paskui lioviausi vien iš malonumo liautis. Tikriausiai turėjau kažką pasakyti, visuomet turiu ką pasakyti, bet nekenčiu diskutuoti su žmonėmis, kurie nemoka tinkamai kalbėti. Sutikau jį dar prieš tai, kai tapo nereikalingu rašytoju.

    Pasklaidžiau kelis knygos, kurią atsinešiau, puslapius. Tada įsistebeilijau į viršelį. Be jokios priežasties, ten buvo prasta švyturio iliustracija. Pasijutau vienišas. Jis pasijuto išsigandęs. „Galėjau tapti dailininku“, – pagalvojau.

    Apėjau aplink švyturį tris kartus: norėjau įsitikinti, kad aplink nesišlaisto jis, bandantis šokti į jūrą ir pabaigti mūsų kančias dar prieš joms prasidedant.

    Padėdamas knygą ant stalo pakėliau žvilgsnį ir tik tam, kad neatrodyčiau piktas, pasakiau: „Mano vienatvė jau ir taip sunkiai virškinama, todėl cukraus niekad nesidedu.“ Tačiau jis man neatsakė. To ir tikėjausi. Buvo nuspėjamas beveik tiek, kiek aš pats. O gal ir ne, gal ir nebuvo nuspėjamas – buvo permatomas.

    Visuomet turėjo neįtikėtinų sugebėjimų mane nuvilti. Nebuvo pakankamai apsisprendęs ir stiprus bet kam, ką būčiau norėjęs daryti. Kad ir kur besiųsčiau, buvo labiausiai išbalęs ir nedrąsus. Jis buvo tas aš, kuriuo niekad nebūčiau norėjęs būti: pralaimėtojas.

    Kuo daugiau kas nors iš manęs ko nors tikėjosi, o kas nors kažko vis tiek tikėdavosi, mes juk ne gyvuliai, tuo mažiau bandžiau padaryti pats ir tuo daugiau atsakomybės užkraudavau jam.

    O kas nors juk būtinai turi būti kaltas dėl mūsų nesėkmių. Kas nors juk turi žiūrėti iš knygos, kurią būtume parašę geriau, jei tik ta tam tikra idėja būtų buvusi pasiūlyta mums, viršelio. Todėl kad idėjos, jei nežinot, yra pasiūlomos tų, kuriuos esam įkalinę savo viduje. Mano buvęs kalinys dabar sėdėjo priešais mane. Grįžo pratęsti bausmę, tačiau aš nebepajėgiau prisiminti nusikaltimo. Buvau per senas teisti.

    Nekantriai sukinėjau šaukštelį puodelio viduje nors, kaip jau minėjau, cukraus neįsidėjau. Priešais mane buvo gėrimas, kurio nenorėjau. Už manęs asmenybė, kuri ir vėl ruošėsi mane palikti. Jaučiausi nelaimingas. Neabejoju, žinote, koks tai jausmas.

    Nors vis dar buvau ten, nekantravau išeiti. Jaučiausi stebimas ir įstrigęs, o tai nejuokais mane glumino. Vieną akimirką vos nesusigundžiau duoti jam šiek tiek pinigų, tačiau prisiminiau, kad į praeitį investuoti nebegalima. Suspaudžiau knygą: vis dar nežinojau, ką daryti su rankomis. Jos buvo švarios, tačiau jaučiausi kaltas.

    Jis tylėjo. Bijojo tapsmo: juk tai aš tas, nuo kurio stengėsi pabėgti. Na ir teisingai: niekas taip negąsdina kaip jau pasenusi ateitis.

    Žvilgtelėjau į puodelio dugną, lyg norėčiau jį perspėti apie ateitį, kurią šiandien pažino net per daug gerai. „Po kavos tirščiais slepiasi žmogaus nuopuolis“, – pagalvojau žvilgteldamas į jį. Bet jo ten jau nebebuvo.

  • ATGAL
    Indrė Meškėnaitė: skaitymas „neišaugamas", jei netyčia ryžtamasi pradėti
    PIRMYN
    Alvydas Šlepikas – apie zombius, daržoves, kliedesį ir meną
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.