Informaciniai karai: nieko nauja, bet grėsmė auga | Apžvalga

Įžvalgos

  • Informaciniai karai: nieko nauja, bet grėsmė auga

  • Data: 2013-12-27
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Agnės Pečaitės-Stankevičienės piešinys

    visada taip vyko ir vyks, ir dabar visur vyksta“

    (Markas Aurelijus)

    Ši citata – iš Romos imperatoriaus filosofinių užrašų knygos „Sau pačiam“, parašytos II a. po Kristaus. Joje autorius kalba apie žmogaus padėtį pasaulyje, bando išsiaiškinti žmogaus ir pasaulio vienovės galimybę. Markas Aurelijus – imperatorius ir filosofas, mąstantis, ieškantis ir bandantis suprasti, pažinti save, nebijoti savęs klausti, sau pasakyti tiesos. Tai niekad ir niekam nebuvo lengva. „Bet ar kada buvo lengva gyventi? – tarsi klausia Markas Aurelijus ir priduria: – Mūsų gyvenimas – tai kova ir klaidžiojimas svetimame krašte“.

    Informaciniai karai – nuo neatmenamų laikų

    Tai buvo karų, imperijų kūrimosi ir griuvimo metas, barbarų siautėjimo laikai. Krikščionybė dar tik plito, ir prireiks dar keleto šimtmečių, kol ji bus įteisinta Romos imperijoje: ją Milano ediktu įtvirtino Konstantinas Didysis 313 m., o 325 m. sušaukė Nikėjos Bažnyčios susirinkimą, kuris suformulavo ir susistemino pagrindines tikėjimo tiesas.

    Tačiau tuos konfliktus, karus, imperatorių ir didikų rūmų rietenas visada lydėjo informacinis fonas, kurį sukūrus būdavo įžiebiama nesantaika, skleidžiami gandai, siekiama suklaidinti priešininką, paversti jo pasipriešinimą neefektyvų. Pavyzdžiui, senovės Egiptas dažnai pradėdavo karus ir juos pralaimėdavo, tačiau nenustojo būti valstybe. Portalas Infowars.com nurodo, kad jis pralaimėjimo atvejais būdavo parengęs vadinamąjį „informacinio-kultūrinio bendradarbiavimo su nugalėtojais“ principą – tam tikrą kompromisinį švelnaus atsitraukimo variantą, kuris padėdavo sukaupti jėgų naujam išpuoliui, bet visiškai nekomplikuodavo santykių su kitais faraonais ar didikais.

    Šio portalo rusiškoji svetainė Infwar.ru priduria savo pavyzdį. Pirmas dokumentais patvirtintas informacinis karas carinės Rusijos teritorijoje vyko Krymo karo metu (1853–1856), kai po Sinopo mūšio (1853 m. lapkričio 30 d. prie Sinopo iškyšulio rusų Juodosios jūros laivynas sumušė turkų eskadrą, bet, šių pusėn stojus Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai, carui teko atiduoti jūros ir kai kurių pajūrio teritorijų kontrolę) britų spauda rašė, jog rusai šaudė į jūroje plaukiančius sužeistus turkus. Taip buvo bandoma nuteikti jūrą supančias valstybes prieš caro Nikolajaus I patvaldystę.

    Pirmieji vaidmenys – saugumo tarnyboms

    Per visus tuos 160 metų tiek Rytuose, tiek Vakaruose įvairūs karai ir konfliktai, nauji atsiradę valstybių dariniai ir sąjungos buvo susijusios su sumaniau ar grubiai parengtais informacinio karo etapais. Bet atėjo laikas, rašo turkų laikraštis „Turkiye gazetesi“ straipsnyje „Informaciniai karai“, kai vengiama tiesioginio ginkluoto sąlyčio: kovos frontas arba perkeliamas už valstybės ribų, arba jame kaunamasi naudojant ne fizinę jėgą, o informacinius išteklius. Taip pagrindiniu lošėju tokio karo arenoje tampa specialiosios tarnybos, tvirtina turkų leidinys.

    Didžiulės galimybės joms pasireikšti atsivėrė po Rugsėjo 11-osios, kai žvalgybos vėl išėjo į pirmas gretas, ypač aktyviai pradėjusios veikti Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. Jos gilinosi į valstybių, kompanijų, finansinių grupių, mafijozinių struktūrų, teroristinių organizacijų veiklą ir ryšius. Čia išlįsdavo ir specialiųjų tarnybų bendradarbių asmenybės, pavyzdžiui, prieš metus vykusi CŽV vadovo Davido Petraeuso atsistatydinimo istorija. Tam užteko išaiškintų jo nevedybinių santykių ir neva 40-metei Paulai Broadwell atskleistų paslapčių apie išpuolį prieš JAV konsulatą Bengazio mieste, Libijoje, kai žuvo keturi amerikiečiai. Po to meilužė parašė biografinį romaną „All In“.

    CŽV pradėtas tyrimas vyksta iki šiol. Mes turbūt negreitai sužinosime šios istorijos išvadas, tačiau jau dabar viena jų aiški: informaciniame kare buvo paaukotas patyręs žvalgybos specialistas, kitaip sakant, šiandien didžiausios kovos vyksta būtent dėl šių tarnybų, jų kompetencijos ribų, dėl slaptos informacijos, kurią nesunku paversti dezinformacija.

    Baltijos šalys – įnirtingos informacinės kovos arena

    Štai ir priartėjame prie šiandienės Lietuvos. Naivu būtų teigti, kad informacinis karas prieš nepriklausomą Lietuvą prasidėjo neseniai, kai mūsų šalis pradėjo pirmininkauti ES Tarybai. Dar 2007 m. portalo Geopolitika.lt apžvalgininkas Viktoras Denisenko, analizuodamas garsaus JAV informacinių technologijų ir matematikos profesoriaus Martino Labickio knygą „Kas yra informacinis karas?“ (Martin Libicki, What is information warfare?, 1995), rašė apie padažnėjusias virtualias virusų atakas ir siekius sunaikinti komunikacinę infrastruktūrą, tai yra, sukelti informacinį sąmyšį.

    Autorius rašo, kad labai išpopuliarėjo informaciniai karai taikos metu. Šiuo atveju viena šalis siekia padaryti poveikį kitai šaliai – jos vykdomai politikai, svarbių sprendimų priėmimui, visuomenės nuotaikoms ir t. t.,  panaudodama įvairius informacijos perdavimo kanalus (spaudą, televiziją, internetą). Informacinio karo taikos metu samprata yra glaudžiai susijusi su propaganda. Faktiškai tai yra kova dėl „žmonių protų“, pažymėjo kitas amerikiečių profesorius George‘as J. Steinas tyrime „Informacinis karas“ (Georg J. Stein, Information warfare, 2005).

    Kartais informacinio karo veiksmų efektyvumas pervertinamas, bet, žino-ma, negalima jo ir nuvertinti, mano
    V. Denisenko. Sakykim, rusiškos muzikos invazija Lietuvoje, priešingai, nei teigia daugelis žinomų informacinių tinklalapių komentarų autorių, vargu ar gali turėti didelės įtakos mūsų šalies politiniam gyvenimui ir „įtikinti“ mus išstoti iš ES ir NATO. Kitas klausimas, kad radijo stočių eteryje skambanti rusiška muzika paprastai yra gana prasta. Bet čia bendra estetinė mūsų laikų bėda, būdinga ir lietuviškajai estradai, visai nereiškianti, kad Rusija vykdo prieš Lietuvą informacinio karo veiksmus. Kita vertus, ji daugiausiai adresuojama prastą meninį skonį turinčiai publikai, vadinasi, neanalizuojančiai tokio brukalo pasekmių.

    Tačiau drąsiai galima teigti, kad Ru­si­ja per gana trumpą laiką tobulai įvaldė įvairią informacinio karo taktiką ir techniką ir net yra sukūrusi dar vieną savotišką informacinio karo atmainą – kompromituoti svarbiausias valstybės in­stitucijas ir jos vadovus. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: 2005 m. Maskva ėmėsi diskredituoti prezidentą Valdą Adamkų, kai šis atsisakė vykti į Pergalės 60-mečio iškilmes Maskvoje. Fašizmo propagavimu buvo kaltinama ne tik Lietuva ir Estija, bet už rusakalbių diskriminaciją ir „buvusių fašistų“ eisenų organizavimą kliuvo ir Latvijos prezidentei Vairai Vykei-Freibergai, kuri, beje, dalyvavo minėtose iškilmėse.

    Kremliaus „juodųjų“ technologijų
    meistrai ypač sumaniai žongliravo sąvokomis, kurios paprastų rusų (ir ne tik rusų) sąmonėje seniai įgavusios neigiamą atspalvį. Štai perkėlusi Bronzinį karį iš Talino centro Estija buvo vadinama fašistine valstybe, o paminklas esą buvo „sugriautas“, „sunaikintas“, o ne perkeltas. Latvija dėl buvusių Vokietijos kariuomenės talkininkų eisenų buvo apšaukta „neofašistine“ šalimi, paskųsta Europos institucijoms dėl kalbos. O prokremliškojo portalo regnum.ru publikacija pernai vasarį buvo pavadinta išties provokaciškai: „Ar pavyks Latvijai išvengti pilietinio karo?“

    Tikslas – diegti nostalgiją SSRS

    Šių metų vasarą Lietuvos Seime vyko konferencija „Informacinis karas prieš Lietuvą“, kurioje analizuota didžiausio Lietuvoje naujienų portalo DELFI darbą sutrikdžiusi kibernetinė ataka, kuri  dar kartą pademonstravo Lietuvos pažeidžiamumą kibernetinėje erdvėje ir paskatino šalies valdžią daiktus pagaliau vadinti tikraisiais vardais. Lietuvą bando pažeminti, aukštinti skaudžią mums praeitį, priminti „šviesias koegzistencijos akimirkas“, sukiršinti Lietuvoje gyvenančius įvairių tautybių žmones, sakė šios konferencijos moderatorius, Seimo narys Mantas Adomėnas.

    Tačiau Rusija veikia įvairiomis kryptimis, kalbėjo gynybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis. „Mūsų paranojikais jau nebevadina“, – sakė A. Matonis, užsimindamas apie tuos, kurie anksčiau bandė kelti klausimą apie bandymus iš užsienio formuoti Lietuvos gyventojų nuomonę.

    Anot gynybos apžvalgininko, tie, kurie vykdo informacinį karą prieš Lietuvą, formuoja užsienio valdžiai ir jos politikai palankią nuomonę – taip pat ir pasąmonės lygiu. Specialistas priminė senuosius KGB darbelius Lietuvoje sovietų laikais ir pažymėjo, jog Rusija nenustojo ir tikrai nenustos jų daryti ir dabar. Tai įvairūs metodai paveikti visuomenės nuomonę. Anot gynybos apžvalgininko, dabartinės Lietuvos žmonių pasąmonėje vis dar skenuojami sovietiniai simboliai, kuriuos gana dažnai naudoja ir dabartinė Rusijos valdžia. Seni ir nauji filmai, koncertai, transliuojami Lietuvai svarbių švenčių dienomis, Lietuvos žvaigždžių dalyvavimas Rusijos televizijos laidose, kur Lietuvos vėliavą kartais galima pamatyti greta Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių, ir taip toliau. Tokiais triukais Lietuvos žmonėms bandoma įrodyti, jog Lietuva „vis dar didžios šalies dalis“, kelti nostalgiją SSRS ir kartu teigti, jog su ES ir NATO jai nepakeliui. Bėda ta, kad šie prasto skonio „nostalgiški produktai“ randa vartotojų ir Lietuvos visuomenėje, be to, neatmestina, kad juos čia tiražuoja vietiniai Rusijos atstovai.

    Informacinės erdvės saugumo ir jos įtakos valstybių saugumui klausimus nagrinėjęs politologas Nerijus Maliukevičius teigė, kad, V. Putinui atėjus į valdžią, 2000 m. Rusija peržiūrėjo savo Nacionalinio saugumo koncepciją, priėmė naują Karinę doktriną ir rugsėjo 9 d. patvirtino Rusijos Federacijos informacinio saugumo doktriną. Vienas pagrindinių šios doktrinos teiginių, kad „Rusijos nacionalinis saugumas iš esmės priklauso nuo informacinio saugumo, o tobulėjant technologijoms ši priklausomybė tik didės“, patvirtina, jog Rusijos požiūris į informacinį karą yra prioritetinis. Jis toks išliko iki šių dienų, o konkretūs instrumentai parenkami, priklausomai nuo geopolitinės situacijos.

    Nauja salvė Vilniaus link

    Naujausias pavyzdys – nauja informacinio karo salvė, paleista Vilniaus link, jam pradėjus pirmininkauti ES Tarybai. Tiesiogiai Maskva dėl to jokių priekaištų nereiškia. Tačiau mėgindama senais biografiniais inkliuzais atnaujinti Prezidentės Dalios Grybauskaitės kompromitavimą, sukelti sąmyšį „jėgos“ struktūrose dėl paviešintos slaptos VSD pažymos, kurios, beje, turinys nėra jau tokia paslaptis, sėkmingas Maskvos bandymas užkirsti kelią Ukrainai pasirašyti su ES asociacijos sutartį lapkričio pabaigoje Vilniuje vykusiame viršūnių susitikime, taip diskredituojant Lietuvą ir visą ES, šmeižikiška laida apie Sausio 13-ąją per PBK televizijos kanalą – ar ne to paties krūmo uogos?

    Rusų filosofo Nikolajaus Černyševskio romano „Ką daryti?“, parašyto prieš panaikinant baudžiavą ir kalint autoriui Petropavlovsko tvirtovėje, pavadinimo žodžiais ir mes klaustume: ką daryti, kad nuspėtume tokias informacines atakas ir patirtume mažiausiai nuostolių? Ar čia verta pasikliauti tarptautinės bendrijos pagalba, ar patiems imtis atsakomųjų veiksmų? Kaip reaguoti į konkrečius informacinius iššūkius ar apskritai apsimesti jų nepastebėjus? Šie klausimai turėtų įeiti į Lietuvos informacinio saugumo doktriną, kuria susirūpinta tik šią vasarą, įvykus kibernetinei atakai prieš didžiausią mūsų internato svetainę. Ar čia nepadėtų viešumas – taip taip, tas pats „perestrojkos“ laikų viešumas, padėjęs pakeisti rytinės kaimynės politinę ir visuomeninę struktūrą. Klausimų daug ir apie juos reikia diskutuoti. Visa tokia plati diskusija ir veiksmai po jos sueina į viena – nacionalinio saugumo užtikrinimą. ■

  • ATGAL
    TS-LKD: norime gerų santykių su Rusija, tačiau nesame naivūs
    PIRMYN
    Propagandos frontuose
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.